Renginys prie Lietuvos Respublikos Prezidentūros

Renginys S. Daukanto aikštėje, skirtas M. K. Čiurlionio 132-osioms gimimo metinėms, Europos paveldo dienoms ir Baltų vienybės dienai (Lietuvos Respublikos Prezidentūra)

Trys iškilios progos – vienas koncertas

2007-09-20

Rugsėjo 22 d. 19.00 val. S. Daukanto aikštėje Vilniuje vyks M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo organizuojamas koncertas „EUROPA – BENDRAS PAVELDAS. KULTŪROS KELIAI LIETUVOJE“. Vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami širdis atverti ne tik klasikinei muzikai, užliesiančiai senamiestį, bet ir pasižiūrėti Fondo kaupiamos grafinių darbų parodos „Lietuvos dvarai“.

Trys iškilios progos – vienas koncertas

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, antrus metus keliaudamas po Lietuvos dvarus ir bažnyčias, skleisdamas muziką, veždamas parodas ir filmus, rugsėjo 22 d. 19.00 val. Vilniuje, S. Daukanto aikštėje pristato koncertą „Europa, bendras paveldas. Kultūros keliai Lietuvoje“. Koncertas skirtas trims iškilioms progoms paminėti: M. K Čiurlionio 132-osioms gimimo metinėms, Baltų vienybės dienai, Europos paveldo dienoms.

Tai – jau 30 Fondo renginys, kuriame muziką skleis kartu su Fondu pastaruosius metus po Lietuvą keliavę solistai, muzikantai, aktoriai: Čiurlionio kvartetas, prof. Virgilijus Noreika, prof. Giedrius Kuprevičius, Rita Preikšaitė ir Tomas Ladiga, Jūratė Vilūnaitė, Petras Venclova, Aušra Liutkutė, Renata Milašiūtė- Drungilienė, Asta Krikščiūnaitė, Judita Leitaitė ir Baltijos gitarų kvartetas. Muzikantai sutelkė bendras jėgas ir paruošė specialiai šiam renginiui skirtą programą, kurioje skambės M. K. Čiurlionio muzika, ištraukos iš pasaulinę šlovę pelniusių miuziklų ir operų, lietuviškos dainos, ispaniški ritmai. Muzikinę dalį paįvairins Maironio eilės ir Bradūno tekstai, nestandartiniai muzikantų duetai. Viso koncerto metu veiks Fondo kaupiama grafinių darbų paroda apie jau aplankytus Lietuvos dvarus ir bažnyčias „Lietuvos dvarai“.

Kartu keliavę po Lietuvos dvarus

Nors ir trumpą (Fondas gyvuoja 15 mėnesių), tačiau aktyvią veiklą vykdydamas, Fondas sutiko daug žmonių, kurie prisidėjo prie jo veiklos, skirtos nacionalinio paveldui išsaugojimui, bendruomenių vienijimui, jų švietimui ir kultūrinio skonio ugdymui. Tad net ir atokiausiose Lietuvos kampeliuose, kur kažkada gyveno iškilūs žmonės, o dabar likę tik ten buvusių kultūros židinių pelenai, skambėjo muzika, buvo skaitomos paskaitos apie Lietuvos dvarus, pasakojama apie ten gyvenusius garsius žmones, rengiami seminarai, susiję su Lietuvos paveldo išsaugojimu ir puoselėjimu. Taip važiuodamas iš vieno Lietuvos kampelio į kitą, Fondas aplankė 26 paveldo objektus, iš jų – 22 dvarai ir 2 bažnyčios. Vienas iš uždavinių ir yra aplankyti nors po vieną dvarą ar kitą paveldo objektą visose Lietuvos apskrityse.

Tačiau Fondo tikslas nėra atstatyti šį paveldą, tam nėra ir galimybių, bet atkreipti bendruomenių, vietos valdžios institucijų dėmesį į tai, kad jų apskrityje yra vertingų paveldo objektų, kuriuos būtina išsaugoti. Gi istorinę ir kultūrine praeitį sudaro ne tik didieji paveldo objektai – pilys ir rūmai, tačiau ir nedideli dvareliai, kadaise buvę tos vietovės pagrindiniais kultūriniais ir net politiniais centrais. Ne viename iš dabar užmirštų dvarų priimtas tiek Lietuvai, tiek visai Europai svarbus sprendimas. Verta paminėti, jog Vilkaviškio dvare, esančiame Vilkaviškyje, Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas priėmė galutinį sprendimą dėl karo su Rusija. Kai kurie žmonės tik Fondo organizuojamuose renginiuose sužinojo, kad jų apskrityje, miestelyje ar kaimelyje apskritai yra toks dvaras, ir kad šis dvaras mena gilius ir visai valstybei svarbius istorinius faktus.

Fondas, keliaudamas po Lietuvą, veždamas profesionalią ir laiko patikrintą muziką, suteikdamas bendruomenėms žinių apie jų apskrityje ir apskritai Lietuvoje esančius dvarus ir kitus materialaus paveldo objektus, bei ten gyvenusius ir kūrusius mūsų šviesuolius, stengiasi kelti pilietiškumo ir patriotiškumo jausmą, formuoti meninį skonį, skatinti puoselėti ir mylėti savo praeitį. Tad nenuostabu, kad į Fondo organizuojamus renginius susirenka nuo 150 iki 350 žmonių.

Įamžinti Lietuvos dvarai

Fondas bendradarbiauja ne tik su muzikantas, solistais ir kitais iškiliais meno žmonėmis, tačiau ir su paveldosaugos bei kultūros specialistais: parkotyrininku K. Labanauskas, menotyrininku S.Urbonas, architektūros istorike D. Puodžiukienė, paminklosaugininke G. Drėmaite.

Profesionalūs savo srities atstovai ne tik pasiūlo vertus aplankyti paveldo objektus (o vien dvarų Lietuvoje yra per tūkstantis), tačiau patys važiuoja kartu su Fondu bei pristato dvarą, jo istoriją renginio svečiams bei dalyviams.

Ta proga Fondas kaupia ir vis papildo originalių grafinių darbų parodą „Lietuvos dvarai“, kurioje eksponuojami paveikslai su autentiškais jau Fondo aplankytų dvarų ar bažnyčių vaizdais. Vykdamas į dvarą, Fondas vežasi nauju, būtent to dvaro paveikslu, papildytą parodą. Tad kultūros ir paveldosaugos ekspertai, sustodami prie kiekvieno darbo, vaizdžiai pasakoja apie tai, kokie dvarai Lietuvoje buvę ir kokią istorinę bei kultūrinę vertę jie turi.

Rugsėjo 22 d. S. Daukanto aikštėje taip pat bus eksponuojama paroda „Lietuvos dvarai“ su nauju, Lietuvos Prezidentūros paveikslu. Kiekvienas atvykęs į koncertą turės galimybę bet kuriuo metu prieiti ir pasižiūrėti, kaip Lietuvos dvarai ir bažnyčios atrodė savo klestėjimo laikais.

Jolita Žalgirytė

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-09-20-trys-iskilios-progos-vienas-koncertas/9874

Erika Stankevičiūtė. „Kad praradimų būtų kiek įmanoma mažiau“

2007-09-24

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas jau antrus metus rengia meninių-edukacinių renginių ciklą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“. Šiuo projektu siekiama atkreipti visuomenės, ypač vietinių bendruomenių, dėmesį į šalia esančias ir neretai tiesiog akyse nykstančias paveldo vertybes.

Bernardinai.lt kalbina M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo projektų vadovę Eriką Stankevičiūtę.

Jau dvejus metus vykdote aktyvią pilietinę iniciatyvą – surinkdami įvairių Lietuvos miestų ir miestelių bendruomenes į vieną šventę, mėginate atkreipti, visų pirma, jų pačių dėmesį į nykstantį paveldą. Papasakokite, kaip gyvavote šiuos dvejus metus?

Šiek tiek patikslinsiu – veikiam antrus metus, ir mūsų Fondui šį mėnesį bus jau (o gal – dar tik?) septyniolika mėnesių. Nuo įsikūrimo pradžios jau įvykdėme trisdešimt edukacinių-kultūrinių renginių Lietuvoje, visose dešimtyje apskričių ir du kartus buvome Lenkijoje, Seinuose, Lietuvių namuose. Trisdešimtasis renginys įvyko šį šeštadienį Vilniuje, S. Daukanto aikštėje.

Už galimybę skleisti Jūsų čia paminėtas Fondo idėjas bei jas vystyti labiausiai esame dėkingi pavieniams asmenims ar verslo atstovams, kurie savo prisidėjimu ne tik parodė gerą valią ir supratimą. Būtent jie, o ne valstybinės institucijos, buvo ir iki šiol yra pagrindinis finansinis ramstis organizuojant šiuos Fondo renginius. Taip šie žmonės išreiškė ir savo, kaip piliečių, poziciją. Panašu, kad tokių žmonių vis daugėja, ir galima daryti prielaidą, kad mūsų idėja tapo priimtina. Tai labiausiai ir džiugina, nes būtent tokio supratimo siekėme. Manau, pavyks pozityviai nuteikti ir pačias bendruomenes, nes pats Fondo vykdomas ilgalaikis projektas „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“ labiausiai joms ir taikomas. Viskas priklauso ne tik nuo pačios idėjos ar noro atsiradimo, bet ir atkaklaus tų idėjų įgyvendinimo siekimo. Ir kai mūsų klausia, kaip pavyko per tokį trumpą veiklos laikotarpį organizuoti tiek daug ir rimtų renginių, vienintelis čia galimas atsakymas – žmonių gera valia bei susitelkimas bendram tikslui ir darbui.

Pastaraisiais metais Jūsų renginių akcentas – griūvantys mediniai Lietuvos dvarai. Medinis paveldas yra ypač jautrus, nes netinkamai prižiūrint ar visai numojus ranka galima jį labai greitai prarasti. Kokia šiandien yra medinių dvarų situacija? – ar tai patraukli erdvė investuotojams?

Padėtis, švelniai tariant, kol kas liūdnoka. Autentiški dalykai iki šiol sunkiai sulaukia reikiamo dėmesio, ir čia ne tik atsakingų investuotojų trūkumas. Kažkaip daugelis visuomenėje – kad ir dvarą – įsivaizduoja būtinai mūrinį ir ištaigų. Bet gi toks požiūris labai klaidingas. Būtent todėl prieš metus, pasitarę su paveldo specialistais, nusprendėme imtis veikti šia kryptimi.

Didžiausią įtaką mūsų apsisprendimui ir šios temos vystymui padarė Kaune gyvenanti ir „už medinukus serganti“ architektūros istorikė Dalė Puodžiukienė. Ir Jūsų užduotame klausime yra žodžiai: „…jį galima greitai prarasti.“, todėl mes ir apsisprendėme veikti ta linkme, kad praradimų nebūtų ar būtų kiek įmanoma mažiau. O tokio tikslo įgyvendinimui pirmiausiai reikia, pasitelkus specialistus, vykdyti bei vystyti švietimą. Po to jau galima tikėtis ir rimtesnio bendruomenių, valdžios ar atsakingų investuotojų dėmesio.

Ar griūvančių dvarų situacija Lietuvoje per pastaruosius metus bent kiek pasikeitė? Ar yra kokių pozityvių veiksmų iš pačių bendruomenių ar valdžios?

Kartas nuo karto mus pasiekia džiugi žinia, kad kažkuriose vietovėse atsirado savininkai ar bendruomenės atstovai, kuriems rūpi nykstantis paveldas ir kurie supranta paveldo reikšmę, stengiasi jį atstatyti arba deda visas pastangas, kad tai įvyktų. Mūsų atvykimas į miestelį ar kaimelį jau tampa švente aplinkiniams gyventojams ar savo tėviškės kraštelį aplankiusiems, tad jie mielai mus priima ir pasistengia, kad mūsų renginiai įvyktų sklandžiai.

O konkreti praktinė nauda gali būti ir nebūtinai ypač matoma ar didinga – juk mūsų atvykimo proga, jei dar konkrečiame objekte rimti restauracijos darbai ir nevyksta, tai nors žolė būna nupjauta, kiemelis patvarkytas, kampai apkuopti… Viskas prasideda (ar gali prasidėti) ir nuo mažų žingsnelių. Svarbu vertybės, esančios visiškai šalia – supratimas, iniciatyva ir pastangos judėti į priekį.

Nemaža dalis dvarų matyt priklauso ir Valstybei. Kaip valdžios atstovai vertina šias Jūsų akcijas, ar paskatinimo ir pagalbos sulaukiate iš rajonų savivaldybių?

Ne visur sulaukiame paramos ar palaikymo iš valdžios atstovų. Pats naujausias pavyzdys – kad ir Vilniaus miesto valdžia, kuri sugeba „išsivinguriuoti“ gražiais atsirašinėjimais ar vien teigiamu pačios iniciatyvos vertinimu. Bet tai tik parodo jų supratimą ir požiūrį. Kai vyrauja toks požiūris, nėra keista, kad vis dažniau viešuose pasirodymuose miesto meras ar aukštas pareigas einantis valdininkas yra nušvilpiami. Gaila, nes turėtų būti atvirkščiai, bet, kaip sakoma, kiekvienam pagal nuopelnus…

Kai kurių savivaldybių merams ar administratoriams mes gal esame itin „nepatogūs“, tad jie ir nelabai džiaugiasi mūsų veikla, nes keliame problemas ir nepageidaujamus klausimus, ką turbūt jie norėtų nutylėti ar nugramzdinti užmarštin. Bet yra ir tokių atvejų, kuomet vietinės valdžios atstovai pritaria mūsų veiklai (pvz., kad ir buvęs Telšių rajono meras Vytautas Urbanavičius – pats šienavo, grėbė, tvarkė dvaro aplinką ). Tokių savivaldybių vadovų, kurios padeda ar paremia mus, patys skatina mūsų darbus, maždaug pusė iš jau aplankytų. Žodžiu, supratimas ir vertinimas – labai jau nevienodas. Daug priklauso ir nuo kiekvieno požiūrio ir supratimo – kas yra Lietuva, jos kultūra, istorija ir kur jos netolimos praeities šaknys.

O kaip Jūs atsirenkate, kuriame dvare rytoj darysite renginį? Ar čia didžiausias akcentas yra būtent konkretaus dvaro situacija, ar aktyvios bendruomenės iniciatyva?

Na, truputį ne taip – ne rytoj. Kaip ir prieš šių metų visą ciklą, taip ir dabar, jau pradedame „dėlioti“ 2008-ųjų metų būtinas aplankyti vietas, sietinas su Čiurlioniu ar reikšmingesnius paveldo objektus Lietuvoje ir Lietuvai istoriškai svarbiose žemėse – Karaliaučiaus krašte, Baltarusijoje, Lenkijoje. Pirmiausiai stengiamės atkreipti dėmesį į „skaudžiausias“ vietas, ten kur mūsų veiklos ir paskatinimo labiausiai reikia arba išvis nieko nerengiama. Kai kur bendruomenės ar seniūnijos tik dėl to ir susigriebia, kad „įsiūlome“ renginį.

Viliamės, kad ateityje tai gali padėti gimti jau jų pačių, vietinių žmonių, idėjoms ir iniciatyvoms. Bent jau to siekiame. Žinoma, labai svarbu palaikyti ar paskatinti ir tuos aktyvius žmones, kurie jau patys tvarkosi, ieško sprendimų ir stengiasi išsaugoti nykstantį paveldą. Tokių bendruomenių ar privačių asmenų Lietuvoje jau yra, ir, kuomet nuvykstame į atsakingai tvarkomą paveldo objektą, tai būna itin džiugi diena.

Skirtingas dvaras, skirtinga ir kultūrinė programa. Kaip sudaromos Jūsų renginių programos, kurioms būdinga nemenka įvairovė?

Svarbu nepamiršti istorinių asmenybių, palikusių Lietuvos kultūros gyvenime gilius pėdsakus. Programas sudarome, atsižvelgdami į iškilių kultūros ar visuomenės žmonių, gyvenusių dvaruose ar kaip nors kitaip susijusių su pasirinktais paveldo objektais, gyvenimo ir amžiaus dvasią. Bet kokiu atveju programos parenkamos ir sudaromos pasikviečiant aukščiausio lygio atlikėjus, profesionalius paveldosaugininkus bei parkotyrininkus.

Mūsų programos yra ne tik muzikinės, bet ir būtinai švietėjiškos. Bendradarbiaujame su M. K.Čiurlionio namais Vilniuje. Direktorius S.Urbonas kartu vyko su mūsų Fondu ir pristatė M.K. Čiurlionio reprodukcijų parodą „M.K. Čiurlionio vizijų pasaulyje“ bei režisieriaus A. Dirdvovskio filmą „Alliuzion“ M. K .Čiurlionio ir V. Orvido kūrybos motyvais. Mažų ir didesnių Lietuvos miestelių, kaimelių gyventojų širdis džiugina žinomi atlikėjai – Čiurlionio kvartetas, Asta Krikščiūnaitė, Virgilijus Noreika, Gintarė Skerytė, Dainius Puišys , Aušra Liutkutė, Baltijos gitarų kvartetas, Judita Leitaitė, muzikologas Viktoras Gerulaitis bei puikūs aktoriai – Eleonora Koriznaitė, Virginija Kochanskyte, Petras Venclovas ir kiti.

Kai kuriose vietovėse tokio lygio renginiai vyksta pirmą kartą, tad mums labai malonu pristatyti savo projektą ir programas. Kiekvieną kartą Fondas veža ir nuolat kaupiamą grafikos darbų parodą „Lietuvos dvarai“ , paveikslus piešia jauni dailininkai – Mindaugas Titas ir Lina Kaušylaitė. Jų darbai – tai visos mūsų kultūrinės kelionės atspindys.

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas aktyviai prisidėjo prie kitų nevyriausybinių, pilietinių organizacijų ir bendruomenių, pasisakančių prieš paveldo niokojimą Lietuvoje, kuris pastaraisiais metais, rodos, pasiekė apogėjų. Kaip Jūs vertinate dabartinę situaciją šiame bare ir ką, Jūsų manymu, vertėtų keisti, kad drastiškai naikinamų kultūros vertybių atvejai nepasikartotų?

Mano įsitikinimu, situaciją reikia keisti iš esmės: įstatymų leidyboje, valdžios atstovų, investuotojų ir piliečių požiūrį į paveldą. Todėl M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas negalėjo likti nuošaly, nes šiuo metu ta situacija yra …toks įspūdis, kad, dalies valdininkų ar investuotojų požiūriu, to paveldo išvis geriau nebūtų… Juk jei paveldo niokojimo proceso nesustabdysime, ateities kartai galėsime tik iš filmų, knygų, nuotraukų, paveiksliukų ar prisiminimų papasakoti, kokia nuostabi ir turtinga savo istorija bei kultūra buvo mūsų šalis. Todėl labai svarbu yra, kad paprastam žmogui ar aktyviam ir išsilavinusiam kultūros veikėjui, galbūt net ir politikui, yra ne vis vien, kas daroma Lietuvos kraštovaizdžiui, paveldui ir kultūriniams objektams. Svarbu, kad žmonės, aktyvūs piliečiai, vis garsiau prabyla apie tai. Kiekvienas ir nauas nuveiktas prasmingas darbas, idėja, kūryba, entuziazmo liepsna, šauni ir realizuota mintis kada nors gali tapti paveldu ateinančioms kartoms. Bet dėl to nebūtina naikinti savo tėvų ir protėvių paliktų pėdsakų.

Kalbino Gediminas Kajėnas

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-09-24-erika-stankeviciute-kad-praradimu-butu-kiek-imanoma-maziau/9870

Nuotraukos iš renginio: