Thomo Manno kultūros centre

Neringoje veiks moksleivių foto konkurso „Krikštai – Kuršių nerijos senųjų kapinių simbolis“ paroda bei Fondo kaupiama ir keliaujanti paroda „Aplankyti paveldo objektai“

Krikstai Afisa_A3

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas ketvirtą sezoną tęsia labdaringų, edukacinių, meninių renginių ciklą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“. Šių metų pagrindinė tema: ,,Šeima – unikali auklėjimo sistema: istorinių Lietuvos šeimų istorijos“. Šįkart Fondas, kartu su Všį Thomo Manno kultūros centru, 2009 m. lapkričio 7 d. 15 val. kviečia atvykti į Thomo Manno kultūros centrą, Skruzdynės g. 17, Neringa. Čia veiks: moksleivių foto konkurso „Krikštai – Kuršių nerijos senųjų kapinių simbolis“ paroda, Fondo kaupiama ir keliaujanti paroda „Aplankyti paveldo objektai“.

Vyks paskaitų ciklas etnografine tematika, dalyvaujant dr. Silvai Pocytei, prof. Rimantui Sliužinskui ir doc.dr. Nijolei Strakauskaite (Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas) bei etnologui, prof. Libertui Klimkai.

O programą „PO TĖVIŠKĖS DANGUM…“ atliks: Aušra Liutkutė (sopranas), Aurimas Raulinavičius (tenoras) ir Lina Giedraitytė (pianinas). Renginys atviras visiems ir nemokamas.

KRIKŠTAI

Vienas ryškiausių, net išskirtinių lietuvių etninės kultūros reiškinių – senoji kryždirbystės tradicija. Ji įtraukta į pasaulio tautų nematerialiojo paveldo šedevrų sąrašą. Kryžiai, koplytėlės, stogastulpiai yra mūsų tautodailės viršūnė. Tai ir religinio jausmo, ir žmogiškųjų godų, siekių, troškimų išraiška; drauge – grožio bei dermės su gamta pajauta.

Kaipgi Lietuvoje atsirado ir tarpo šis fenomenas? Ornamentika ir simbolika sako, kad reiškinio ištakų reikėtų ieškoti tautos proistorės gelmėse, senojoje baltų kultūroje. Vakarų Lietuvoje, Nemuno deltoje, pajūryje, taip pat Latvijos Kurzemėje (Kurše) iki mūsų dienų išliko labai savita antkapinių paminklų forma. Tai vadinamieji krikštai, krikšteliai, krikštužiai. Jie išpjauti iš storos lentos, išmoningai, o kartais gal ir kiek keistokai profiliuoti. Nidos miško kapinaitėse juos restauravo menininkas Eduardas Jonušas. Gražiai krikštai dera su gamta miško paunksmėje, o ypač įdomiai atrodo smėlio pustomų kopų fone. Jei toks paminklas būdavo statomas vyrui, imtas „vyriškas“ medis – ąžuolas, uosis, beržas; jei moteriai – „moteriškas“ – eglė, liepa, drebulė. Moteriškieji krikštai dažnai apgaubti dviem lentutėmis, tad atrodo tarsi skarota eglutė. Kaip čia neprisiminti Eglės, žalčių karalienės, medžiais pavertusios savo vaikus…

Skirtingai nei daugelis kitų tradicinių memorialinių paminklų, krikštai neaukšti, retai viršijantys vieną metrą. Priežastys, kodėl kaip tik toks yra krikšto aukštis, galėtų būti šios. Krikštas – tai paminklas vienam asmeniui, reikšmingas tik siauram žmonių ratui. Kuklus mirusiojo vietos pažymėjimas – ir evangelikų liuteronių tradicija. Toks paminklas buvo priimtinas besiformuojančiai krikščionių bendruomenei. Tai paaiškintų šios archajiškos formos paminklo išlikimą Mažojoje Lietuvoje ir Kurše. Gamtinės sąlygos tikriausiai irgi tarė savo žodį: neaukštas paminklas geriau tinka vėjų košiamai pustomų smėlynų žemei…

Krikšto lentos šonuose labai dažnai išpjaustomi paukščių siluetai. Tikėtina, kad čia vaizduotos gegutės, nes mitologijoje ši paukštė – likimo dievaitės Laimos-Dalužės įvaizdis. Todėl dainoje skamba:

„Ant jos kapužėlio žyd brunas bijūnėlis

O ant krikštužėlio tup raiboji gegelė…“

Krikštuose daug ir kitokių simbolių: širdis – tai gailestis, užuojauta; gėlė – atminimas, meilė; žirgai ir žvaigždutės – kelionė į amžinybę, anapus; kryželis – išganymo viltis. Dar viena išskirtinė šių paminklų ypatybė buvo ta, kad jie statyti prie mirusiojo kojų. Rašydamas apie krikštus, Jonas Basanavičius taip aiškino: mitiškai mąstant, vėlė medžiu pakylanti į dangiškas sferas, dausas. Ir kiti tyrinėtojai – Pavelas Knyševas, Balys Buračas, Marija Gimbutienė – krikštus kildina iš prosenovinių laikų, baltų mitologinių įvaizdžių. Juk daugelio istoriografijos šaltinių tvirtinimu, senovės lietuviai ir prūsai religines apeigas atlikinėdavę šventose giraitėse, ąžuolynuose, prie pavienių keistai nuaugusių medžių. Ten ir aukas dievams aukodavę. Ant šventojo medžio pakabindavę nudobtos meškos kailį, laukinių bičių korį, išaugintų linų kuodelį.Vėlesniais laikais religinių apeigų vieta tapo specialiai įrengti alkakalniai. Archeologai kai kuriuose yra aptikę aukų stulpų pėdsakų. Taigi akivaizdu, kad krikšto funkcijos kur kas platesnės nei paprastas mirusiojo atminimo ženklas. Juose – archajiškosios pasaulėžiūros atspindžiai. Krikštų formose netgi mitinių būtybių atvaizdus ar paaukoto žvėries kailį galima įžvelgti. Tačiau dažniausiai šis paminklas reprezentavo mitinį Pasaulio medį, jungiantį visas Visatos dalis. Tai žvaigždėtasis vėlės kelias į amžinybę. Štai kodėl krikštas prie mirusiojo kojų… Visatos modeliavimas padeda vėlei lengviau persikelti į dangiškąsias pomirtinio gyvenimo sferas.

Krikštas įsiterpia į labai svarbią lietuviškųjų sakralinių objektų raidos seką: aukos stulpas – krikštas – koplytėlė medyje – koplytstulpis. Keičiantis ideologinei sistemai ir meninės raiškos formai, jų funkcija išlieka ta pati: tai maldos kelias dievopi.

Etnologas, prof. Libertas Klimka