Užvenčio dvaras (Kelmės raj.)

Garsus ne tik Užvenčio dvaras, tačiau paslaptingas, tiek istorikus, tiek turistus dominantis Žemaitijoje prisiglaudęs Užvenčio miestelis

Grožis lyg iš paveikslo plaukęs. Užvenčio dvaras

2007-07-11

uzventisM. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, keliaudamas po Lietuvos dvarus, kitus paveldo objektus, atkeliauja ir į šio gražaus miestelio sava praeitimi turtingą dvarą, atsiveždamas garsių muzikantų, solistų, M. K. Čiurlionio paveikslų parodą.

Liepos 15 d. M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas dvare sklandančią kūrybinę dvasią praturtins M. K. Čiurlionio muzika, lietuvių liaudies bei lietuviškomis dainomis. M. K. Čiurlionio paveiksluose atgyjantys ir ukrainiečių režisieriaus Aleksandro Dirdovskio filme „Alluzion“, sukurto M.K. Čiurlionio ir V. Orvido kūrybos motyvais, plaukiantys vaizdai susilies su rašytojų tekstuose gyvenančiais ir po apylinkes klajojančiais praeities šešėliais.

Garsus ne tik Užvenčio dvaras, tačiau paslaptingas, tiek istorikus, tiek turistus dominantis Žemaitijoje prisiglaudęs Užvenčio miestelis, įsikūręs netoli Kelmės, palei Ventos upę, ištekančios iš Tyklio ežero. Prie Užvenčio baigiasi kalvotosios Žemaitijos apylinkės, tarp miestelio ir Kuršėnų yra didelis Ilgšinio – Gintėnų miško masyvas. Miestelio pavadinimas kilęs nuo Ventos upės vardo. Miestelyje rastos ir Užvenčio pilies liekanos, bylojančios apie čia vykusius susirėmimus, archeologai aptikę net II–III a. siekiančių archeologinių liekanų – įkapių, žalvarinių antkaklių, geležinių ginklų. Netoli miestelio puikuojasi alkakalnis, dar vadinamas Perkūnkalniu. Turininga, permainų kupina ir miestelio bažnyčios istorija. Marija Pečkaukauskaitė dienoraštyje taip rašė apie jai brangų kraštą: „Išėjome po pietų pasivaikščioti po kalnus. Tai mano išvykų pati maloniausia vieta, nes ir aplinkos grožis, ir vaizdai tiesiog stebuklingi! Ypatingai ten, malūno pusėje, lygiai kaip gražiame paveiksle, paįvairintame dar tekančios pakalnėje upės čiurlenimu. Yra dar viena priežastis, kuri mane ten traukia – tai mielų įvykių ir asmenų atsiminimai. Kiekvienas žemės kampelis (plotelis), kiekvienas krūmelis man primena brangias ir malonias valandėles, kurios, nežinau ir abejoju, ar kada besugrįš, ir asmenis, kurie buvo tų valandėlių atsiminimų priežastimi…“

Užvenčio miestelio istoriniai vingiai

Žemaičių gentys prie Ventos ištakų gyvena nuo pat tautų kraustymosi laikų, kai tik sėslią ir ramią vietą gyvenimui aptiko Pabaltijy. Beje, Vakarų žemaičiai, dar vadinami dounininkais, gyvenantys apie Šaukėnus, Užventyje, Kelmėje, mano save esant tikraisiais žemaičiais. Telšiškiai ir plungiškiai, kurie didžiuojasi savo žemaitiškumu, kelmiškių nuomone, yra iš „pakraščio“, ir jų žemaitiškas kraujas bei tarmė jau gerokai pakitę nukariavus kuršių gentis ir su jomis susimaišius.

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Užvenčio vardas paminėtas dar XIV a. Kaip ir būdinga daugelio miestelių ir miestų raidai, Užventis taip pat pradėjęs formuotis prie dvaro, plečiantis dvaro valdoms, daugėjant valdinių ir bajorų. XV a. čia jau buvęs, nors ir vienas iš mažesnių Žemaitijoje, tačiau valsčiaus centras. Miestelį ne kartą nuniokojo gaisrai ir karai: Užventis stipriai nukentėjo per Šiaurės karą, manoma, kad 1701 m. čia didelį gaisrą sukėlė švedai. Tačiau užventiečiai buvę ištikimi savo kraštui, jo neapleidę. Netrukus tuščiuose kiemuose lakstė vaikai, arimuose ir laukuose darbavosi vyrai ir moterys, tad jau 1703 m. Užvenčiui buvo suteikta teisė rengti turgų, o nuo 1746 m. čia dar vykdavo ir trys prekymečiai. Tačiau 1738 m. miestelį dar kartą ugniniais liežuviais prarijo gaisras.

Kruvinų pėdsakų miestelio apylinkėse paliko ir 1863 m. sukilimas. Užvenčio miškuose sukilėliai buvo įkūrę stovyklą. Apylinkėse veikė sukilėlių Roberto Krasausko, Antano Mackevičiaus, Igno Leskausko bei Jono Stanevičiaus būriai. Miestelėnai vėl pasižymėjo drąsa ir rėmė sukilėlius. Tačiau rusų valdžiai imantis represijų prieš sukilėlius, buvo panaikintas Užvenčio valsčius, uždaryta lietuviška mokykla. Kolainių vienuolyno žemėse apsigyveno rusų kolonistai, tad katalikų bažnyčia tapo cerkve, o Kolainiai pavadinti Blagoveščensku. Nepaisant skaudžių istorinių vingių, Užventis klestėjo – 1876 m. įsteigta valdinė pradinė mokykla, 1909 m. atidarytas paštas. 1892 m. Užventyje stovėjo 25 gyvenamieji namai, kuriuose buvo įsikūrę 236 gyventojai.

Šv. Magdalenos bažnyčia

Spėjama, kad pirmoji medinė Šv. Marijos Magdalenos katalikų bažnyčia Užventyje buvo pastatyta XVI a. pab. – XVII a. pr. miestelį valdant Matui Vainai. Apleista, Elžbietos Vainienės rūpesčiu atnaujinta, tačiau vėl sunykusi, ji buvo atstatyta 1825 m. kunigaikščio Druckio-Lubeckio lėšomis. Šioji bažnyčia užventiečius ramybės pasisemti suburia iki šiol. Tačiau Užventyje buvo ne tik katalikų maldos namai. Kadangi čia visada gyveno daug žydų, 1750 m. jiems buvo leista pasistatyti sinagogą.

Užvenčio dvaras

Užvenčio dvaro pastatas išlikęs iki šiol, jam – daugiau kaip trys šimtai metų. Pastato rūmas buvo suręstas iš stiprių ąžuolinių rąstų. Apie jį savo kūriniuose rašė poetas Adomas Mickevičius. Čia Marija Pečkauskaitė išgyveno nelaimingą meilę, čia gimė pirmieji jos kūrybiniai bandymai.

Dvaro šeimininkų būta daug

Lietuvos didžiojo kunigaikščio valia XV a. Užvenčio dvaras atiteko žemaičių seniūnui – Mykolui Jegelevičiui. Nuo 1527 m. Žygimantas Senasis pats perėmė savo žinion Užventį ir ėmė skirti jo laikytojus. 1538 m. dvaro valdytoju paskirtas Andrius Tujinlaitis, po jo į dvaro valdas įžengė Kasparas Bilevičius.

1569 m. Užvenčio seniūnija tapo pirmąja kunigaikščio ekonomija, kurią valdė didikas Gorskis. 1587 m. Užvenčio valdytojas jau buvo Simonas Vainius, vėlesniais metais – Matas Vainius, o po jo mirties Užventis perėjo Elzbietos Vainienės žinion. Vainių giminė čia pastatė pirmąją katalikų bažnyčią. Šiaurės karas į Užvenčio dvarą atginė ne tik kruvinų ir griaunančių jėgų, bet ir Švedijos karalių Karolį XII.

XVII a. Užventis vis dar priklausė LDK valdovui. Čia veikė bravoras, vandens malūnas. Tačiau apie 1820 m. dvaras žemės atiteko Gardino kunigaikščiui Pranciškui Druckiui Liubeckiui, kuris apsiėmė sutvarkyti apgriuvusią bažnyčią. 1855 m. šio dvaro šeimininko šeimoje gimė iškilus Vidurinės Azijos tyrinėtojas, orientalistas Bronislovas Grombčevskis.

Po dvaro apylinkes garsių žmonių akimis

Tačiau dvare gyveno ir daugiau žymių bei nusipelniusių žmonių: jame kūrybines mintis liejo bei gražiausias gyvenimo dienas leido dvi garsios rašytojos – Marija Pečkauskaitė (Šatrijos ragana). 1887–1898 m. Užvenčio dvarą buvo išsinuomoję jos tėvai. Netoli Užvenčio, Ušnėnų dvare, tais laikais gyveno ir Povilas Višinskis. Jis nuo 1891 metų vasaros lankydavosi Pečkauskų šeimoje, susipažino su savo mokinio seserimi, t.y. Marija Pečkauskaite, pamilo ją ir daug kuo jai padėjo kūrybinio kelio pradžioje, pažadino Marijos domėjimąsi Lietuvos istorija, skatino ją mokytis lietuvių kalbos ir kurti lietuviškai. 1892-1893 m. su savo šeima dvare gyveno ir Žemaitijos rašytoja – Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė–Žemaitė.

Ne tik kūrybinės idėjos užliejo dvarą, bet ir pati dvaro aplinka XX a. pr. buvo įspūdinga: gražus tvenkinys, liepų alėja, medžiai su išpjaustytais Šatrijos Raganos inicialais. Užvenčio parkas – mišraus planavimo, įkurtas XIX a. pirmoje pusėje ant Ventos upės kranto. Užtvenkta Venta parko teritorijoje išsilieja į didelį tvenkinį. Šiuo metu parke daugiausia auga savaiminių rūšių medžiai, iš kurių galingiausi uosiai ir liepos – jų skersmuo siekia daugiau negu 1 m. Akis džiugina ir keletas egzotinių augalų: paminėtini paprastieji kaštonai, Menzieso pocūgės, dygiosios eglės, rūgštieji žagreniai. Graži parko alėja, kurią apysakoje „Sename dvare“ aprašė Šatrijos Ragana, nuveda tiesiai prie dvaro namo pastato. Nors apysakoje rašytoja nei vardų, nei vietovių pavadinimų neminėjo, tačiau vaizdingai aprašytos apylinkės pačios atranda vietą šalia dvaro.

Pečkauskams išvykus iš Užvenčio dvaro, tarpukariu kurį laiką jis priklausė žemaičių dvarininkui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Jonui Smilgevičiui. Signatarui pavyko dvarą aptvarkyti, padaryti pelningu ūkiu. Prie Ventos tuo metu veikė didelis malūnas, stovėjo daug gamybinių pastatų. Signataras palaidotas Užvenčio kapinėse.

Nuo 1958 m. Užvenčio parkas ir dvaras pradėtas saugoti valstybės, o nuo 1966 m. dvarvietės teritorijoje stovinčiame restauruotame buvusio dvaro svirno pastate veikia Užvenčio kraštotyros muziejus, kuriame įrengtos ekspozicijos pasakoja apie Šatrijos Raganą, J. Smilgevičių, kitus iškilius krašto žmones ir Užvenčio istoriją.

Jolita Žalgirytė

http://www.bernardinai.lt/archyvas/straipsnis/64868

Nuotraukos iš renginio