Antazavės dvaras (Zarasų raj.)

Fondo dėka Zarasų rajono Antazavės vaikų globos namų auklėtiniai išvydo spektaklį „Mikė Kvailutis“, kuriame vaidino aktoriai ir lėlės

Antazaves_Afisa

Ištrauka iš laikraščio „Zarasų kraštas“ straipsnio 2006 m. rugsėjo 22 d. Nr 72 (8647)

Teatre ir už jo sienų – kūrybingas motinos ir dukters tandemas

2007 09 08

Aukštaitijos sostinė vėl mini gimtadienį Visus šventinius renginius, susitikimus, koncertus šiemet vienija bendra tema: ,,Panevėžys – teatrų miestas“. Tad ir didžiausio miesto dienraščio „Panevėžio balsas“ puslapiuose ta proga vieši dvi žavios Juozo Miltinio dramos teatro aktorės dvi Eleonoros – motina ir duktė.

Dvi Eleonoros – Matulaitė ir Koriznaitė. Ingridos Žilėnaitės nuotr.

Žinomų Juozo Miltinio dramos teatro aktorių Eleonoros Matulaitės ir Eleonoros Koriznaitės pasiteiravus, ar niekada negalvota išvažiuoti iš Panevėžio, moterys prisipažino, jog tokių minčių būta. „Buvo ir kvietimų, ir raginimų, tačiau taip ir neišdrįsau daryti kardinalių pakeitimų savo gyvenime“, – sako nuo 1980 metų Panevėžio dramos teatre dirbanti ir daugiau kaip penkiasdešimt vaidmenų jame sukūrusi Eleonora Koriznaitė.

Jos mama Eleonora Matulaitė teatre nuo 1961-ųjų. Per tą laiką sukurta arti šimto pačių įvairiausių personažų. Aktorė pasakoja: „Pirmasis didelio pripažinimo sulaukęs mano vaidmuo teatre buvo Viki G.Priedės pjesėje „Pirmasis Viki balius“. Tuo metu į teatro spektaklius pradėjo važinėti latviai – režisieriai, aktoriai, teatro mėgėjai, – prašydami, kad savaitgaliais jiems būtų pateikiamas „sumuštinis“: šeštadienį vaidinamas „Makbetas“, sekmadienį dieną – „Pirmasis Viki balius“, vakare – „Lauke, už durų“. Po to spektaklį „Pirmasis Viki balius“ vaidinome Lietuvos televizijoje, neilgai trukus buvo sutarta su tuometiniu Vilniaus jaunimo teatro vyriausiuoju režisieriumi Vytautu Čibiru, kad jis mane priims į savo teatrą. Tačiau nepavyko išspręsti buitinių klausimų, likau Panevėžyje.“

KŪRYBA – NE TIK TEATRE

E.Matulaitė žinoma ne tik kaip aktorė, ji jau daugiau kaip keturiasdešimt metų yra Tautodailininkų sąjungos narė. Moteris kuria įvairia technika – tapo, neria, mezga ir kt. E.Matulaitė ketina grįžti prie batikos, o artimiausiu metu norėtų išleisti savo darbų katalogėlį. „Gal kada nors ir pavyks“, – mano menininkė.

Kūrybingos moters gyvenime yra ir daugiau užsiėmimų: „Šie metai paskelbti Liongino Šepkos metais. Rugsėjo keturioliktą dieną garsiausio Lietuvos dievdirbio šimtmečio minėjimui ruošiu literatūrinę kompoziciją „Septynios saulės“ Rokiškio dailės muziejuje.

Su J.Miltinio teatro aktoriais M.K.Čiurlionio kultūros ir paveldo fondui paruošiau literatūrines kompozicijas „Be širdies“ pagal Žemaitės kūrinį „Marti“ ir „Mano sielos tiesa“ apie Mykolą Romerį. Turiu ir daugiau sumanymų.“

Be to, E.Matulaitė gerai valdo plunksną – yra išleidusi pjesių rinkinį vaikams.

Eleonora Koriznaitė lankė Dailės mokyklą, mėgo keramiką, bet teatras pasirodė stipresnis konkurentas. Aktorė kuria ne tik teatre: „M.K.Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas pakvietė dalyvauti jo labdaringoje veikloje. Aktoriaus Vytauto Kupšio autorinėms dainoms pritaikiau Maironio eiles. Koncertavome apleistuose Lietuvos dvaruose. Dalyvauju ir kituose fondo renginiuose. Gaila, kad rugsėjo dvidešimt antrąją mes su Vytu negalėsime dalyvauti renginyje, vyksiančiame prie prezidentūros, tuo metu vaidinsime spektaklyje „Sveiki, žmonės!“ Panevėžyje.“

VAIDMENŲ LAUKĖ KANTRIAI

Šį rugsėjį minime J.Miltinio 100-ąsias gimimo metines. Paprašyta prisiminti Maestro, E.Matulaitė pasakoja: „Visi žino, kad Juozas Miltinis buvo labai prieštaringa asmenybė. Vienas iš geriausių režisieriaus bruožų, mano manymu, buvo tas, kad jis suteikdavo galimybę aktoriui suvaidinti vieną ar kitą personažą. Žinoma, taip buvo ne visuomet. Labai troškau vaidinti. Ištisas dienas sėdėdavau salėje ir stebėdavau repeticijas, nors ir nebūdavau gavusi jokio vaidmens. Savarankiškai pasiruošdavau man patikusiam vaidmeniui. Ne tik mokėdavau tekstą, bet iki smulkmenų įsimindavau mizanscenas. Tačiau vaidmens niekuomet neprašiau. Kantriai laukiau, dėdavausi į galvą visas Juozo Miltinio pastabas dėl vaidmens.“

„Ir štai: vieno sezono pradžioje A.Čechovo „Ivanovo“ repeticija, – tęsia pasakojimą aktorė. – Kaip visuomet, sėdžiu salėje. Miltinis atsisuka į mane ir sako: „Rytoj repetuosi Sašą“. Aš linkteliu galvą. Kitą rytą – repeticija. Juozas Miltinis visą laiką tylėjo. Po repeticijos irgi nė žodžio. Ruošiuosi eiti namo, o režisieriaus padėjėja man sako: „Poryt vaidinsi tu, o ryt rytą vėl repeticija.“ Kad ir kaip bijojau, su manimi režisierius dirbo ramiai, be nervų, aiškino, kartojo. Ir vaidinau!“

Aktorė pasakoja, kad panašiai buvo ir su Hekatės personažu V.Šekspyro „Makbete“: „Šiame spektaklyje vaidinau tarnaitę, pilsčiau vyną. Vaidmuo be žodžių. Pasibaigus mano scenai, kaip visuomet, nuėjau į salę stebėti repeticijos. Miltinis atsisuko ir sako: „Eik, pabandyk repetuoti Hekatę“. Suglumusi puoliau į sceną. Žinojau visą eiliuotą tekstą ir mizanscenas. Truputį nepataikiau į muziką. „Neblogaaai, – sakė J.Miltinis. – Reikia pasiūti naujus rūbus, ankstesnieji man visiškai nepatinka“. Man pasiuvo juodą suknelę su nutįsusiu kampu, kaip dabar madinga. Užsidėjau juodą peruką, paprašiau grimerės, kad jį sušiauštų. Ir štai aš scenoje: plaukai piestu, savo iniciatyva užsimoviau raudonas kojines ir pirštines, man atrodė, kad raganų valdovei Hekatei tiks. Miltinis tylėjo. Taip ir vaidinau.“

GYDĖ GIRTAUJANČIUOSIUS

E.Matulaitė prisimena, kad spektaklyje „Lauke, už durų“ Mergaitės vaidmenį ji gavo konkurso keliu: „Išėjus į dekretą vaidmenį atlikusiai kolegei, režisierius pasikvietė tris jaunas aktores, tarp jų ir mane, ir liepė skaityti paeiliui. Vaidmenį gavau aš.“

Aktorė pasakoja, kaip režisierius J.Miltinis „gydė“ jauną aktorių, pradėjusį girtauti. „Repetavome „Volponę“. Juozas Miltinis pasikvietė tą aktorių ir davė jam vaidmenį. „Rytoj repeticija“, – pasakė.

Aktorius per naktį mokėsi tekstą, rytą drebėdamas atėjo į darbą. Miltinis jį gerokai pavaikė po sceną ir sako: „Žinai, mano mielas, tau šis vaidmuo nelabaai tinka, ruošk kitą.“ Vėl nemiegota naktis besimokant tekstą, iš ryto repeticija. Vėl kelios valandos vaikymo po sceną. „Ne, nieko neišeina, ruošk dar kitą vaidmenį“. Ir vėl viskas iš pradžių. Dirbo dirbo, ruošė ruošė, o rezultatas? Nė vieno iš tų vaidmenų šis aktorius taip ir nevaidino.“

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ, vitalija@paneveziobalsas.lt

Nuotraukos iš renginio