Tautos ąžuolynui šakas suskliaučiant

Jaunystėje daugumas turime gražių svajonių ir didelių lūkesčių. Tačiau nedažnam lemta sulaukti jų išsipildymo – juolab visu mastu, kaip apie tai svajojome… Mums septyniems, galima sakyti, tai su kaupu pavyko. Sakydamas mums, turiu omeny sumaniusius pasodinti Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyną (toliau LTA Ąžuolynas), o vėliau subūrusius Tautinio atgimimo ąžuolyno draugiją. Esu įsitikinęs, kad LTA Ąžuolyno sumanytojai – Vitalius Stepulis, Vygandas Čaplikas, Algimantas Kepežėnas, Romualdas Survila, Rimantas Krupickas, Vladas Markauskas ir šių eilučių autorius, Kęstutis Labanauskas, turime jaustis laimingi, jog sulaukėme Lietuvos valstybės atsikūrimo 1990 Kovo 11, dar išvakarėse įgyvendinę gražią svajonę – pasodinę LTA Ąžuolyną. O dabar ypač džiugu, kad visi sveiki sulaukę švenčiame jo 20 metų sukaktį. Ąžuoliukai jau gražiai ūgtelėję, ir žymioje želdyno dalyje šakomis susiskliautę. Labai malonu, kad sukaktis pažymima leidiniu „TAUTOS ĄŽUOLYNAS“, kuris parengtas bendromis pastangomis mūsų ir vienminčių rėmėjų – Marijonos Danutės Antanavičienės, Barbaros Baumstark, Vytauto Bražiūno, Valdonės ir Evaldo Darškų, Linos ir Alvydo Miliauskų, Romano Raulinaičio, o taip pat Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos, Marijampolės apskrities viršininko administracijos, Regionų kultūros plėtros programos, Vilkaviškio rajono savivaldybės ir Vilniaus Vytautų klubo – jiems visiems už tai esame nuoširdžiai dėkingi.

Gražiu sutapimu, šiemet minime ir Lietuvos Vardo Tūkstantmetį, galėdami didžiuotis mūsų 35-tajai lietuvių kartai per tūkstantį metų – Sąjūdžio kartai – tekusia garbe. Švenčiame šią sukaktį, kartu dalyvavę Lietuvos laisvę ir garbę grąžinant Sąjūdžio gretose. Tiesa, dabar dažnas padūsaujam dėl pasitaikiusių klaidų ir nesklandumų. Jų neišvengėme, įgyvendindami ilgai prarasto valstybingumo idėjas. O dar prisidėjo visą civilizuotą pasaulį krečiantis sunkmetis… Bet senolių posakiu, „nevykime Dievo į medį“. Argi palyginsi mūsų sunkumus su ankstesniųjų kartų̃ išgyventais? Kokias aukas jie patyrė per siaubingus karus, okupacijas ir trėmimus, kokie badmečiai ir epidemijos yra siaubę, kai Lietuva netekdavo iki trečdalio gyventojų, o kai kur ištisi kaimai likdavo visai be gyventojų, ar su saujele invalidų pasilikę… Turėdami savigarbos – o ypač vardan mūsų protėvių ir pirmtakų garbės – prisiminkime jų sudėtas neįkainojamas aukas, kad mes šitą šventę šiandien turėtume. Kiek šimtmečių jie karta po kartos gynė Lietuvos garbę ir teisę gyvuoti pasauly! Teisę kalbėti sava kalba, senoviškiausia indoeuropiečių kalbų šeimoje, gyventi jau 500 metų Lietuvos Statutuose užfiksuotais papročiais ir teisėmis. Tai skatino lietuvius savarankiškai siekti žinių ir mokslo dar XVI a. mūsų švietėjų nužymėtais kriterijais: M.Mažvydo Katekizmo, M.Daukšos Postilės, K.Sirvydo pamokslų, Radvilų leidiniuose, K.Semenavičiaus „Didžiajame Artilerijos mene“, grindusiame raketų technikos pradus, Lietuvos Metrikoje, Vilniaus universiteto veikaluose bei meno pagrinduose ir t.t. Ginant lietuvių teises ir savitumą, gimė Lietuvos epas – Palemono legenda apie lietuvių kilmę iš romėnų. Vėliau buvo pažinti lietuvių kalbos sąskambiai su lotynų ir kitomis Antikos kalbomis, unikalus jos senoviškumas. Visa tai žadino ir Rusijos priespaudoje po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalinimų atsidūrusios lietuvių tautos atgimimą, domėjimąsi mokslais ir istorija, leido pagrįsti įžymiojo ne tik Sūduvos-Suvalkijos krašto, bet ir visos Lietuvos atgimimo patriarcho Jono Basanavičiaus tezę, jog žmonės, nežinantys savo istorijos, amžinai palieka vaikai… Atgimimas nuosekliai vedė prie Lietuvos valstybės atkūrimo idėjos, ugdytos „Aušroje“ ir „Varpe“, knygnešių kovoje už lietuvišką žodį ir mintį, J.Basanavičiaus su bendražygiais inicijuotuose Didžiajame Vilniaus seime 1905.XII.4-5, 1917m. konferencijoje ir jos išrinktoje Lietuvos Taryboje. Pastaroji po ilgų svarstymų 1918.II.16 Nepriklausomybės aktu, priimtu J.Basanavičiui pirmininkaujant, apsisprendė atkurti „Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“, atskyrus „nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Deja, šis didžių nuopelnų lietuvis mirties sulaukė Vilniuje, atplėštame J.Pilsudskio klasta nuo Lietuvos… Kokiais skaudžiais pančiais, mūsų tautoje randus įrėžusiais, buvo virtę minėtieji ryšiai, mums vėl skaudžiai parodė XXa. patirtis. Virtine ultimatumų Lietuvai buvo pažertas kančių maratonas: Lenkijos 1938.III.17, prievartaujant atsižadėti mūsų amžinosios sostinės Vilniaus bei senobinės Trakų; Vokietijos 1939.III.22, kad atsižadėtume Mažosios Lietuvos ir išėjimo prie jūros; galiausiai, 1940.VI.14 sovietinės Stalino imperijos ultimatumo, laidojusio Lietuvos valstybingumą, tylomis laiminant tos pačios Hitlerio Vokietijos susimokėliškam Molotovo – Ribentropo paktui…

Su šiomis klastomis lietuvių tauta nesusitaikė, vėl savo teises didžiomis aukomis gindama, kiekviena istorijos proga jas skelbdama – nesėkmingai 1941 birželio 23 sukilimo laikinosios vyriausybės, 1949.II.16 Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžio tarybos aktais ir pagaliau pasisekusiu 1990 Kovo 11 aktu, kurį parėmė visuotinis tautos entuziazmas, šimtatūkstantiniai mitingai, sutramdžiusieji Sovietijos degradavusių smurtininkų kėslus. Reikšdama savo ilgai slopintą valią, lietuvių tauta pasiskelbė pasauliui dainuojančia revoliucija, neregėto masto peticijų ir Baltijos kelio iniciatyvomis. Tarp jų buvo ir mūsų sumanytoji idėja Ožkabaliuose, šalia Tautos patriarcho J.Basanavičiaus gimtinės, pagerbiant jo atminimą ir simbolizuojant jo iškeltas nemarias idėjas, pasodinti unikalų ąžuolyną visos lietuvių tautos jėgomis. Tarp kelių tūkstančių, įsijungusių į talkas ar jas parėmusių, buvo ne tik visų Lietuvos regionų atstovų, bet ir Lenkijos, Seinų ir Punsko krašto; Gudijos, Gervėčių ir Pelesos; Latvijos lietuvių bei tolimesnės išeivijos atstovų. Sodinome talkomis LTA Ąžuolyną, žinodami ąžuolų svarbą lietuvių tautos savimonėje, ekologinę reikšmę, o svarbiausia – ilgaamžiškumą, laiduosiantį šios iniciatyvos tvarumą daugeliui mūsų palikuonių kartų̃. Pirmojoje talkoje simboliškai pasodinau LTA Ąžuolyno garbingoje vietoje paskutinį sodinuką iš kelių dešimčių, kuriuos buvau prieš keliolika metų sudaiginęs iš surinktų Stelmužės ąžuolo gilių. Šis medis – lyg estafetės lazdelė iš garsiausio Lietuvos Pirmojo Tūkstantmečio ąžuolo būsimoms Antrojo Tūkstantmečio kartoms…

Lygiagrečiai tuo metu su dideliu entuziazmu Kauno „Drobės“ susivienijimo iniciatyva buvo atkuriama J.Basanavičiaus gimtinės sodyba pagal architektės restauratorės Živilės Mačionienės projektą. Būtent tomis progomis atliktus darbus ir sukauptą patirtį primins Lietuvos visuomenei – ir visų pirma, Sūduvos – Suvalkijos kraštui, kurio našioje žemėje LTA Ąžuolynas suvešėjo ir kurio žmonėms pirmiausia esame dėkingi už pritarimą ir paramą sodinant jį – leidinys „Tautos Ąžuolynas“. Ačiū nemažo autorių būrio, sudarytojo V. Stepulio, leidyklos „VERSUS AUREUS“ pastangoms ir operatyvumui, gausiai iliustruota knyga 1000 egz. tiražu pasirodė pačiu laiku, sukakties renginių išvakarėse. Leidinyje autoriniais straipsniais LTA Ąžuolyno sumanytojai bei suburtos Tautinio atgimimo ąžuolyno draugijos entuziastai ir rėmėjai aptaria tiek LTA Ąžuolyno visumą, jo vietovę, istoriją ir gamtos sąlygas, tiek ir susijusių aspektų įvairovę – ekologijos, mitologijos, kraštotyros bei tolesnės plėtros perspektyvas. Kaip reziumuojama draugijos tarybos 2007.04.25 patvirtintoje LTA Ąžuolyno plėtros koncepcijoje, jau atliktų darbų visuma įpareigoja „nepaliaujamam LTA Ąžuolyno ugdymui, jo apsaugai ir priežiūrai“. To reikalauja ir LRV 1998.05.19 nutarimu Nr.612 suteiktasis LTA Ąžuolynui kultūros paminklo statusas, kartu su memorialine sodyba ir kapinaitėmis, 67,4 ha plote. Sumanymo ištakas ir įgyvendinimo eigą aptardamas, leidinio sudarytojas, draugijos tarybos pirmininkas, didelės patirties inžinierius statybininkas ir puikus organizatorius V.Stepulis reziumavo, jog „Ąžuolynas tapo Lietuvos žmonių savastimi“; 1997m. iš esmės baigus jį formuoti, jo visumos jau nereikėtų keisti – „naujadarai gali tik papildyti, plėtoti pagrindinę idėją – tautinį atgimimą“. Ribotai dar sodinami medeliai tęstinio sodinimo giraitėse: Lietuvos prezidentų, J.Basanavičiaus premijos laureatų, Kovo 11 akto signatarų, jiems patiems dalyvaujant; taip pat įprasminant ypatingus įvykius.

Leidinio įvadinėse mintyse žymus filosofas ir mokslo istorikas Juozas Algimantas Krikštopaitis įžvalgiai mato LTA Ąžuolyno idėjos užuomazgą mite apie Pasaulio medį, sublimuoja jose S.Daukanto Sengirės, Vydūno regėtų misterijų šventųjų ąžuolų paunksmėje, Antano Baranausko apdainuoto Anykščių Šilelio vaizdinius, susiedamas su čia gimusio J.Basanavičiaus tautos praeities vizija bei ateities perspektyva. O visuomenėje šiam leidiniui paplitus, įžvelgia jo paskirtį – kad „taptų dokumentu, įamžinančiu mūsų kultūroje jau žaliuojantį TAUTOS MONUMENTĄ…“

LTA Ąžuolyno gamtos aplinką, žemėnaudos raidą jame aptaria, pagrindžia jo suformavimą keliolika giraičių, susijusių su lietuvių tautos istorija, Ąžuolyno plano sudarytojas patyręs žemėtvarkos inžinierius, daugelio projektų autorius R.Survila.

LTA Ąžuolyno vidury pastatyto lietuvių mitologijos esmę išreiškiančio Aukuro akmens motyvus apibūdina Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas, VPU profesorius Libertas Klimka ir architektė restauratorė Vitalija Stepulienė.

Ąžuolo įvaizdį kaip lietuvių etnoekologijos fenomeną argumentuotai pateikia filosofijos daktaras profesorius Česlovas Kalenda, pagrįsdamas gausia istorine medžiaga, iliustruojama gyvais pavyzdžiais, kaip B. Brazdžionio „AŽUOLE“ – „Prieš šimtmečius įaugo mano šaknys šiton žemėn,/ Ir šimtmečių juoda audra jų neišraus“; Maironio – „Idėjos, jei svarbios, nemiršta kaip žmonės“ bei kitais. Pažymi puikiai filosofo Juozo Girniaus pastebėtą ąžuolo simbolio tvarumą kaip atramą lietuvių istorinės egzistencijos pavojams „slavų ir germanų pasaulių“ paribyje. Ir baigia svariu apibendrinimu, jog „etnoekologijos požiūriu tėvynės gamtą laikant tautos namais, ąžuolą galima tituluoti tų namų sargu“.

Etnoekologinį lietuvių santykį su ąžuolais vaizdžiai pratęsė J.A. Krikštopaitis, dar palygindamas su kitų tautų pavyzdžiais, o „tautos stiprybės simboliu“ ąžuolą apibūdino jau mus palikęs įžymus tautosakos ir mitologijos tyrinėtojas Norbertas Vėlius (1938-1996).

Ąžuolų atsiradimą ir paplitimą Lietuvoje aptarė akademikas gamtininkas Algirdas Gaigalas, savo straipsnį baigdamas priminimu, jog „Ąžuolai savaime atauga sunkiai, juos reikia ne tik sodinti, bet ir globoti taip pat, kaip atgimstančią Lietuvą“.

Ir toli svetur gyvenant išlaikytą tvirtą jausmą Lietuvos ąžuolams išsakė pokalbyje su leidinio sudarytoju Vaclovas Dargužas, Šveicarijos lietuvių bendruomenės garbės pirmininkas, Vilniaus universiteto garbės daktaras; – o Lietuvoje ąžuolų keliamus jausmus ir kilnias idėjas išdėstė vienas LTA Ąžuolyno sumanytojų, etninės kultūros puoselėtojas, Etninės kultūros globos tarybos narys ,o Dzūkijos tarybos pirmininkas, Vygandas Čaplikas, mintyse apie ąžuolą, draugus ir Ąžuolyną priminęs, deja, taip nelauktai išėjusios talentingos dailininkės Gražinos Didelytės (1938-2007) didelį indėlį ąžuolų ir apskritai gamtos vaizdavimą mene.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė, miškininkė Birutė Valionytė aprašė Signatarų giraitės sodinimą LTA Ąžuolyne, to darbo žymiausius dalyvius ir rėmėjus, vildamasi, kad „Ąžuolynas gyvuos ilgus šimtmečius ir ateinančioms kartoms primins 1990-ųjų Atgimimą“.

J.Basanavičiaus gimtosios sodybos atkūrimą išsamiai nušvietė projekto autorė architektė restauratorė Živilė Mačionienė, vildamasi, jog netolimoje ateityje pavyks užbaigti viso sodybos komplekso atkūrimą su aliejinyčia (jos vienintelis pavyzdys bėra išlikęs Vištytyje) ir jauja, taip įtvirtinus „visą istorinę tiesą, kokioje sodyboje gimė ir augo Lietuvos patriarchas Jonas Basanavičius“.

Sodybą, Ąžuolyną ir apylinkes kaip turistinio lankymo įžymybes knygos pabaigoje aptaria vienas sumanytojų, geografas, keliautojas ir žygeivis, mokslų daktaras VPU docentas R.Krupickas, daug nusipelnęs Lietuvos pažinimo populiarintojas.

Knyga gausiai iliustruota išsamiai anotuotomis fotografijomis – tuo dar patrauklesnė tūkstančiams neužmirštamų LTA Ąžuolyno sodinimo talkų dalyvių bei istorinių želdynų entuziastams visoje Lietuvoje. Tai paliudijo knygos pristatymas Vilniaus visuomenei 2009m. kovo 26d. Signatarų namų salėje. Joje vargiai tilpo susirinkusieji paklausyti vakaro, sumaniai vedamo Tautos namų santaros tarybos pirmininko Antano Gudelio. Jame gyvai pasidalijo prisiminimais apie LTA Ąžuolyno ištakas, sodinimą, knygos sudarymą bei ateities perspektyvas nemaža jo sumanytojų, dalyvių ir rėmėjų, pasveikino atvykę Marijampolės apskrities administracijos ir jos dabar kuruojamo Jono Basanavičiaus sodybos muziejaus atstovai.

Kęstutis Labanauskas 

Parkotyrininkas, kultūrinio kraštovaizdžio ekspertas