Užutrakio dvare

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo siūlomi kultūros renginiai ir moralinis palaikymas siekia sudominti platesnę kultūrinę visuomenę Užutrakio unikalumu ir grožybėmis

UZUTRAKIO dvaras AFISA_A3

Užutrakio platūs akiračiai

Užutrakio architektūrinio ansamblio parkas žavi lankytojus kaip vertybių įvairove, taip ir vizualiniu reginių grožiu – kompleksišku vertinimu jis 5-asis Lietuvoje.

Mecenatų Tiškevičių parkui parinkta vieta, sutapusi su projekto autoriaus E. F. Andre kūrybos polėkiu bei pačių mecenatų įžvalga ir užmoju, lėmė ypatingą sėkmę. Plačiai žinoma Tiškevičių giminė pasižymėjo ir polinkiais menui, ir ūkiniu praktiškumu. Tai leido giminės atstovams daugelyje dvarų pasižymėti kaip menų mecenatams, ypač parkų meno. Jų tarpe ir Užutrakį paveldėjęs Juozapas Tiškevičius (1868-1917). Ansambliui kurti panaudota unikali gamtos vieta – pusiasalis tarp labai vaizdingų ir didelės istorinės vertės aplinka pasižyminčių Galvės ir Skaisčio ežerų su aibe salų ir pusiasalių. Šių apylinkių kraštovaizdis pasižymi maksimaliu Lietuvai raiškumu, atveria nepakartojamas panoramas, kaip nustatė savo sudaryta metodika žymūs Lietuvos kraštovaizdžio tyrinėtojai A. R. Budriūnas ir K. Eringis. Gamtos grožis, vietovių patogumas gynybai glaudžiai siejosi su senovės lietuvių pasaulėžiūra, stipriomis gamtamanystės tradicijomis. Užutrakio aplinkoje tai liudija dar XIVa. minima legendinė “Algirdo sala” bei miškų senovę tyrinėjusio G.Isoko nurodytos šalimais buvusios mitologinės vietovės Kęstučio kalnas, Šventųjų liepų miškas su Ąžuolų kalva.

Tačiau meninę išraišką vietovei suteikė tik XIX a. pabaigoje atlikta Užutrakio parko rekonstrukcija pagal pasaulinio garso prancūzų kraštovaizdininko E. F. Andre (1840-1911) sudarytą projektą. Lankytojus stulbino pasiekta parko augalijos dermė su vandens ir sausumos elementais. Projekto originalumu Trakų ežerų veidrodžiai su pilių ir bažnyčių bokštais ir griuvėsiais tapo tarsi parko kompozicijos elementai. Savaiminiai ir svetimžemiai medžiai bei krūmai, jų grupės ir medynai, vaizdų perspektyvos su salomis – didingą ežerų panoramą lyg suskaldė iliuzoriška vandens reginių mozaika. Negana to, paties pusiasalio erdvėje tarp abiejų ežerų buvo įkomponuoti ligi dvidešimt tvenkinių tvenkinėlių. Pagaliau ir patys Tiškevičiai anuomet atvykdavo į dvarą ne dabar įprastu aplinkiniu sausumos keliu, bet persikeldami keltu per sąsiaurį, jungiantį abu ežerus. Tokia reginių įvairovė davė Užutrakiui vieną stipriausių Lietuvoje parkų meno įtaigą.

Kaip ir kiti E. F. Andre Lietuvoje suprojektuoti parkai, Užutrakis pasižymėjo turtingu, gerai parinktu vietos sąlygoms dendrofloros asortimentu. Dėl sudėtingų istorinių aplinkybių per daugiau kaip šimtmetį nuo sukūrimo augalijos sudėtis parke žymiai pakito: nemaža rūšių išnyko dėl jų trumpo amžiaus, buvo sunaikintos arba išgrobstytos per istorijos sumaištis, jų vietose plito greitaaugiai savaiminukai.

Tačiau nepaisant praradimų, dendrofloros asortimentas Užutrakyje dar pranoksta giminingų Lentvario ir Trakų Vokės parkų; projektiniais tyrimais bei pačių Trakų istorinio nacionalinio parko specialistų papildymais, 1999m. buvo fiksuotos Užutrakyje augančios 38 savaiminės ir 54 /iš anksčiau žinotų buvusių 71/ svetimžemės dendrofloros rūšys [gaila, paviršutinė 2002 m.atlikta Aplinkos ministerijai mokslinė ataskaita fiksavo atitinkamai tik 12+33 rūšis]. Lyginant su minėtais kaimyniniais parkais, Užutrakyje išsiskiria liepų gausa /kaip savaiminių mažalapių – ypač gausių alėjose -, taip ir svetimžemių 4 rūšių liepų/; turime pažymėti didingus paprastuosius ąžuolus /deja, stambiausias iš jų, pasiekęs~1,5mØ, sužalotas agresyvių tapusių bebrų/, paprastuosius klevus ir uosius, karpotuosius ir plaukuotuosius beržus /parko senieji abiejų rūšių beržai, pasiekę amžiaus ribą, sparčiai nyksta/, paprastąsias egles ir pušis /šiuodvi spygliuočių rūšys, sudarę parkui pritaikytų natūralių medynų pagrindą, irgi žymiai apsenę/, juodalksnius /taip pat priartėję prie amžiaus ribos/, guobas /randame tik jaunų – senmedžių nelikę po “guobų maro” epidemijos/, paprastąsias ievas ir šermukšnius.

Iš svetimžemių medžių išskirtini: stambios tuopos /kelių rūšių, siekiančios per 1mØ/, kelių rūšių liepos, uosiai /kelios rūšys/, klevai /kelios rūšys/, vakarinės tujos, melsvosios pocūgės ir kt.; beje, sovietmečio vajumi buvo pasodinti parke progine talka net keli šimtai raudonųjų ąžuolų, tik neaišku šiandien, kiek jų prigiję, nes tokie vajai paprastai palaikomąją priežiūrą „užmiršdavo“…

Be paties parko, į 80,43 ha užimantį paminklinį kompleksą įeina keliolika pastatų. Parko centre, prie terasos regyklos į Galvės ežerą su salos pilimi, 1901m. baigti statyti pagal architekto iš Varšuvos J.Husso projektą neorenesansiniai dviejų aukštų keturių fasadų rūmai. Amžininkams imponavo Liudviko XIV stiliumi įrengtos salės, dekoras ir puiki akustika. Rūmų architektūrą rėmino įspūdinga Galvės ežero krantinė, baliustrada, smulkioji parko architektūra.

Ūkinė dvaro dalis išsidėstė perimetrinėje parko šiaurinėje dalyje, atribota tvenkinių ir kanalo. Daugiausia tai buvo istorizmo epochai būdingi raudonų plytų mūro pastatai: arklidė, karvidė, spirito varykla ir jos sandėlis, svirnas, ledainė, keltininko namas, sarginė ir kiti pastatai (ne visi išlikę).

Į parko šiaurės rytų kampą kylanti labai senų liepų alėja paslaptingai atveda, manoma, į buvusiame alkakalnyje esančias dar iki Tiškevičių įrengtas sendvario kapinaites su koplytėlės griuvėsiais.

Legendomis garsėjo parką ir rūmus puošusios skulptūros, slapčiomis sunaikintos sovietmečio pradžioje ansamblyje šeimininkavusių kagebistų, kurių poilsiavietei pokariu atiduotas Užutrakis. Dėl nemokšiškos priežiūros ir savivaliavimo žuvo ir dalis retųjų svetimžemių augalų, ypač gėlynai. Užkariautojų skoniu, peizažinę erdvę aplink rūmus suskaidė ir užgožė geometriškos liepų alėjos ir eilės, o istorines skulptūras pakeitė “amžiams atėjusių proletariato vadų” stovylos…

Nors uždarumas nuo visuomenės pranyko, bet dvasinė kultūra neatsigavo, ir po kagebistų Užutrakyje įkurdinus “visasąjunginio turizmo” bazę. Lėkšti pompastiški sovietmečio viešosios kultūros renginiai daugiau trypė ir šiukšlino parkus, negu prisidėjo jų meną pažinti ir skleisti. Užutrakio turizmo bazei buvo skiriamos gana žymios lėšos, Paminklų konservavimo institute užsakyti parko ir kelių pastatų tvarkymo ir pritaikymo projektai [istoriniai tyrimai (1970 m. parko, E.Brundzaitės, F2/251-7; 1975 m. parko, D.Juchnevičiūtės, F5/1254; 1978 m. R.Firkovičiaus, F5/1887; 1980 m. R.Lebedytės, F5/2439), medynų įvertinimas (1970 m. D.Juchnevičiūtė, E.Brundzaitė, E.Navys, K.Labanauskas, F2/251-3,4,5,6), genplanas (1975 m. D.Juchnevičiūtė, F2/251-26), pastatų pritaikymai: (1971 m. R.Malžinskaitė, F2/251-9; 1972 m. A.Knyva, F2/251-23; 1975 m. L.Preikšaitė, F2/251-39; 1976 m. A.Meškauskienė, F2/251-61; 1976 m. arklidžių, M.Butautienė, F2/251-66; 1977 m. R.Paslaitienė, F2/251-80; 1979 m. svirno, M.Butautienė, F2/251-96; 1981 m. šunidžių, R.Anusevičius, F2/251-125; 1982 m. J.Lapinskas, F2/251-135)]. Bet tik maža dalis projektų buvo įgyvendinti, netiksliai ir nenuosekliai, o sovietijai žlugus, sukčių nugyventą turistinę bazę netvarkingai likviduojant, nemaža klaidų ir žalos pridaryta.

Dvaro praeitis, raida ir meno vertybės buvo plačiu straipsniu aptartos lenkų tyrinėtojo R.Aftanazy gausiai iliustruotame veikale.

Nepriklausomybę atgavus, Lietuvos Atkuriamojo Seimo sprendimu 1991 04 23 buvo įsteigtas Trakų istorinis nacionalinis parkas (TINP), kuriam globoti tarp kitų didelių vertybių perduotas ir Užutrakio ansamblis – taip užkrovus ką tik įkurtam parkui keblią minėtos nugyventos turizmo bazės likvidavimo užduotį. Užsitęsęs biurokratizmas, buvusių bazės “veikėjų” intrigos kėlė pagrįstą visuomenės susirūpinimą, išreikštą spaudoje ir konferencijose. Pvz. kraštovaizdžio architektų tarptautinėje konferencijoje 1997 m., skirtoje Palangos parko 100-mečiui, priminta, kad nepradėtas vykdyti Vyriausybės 1996 01 11 nutarimas Nr.69 ”Dėl Užutrakio buvusio dvaro ansamblio paskirties”, kuriuo numatyta ansamblį pritaikyti valstybės reprezentacinėms reikmėms, o laikinus gyventojus – iškeldinti. Susidomėjo parko vertybėmis bei likimu ir Prancūzijoje įsikūrusi E.Andre asociacija, įsteigta žymiojo kraštiečio kūrybai visame pasaulyje pažinti, propaguoti ir skatinti jos globą. Jai vadovauja E.Andre produkraitė F.Andre-Olivier. Asociacijos nariai jau kelis kartus lankėsi Lietuvoje, Užutrakio, Palangos, Lentvario ir Trakų Vokės parkuose, išvadose skatindami Lietuvą, kad būtų kvalifikuotų specialistų atlikta preliminari studija, vėliau parengta ir minėtų parkų restauravimo programa. Nepaisant ekonomikos sunkumų ribojamo finansavimo, TINP jau daug nuveikė, populiarindamas Užutrakį visuomenėje, kviesdamas renginius ir talkas, pritraukęs žymią Europos fondų paramą. Prašviesinta ir dalinai atnaujinta nemaža parko sklypų, išvalyta dalis tvenkinių, atnaujinta takų sistema. Parke vyksta romantiški Trakų festivalio klubo renginiai, sulaukiantys svečių ne tik iš Lietuvos, bet ir daugelio kultūriškai susijusių šalių. 1999m.Paminklų restauravimo instituto parengta kelių etapų Užutrakio parko želdinių tyrimo ir tvarkymo programa.

Sovietmečiu tebuvęs “vietinės reikšmės architektūros paminklu Nr.741”,o parkas lygiagrečiai respublikinės reikšmės gamtos paminklu Nr.34 tik 58,9 ha teritorija, Užutrakio ansamblis paskelbtas kultūros paminklu (G208KP) ir 1999 01 15 įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (parkas – G208K13) su patikslinta 80,43 ha teritorija. 2007.V.25 Užutrakyje Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos (LPDA) iniciatyva surengtas seminaras “Dvarai šiuolaikinėje visuomenėje: istorinių parkų ir želdynų priežiūra ir atkūrimas”, kuriame Užutrakis aplankytas ir pristatytas kartu su kitų žymiausių Lietuvos parkų pavyzdžiais. TINP direktoriaus Gintaro Abaravičiaus Užutrakis išsamiai pristatytas “Šviesos”leidyklos 2007m. knygoje „Lietuvos dvarai“, o 2008.VII.14 LTV-2 laidoje apie Lietuvos dvarus – kaip vienas nuosekliausių valstybinės įstaigos dvaro tvarkymo pavyzdžių. LPDA konferencijoje, vykusioje 2009.IX.13 Kairėnuose, G.Abaravičiaus buvo pristatyta Užutrakio parko raida nuo jo „genius locci“. Plati informacija teikiama tinklapyje www.seniejitrakai.lt.

Taigi Užutrakio parkui numatyta valstybės reprezentacinė paskirtis ir Trakų istorinio nacionalinio parko globa leidžia tikėti jo visapusiško atkūrimo perspektyva. Juolab dedant pastangų TINP įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Užutrakiui buvo laimėta Anglijos mecenatų paramos programa, užmegzti ryšiai su E.Andre asociacija Prancūzijoje jo sukurtiems parkams globoti ir remti, ieškoma naujų rėmėjų.

Prie tų paieškų prisijungia ir M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo siūlomi kultūros renginiai ir moralinis palaikymas, kad sudomintų platesnę kultūrinę visuomenę Užutrakio unikalumu ir grožybėmis, jų pavyzdžiu skatintų iniciatyvas kitose Lietuvos vertybių vietovėse, kurių dar daug tebelaukia visuomenės pažinimo, globos ir rūpesčio.

Parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas