Salų dvare

Pavakario koncerte „Populiarioji klasika ir retro“ dalyvaus: Nacionalinės premijos laureatas M. K. Čiurlionio kvartetas bei solistai Aušra Liutkutė (sopranas) ir Šarūnas Čepulis (baritonas)

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas ketvirtą sezoną tęsia labdaringų, edukacinių, meninių renginių ciklą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“. Šių metų pagrindinė tema: ,,Šeima – unikali auklėjimo sistema: istorinių Lietuvos šeimų istorijos“. Fondas, kartu su Nacionaline UNESCO komisija ir Academia Grammaticorum Salensis Sexta 2009 m. rugpjūčio 8 d. 18 val. kviečia atvykti į Salų dvarą (Salų miestelis, Rokiškio rajonas). Čia parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas pristatys Fondo kaupiamą parodą „APLANKYTI PAVELDO OBJEKTAI“, o pavakario koncerte „POPULIARIOJI KLASIKA IR RETRO“ dalyvaus: Nacionalinės premijos laureatas M. K. Čiurlionio kvartetas bei solistai – Aušra Liutkutė (sopranas) ir Šarūnas Čepulis (baritonas). Šis, nuo 2007 metų vasaros jau trečiasis Fondo renginys Salų dvare, kaip ir ankstesnieji, – atviras visiems ir nemokamas.

Daugiaveidis Salų parkas

Tokį vaizdinį šiam parkui apibūdinti pasirinkau kaip dėl jo ilgos ir sudėtingos istorinės raidos, taip ir dėl daugelio jame pasikeitusių – ir jį savaip keitusių – savininkų, taip pat dėl jo vis dar nepakankamo ištirtumo bei gaubiančių legendų. Be to, paskatino visuomenę sudominęs mįslingas Salų reginio iš oro panašumas su Lietuvos kontūrų siluetu. Ir kaip Lietuva, šiemet savo Vardo Tūkstantmetį iškilia Dainų švente pasitikdama, tai saulėtai šypsodamasi, tai debesimis apsisiausdama ir lietų prausiama, net perkūnijomis pagrūmodama, atrodė mįslingai paslaptinga, taip ir Lietuvos siluetą atkartojantis Salų parkas keri įspūdžių įvairove. Sužavėjęs reginiu iš viršaus, jis visai kitoks pasitinka keliu atvažiuojantį, magiška panorama atsiskleidžia atplaukiančiam valtimi iš ežero, iliuzoriška tuopų didybe pribloškia einantį ūksminga alėja; po žiemos sužavėjęs ankstyvos žalumos kintamais atspalviais, rudenį atsisveikina auksine lapija pamargintas. O jeigu dar ežerų žvejybos sugestija vaizduote pamėgintume pažvelgti gelmės akimis – arba per laiko prizmę praeities legendų vaizdiniais! Kiek dailininkų čia surastų įkvėpimo, kiek muzikų galėtų pradžiuginti naujais akordais, o kiek istorinių romanų ir poemų dar neparašytos laukia savo polėkio…

Tokį gausų paveldą šiame 12 ha ploto parke, kompleksiniu vertinimu 37-ame Lietuvoje ir 14-tame Aukštaitijos regione bei 5-tame Panevėžio apskrityje, sukaupė ir paliko protėvių kartos. Likę anonimiškos legendine priešistore, o nuo 1450 m. įžengę į dokumentinę istoriją su garsiųjų Kęsgailų valdyto dvaro pradmenimis. Beje, Mykolas Kęsgaila žinomas kaip vienas ištikimiausių Vytauto Didžiojo karvedžių Žalgirio mūšyje.

Salų parkas, A.Tauro nuomone, priklauso prie seniausių Lietuvos parkų. Kaip rašoma „Mažojoje Lietuvos tarybinėje enciklopedijoje“ (MLTE-III-151), jis išplėtotas iš senobinio Radvilų žvėryno (o žinoma, jog neretai tokiais žvėrynais į krikščionybę perėjusių didikų buvo paverčiamos senobinės šventosios giraitės). Vėlesnių savininkų buvęs kelis kart rekonstruotas griežtai geometrišku planu, kuris XIX a. pertvarkytas mišriu, įvedus peizažinių elementų. Išlikęs susikertančių alėjų kompozicijos planas. Pagrindinė skersinė ašis per parterį link rūmų ir ežero, o parko išilginė ašis tęsiasi liepų alėja į rytus nuo rūmų, lygiagrečiai ežero pakrantei.

Po Radvilų dvaras priklausęs su jais susigiminiavusiems italų kilmės Marikoniams, suformavusiems čia didingą klasicizmo ansamblio sodybą Dviragio ežero didžiojoje saloje, tik dėl atskirų pastatų datavimo ne visai aišku, katrie statyti Ignotui, o katrie Lucijonui Marikoniams valdant. V.P. Jurkšto duomenimis, prie dvaro kurį laiką veikė grafo I. Marikonio iniciatyva įsteigta muzikos mokykla, turėjusi orkestrą ir chorą. Ji uždaryta, prasidėjus kultūros slopinimui po pralaimėto 1831 m. sukilimo. Vėliau iš smunkančių, Rusijos valdžios represuojamų Marikonių Salos atiteko Tyzenhauzų ir Pšezdeckių giminėms. Salų architektūros ansamblį, dar sovietmečiu paskelbtą AtR136 paminklu, sudarė: rūmai (to laiko rūmų vaizdą nuo ežero pusės užfiksavo apsilankęs XIX a. 2-je pusėje dailininkas Napoleonas Orda), prievaizdo namas, pirtis ir skalbykla, svirnas, ledainė, kalvė, 2 kumetynai, tvartai ir parkas. Rūmai monumentalūs, vienaaukščiai su mezoninu, statyti 1806 m. Jie pasižymi pagrindinio į elipsės formos parterį nukreipto fasado 6 dorėninių kolonų (MLTE-III-151 suklydus, pavadinta „jonėnų stiliaus kolonomis“), portiku su trikampiu frontonu viršuje, netaisyklingo asimetriško plano. Rūmų dešinysis sparnas dvipusis, koridorinis; kairiojo patalpos sujungtos anfilada. Fasado pirmojo aukšto langai ir durys pusapskričių arkų formos, o kiti rūmų langai aukšti stačiakampiai, aprėminti profiliuotais apvadais. Rūsiai dengti cilindriniais skliautais. Kitų fasadų formos pakeistos vėlesnių rekonstrukcijų (TLE-IV-618; manoma pirma iš jų vyko po 1889 m., rūmus valdant M. Pšezdeckienei).

Kiti pastatai ansamblyje išdėstyti netolygiai; parke į rytus nuo rūmų tik kluonas ir daržinė, o į vakarus – pagrindinė pastatų sankaupa paežerėje bei prievaizdo namas, didysis kumetynas ir uždaras aplink ketvirtainį kiemą išdėstytų tvartų kompleksas palei pagrindinį kelią. Dauguma ūkio pastatų yra liaudies architektūrai būdingų formų, dengti aukštais stogais. Didysis kumetynas klasicistiškai akcentuotas atsuktame į kelią fasade mezoninu su portiko imitacija: dvi centrinės kolonos ir šoniniai akmens mūro stulpai remia trikampį frontoną. Kitų ūkinių pastatų kampai ir cokoliai sumūryti iš akmenų, lygias sienų plokštumas skaido stačiakampiai langai. Dar lakoniškesnių formų prie ežero stovinti kalvė: nedidelio tūrio, su pusapskričiu frontono langeliu (Lietuvos architektūros istorija – LAI-II-374,375). Ansamblį papildo parko šiaurinėje pusėje grafienės M. Pšezdeckienės rūpesčiu 1887 m. pastatydinta (LAI-III-270) pagal architekto iš Tirolio Georgo Vernerio projektą Salų Šv. Kryžiaus bažnyčia. Ji laikoma vienu gražiausių, profesionaliausiai sukurtų medinių neogotikos pastatų Lietuvoje. Bažnyčia kryžminio plano (32×23,7 m), trinavė, su 34,7 m aukščio smaile užbaigtu bokštu ir trimis bokšteliais. Pasižymi griežtų formų grakščiomis proporcijomis, pagrindinio fasado centre, bokšto viduriniame tarpsnyje išsiskiriančia puošnaus lango rože. Interjere kryžminio skerspjūvio stulpai laiko kryžminio skliauto formos briaunomis papuoštą perdangą. Salų bažnyčia – vienas raiškiausių pavyzdžių gana gausių Lietuvoje neogotinių ir neoromaninių bažnyčių – reikšmingo istorizmo epochos paveldo, simbolizuojančio lietuvių tautinį ir religinį atgimimą. Nukentėjusi per Pirmąjį Pasaulinį karą, bažnyčia perdengta 1923 m., remontuota 1939 m. Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora, kuri pataisyta 1975 m. su 3 mediniais vartais. Klebono Jono Morkvėno (1907-1981) pastatyta klebonija.

Ansamblis nuo 1997-12-31 Registro G122K12 objektas architektūros, istorijos, kraštovaizdžio, (tik kažkodėl nepažymėtos urbanistinė ir memorialinė) vertėmis su rūmais, Šv. Kryžiaus bažnyčia ir varpine, 10 ūkio statinių, 11,8 ha ploto.

Parkas išplėtotas rytinėje salos dalyje pagal pietinį krantą su lygesniu paviršiumi, nedideliu nuolydžiu į ežerą; paežerėje į rytus nuo kompozicijos ašies įrengta apžvalgos aikštelė. Leidinyje „Lietuvos parkai“, 2004 m., 331psl. akcentuojami abipus rūmų plytintys du parteriai. Šiaurinio parterio pakraščius riboja paprastieji klevai ir vakarinių tujų eilės, o nuo pietinio parterio atsiveria ežero reginys. Reikšminga parke į rytus nuo rūmų vedanti tiesi 385 m alėja ir maždaug ta kryptimi paežere vingiuojantis takas. Parkas buvo ištirtas 1975 m. likusiam tik dalinai įgyvendintam Paminklų restauravimo instituto rengtam pastatų ir parko tvarkymo projektui. Tuomet buvo atlikti: istoriniai tyrimai (A.Kazlauskas, 1969 m., F5/419; parko – E.Vaitulevičienė, 1974 m., F5/1093); rūmų architektūrinis pritaikymas (G.Kirdeikienė, konstruktorius A.Balkus, 1977 m., F2/284-75); 9 ha plote atlikti želdinių tyrimai (dendrologas L.Čibiras,1975 m., F2/284-66), parko genplanas (architektas A.Grigaravičius, 1975 m., F2/284-65). Tyrimais rasta vidutiniškai praturtinta dendroflora, 24 savaiminių+16 svetimžemių taksonų, suinventorinus – 1819 medžių. Šalia savaiminių mažalapių liepų (ypač alėjose), paprastųjų ąžuolų, klevų, uosių, guobų, pakrantėse gluosnių. Pažymėtinos ypač stambios pilkosios tuopos, kai kurios siekusios apie 2 m kamieno skersmens – deja, daugelis dėl senatvės išpuvę ir nuvirtę; smulkesni europiniai maumedžiai, vakarinės tujos, pocūgės, raudonieji ąžuolai bei kiti medžiai ir dekoratyvūs krūmai (MLTE-III-151 nurodomos alyvos, ligustrai, plikosios lanksvos, jazminai).

1992.IV.7 LRV nutarimu Nr.256 parkas buvo įtrauktas į neprivatizuotinų teritorijų dvarų sodybų sąrašą, taip pat įtrauktas į dvarų programą. Salų bendruomenės vadovės Zitos Levaškevičienės informacija, 2003 m. uždarius Salų žemės ūkio mokyklą, rūmai liko tušti, ir grėsė apleistumas. Laimei, iš Salų kilusios kalbininkės Ginos Kavaliūnaitės ir jos vyro, lingvisto iš Belgijos prof. Akselio Holvoet, iniciatyva nuo 2005 m. Salose rengiamos kalbotyros vasaros mokyklos. Jos tapo savotiški kultūros židiniai, rengiami koncertai ir susitikimai. Antai, 2007 m. rugpjūčio 4 d., po tarptautinės baltistų stovyklos Salose, organizavus kartu su M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondu, buvo diskutuota apie galimybes išsaugoti šį dvarą vientisą bendruomenės kultūrinei saviraiškai ir kultūrinio turizmo plėtrai. Dalyvavo paminklosaugininkė, VKPK narė Gražina Drėmaitė, iš Salų kilęs tada buvęs Rokiškio meras Rimantas Velykis, tuo metu buvusi Panevėžio apskrities viršininkė Gema Umbrasienė, Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos atstovė Lina Blažytė, menotyros daktarė Rasa Gečaitė ir kt.. Akivaizdu, kad įgyvendinti reikalaujančią daug lėšų įvairiašakę tvarkymo ir naudojimo programą bus įmanoma tik glaudžiai bendradarbiaujant ir kooperuojant pastangas visoms suinteresuotoms institucijoms. Tokį entuziazmą atspindi apie 2008 m. renginius Salose rašiusi („Panevėžio ryte“, 2008.VII.16, Nr.156/4432, psl.6 krašto žiniose Rita Zdanevičienė, „Menininkus kūrybai įkvėpė vaizdinga Salų dvaro aplinka“), kad renginiams „pasirinktas Salų dvaras, nes jame puikios gyvenimo, darbo ir poilsio sąlygos“.

Ypač aktualizavo Salų kultūrinį prioritetą pakartotinis M.K Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo renginys 2008.VIII.9, dalyvaujant maestro prof. Virgilijui Noreikai ir kitiems žymiems atlikėjams, bei įvykus paminklosaugininkų pasitarimui.

O belaukdami idėjų įgyvendinimo, pasak Z. Levaškevičienės, sališkiai „susirenka ir sodina gėles, grėbia lapus, nurenka šiukšles. Prie bendruomenės į grupę „Verdenė“ susibūręs kaimo jaunimas tvarko paežerę, nuo rūmų ežero link einančią „Meilės alėją“. Įrengtas žvejybos muziejus, bendruomenės būstinė, o ateity, projektų sėkmės atveju, tikimasi konferencijų salės, viešbučio, kavinės, amatų centro.

Įamžinant Salų parko istoriškumą, jo prieigose Lietuvos Vardo Tūkstantmečio proga tiktų pasodinti kompozicinę ąžuolų grupę.

Parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas

Nuotraukos iš renginio