Sutikdami Tūkstantmetį

Paveldo žmonės, vėl suremkime pečius,
Kad sukčiai, krizės sunkmečiu suįžūlėję,
Dar kartą neapvogtų mūs,
Pratęsę nihilizmo skalsių sėją…
Kad siurbėlės, kadaise Lietuvą apnikę, –
Kurių klasta Maironis taip baisėjos,
Bet kuriomis kai kur kai kas dar tiki –
Tulžingu tvaiku neužpūstų mūs idėjų…
Kad mūsų širdys viltimi ir ryžtu degtų
Tūkstantmečio darbams ir ateities svajonėms,
O trisdešimt penkių kartų̃ paveldas nepatektų
Reklamos pažadų tuščioms vilionėms…

Atverdami vartus į Lietuvos Vardo Tūkstantmečio metines, pirma negu žengsime pro įvairiausių siūlomų švenčių euforijos, pažadų ir linkėjimų rūkelį bei malonų puošmenų mirgėjimą į gausias būsimų metų iškilmes, parodų ekspozicijas ir šventines oratorijas, trumpam susimąstykime. Yra dėl ko ir apie ką. Juk esame lietuvių 35-toji karta per Tūkstantmetį, tariant vieno demografo žodžiais (atsiprašau jį, neįsidėmėjęs spaudoje pramirgėjusios pavardės, nuklydęs mintimis į paties šio fakto svarbos kriterijus). Taigi turime jausti tekusią ypatingą garbę – ir įpareigojimą deramai šias metines sutikti ir pažymėti visų Tūkstantmečiu gyvenusių lietuvių kartų̃ vardu, gerbti kiekvienos iš jų paveldą ir stengtis nieko nepamiršti. Juoba mus tai įpareigoja, kaip Sąjūdžio kartą – tai buvo ryškiausias ir istoriškai lemtingiausias mūsų kartos gyvenimo etapas. Ir pagal jį mūsų veiklą vertins gana kritiškai žvelgianti 36-toji karta (kritiškumu dvelkia jau tai, jog nemaža jų dalis stebi Lietuvą ir jos įvykius iš tolo – ne tik į Europos, bet ir tolimesnių žemynų šalis nukeliavę – vaizdžiai tariant, nubalsavę kojomis), ir tolimesnės kartos. Papildomų apsunkinimų mums sudaro ir pasaulinės sąlygos, kad siūlymų ir sprendimų „lyginamąjį svorį“ negailestingai egzaminuoja kilusi ekonominė krizė. Tai netiesiogiai parodė ir pastarieji Seimo rinkimai, kai liko mažiau paremti, ar net fiasko patyrė lengvai ir garsiai žadėjusieji, pirkusieji triukšmingas savireklamas (dažnai iš valdiškų, t.y. mokesčių mokėtojų lėšų…) Argi ne aiški užuomina tiems, kurie norėtų „Tūkstantmečio rekordų“ siekti tūkstančiais iššautų šampano butelių ar svaidomų saldainių maišelių, arba mėgintų kartoti nevykusį latvių pavyzdį rekordiniu fejerverku Rygos sukakčiai…?

Kuklias sunkmečio lėšas derėtų nukreipti siekiui visus paveldo objektus nužymėti nors kukliais žymenimis ir atminimo lentomis. Pasodinkime savo vietovėse memorialinius Lietuvos Vardo Tūkstantmečio želdynus ar nors želdinių grupes – tai ilgaamžis ir ekologiškai naudingas atminimo būdas. Mėgo šį būdą mūsų protėviai, skleidė įžymusis gamtininkas Tadas Ivanauskas ir jo vienminčiai, o ir mes jau turime ne vieną pavyzdį. Tai Izidoriaus Navidansko, Vaclovo Into, Kęstučio Kaltenio sukurtieji puikūs parkai, Gintaro Karoso iniciatyva puoselėjamas daugelio skulptorių Europos parkas prie Vilniaus, Vilniaus universiteto 400 metų ąžuolynas Kairėnų botanikos sode, Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolynas prie J.Basanavičiaus gimtinės Ožkabaliuose ir daugelis kitų.

Be abejo, kertinis Tūkstantmečio renginių objektas, kaip bežiūrėtume, yra baigiami atkurti ir šventės kulminacija duris atversiantys Vilniaus Žemutinės pilies ansamblio Valdovų rūmai. Visų pirma, jie – labiausiai reprezentuojantis ir simboliškas Lietuvos istorinis pastatas, kurio deramas pristatymas visuomenei ir naudojimas – esminis mūsų paveldosaugos uždavinys. Rūmų vietoje ir jų aplinkoje, rengiantis atkūrimui, daryti archeologiniai tyrimai pateikė apie 300000 radinių. Tarp jų nemaža unikalių, vargiai kur nors kitur Lietuvoje tikėtinų; čia kelis šimtus metų buvo pagrindinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vadavietė jos klestėjimo ir didžiausios galybės laikotarpiu. Taigi akivaizdus imperatyvas: rengiant rūmų pritaikymą ir ekspozicijas juose, visų pirma rūpėtų eksponuoti kuo daugiau minėtų radinių – jie yra epochos autentas ir tikrasis pasididžiavimo dalykas, o įgytieji raidos epochų meno analogai juos tik papildytų, sudarytų foną bei iliustruotų negrįžtamai prarastuosius dalykus.

Antra, vis dar turintiems abejonių dėl šių rūmų vertės, laikas įsisąmoninti: būtent čia vyko svarbiausi valstybės politikos, kultūros ir, glaudžiai siejantis su gretima Vilniaus arkikatedra bazilika, dvasinio gyvenimo įvykiai. Aukštutinė pilis, nors vizualiai mums imponuoja savo padėtimi ir bokštais, tačiau tokio gyvo vaidmens neturėjo, būdama daugiausia karinio pobūdžio objektas, rezervas kraštutiniam gynybos atvejui, jeigu priešas užimtų miestą ir įstengtų paimti Žemutinę pilį.

Trečia, rastieji archeologiniai pastatų radiniai, gausūs istoriniai aprašymai, senieji planai, daugelio menininkų palikti vaizdai leidžia apibendrinus argumentuoti, jog atkūrimas vykdomas kvalifikuotai ir pagrįstai, o ne pagal nesąžiningų žurnalistų vis dar tiražuojamas „nežiniukų“ replikas, esą vykdomas iš keleto pusiau fantastinių paveikslėlių… Matyt, ir spaudos redaktoriai turėtų daugiau orientuotis, ir tokios „nežiniukų“ rašliavos nepriimti. O kas čia įžvelgtų „spaudos laisvės“ ribojimą – tai ar reikėtų dar viešai skelbti berods kažkur tebeveikiančio „plokščios Žemės“ klubo postulatus arba tūlo Nevzorovo paistalus apie „teroristinį Lietuvos sąjūdį“?

Ketvirta, neturėtume žiūrėti į būsimą iškilmingą Valdovų rūmų atvėrimą kaip į baigtinį, juolab vienkartinį aktą. Įvairiomis progomis didelėje Žemutinės pilies teritorijoje tyrimai dar bus tęsiami, ir laukia nauji vertingi radiniai, papildomi duomenys. Reikšmingi praeities Vilniaus ryšiai dar ne vieną sensaciją slepia kitų šalių archyvuose, muziejuose ir bibliotekose – jeigu galėjo Mindaugo krikšto dalyvio užrašai atsirasti net Amerikoje, tai kiek dar netikėtumų gali laukti mūsų ateityje… Atitinkamai būtų plečiamos ir kistų ekspozicijos, gal atkuriami kiti buvusio didelio komplekso statiniai, dekoras ir detalės.

Nieku būdu nenorėčiau būti suprastas, jog laikau „verta Tūkstantmečio“ tik sostinę ir jos prestižinius objektus, juolab – nelabai dėkingai istoriniam paveldui – sutapdinus Europos kultūros sostinės renginius tais pačiais metais. Visa, kas sostinėje sukurta ir eksponuojama, atsirado visos šalies ištekliais ir pastangomis, dalyvaujant visų regionų atstovams. Todėl ir šventė turėtų būti visų, ir kiek įmanoma plačiau prieinama. Ne vien ekskursijomis į Vilnių, bet ir rengiamomis kilnojamomis ekspozicijomis, mainais tarp muziejų ir parodų salių, išvažiuojamaisiais pažintiniais renginiais. Daug ką turi Tūkstantmečio proga pasakyti ir parodyti visos Lietuvos kultūros centrai – visų pirma, Kauno, 1920-1939m. kalbėjusio Lietuvai ir už laikinai iš jos atimtą Vilnių, bet ir daugelio kitų – visoje Lietuvoje buvo dainuojama „Mes be Vilniaus nenurimsim“, kuriama poezija, menas, muzika, kaupiami Lietuvą ir lietuvybę telkiantys ir vienijantys eksponatai. Gaila, daug jų prarasta sovietmečiu, „su šaknimis raunant feodalines ir buržuazines atgyvenas“, arba nukišta į fondų gelmes, iš kur pats laikas būtų ištraukti, nuvalyti, restauruoti ir parodyti tokia iškilia proga. Argi neįdomu būtų atgaivinti, kas dar išlikę, arba faksimilėmis senosios D.Poškos Baublių ekspozicijos, Tiškevičių kolekcijų ir garsiojo Vilniaus senienų muziejaus, kitų žymių Lietuvos didikų mecenatų rinkinių, buvusių turtingų Mažosios Lietuvos kolekcijų, tikslingai eksponuoti gausią senųjų dailininkų, fotografų kūrybą, archyvinius ir knygų rinkinius? Neturėtume žiūrėti į triūsą, parenkant tokias ekspozicijas, kaip vienkartinį darbą. Daug kas iš jų pateks į periodiką, memuaristiką, laikinas parodas, nusės istorijos vadovėliuose, ekskursijų maršrutuose. Turės ir tęsinius – pvz. jau po metų daug istorijos ir karybos tematikos ekspozicijų, papildytos ir modifikuotos, įgys antrą kvėpavimą – paminint Žalgirio mūšio 600 metų, ir toliau šios metinės riedės, sekant Vytauto Didžiojo itinerariumą, jo darbų ir sumanymų, žygių ir konferencijų metinėmis, iki pat didžiojo Lucko suvažiavimo 1429m., bei lemtingai sutrukdyto karūnavimo ir mirties 1430 spalio 16 d. Neilgai trukus įsiterps ir didinga sukaktis – 1918 Vasario 16 Akto šimtmetis…

O dabar – siekime, kad atsiskleistų ir taptų geriau suvokiama Lietuvos Vardo Tūkstantmečio kultūrinė panorama. Dauguma atvejų ji glaudžiai siejasi su istoriniu kraštovaizdžiu bei želdynais. Lietuvos sąlygomis geologiškai jaunas poledynmečio mums paliktas žemės paviršius labai gyvas, mozaikiškas, gana švelnių ir smulkių formų su jame žaismingai įsiterpiančiais piliakalniais, dvarų ir miestelių želdynais, rūmais, sodybomis ir bažnyčių bokštais. Tai nepalyginama su kartais norimais kopijuoti kitų šalių miestovaizdžiais, fone turinčiais dominuojančius kalnus, kaip Alpių, Kaukazo, Karpatų, ar slėnius, kaip Dunojaus, Reino, Dniepro – todėl mūsų kraštovaizdžiai lengvai pažeidžiami. Skubotai ir bet kaip taikoma šiuolaikinė architektūra bei inžinerija jau lengvai gali mūsų miestų ir miestelių kraštovaizdžius suskaidyti, užblokuoti, suniveliuoti ar netgi visai panaikinti. Deja, daug tokių požymių jau turime ir Vilniuje su nesaikinga daugiaaukšte statyba, ir pajūrio kraštovaizdžiuose, ypač Kuršių nerijoje, net prie garsiojo Tomo Mano namelio, ir prie kai kurių gražiausių upių slėnių bei ežerų. Todėl nesusirkime madinga tapusia gigantomanija ar puošeiviškumu – anot senolių, „kad ir ne žmoniškai, bet tik kitoniškai“ – saugokime mūsų tradicinį kraštovaizdį ir senobinių sodybų jaukumą, tiek daug patyrusių, dažnai tik stebuklu išlikusių per karus, negandas ir sumaiščius, daug paslapčių turinčių, menančių kadaise aidėjusią tautosaką ir legendas. Tik tausodami ir puoselėdami autentišką paveldą bei tradicijas, išliksime sparčiai ir neretai chaotiškai kintančiame pasaulyje įdomūs, orūs ir saviti, o ne paskubomis kopijuodami ir mėgdžiodami. Skubrumas nebuvo mums istoriškai būdingas – „septynis kart atmatuok, aštuntą kirpk“ sakydavo senoliai; ir senovės romėnų išmintis bylojo – festina lente („skubėk pamažu“). Civilizacijos skubrumas irgi neišeidavo į sveikatą: pagerėję ryšiai tarp žemynų be sanhigieninių įgūdžių „padovanojo“ baisių epidemijų; biologine rykšte buvo tapęs pakankamai nepatikrinus išplatintas insekticidas DDT, kenksmingas pasirodė ir visuotinai diegtas asbestas, dabar turime dėl besaikės kuro energetikos plėtros klimato šiltėjimo problemą ir galimą vandenynų potvynį; ir išgyvenama ekonomikos krizė bene pagimdyta besaikio skubėjimo ir menkai pagrįstų plėtros projektų. Nervingas skubėjimas, klaidos ir ieškojimas kaltų – irgi skubos civilizacijos, aklo mėgdžiojimo pasekmės. Kaip tai grėsminga – kalba gyvi pavyzdžiai: net Atėnuose, viename pasaulio kultūros pirminių židinių, prieš kelerius metus mus žavėjusiuose atgaivinta olimpine tradicija, įsiplieskė karštakošių riaušės, sudeginta net Kalėdų eglė. Dar šiurpiau tūkstantmetės kultūros ištakų Indostaną rėminančių Hindukušo ir Himalajų kalnų papėdėse. Į ten prieš tūkstančius metų jėga su užkariautojų deglu helėnų šviesą mėgino nunešti garsusis Aleksandras Makedonietis. Tačiau neapykantos ir keršto smurtas neužgesęs lig šiolei. Tai rodo pastarųjų dienų įvykiai ten, prasidėję prieš keliolika metų būtent nepakantumu kultūros paveldui, kai rūstusis talibanas Afganistane sprogdino Pasaulio paveldu paskelbtas budizmo kultūros Bamiano skulptūras…

Tačiau grįžkime nuo tų rūsčių pamokančių ekskursų svetur, Tėvynės ilgesio vedami, anot B.Brazdžionio, „prie pačio židinio tėvų gimtų namų“. Susimąstykime, kad jų negalime, neturime prarasti ir užmiršti, likdami tik amžini klajūnai, poeto žodžiais, „be šaukiančios Tėvynės ant amžių vieškelio plataus“…

Kartu su paveldo puoselėtojais, susitelkusiais apie M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondą, jo dvasingumą keliančiuose renginiuose lankiusiais daugiau nei per 40 paveldo vietovių ir objektų visose Lietuvos apskrityse, sveikinu visus tautiečius, – su Lietuvos Vardo Tūkstantmečio metinėmis, – džiaugsmingų atradimų ir susitikimų būsimuose renginiuose.

Pagarbiai,
Kęstutis Labanauskas,

Kultūrinio kraštovaizdžio ekspertas,

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos narys-steigėjas