Raudonės pilyje

Raudonės pilyje pristatomas spektaklis „Ilgėjimosi sonata“ gimė iš poreikio prabilti į žiūrovą lyrine, amžinas vertybes teigiančia kalba

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo, trečius metus vykdančio edukacinių, meninių renginių ciklą

„NACIONALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMUI – AKTYVI PILIETINĖ INICIATYVA“,

Raudonės pilyje (dabar – Raudonės pagrindinė mokykla)

(Pilies g. 1, Raudonė, Jurbarko rajonas)

Spalio 10 d., 16 val.

Spektaklis „Ilgėjimosi sonata“

Spektaklis „Ilgėjimosi sonata“ gimė iš poreikio prabilti į žiūrovą lyrine, amžinas vertybes teigiančia kalba. Tyliai skambant Čiurlionio muzikos motyvams aktoriai Diana Anevičiūtė ir Aleksas Kazanavičius jautriai veda žiūrovą dviejų talentingų žmonių – Sofijos ir Mikalojaus Konstantino – meilės išgyvenimų labirintais. Aktorius Aleksas Kazanavičius yra vienas iš žymiausių viduriniosios kartos Vilniaus Jaunimo teatro aktorių, kurio kūrybinėje biografijoje ne tik daugybė vaidmenų spektakliuose, bet ir kine bei televizijoje. Per paskutinius metus aktorius išgarsėjo kaip Kunigo vaidmens atlikėjas Algimanto Puipos filme pagal Jurgos Ivanauskaitės kūrybą „Nuodėmės užkalbėjimas“. Aktorė Diana Anevičiūtė kuria Nacionaliniame dramos teatre. Ji yra ne tik šio spektaklio aktorė, bet ir režisierė.

Parkų tyrinėtojas Kęstutis Labanauskas pristatys M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo kaupiamą parodą „APLANKYTI PAVELDO OBJEKTAI“

Renginys ATVIRAS VISIEMS ir NEMOKAMAS

Istorija:

XVI a. pab. prūsų kilmės pirklys Jeronimas Kristupas Kiršenšteinas pastatė mūrinę Raudonės pilį, kurią vėliau įsigijo Kiršenšteino giminaičiai Olendskiai. Pastatas iš uždaro stačiakampio įgavo U raidės formą, o rytinio pilies korpuso centre buvo pristatytas cilindrinis bokštas. Paskutinis Olendskis Raudonę ir gaisro apniokotą pilį pardavė Platonui Zubovui. Šis ėmėsi pilies atstatymo ir remonto darbų. Po jo mirties pilis atiteko dukrai Sofijai von Pirch (Kaisarovai). Jai tvarkant pilį pagal Štegemano projektą pastatas įgijo eklektiškų formų. Šiaurinėje Raudonės pilies pusėje išlikęs mūrinis 1877 m. statytas pilaitės pavidalo pastatas, naudotas dvaro ūkio reikalams, tarnų gyvenamosioms patalpoms. Po I pasaulinio karo jame buvo gyvenama, kai kuriose patalpose pilami javai, 1923 m. pastate įrengtas malūnas. Šiuo metu Raudonės pilyje įsikūrusi Raudonės pagrindinė mokykla.

Raudonės pilies parkas

Tai vaizdingųjų istorinių panemunių puošmena Raudonėje, Jurbarko rajono miestelyje, seniūnijos centre. Kelių rekonstrukcijų suformuotas sudėtingas pilies, parko ir priklausinių ansamblis iškyla viršum Nemuno slėnio šlaito. Parkas pasižymi tvenkiniais, alėjomis, daugialype jungtimi į Nemuno šlaitų girią ir didingais sienmedžiais; kompleksiniu vertinimu jis 9-tas Lietuvoje. Ansamblis apibūdinamas kaip rezidencinio pobūdžio sodyba („Lietuvos architektūros istorija“, t III, psl.50). Dar sovietmečiu paskelbtas AtR104 bei GR paminklais; nuo 1996-12-23 nekilnojamųjų kultūros vertybių Registro objektas G27K3P architektūros, istorijos ir kraštovaizdžio vertėmis su pilies ir vandens malūno statiniais, 27,36 ha ploto (čia šis plotas pateiktas be jungties su gretimu mišku, kurio artimoji dalis turėtų būti tvarkoma parko ir turistinio naudojimo nuostatomis; tuomet sudarytų per 40 ha. LRV nutarimu Nr.256 pateikiamas 26,8 ha).

Nors Raudonės parkas stambiausias iš pilių parkų Lietuvoje, tačiau priešingai legendų teiginiams, dažnai kartotiems populiarios literatūros, istorikų tyrimais pilis tiesiogiai nesiejama su kryžiuočių karų laikotarpio gynybinio panemunių ruožo paskirtimi. Kaip apie Raudonės pilį rašė žymus menotyrininkas Stasys Pinkus (1924 – 1992), statybų čia pradininkas XVI a. pab. buvo į Lietuvą iš Prūsijos atsikėlęs stambus miško eksportininkas Krišpinas Kiršenšteinas. Manoma, kad jam ansamblio projektą parengė iš Olandijos kilęs fortifikacijų specialistas P.Nonhartas. Vėliau, keičiantis savininkams, ansamblis ne kartą rekonstruotas.

Dabartinį pavidalą pilis įgijusi po 1854 – 1877 m. atliktos neogotinės rekonstrukcijos pagal Stegemann’o, Oldenburgo princo rūmų architekto parengtą projektą /LAI-III-343/. Rekonstrukciją finansavo tuometinė savininkė, P.Zubovo duktė Sofija von Pirch (Kaisarova; jos rekonstruotos pilies vaizdas pateiktas /LAI-III-352/, užfiksuotas žymaus XIXa. dailininko N.Ordos).

Rekonstruojant praplatintas pilies rytinis korpusas, vietoje klasicistinio portiko išmūrytas priestatas – rizalitas. Pilies siluetas įgijo neogotinių bruožų, bokštai apvainikuoti dekoratyviniais dantytais kuorais. Į šiaurę nuo rytinio korpuso išmūrytas neogotiškas bravoro pastatas su bokšteliais kampuose. Vėliau jis rekonstruotas į malūną. Dar viena rekonstrukcija atlikta XXa. pr. naujojo savininko iniciatyva, kai Kaisarovos anūkė ištekėjo už portugalo de Faria e Kastro, atsikėlusio gyventi Lietuvon. Šio giminė, valdas nuniokojus Pirmąjam Pasauliniam karui ir apkarpius žemės reformai, o dar prisidėjus 1930m. pasaulinės ekonominės krizės sunkumams, įklimpo į skolas, ir pilį perėmė Lietuvos bankas. Tolesnė jos priežiūra patikėta Švietimo ministerijos Kultūros departamentui, 1936m. pradėtas restauravimas. Pati pilis nuo sovietmečio naudojama, pritaikius vidurinei mokyklai, atlikus didelių darbų, nes Antrąjam Pasauliniam karui baigiantis, atsitraukdami vokiečiai 1944 m. rugpjūčio 3 d. susprogdino didįjį pilies bokštą, kuris virsdamas apgriovė dalį pietinio korpuso. Pilies tyrimo ir restauravimo darbai pagal architektų S.Čerškutės ir V.Jurkšto projektą bei didžiojo bokšto atstatymas užsitęsė iki 1968 m. Paminklų restauravimo institute 1978m. atlikti malūno ir parko istoriniai tyrimai (A.Baliulis,F5/1752), 1980m. – parko fotofiksacija (F2/114-20).

Pastaraisiais metais įrengta ekspozicija ir pritaikytas turistų lankymui restauruotasis didysis bokštas, nuo kurio atsiveria unikalus apylinkių, ypač Nemuno slėnio reginys. Gaila, malūnas nevykusio privatizavimo buvo atkirstas nuo ansamblio, bet reikalai gal pagerės, pasikeitus savininkui. Ansamblio naudojimas mokyklos paskirtimi nėra pats tinkamiausias turistiniam lankymui ir muziejiniam eksponavimui. Bet palikus pilį nenaudojamą ar prastai naudojamą, būtų dar blogiau, (prisiminkime daugelio nugyventų dvarų griuvėsių likimą – kadaise garsios Paulavo respublikos Mažojoje Merkinėje, Šalčininkų rajone, buvusius dvarininkų romantikų Svėdasus Aukštaitijoje, pagaliau netolimų Pavilkijo ar Ilguvos dvarų panemunėse…

Raudonės pilį supantis parkas su keliais tvenkiniais yra vienas seniausių Lietuvoje. Tai akivaizdžiai byloja išlikusių senmedžių amžius. Gaila, vėtrų sužalotas, nudžiuvo seniausias legendinis Gedimino ąžuolas, o ketinimus jo liekanas konservuoti vis nerandama galimybių įgyvendinti… Gerai, kad netoliese parke atskleistas ne ką menkesnis ąžuolas Gediminaitis, pasiekęs per 1,5m kamieno skersmens ir didinga laja; apstu ir kitų šimtamečių ąžuolų. Visai netoli nuo pilies dunkso didingu daugialiemeniu vainiku viena seniausių Lietuvos liepų; mėginamas sulopyti vėtros aplaužytas storiausias Lietuvos kaštonas per 4m apjuosties, saugoma viena seniausių Lietuvoje kedrinių pušų, bet nepavyko išgelbėti seniausio dvikamienio riešutmedžio, išpuvusio kamienų sandūroje ir vėtros perplėšto. Beliko vienas iš kamienų su kelmo žaizda, kurią būtina išvalyti, plombuoti ir sutvirtinti. Ir daug šio senobinio parko medžių laukia rūpestingų paveldą gerbiančių žmonių rankų apsaugos, priežiūros ir globos – deja, ir nuo pačių vandalizmo komplekso apsėstų žmonių…

1992.IV.7 LRV nutarimu Nr.256 Raudonė įtraukta į neprivatizuotinų dvarų sodybų sąrašą, bet keistai pamiršta įtraukti į dvarų programą(?). Tačiau išsamaus dendrofloristinio tyrimo parkas taip ir nesulaukė, po XIXa. rekonstrukcijų turėdamas tik ribotą palaikomąją priežiūrą, o karų, sumaiščių bei skubotų reformų atvejais parkas ir sumažintas, fragmentais kertamas; vietomis yra sutankėjęs neprižiūrimais greitaaugiais savaiminiais baltalksniais, blindėmis, drebulėmis, lazdynais, skroblais bei kitais medžiais ir krūmais, užgožusiais ar visai išstūmusiais daugelį dekoratyvių retenybių. Dendroflora, nors tik paviršutiniškai žiūrėta, siektų per 40 taksonų (G.Isokas nurodo 38; L.Januškevičius teigia 16 svetimžemių taksonų).

Trumpai apsilankę, įvairūs amžininkai paliko paviršutinių įspūdžių, perpintų legendomis, apsiribojusių žavesio šūksniais apie didingus senmedžius ir alėjas, margaspalvių gėlių terasas, trykštančius fontanus. Vis dėlto nederėtų skubotai jų apibendrinti („Lietuvos parkai“,2004, psl.284), kad „mišriojo stiliaus Raudonės parką viršutinėje šlaito terasoje ir pietiniame šlaite XVIa. pabaigoje įkūrė K.Kiršenšteinas.“ Nurodomasis mišrumas nieku būdu negalėjo būti kūrybinis tikslingumas, o susiklostė po kelių rekonstrukcijų bei jas skyrusių apleistumo laikotarpių; pirminis išplanavimas, kaip ir visų parkų anuomet, tegalėjo būti geometrinis, o gamtovaizdiškumas – tiesiogiai paveldėtas iš gamtos, įjungus jos komponentus, pvz. didikų pamėgtuose žvėrynuose. Tai žymu kaip išlikusiais seniausių alėjų geometriškumo fragmentais, taip ir natūralaus senobinio ąžuolyno ar išlikusiomis peizažinėmis vėlesnių dekoratyvių sodinių grupėmis.

Neseniai artimiausias prie pilies tvenkinys išvalytas nuo susikaupusio dumblo; kukliomis vietos išgalėmis ir kitas parko vertybes stengtasi prižiūrėti. Į talką mokyklai ir seniūnijai vis daugiau įsijungia įkurtasis gamtos ir kultūros vertybių globai Panemunių regioninis parkas, pastaraisiais metais įrengęs turistams pažintinį taką su informacijos žymenimis. Ansamblis aprašytas ir vaizdu iš oro ir iš parko iliustruotas A. Semaškos („Pasižvalgymai po Lietuvą“,2004, psl.126-128).

Tačiau tokio didelio ir sudėtingo parko vien palaikomasis tvarkymas negalėjo aprėpti kaip visumos ir neišvengė nukrypimų. Todėl KVAD Tauragės padalinio tuometinio vadovo Vitkaus pranešime 2004-05-12 konferencijoje kritikuotas dėl erdvinės struktūros iškraipymo, nepakankamos ar nekvalifikuotos ryškiausių senmedžių globos bei genėjimo. Unikalaus ansamblio visuminiam tvarkymui ir naudojimui, laikantis tarptautinių Florencijos 1981m. chartijoje įtvirtintų istorinio kraštovaizdžio apsaugos reikalavimų, būtina tarpžinybiškai kooperuoti pastangas ir išteklius, kad būtų parengtas ir etapais įgyvendintas kompleksinis tyrimų, apsaugos, tvarkymo, restauravimo ir pritaikymo projektas. O iki tol būtina sustiprinti tausojančias apsaugines pastangas, glaudžiau bendradarbiaujant specialistams, kad išvengtume klaidų ir perlenkimų.

Pilies parko prieigose reikėtų parinkti vietą, kur susibūrę pilyje veikiančios mokyklos auklėtiniai galėtų pasodinti ąžuolų ir kitų parko tradicinių medžių grupę, simbolišką artėjančiam Lietuvos Vardo Tūkstantmečiui.

Iš parkotyrininko Kęstučio Labanausko kartotekos 

Daugiau apie šį renginį:

http://www.musulaikas.com/?id=6&nid=523

Nuotraukos iš renginio