Džiuginėnų dvaras (Telšių raj.)

Ar žinote, jog 1863 m. sukilimo ir skaudžių posukiliminių išgyvenimų laikotarpiu Džiuginėnuose gyveno būsimoji rašytoja Žemaitė?

Dziuginenu_afisa

Ką pasakytų pabudęs Džiugas?

2007-02-14

Džiuginėnai, esantys Telšių r. Gadūnavo sen., Durbino upelio krante, yra vienas iš Žemaitijos sendvarių, kilme besiremiančių net į piliakalnių epochą, kaip vaizdžiai byloja pietuose prie parko stūksantis legendinis piliakalnis – Džiugo kalnas, iškylantis 181 m aukščiau jūros lygio. Nepaisant istorijos negandų, dvaro kompleksas su keliolikos ha parku ir piliakalniu – legendinio žemaičių galiūno ir gynėjo nuo piktųjų priešų Džiugo būstine – tradiciškai populiarūs, ir neužželia turistų takai prie jų. Kompleksiniu vertinimu, Džiuginėnų parkas yra 238-tas Lietuvoje ir 41-as Žemaitijoje. Jo populiarumą stiprina įdomūs memorialiniai aspektai. Čia gyveno 1863–1865 m., audringų 1863 m. sukilimo ir skaudžių posukiliminių išgyvenimų laikotarpiu, būsimoji rašytoja Žemaitė – Julija Beniuševičiūtė. Tuo laiku ji buvo jaunutė dvaro tarnautoja, kilusi iš smulkių bajorų ir kupina bajoriško svajingo romantizmo. Tarnaudama garsios giminės dvarininkui Gorskiui, ji lemtingai susipažino ir ištekėjo už dvaro ūkvedžio Lauryno Žymanto. Patyrė skaudų bajoriškų iliuzijų žlugimą ir karčią daugiavaikės kaimo motinos gyvenimo patirtį tamsiame pobaudžiaviniame kaime, tačiau jos valinga asmenybė nepalūžo, bet užsigrūdino ir sukaupė gyvenimo patirties ir suvokimo. Skaudi ir sudėtinga buvo bajoriškos romantikos ir valstietiškos prozos jungtis, ilgainiui subrandinusi žymų talentą, labai kritiškai suvokusį ir analizavusį gyvenimą. Bet veiksmas vyko jau kitur, o Džiuginėnai buvo tik starto aikštelė…

Ne mažiau įdomi buvo ir kita šiame paslaptingame parke užsimezgusi romantinė istorija – dvaro savininko dukters, žemaičių bajoraitės ir Džiuginėnų paveldėtojos, Vandos Teresės Gorskytės su lenku varšuviečių gydytoju Severinu Perkovskiu. Susituokę jiedu sulaukė sūnų dvynių Juozo ir Tado bei dukters.

Baigęs Varšuvos dailės akademiją, J. Perkovskis (1896–1940) apsigyveno Džiuginėnuose, atsidėdamas žemaičių tautodailės studijoms, paskatintas bendravimo su Telšiuose gyvenusiu žemaičių etnografijos žinovu Mykolu Brenšteinu (1874–1938); daug keliavo po Žemaitiją, ieškodamas vaizdingų vietų, piešdamas pakelių kryžius ir koplytstulpius, dievdirbių drožybą ir kalvių nukaltas „saulutes”, rinkdamas muziejinės vertės tautodailės kūrinius. 1932 m. buvo surengta didelė J. Perkovskio paroda, atskleidusi menininko talentą bei Žemaitijos žavesį. Po jo tragiškos mirties 1940 m., nenorint sulaukti stalininės tremties ir vergovės, gausus sukauptas archyvas ir piešiniai iš Džiuginėnų saugomi Telšių „Alkos” muziejuje.

Atkreipė dėmesį ir paties XVIII–XIX a. dvaro vertybės; dar sovietmečiu parkas paskelbtas Gv157 paminklu, dvaras, kaip susijęs su rašytojos Žemaitės gyvenimu, istorijos paminklu IV663, o piliakalnis, kurio aikštelė 48×20 m dydžio – archeologijos paminklu Ar1193 (plačiau aprašytas „Lietuvos archeologijos atlase” II t. 56 p., Nr.168 – bei naujausiuose archeologų leidiniuose). Paminklų restauravimo instituto buvo atlikta 1974 m. Džiuginėnų fotofiksacija, dvaro rūmų rekonstrukcija ir pritaikymas gyvenamoms patalpoms (D. Mačiulaitytė, 1974 m.F2/402-2). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kompleksas paskelbtas išaiškinamu paminklu IP788At bei vėliau įtrauktas į dvarų programą ir 1993 m. LRV nutarimu įrašytas į sąrašą, kuriame nustatomas individualus apsaugos ir naudojimo reglamentas, o ištyrus – į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (G346K5 objektas, pasižymintis architektūros, istorijos, kraštovaizdžio vertėmis su pastatų kompleksu /mediniais XVIII a. 2-osios pusės rūmais, atstatytais 1982 m., virtuve-skalbykla, daržine ir ledaine, tik gaila, pamiršta memorialinė vertė).

Parkas dabar prižiūrimas Telšių r. savivaldybės ir Gadūnavo seniūnijos pastangomis, kurios pastaraisiais metais sustiprino parko priežiūros ir tvarkymo darbus: pagal želdinių tvarkymo komisijos aktus šalinami savaiminiai ir menkaverčiai želdiniai, o ateities ketinimai dar platesni.

Deja, parko kompozicija smarkiai apirusi ankstesniais nepriežiūros dešimtmečiais; XIX a. suformuotą vaizdo ryšį iš dvaro per tvenkinį iki piliakalnio užgožė savaiminiai želdiniai, o pats užaugęs tvenkinys virto krūmėta pelke. Tikimasi atkurti vizualinį ryšį su Džiugo kalnu bei atnaujinti vandens telkinį. Savo ruožtu tai padidintų turistinį patrauklumą lankytojams.

Šimtamečio parko pagrindą dabar sudaro keliolikos savaiminių rūšių medžiai ir krūmai, kuriuos gražiai papildo taip pat keliolika svetimžemių rūšių. Iš savaiminių rūšių vyraujančios mažalapės liepos, paprastieji klevai, uosiai, eglės, ievos, bet įspūdingiausi galiūnai ąžuolai, kaip rašo tyrinėtojas G. Isokas, pasiekę 1,3 m kamieno skersmens ir 25 m aukštį. Iš svetimžemių – įspūdingiausi išlakūs europiniai maumedžiai per 0,6 m skersmens; pavasarį žiedais džiugina paprastieji kaštonai, paprastosios alyvos, gluosnialapės lanksvos, šermukšnialapės lanksvūnės, varpinės medlevos, žvilgantieji kauleniai, nekalbant jau apie gausybę ievų.

Parkas, kaip minėta, įvairiais aspektais aptartas daugelio autorių; tarp jų paminėtas „Turisto atlase”, trumpai pristatytas ir iliustruotas rūmų vaizdu „Žemaičių Žemėje”,2004, Nr.3-44. Išsamiau, ypač memorialiniu aspektu, apie Žemaitę, Gorskius ir Perkovskius rašė A. Semaška,2004 m. „Pasižvalgymuose po Lietuvą”, p. 560; L. Januškevičius „Lietuvos parkuose”, 2004, p. 152, 153. Jis kritikavo dar žymų parko apleistumą ir pateikė 3 nuotraukas. Vis dėlto nesuklysime pasakę, jog didžiosios „nušvitimo valandos” parkas dar nesulaukė; jo paslaptys, legendos, garsių praeities šviesuolių įmintos pėdos, čia jų išreikštos mintys, meniniai pastebėjimai, dvasios kentėjimai ir viltys tebelaukia savo metraštininko, poeto, dailininko ar muziko. Būtina, remiantis turima tyrimų ir projektine medžiaga bei ją papildžius naujais archyviniais duomenimis, užbaigti parko restauravimą kaip didelės perspektyvinės turizmo vertės objektą. Tuo vildamiesi ir pasiūlėme su atsidavusia dvarų tyrėja Dalia Puodžiukiene Džiuginėnus įtraukti į 2007 m. M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo programą.

Kęstutis Labanauskas

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-02-14-kestutis-labanauskas-ka-pasakytu-pabudes-dziugas/10146

Ištrauka iš laikraščio „Ūkininko patarėjas“ straipsnio 2007 m. vasario 6 d. Nr 15 (2064)

Ištrauka iš laikraščio „Ūkininko patarėjas“ straipsnio 2007 m. vasario 24 d. Nr 23 (2072)

Nuotraukos iš renginio