Savo širdies ir Aukštosios Fredos dvaro duris atvėrė Paulius Širvys

Gaivų gegužės 16-osios pavakarį į Kauno botanikos sodą užsuko ne tik tie, ką žavi gamta, kam, išvargintam miesto šurmulio ir savaitės darbų, norėjosi prisiglaust prie lietuviško beržo ar pasigėrėti tolimųjų kraštų augalais. Kasmet čia vykstančio „Augalų žavadienio“ dalimi tapo ir M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo bei rėmėjų dovana – programa apie daugelio mūsų atmintyje dar „gyvą“ Paulių Širvį.

P. Širvys Botanikos sode

„Žiedais praregėsiu gėlių…“

Aktoriaus Česlovo Stonio kompozicija „Amžinai, amžinai neramus“ – tarsi mažais žingsneliais „prabėgtas“ poeto Pauliaus Širvio gyvenimo ir kūrybos kelias, stabtelint ties esminiais jo periodais. Programos metu prisiliečiama ir prie vargingo vaikystės, jaunystės laikotarpio, kai namuose trūko duonos, bet tai nė kiek netrukdė Pauliui atiduoti savo vienintelį švarką tam, kam jo tada dar labiau reikėjo. Nuklysta ir į tolimus vandenynus, kurie buvo pavilioję romantiškąjį Širvį. Ir tuomet, kai vaikystėje mintys skriejo beržų viršūnėmis, ir keliaujant jūreivio keliais, būsimą poetą žavėjo laisvė – kai „mūsų namai po kepurėm, mūsų keliai po dangum“. Ir visai nesvarbu, kad „mes nieko neturim… Nesvarbu poetui buvo ir skaudžiai kertantys kritikų žodžiai, aukštinę tuos kūrėjus, kurie pokario metu svarbiausią vietą skyrė partijai, tėvynei, o štai P. Širvo eilėse tuo metu „pirkioj tykiai varvėjo rožančius su motulės maldų dusuliais“… Galbūt nenorėjęs „kritikos žodžių būti užmuštas“, poetas rinkosi artimiausią kiekvienam, o kartu ir nekalčiausią temą – meilę. „Kaip žvaigždę išsirinkęs“ paprastą septyniolikmetę Rokiškio krašto mergaičiukę kūryboje, o turbūt – ir širdyje – prilygino Saulei, užsiminęs, jog gal būtent dėl jos ir tapęs Poetu. „Nė karto nepabučiuota žalių girių mergaitė“ minima daugelyje Širvio eilėraščių, tik, deja, ši skaudi meilės istorija dažname jų dvelkdavo ne tik giliu jausmu, bet ir nuolatiniu ilgesiu… Galbūt todėl tiek daug eilių ir skirta jai – Vienintelei, kurios atsiminimus galėjo klausytis kiekvienas, užsukęs į Aukštosios Fredos dvarą, kur Paulius Širvys atvėrė savo širdį kauniečiams. Šimtmečius menančios dvaro erdvėse skambėjo ir melodingos, ritmiškos P. Širvio dainos „Aš lauksiu prie Vilniaus“, „Aš – beržas“, „Su Nemunu pateka saulė“. Gausiai susirinkusi publika ne tik jas kartu niūniavo, bet ir ašarą braukė, mintimis su P. Širviu vėl „apsilankę“ savo jaunystėje. Nes juk „nesugrįšiu daugiau ten vaivorykščių tiltais aukštais“…

„Nes P. Širvys – mūsų širdyse“, – tikino menininkės

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, skatindamas atkreipti dėmesį į kultūrinį palikimą, paveldą, kiekvienu renginiu neapsiriboja tik ties šiuo konkrečiu tikslu. Kaskart siekiame prisidėti plėtojant visuomenės švietimą, kultūrinimą. Džiaugiamės, jog šįkart į Kauno botanikos sodą su švietėjiška misija atskubėjo profesionalios menininkės Roma Serapinaitė, Loreta Stankutė ir Edita Rimkienė. Jos ne tik pristatė tapybos parodą „Augalų poezija drobėse“, bet ir visą dieną Botanikos sodo lankytojus mokė tapyti. Visas šias autores vienija meilė gamtai, augalams ir poezijai, jos skirtingais stiliais ir raiškos priemonėmis pasakoja žiedų bei augalų istorijas. Inspiracijos jų darbams gimsta stebint gamtą ir jos nuolatinę kaitą, medžių ir gėlynų žydėjimą nuo smulkiausių iki stambiausių dalelių sąskambių.

„Aš daug ko nevertas“, – anuomet sakė poetas. Ar tikrai?

VDU Botanikos sodo direktorė Vida Mildažienė pasidžiaugė neįprastu renginiu gamtos apsuptyje ir gausiai susirinkusiais poeto gerbėjais. „P. Širvio poezijos klausėsi neatsitiktinė auditorija, rinkosi publika, žinanti kodėl čia atėjo… Poeto gerbėjai netilpo į salę, – įspūdžiais dalijosi vadovė. – Pasakojimus ir eiles keitė atsiminimai, kritikų ir gerbėjų komentarai, dainos… Žmonės klausė labai atidžiai, buvo ir slapta braukiančių ašaras. Vakaras buvo labai nuoširdus…“

Anuomet šio kūrėjo eiles žinojo bei jomis žavėjosi beveik kiekvienas: nuo literatūros mokytojo iki studento, tačiau šiandieniniam jaunimui P. Širvys yra išvis nepažįstamas. „Niekad mokykloje nesu girdėjęs šių eilėraščių“, – užsiminė dvidešimtmetis Lukas, susižavėjęs ne tik šio autoriaus poezija, bet ir dainomis virtusiomis eilėmis. Nors žiūrovų gausa džiugino ir renginio organizatorius, ir programos atlikėjus, o fondo dovanojamas renginys visuomet sulaukia didelio susidomėjimo, tačiau dėmesys legendiniam Poetui yra nepelnytai priblėsęs. Net ir tą penktadienio vakarą, kuomet P. Širvio gerbėjai žavėjosi Aukštosios Fredos dvaru, jo apylinkių gėlynais ir dalijosi „amžinai neramaus“ ir velnioniškai vienišo Poeto paskatintais įspūdžiais, DĖMESIO ŠIAM ŽMOGUI buvo maža. Atrodė, lyg jis, išlydėdamas pro dvaro duris, tartų:

„Širdį varsto

Kraupus graudulys.

Stoviu aš

Kaip Čiurlionio

Legendų

Šaulys“.

 

 Nuotraukos iš programos ,,Amžinai, amžinai neramus“:

 Nuotraukose – ,,Augalų žavadienio“ su menininkėmis akimirkos:

Daugiau apie renginį:

http://botanika.vdu.lt/component/content/article/80-naujienos/462-augalu-zavadienio-lankytoju-lietus-neisgasdino

http://www.7dienos.lt/savo-sirdies-ir-aukstosios-fredos-dvaro-duris-atvere-paulius-sirvys/

http://www.alfa.lt/straipsnis/16232680/savo-sirdies-ir-aukstosios-fredos-dvaro-duris-atvere-paulius-sirvys

http://www.aukstaitijosgidas.lt/idomu/item/7048-savo-sirdies-ir-aukstosios-fredos-dvaro-duris-atvere-paulius-sirvys