Šv. Aloyzo bažnyčia Stemplėse (Šilutės raj.)

Stemplės garsios ir savo dvaru, kuriame kurį laiką gyveno poetas Simonas Stanevičius, ir bažnyčia

Nuotaikingos melodijos iš klasikos lobyno Stemplių dvare

2007-06-19

M. K. Čiurlionio ir kultūros paveldo fondas, keliaudamas po Lietuvos dvarus ir kviesdamas žmones susipažinti su primirštais dvarais bei jų istorija, birželio 24 dieną atvažiuoja ir į Stemples. Stemplių kaimelis, esantis Švėkšnos rajone, Šilutės savivaldybėje, garsus savo dvaru ir Šv. Aloyzo bažnyčia, kurioje po Šv. Aloyzo atlaidų kiekvienas savo širdį galės atverti klasikos kūriniams iš linksmosios klasikos lobyno.

Stemplių kaimelis

Stemplės – nedidelis kaimelis, kuriame šiuo metu gyvena apie 100 gyventojų, įsikūręs Šilutės rajone, 12 km į rytus nuo Švėkšnos. Kaimelis apsuptas miškų ir upės: pietrytiniu Stemplių pakraščiu teka Ašva (Veiviržo intakas), rytuose įsikūręs Stemplių kraštovaizdžio draustinis, iš pietų ir šiaurės kaimelį supa Stemplių ir Žąsyčių miškai. Kaimelis prasideda buvusio Stemplių dvaro pastatu, šiuo metu priklausančiu Alminauskiams. Vietos žmonės itin džiaugiasi garsiais žmonėmis, kilusiais ar gyvenusiais jų gimtojoje vietoje. Vienas iš jų – Kazimieras Steponas Šaulys, prelatas, Nepriklausomybės akto signataras, kuriam Stumpliuose pastatytas paminklas. Kaimelis didžiuojasi turįs senas kapines, į kurias amžino poilsio grįžta ne vienas čia gimęs ar gyvenęs žmogus.

Stemplėse yra istorinių ir archeologinių paminklų: išlikę XIX a. pirmoje pusėje pastatyti Stemplių dvaro svirnas ir gyvenamasis namas, kuriame nuo 1836-1848 m. gyveno poetas, istorikas Simonas Stanevičius, Ašvos krante – amžinojo poilsio ne vieną priglaudęs kapinynas, dar vadinamas Maro kapais. Išlikę ir dailės kūrinių: koplytstulpis, statytas 1875 m., ir koplytėlė. Tarpukariu Stemplėse, ant Ašvos upės kranto, buvo pastatytas vandens malūnas.

Stemplių dvaro istorija

Stemplių dvaro istorija neatsiejama nuo garsios Pliaterių giminės bei Švėkšnos dvaro, kurį 1766 m. gegužės 22 d. kartu su visais ūkiais ir vaivadystėmis Žemaitijoje už 714 tūkstančių lenkų auksinių Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Oginskis pardavė iš Livonijos kilusiam grafui Vilhelmui Jonui Pliateriui. Ši giminė Švėkšnoje šeimininkavo apie 200 metų, puoselėdama aukštą kultūrą, lietuvybę. Pliateriai puikiai kalbėjo lietuviškai ir su vietos gyventojais visada bendraudavo tik lietuvių kalba.

1820 m. Švėkšnos dvarą pasidalijo keturi Jurgio Pliaterio sūnūs. Taip atsirado keturi dvarai – Švėkšnos, Vilkėnų, Stemplių ir Gedminaičių. Vienas iš sūnų – grafas Kazimieras Pliateris – Stemplių kaimo pakraštyje įkūrė Stemplių dvarą. Iki 1820 dvaras ir visas kaimas priklausė Pliaterių valdomam Švėkšnos dvarui. Pas Stemplių dvaro savininką Kazimierą Pliaterį paskutinius savo gyvenimo metus praleido Simonas Stanevičius, kuris Stemplėse mirė ir buvo palaidotas Švėkšnos kapinėse.

Stemplių dvare buvusi ir koplyčia, kurioje retkarčiais vykdavo pamaldos. Šv. Mišios pirmą kartą dvaro altoriuje laikytis 1934 m. Kunigas į dvarą atvažiuodavo kas trečią sekmadienį.

Likimo vingiais

Kaip ir dauguma dvarų, Stemplių dvaras taip pat išgyveno ne vieną kataklizmą, buvo parceliuojamas, jo apylinkėse vyko sukilėlių susirėmimai, dvare buvo įkurdinta mokykla, netgi buvo ketinama pakeisti Stemplių kaimelio pavadinimą.

1863 m. gegužės 11-12 dienomis Stemplėse vyko stiprus sukilėlių susirėmimas su rusų caro kariuomene, tačiau sukilėliai atsilaikė. 1881 m. Stemplių dvaras bandė savo žemes atriboti nuo kaimo, tačiau Stemplių kaimo valstiečiai neleido tų darbų vykdyti, nes dvarininkas Kazimieras Pliateris sau matavosi ir tas žemes, kuriomis nuo seno naudojosi valstiečiai. 1864-1904 m. pro Stemples ėjo draudžiamos Lietuviškos spaudos kelias. Nepriklausomybės metais Stemplių dvaro centras priklausė Jadvygai Čeckienei, iš kurios vėliau prelatas K. Šaulys dvarą nupirko giminaičiui Alminauskiui. Pagal žemės reformos įstatymą, išdalyto dvaro vietoje norėta įkurti Drobulių kaimą, tačiau senas ir gražus Stemplių vardas, neprigijus naujajam, liko. Sovietmečiu pagrindiniame dvaro pastate buvo mokykla: 1949–1961 m. – septynmetė, vėliau – aštuonmetė, galiausiai – pradinė, kuri nepriklausomybės laikais perkelta į Stemplių bažnyčios klebonijos pastatą.

Šv. Aloyzo bažnyčia

Stemplių istorija neatsiejama nuo Stemplių bažnyčios. Vietos gyventojai iki šiol didžiuojasi čia kasmet vykstančiais Šv. Aloyzo atlaidais. Stemplių Šv. Aloyzo bažnyčia įsikūrusi prie Švėkšnos-Kvėdarnos kelio, Ašvos kairiajame krante. Kaip ir dauguma bažnyčių, šioji taip pat patyrė ne vieno kunigo ranką, kol galiausiai įgavo dabartinę savo išvaizdą: bažnyčia yra stačiakampio plano, medinė, vienabokštė, įrengti 3 altoriai. Šventoriaus tvora – medinių statinių.

1937 m. Stemplių kaimo gyventojai – Bronislava Žiogaitė, jos sesuo Amelija ir Antanas Žąsyčiai – dovanojo kelis hektarus žemės bažnyčiai, klebonijai pastatyti ir kapinėms įrengti. Gavęs vyskupo sutikimą, kunigas A. Baltinis pradėjo statyti Šv. Aloyzo bažnyčią, pradėtą darbą tęsė kunigas Memgaudas ir užbaigė kunigas Feliksas Valaitis. Bažnyčią 1943 m. konsekravo Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius.

„Nuotaikingos melodijos iš klasikos lobyno“

Šioje gražioje bažnyčioje po Šv. Aloyzo atlaidų Gintarė Skerytė, Dainius Puišys ir Vilniaus styginių kvintetas „Intermezzo“ atliks programą „Nuotaikingos melodijos iš klasikos lobyno“.

G. Skerytės, baigusiosLietuvos muzikos ir teatro akademijoje fortepijono ir dainavimo studijas, repertuaras – ypač įvairus ir platus – nuo senosios iki šiuolaikinės muzikos kūrinių. Kad ir ką dainuotų, dainininkė visuomet žino, kokie konkretūs kūriniai geriausiai tinka jos balsui. 1998 m. Lietuvos TV sukurtas filmas apie G. Skerytės kūrybinį kelią. Dainininkė dalyvauja ne tik visuose Lietuvoje rengiamuose muzikos festivaliuose (Vilniaus, „Šv.Kristoforo“, „Gaidos“, „Pažaislio“), tačiau yra ir tarptautinių festivalių dalyvė: yra parengusi ir atlikusi daug solo programų Latvijos, Rusijos, Lenkijos, Vokietijos, Nyderlandų, Suomijos, Švedijos, Danijos, Islandijos ir JAV koncertų salėse. Dainininkė nuolat koncertuoja su įvairiais Lietuvos ir užsienio šalių orkestrais, chorais bei kameriniais ansambliais. Daug pagrindinių vaidmenų G. Skerytė yra dainavusi barokinių operų tarptautiniuose projektuose, keletas iš jų: H. Purcellio „Didonė ir Enėjas“ (Didonė), C. Monteverdi „Orfėjas ir Euridikė“ Nuo 1992 m. dainininkė vokalinio meistriškumo patirtį perteikia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams bei chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ mokiniams.

G. Skėrytė turi nepriekaištingą skonį – moka scenoje elgtis, rengtis, grakščiai koketuoti su partneriais ir publika, niekad neperžengdama ribos, tačiau savo kūrinį pakylėja keletu laiptelių aukščiau.

J. Puišys gimė 1965 m. spalio 19 d. Ukmergėje. 1973–1980 m. Panevėžio vaikų muzikos mokykloje mokėsi skambinti fortepijonu. 1980–1984 m. mokėsi choro dirigavimo Panevėžio J. Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje. 1983-iaisiais respublikiniame jaunųjų atlikėjų konkurse Kaune tapo diplomantu. Mokydamasis akompanavo Panevėžio miesto chorams ir vokaliniams ansambliams, buvo mokyklos koncertmeisteris. 1986–1991 m. Lietuvos muzikos akademijoje pas profesorių A. Jozėną studijavo choro dirigavimą, vėliau choro dirigavimo žinias gilino akademijos meno aspirantūroje. Taip pat akademijoje pas profesorių V. Noreiką studijavo solinį dainavimą, studijas tęsė akademijos Dainavimo katedros magistrantūroje. 1990 m. tapo I tarptautinio J. Naujalio dirigentų konkurso Vilniuje laureatu. Nuo 1992-ųjų diriguoja Lietuvos muzikos akademijos chorui, nuo 1995 m. – merginų choro meno vadovas ir dirigentas. Chorą išmokė užsienio ir lietuvių klasikų bei šiuolaikinių kompozitorių kūrinių, rengia koncertus. Su choru dalyvauja religinės muzikos festivaliuose ir kompozitorių jubiliejiniuose koncertuose, gieda bažnyčiose.

D. Puišys Vilniaus savivaldybės kamerinio choro „Jauna muzika“ artistas (solistas). Kaip solistas koncertuoja tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. 1997 Lietuvos operos ir baleto teatre debiutavo G. Verdi operoje „Traviata“ Barono vaidmeniu. Turėdamas reto grožio baritoną, šis solistas dar ir puikiai šoka, juda scenoje.

Intermezzo kvintetas iš Vilniaus, kuriam priklauso Almina Stankuvienė, Vytautas Mikoliūnas, Henrikas Marcinkus, Lionius Treikauskas ir Dainius Misiūnas, gyvuoja jau 8 metus. Ansamblio repertuare – baroko instrumentinė ir vokalinė muzika, klasikinės pjesės ir dainos, romantines miniatiūros, šiuolaikinių kompozitorių kūriniai, klasikinio džiazo ir populiariosios muzikos kompozicijos. Kvintetas yra surengęs per 500 koncertų visoje Lietuvoje, kviečiamas koncertuoti ir užsienyje. Kartu su kvintetu koncertavo ne vienas iškilus Lietuvos padangės balsas: V. Noreika, G. Kaukaitė, R. Maciūtė, G. Skerytė ir t.t. Kvintetas nuolat rengia švietejiškas programas vaikams ir jaunimui. Ansamblio muzikantai taip pat nuolat rengia labdaringus koncertus. „Intermezzo“ Lietuvos radijo ir tebevijos įrašų studijoje įrašė keletą savo plokštelių: Vakaro muzika“, „… kaip aukštai menulis…“, kartu su poete R. Skučaite – pasakų kasetę „Kalėdinė dovana“ ir mokamąją kasetę „Muzikinis miškas“, kurioje populiariai pristatyti visi simfoninio orkestro instrumentai.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-06-19-nuotaikingos-melodijos-is-klasikos-lobyno-stempliu-dvare/9966

Stemplės sulaukė garbių svečių

Švėkšnos seniūnijos Stemplių kaimo bažnytėlė prieš savaitę vos pajėgė sutalpinti visus norinčius – čia vyko Šv. Aloyzo atlaidai, su Angelo diena pasveikintas Švėkšnos bažnyčios klebonas Aloyzas Lideikis. Sulaukta ir garbių svečių – klasikinės muzikos koncertą po bažnyčios skliautais surengė iš sostinės atvykę žymūs atlikėjai – aktorė Gražina Urbonaitė, šiuolaikinės muzikos kūrinių atlikėja Gintarė Skėrytė, kamerinio choro „Jauna muzika“ solistas Dainius Puišys ir Vilniaus styginių kvartetas „Intermezzo”.

Kleboną A.Lideikį sveikinę Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis ir bendruomenės atstovai dėkojo jam, kad nuolat aplanko Stemplių bažnyčią ir linkėjo Dangiškojo tėvo palaimos. Visiems Jonams ir Janinoms po bažyčios skliautais nuskambėjo choristų traukiamas „Ilgiausių metų…“

Atlaidus, anot seniūno, papuošė svečiai iš Vilniaus, kuriuos pristatė M.K.Čiurlionio ir kultūros paveldo fondo atstovė Jolita Žalgirytė. Dar tik metus veikiantis fondas turi daug darbų – kviečia gyventojus susipažinti su užmirštų dvarų istorija, stengiamasi aplankyti bent po vieną dvarą kiekvienoje apskrityje. O Stemplės taip pat garsios ir savo dvaru, kuriame kurį laiką gyveno poetas Simonas Stanevičius, ir bažnyčia. Fondo surengtą „Lietuvos dvarų“ parodą atvykusieji galėjo apžiūrėti šventoriuje.

„Fondo tikslas – suburti žmones iš atokesnių kaimų į vieną vietą“, – sakė J.Žalgirytė ir dėkojo rėmėjams, tarp kurių – ir keli šilutiškiai. Padėkos raštą už neeilinį renginį fondo atstovei įteikė ir A.Šeputis.

Vilija BUDRIKIENĖ

Nuotraukos iš renginio