Tarptautinė konferencija (Vilnius)

Prisiminti ne tik kapines, bet ir pagerbti ten besiilsinčius žmones, atkreipti dėmesį į kapinių materialųjį paveldą – pagrindinis konferencijos tikslas

Rudens melodijos – Bernardinų kapinėms

2007-11-19

Kiekvienas apie praeitį menantis objektas, kiekviena knyga ar iš praeities atkeliaujantis muzikos garsas praturtina sielą, suteikia žinių apie tai, kokie mes esame ir kodėl tokie esame. Ne išimtis ir senosios kapinės, kuriose ilsisi išmintį būsimoms kartoms palikę žmonės, kurios byloja apie tam tikras laidojimo tradicijas, mirties, išliekančios baugia paslaptimi, tačiau ir neišvengiamu apmąstymų šaltiniu, sampratą skirtingose epochose.

Bernardinų kapinės mena šimtmečius, jose palaidota didžių ir mūsų valstybei nusipelniusių žmonių: menininkų, mokslininkų, aktyvių kovotojų už nepriklausomybę. Ramybe ir tyla dvelkiančios vienos seniausių kapinių Vilniuje lapkričio 22 d. bus prisimintos tarptautinėje konferencijoje.

Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondas Vilniaus rotušėje surengs konferenciją „Bernardinų kapinių atgimimas“. Konferencijoje bus aptariami kapinių restauravimo darbai, atlikti 2006–2007 m. Pranešimus apie Bernardinų kapinių istoriją, antkapinių paminklų restauravimą, objektų priežiūrą kapinėse skaitys Ingrida Pajedaitė, Kęstutis Norkūnas, Elvyra Veronika Telksnienė ir dr. Dalia Klajumienė.

Pasibaigus konferencijai, Rotušę užlies klasikinės muzikos garsai. M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas seminaro dalyviams ir svečiams surengs koncertą „Rudens melodijos“, apgaubsiantį šaltą rudens popietę F. Šopeno ir M. K. Čiurlionio muzika. Solistė Raimonda Janutėnaitė ir pianistė Renata Krikščiūnaitė Bernardinų kapinių tylą užpildys Šopeno kūriniais: „Krinta lapai“, „Dvi mirtys“ , „Kad mano akys tavęs neregėtų“ bei M. K. Čiurlionio preliudais.

Senųjų kapinių istorija

Bernardinų kapinės, antros pagal senumą Vilniuje, tylą ir ramybę skleidžia Užupyje, kur kūrybinį džiaugsmą ir kančią patiria ne vienas meniškos sielos žmogus. Kapines supa Polocko ir Žvirgždyno gatvių namai, rytuose ir pietuose jos stačiu šlaitu nusileidžia į Vilnelės upės slėnį.

Klasicistinio stiliaus Bernardinų kapinės įkurtos 1810 m., kai Vilniaus miesto taryba Vilniaus Bernardinų vienuolyno Šv. Martyno vokiečių Romos katalikų kongregacijai čia paskyrė 1 margo 103 rykščių (2,6 ha) sklypą kapinėms. Dabar šis plotas užima kapinių vietą, esančią nuo pagrindinių vartų iki kolumbariumų. Vėliau dalį kapinių kongregacija dovanojo Bernardinų bažnyčiai.

1857 m. Bernardinų bažnyčios klebonas prašė Vilniaus gubernijos valdybos skirti papildomo žemės ploto kapinėms išplėsti. Buvo pasiūlytas žemės plotas Vilnios slėnyje, tačiau bernardinai jo atsisakė, kadangi vieta pasirodė esanti pelkėta. 1860 m. kapinėms padidinti buvo pasiūlyta kita vieta, dabar užimanti vakarinę kapinių dalį į pietvakarius nuo kolumbariumų. Beje, per 1863 m. sukilimą sukilėliai čia slėpė savo ginklus.

Pradžioje kapinėse buvo laidojami tik vokiečių kongregacijos nariai, kitais atvejais reikėjo raštiško Bernardinų bažnyčios klebono leidimo. Pirmasis Bernardinų kapinėse 1810 m. spalio 2 d. amžino poilsio atgulė Antanas Skimborovičius. Tik po 1832 m., sumažėjus kongregacijos narių, kapinėse leista laidoti visus Bernardinų bažnyčios parapijos žmones, o nuo XX a. 7 dešimtmečio laidojama tik šeimų kapuose.

Ir kapinės turi savo stilių

Ne tik architektūriniams objektams, dailei ar literatūrai būdingas savitas stilius. Kapinėms taip pat būdingi tos epochos, kada jos buvo kuriamos, stilistiniai ypatumai. Turbūt išskirtinis kapinių bruožas – per šimtmečius jose susipynę begalė skirtingų materialiais simboliais išreiškiamų stilių. Labiausiai dėmesį atkreipia senove ir gilia praeitimi dvelkiantys antkapiai, koplyčios, kryžiai ir t.t.

Pagrindiniai Bernardinų kapinių statiniai išliko nepakitę, ir jie liudija, kad kapinės Vilniuje buvo kuriamos atsižvelgiant į Europoje nusistovėjusias kapinių steigimo tradicijas. Tad nenuostabu, jog Bernardinų kapinėms būdingi klasicizmo bruožai.

1810–1812 m. vakarinė kapinių dalis buvo aptverta nedegto molio plytų mūro tvora su dvišlaičiu raudonų čerpių stogeliu. Šiuo metu kapinėse yra išlikę apie 10—15 m tvoros liekanų. Tuo pačiu metu pastatyti ir pagrindiniai vartai, esantys šiaurės vakarinėje kapinių dalyje, įrengti tarp tinkuotų plytų mūro stulpų. Vartai dvivėriai, viršuje turintys kaltus geležinius kryžius. Kapinių šiaurinėje dalyje senus amžius mena plytų mūro koplyčia, pastatyta apie 1828 m., prie kurios šonų išlikusios dviejų kolumbariumų liekanos. Pirmosios žinios apie trijų aukštų kolumbariumus siekia 1812 m. pabaigą. Beje, viename iš kolumbariumų 1812 m. palaidotas Vilniaus universiteto teisės profesorius Kornelis Pocalojevskis. Nuo koplyčios ir kolumbariumų takeliu keliaujant pietų kryptimi pasitinka seniausi kapai, menantys XIX a. aštuntąjį dešimtmetį. Išlikusi ir Vilniui nebūdingų formų kapinių pašventinimo koplytėlė. Ši inauguracinė klasicistinio stiliaus koplytėlė – vienas reikšmingiausių meniniu ir istoriniu požiūriu paminklų Bernardinų kapinėse. Kapinėse galima pamatyti ir įvairių istorinių laikotarpių paminklų, keletą nuostabių austrų secesinio ir modernistinio stiliaus darbų.

Pagrindinė Bernardinų kapinių koplyčia – klasicistinio stiliaus, dalijanti kapinių sienoje esantį kolumbariumą į dvi dalis. Viena iš jų buvo restauruota XX a. pabaigoje ir tai yra vienintelis tokio tipo statinys, išlikęs Lietuvoje.

Bernardinuose ilsisi žymių žmonių

Kapinėse daugiausia palaidota mokslo, meno, kultūros žmonių, revoliucijų ir demokratinio judėjimo dalyvių. Verta paminėti keletą žymesnių žmonių ir paminklų, kurie mena apie garbingus, tautai nusipelniusius žmones ir kurių paminklai žymi skirtingų laikotarpių laidojimo tradicijas.

Izabelos Paraka antkapinis paminklas, statytas po 1828 m., – vienas seniausių Bernardinų kapinėse. Jo forma klasicistinė – mūrinis kvadratinio skerspjūvio stulpas su piramidiniu, čerpėmis dengtu stogeliu.

Kairiūkščių šeimos kapai. Vytautas Kairiūkštis — tapytojas, menotyrininkas, dėstė Vilniaus universitete. Aliejumi ir pastele nutapė peizažų, figūrinių paveikslų, natiurmortų, portretų, parašė studijų apie lietuvių dailininkus, dailės teorijos straipsnių.

Halina Kairiūkštytė-Jacinienė – V. Kairiūkščio sesuo, taip pat dailininkė, menotyrininkė, etnografė. 1942—1950 m. dėstė Vilniaus dailės institute ir Vilniaus universitete. Parašė studiją apie Pažaislio vienuolyną, su kitais parengė albumą „Lietuvių liaudies menas. Audiniai“, sukaupė daug medžiagos apie lietuvių liaudies aprangą, kraičių skrynių tapybą, ornamentiką.

Abu menininkai palaidoti Kairiūkščių šeimos kapavietėje, kurią juosia tvorelė iš keturių kampinių apskritų stulpelių, sujungtų metaline grandine. Antkapį sudaro želdinių vietą juosiantis betono aptvaras ir paminklas — pilko granito stovinčios, kiek palinkusios į priekį, moters statula. Moters rankos prilaiko atverstos knygos pavidalo antkapinę plokštę, kurios viršutinėje dalyje iškaltas Ovidijaus eilėraščio ketureilis lotynų kalba.

1863 m. sukilimo veikėjo Ignoto Zdanavičiaus kapas – ant paties Vilnios slėnio šlaito, Zdanavičių šeimos kapavietėje. Čia palaidoti I. Zdanavičiaus tėvai – Aleksandras ir Emilija. Antkapį sudaro betono aptvaru apjuosta kapavietė, kurios centre yra želdinių vieta ir paminklas — rausvo granito obeliskas. Jame iškaltos Zdanavičiaus tėvų epitafijos bei ketureilis lenkų kalba. Pats antkapis pastatytas XIX a. 8 dešimtmetyje.

Pats I. Zdanavičius buvo ne tik 1863 m. sukilimo dalyvis, bet ir Vilniaus miesto sukilėlių kasos iždininkas, Lietuvos provincijų vykdomojo skyriaus narys. 1863 m. rugpjūtį paskirtas Vilniaus miesto sukilėlių komisaru, tačiau 1863 m. rudenį buvo suimtas ir 1864 m. sausio 2 d. pakartas Lukiškių aikštėje. Nežinia dėl kokių aplinkybių, po egzekucijos sūnaus kūnas atiduotas tėvams (tai vienintelė išimtis sukilimo Lietuvoje istorijoje), kurie jį ir palaidojo šiose kapinėse.

Prisiminti ne tik kapines, bet ir pagerbti ten besiilsinčius žmones, atkreipti dėmesį į kapinių materialųjį paveldą – pagrindinis konferencijos tikslas. Nes tik puoselėjama ir saugoma praeitis kuria dabartį ir ateitį.

Konferencijos programa:

9.00-11.00 val. Pranešimai:

Vilniaus Bernardinų kapinių istorijos šaltiniai, Ingrida Pajedaite

Antkapinių paminklų Bernardinų kapinėse restauravimas 2005-2007 metais, Kęstutis Norkūnas

Bernardinų kapinių Vilniuje antkapinių paminklų tyrimai, Elvyra Veronika Telksnienė

Iliuziškai tapytas Vilniaus Bernardinų kapinių koplyčios altorius: istoriniai duomenys, plastikos analizė, prielaidos restauracijai, Dr. Dalia Klajumienė

11.15-12.30 val. Objektų apžiūrėjimas Bernardinų kapinėse

13.00-14.00 val. Pietų pertrauka

14.00-15.00 val. Diskusijos, išvados

15.00-16.00 val. koncertas „Rudens melodijos“

Jolita Žalgirytė

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/70016

Nuotraukos iš renginio