Plukių dienos šventė

Dūkštų ąžuolynas – didžiulės sengirės, buvusios tarp Maišiagalos ir Kernavės dalis, yra unikalus ne tik gamtos, bet ir kultūros paveldo objektas

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, trečius metus tęsdamas labdaringų renginių ciklą

,,NACIONALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMUI – AKTYVI PILIETINĖ INICIATYVA“,

kartu su Neries regioninio parko direkcija

DŪKŠTŲ ĄŽUOLYNE (Dūkštų seniūnija, Vilniaus rajonas) 2008 m. balandžio 27 d., 14 val. rengia PLUKIŲ DIENOS ŠVENTĘ.

Kiekvienais metais Neries regioninio parko direkcija rengia Plukių dienos šventę. Organizuoti ją pradėjo norėdami parodyti miesto gyventojams Dūkštų ąžuolyną ankstyvą pavasarį, kai visame ąžuolyne baltu kilimu sužydi plukės. Ne mažiau svarbus buvo noras sukurti originalią tradiciją, būdingą tik šiam parkui.

Dūkštų ąžuolynas – didžiulės sengirės, buvusios tarp Maišiagalos ir Kernavės dalis, yra unikalus ne tik gamtos, bet ir kultūros paveldo objektas. Visose baltų žemėse ąžuolai ir ąžuolų giraitės buvo laikomos šventomis. Šventvietės, aukurai būdavo įrengiami ąžuolynuose ar šalia pavienių didingų ąžuolų.Spėjama, kad Dūkštų ąžuolyne taip pat būta mūsų protėvių šventvietės. Ąžuolyno, kaip ypatingos, mistiškos vietos suvokimas gyvas iki šiol. Apie ąžuolyną ir jo pakraštyje gulintį paslaptingą akmenį išlikę daug įdomių pasakojimų ir padavimų.

Šiais metais M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas nutarė prisidėti prie šios gražios šventės organizavimo ir populiarinimo.

Programa: „YRA TIKTAI TĖVYNĖ“ (paruošta pagal poeto Justino Marcinkevičiaus eiles). Šią programą atliks: aktorius PETRAS VENSLOVAS, solistė GIEDRĖ JUKNEVIČIŪTĖ-BEINARIENĖ (sopranas), klarnetininkas VALDAS ANDRIUŠKEVIČIUS, pianistė BEATA VINGRAITĖ. Veiks Fondo kaupiama paroda „Lietuvos dvarai“.

Renginys ATVIRAS VISIEMS ir NEMOKAMAS.

DŪKŠTŲ ĄŽUOLYNAS

Baltų tautosakoje ir mitologijoje svarbiausias medis – ąžuolas. Ąžuolus senovės lietuviai laikė Dievo namais, Perkūnui skirtais medžiais. Šventvietės, aukurai būdavo ąžuolynuose ar šalia pavienių didingų ąžuolų. Labiausiai gerbiami būdavo ypač aukšti, vešlūs, gumbuotomis šakomis medžiai. Melsdamasis po tokiu ąžuolu, žmogus galėjo tikėtis lengviau susisiekti su dievais, čia sukalbėta malda būdavo veiksmingesnė.

Visose baltų žemėse ąžuolai ir ąžuolų giraitės buvo laikomos šventomis, jose nebuvo galima net šakelės nulaužti, nes čia apsireikšdavo dievai.

Baltų gentyse vyravo tikėjimas, kad mirus žmogui, jo vėlė apsigyvena medyje, toks medis tapdavo neliečiamu. Iki šių dienų, išgirdę traškančius, girgždančius medžius, lietuviai sako, kad juose kenčia vėlės, sukalba maldą.

Žmonės pasakoja, kad senajame Ąžuolyne ar greta jo sutikdavo mistiškų būtybių: velnių, laumių… Sakmės pasakojamos ir apie Ąžuolyno pakraštyje stūksantį akmenį su ženklais bei netoliese esantį Bradeliškių piliakalnį, kur vaidendavosi į malūną einantiems vyrams. Tokių sakmių gausa rodo, kad žmonės Ąžuolyną suvokia kaip ypatingą mišką, o gal tai yra prisiminimų apie čia ošusias šventąsias neliečiamas ąžuolų girias atgarsis.

Taigi, kad suprastume, koks buvo senasis Dūkštų ąžuolynas ir ką jis reiškė aplinkiniams gyventojams, turime paklausyti jų pasakojimų.

„Kai buvom bernai, ėjome iš Maliūnų į vakaruškas Airėnuose. Netoli Kološkų pievų medžiuose pamatėme degant ugnį. Nors bijom, bet einam link tos vietos pažiūrėti. Žinome, kad toje vietoje nėra jokio namo, iš kur ten ugnis gali būti. O dar aukštai, vidury medžių, lyg kamuolys koks ąžuoluose. Priėjome arčiau – ugnis dingo. Jei vienas būtų matęs, o čia buvom septyni bernai. Ir vėliau esu dar ugnį matęs, prieš kokius penkis metus, jau Dūkštose gyvendamas. Pastebėjau pro langą, kad Ąžuolyne toks ugnies kamuolys dega. Aš ir žmoną pašaukiau eiti į kiemą pažiūrėti, gal man akyse rodosi, bet ir ji matė. Toks žėrintis kamuolys, toks kaip mėnulio pilnatis, raudonas lyg nudažytas. O kas tai galėtų būti, tai ir nežinau. Kai, būdavo, matydavo ant žemės degant ugnį, kuri tolyn bėgdavo, tai sakė, kad daug pavogto aukso ten užkasta. Tas auksas kas penkis ar dešimt metų valosi ir ugnimi pasirodo, o po to vėl žemėn slepiasi“. (Papasakojo Stefan Šocik).

„Mes matėme iš savo kiemo, kad Ąžuolyne degė ugnis, tiesiai priešais Rusėnus. Tai buvo prieš kokius penkis šešis metus. Žiūrėjom visi, ir kaimynai. Manom sau, taigi miškas negali degti, nes ne ant žemės dega, o aukščiau, medžiuose. Po poros dienų ir vėl matėme degant. Tai po to ilgai bijojome į mišką eiti“. (Pasakojo Leonarda Kurovska).

Ąžuolyne, Mitologinio tako pabaigoje yra paslaptingas akmuo, ant kurio iškalti nesuprantami rašmenys. Kai kurie mano, kad tai runos, bando įminti jų prasmę. Akmens šoniniame paviršiuje matosi lygiakraštis kryžius. Toks ženklas nuo senovės reiškė ugnies ar saulės žymę. Kartais tokie kryžiai buvo iškalami ant akmenų, žyminčių žemių ribas. Vietos gyventojai nuo seno žinojo šį akmenį it taip pat spėliojo apie rašmenų prasmę. Štai ką papasakojo buvęs Maliūnų kaimo gyventojas S. Šocikas.

„Senukai pasakojo, kad tais laikais, kai žmonės netikėjo į Dievą, tai tas akmuo buvo šventas ir kažkas ant jo raides iškalė, užrašydamas, kad tai šventas akmuo. Kiti kalbėjo, kad kai Napoleonas bėgo iš Maskvos, po šiuo akmeniu užkasė vežimą aukso, nesuprantamai pasižymėdamas ženklais tą vietą. Kai kurie žmonės tuo tikėjo ir slapčiomis eidavo kasinėti apie akmenį, tikėdamiesi praturtėti. Bet taip niekam ir nepavyko rasti to neva paslėpto aukso.“

„Ak, mūsų jaunystės Ąžuolynas, jis buvo panašus į gražiausią sodą, į parką!“, – taip kalba senesni Bradeliškių, Buivydų, Rusėnų, Maliūnų gyventojai, užaugę šalia šio didingo miško. Jau nebėra Rusėnų ir Maliūnų, Bradeliškėse ne čionykščiai gyvena, bet žmonės tebeprisimena savo vaikystėje ir jaunystėje išvaikščiotus takus.

Dūkštų krašto žemė nėra labai derlinga, o ir tokios valstiečiai turėjo mažai. Visus turimus žemės rėžius ardavo, užsėdavo, užsodindavo, todėl ganykloms likdavo tik paupiai, pagrioviai. Nuo senų laikų aplinkiniai kaimai ganydavo Ąžuolyne. Ten esančiuose raistuose augo ne kažin kokia žolė – viksva, tik po ąžuolais pievelėse geresnės žolės būdavo. Tarp medžių besiganančios karvės nuėsdavo visus besistiepiančius krūmus ir žolę, todėl ąžuolai atrodė augantys prižiūrimoje vejoje.

Drausdavo ganyti tik avis, kad jos nenugraužtų jaunų dygstančių ąžuoliukų. O jų kasmet pridygdavo daugybė, augdavo šepečiu. Įėjus į Ąžuolyną, per visą kilometrą matėsi, kur vaikšto banda, o padėjus ant žolės kiaušinį, už penkiasdešimt metrų galėjai jį matyti. Bet būdavo ir bėdos, jei sulūždavo rykštė karvėms ginti, nes krūmų rykštei išsilaužti tekdavo ilgokai paieškoti.

Ąžuolyno pievose ganydavosi nemažos bandos. Moterys dieną melžti vaikščiodavo į Ąžuolyną. Buivydiškėms net 1,5 km tekdavo eiti Dūkštos pakrančių kalnais ir mišku iki karvių ir po to grįžti su pilnomis milžtuvėmis pieno. Naktimis vyrai Ąžuolyne ganydavo dienos darbuose nuvargusius arklius. Susirinkę į būrį, vyrai užsikurdavo ugnį ir pamiegodavo prie laužo, pasilikdami paeiliui pabudėti.

Buivydai ir Maliūnai samdydavosi po kerdžių, kuriam kaimo piemenys padėdavo ganyti. Kerdžius mokėdavo pasidaryti alksninę triūbą, kuria sušaukdavo gyvulius. Piemenys prasimanydavo visokių pramogų, o pats įdomumas, ypač berniukams būdavo laipioti į ąžuolus ir ieškoti drevių, paukščių lizdų. Jie puikiausiai žinodavo kuriame ąžuole varnėnai įsikūrę, kuriame kuosos ar varnos veisiasi. Ne kartą, bandant iš drevės iškrapštyti varnėniukus, papuldavo ištraukti dieną ten snaudžiančius šikšnosparnius. Vaikai šikšnosparnių bijodavo, mesdavo juos žemėn, nes iš tėvų pasakojimų galvojo, kad tai velnio sutvėrimas.

Didesnėse drevėse įsikurdavo pelėdos, kurios pievose medžiodavo kiškius. Pavasariais, kai kiškiai keldavo vestuves, pelėdos mokėjo pamėgdžioti jų balsą ir taip priviliodavo vargšus kiškelius. Kerdžius yra rodęs vaikams kiškį su nugaroje įstrigusia sudžiūvusia pelėdos koja. Pasakojo, kad pelėda viena koja gaudė kiškį, kita koja įsikibusi į šiekštą, kiškis smarkiai šoko šalin ir perplėšė pelėdą.

Tekdavo miške pamatyti ir kitų paukščių. Pačiose ąžuolų viršūnėse lizdus krovė vanagai ir sakalai, balose perėdavo antys, pasakojama, kad buvo net tetervinų. Kartą berniokai pastebėjo skrendant juodąjį gandrą. Būriu nubėgo pažiūrėti, kur jis leisis. Po to ten vaikščiodami aptiko ąžuole sukrautą didžiulį gandro lizdą. Nuo to laiko jau praėjo 70 metų, bet juodieji gandrai vis dar peri toje vietoje.

Senais laikais ąžuoluose buvo galima ir medaus aptikti. Aplinkiniuose kaimuose žmonės laikydavo bites, tai jų spiečiai kartais pabėgdavo. Bitelės, radusios ąžuolų viduje išpuvusias dreves, ten susimesdavo ir tris keturis metus medžio viduje gyvendavo. Jei kas sumanydavo iš jų medų paimti, tai daug vargo turėdavo, nes plyšys būdavo siaurutis, vos dviejų pirštų pločio. Tekdavo neštis kopėčias, išpjauti angą, bet užtat medaus po tų vargų būdavo daugybė.

Gyveno šiame miške lapės, barsukai, stirnos, daug voverių, nes čia joms maisto visada gausu buvo. Tuo metu Ąžuolyne šernų ir briedžių nepasitaikydavo. Pirmuosius šernus žmonės čia pamatė tik tada, kai, nustojus ganyti, miške prižėlė krūmų. Užtat paraisčių krūmuose laikydavosi vilkai. Kerdžius vaikams yra parodęs dieną pakrūmėje miegantį, per naktį medžiojusį vilką. Dažniau vilkai atbėgdavo iš tolimesnių miškų, bet kai mokydavo jauniklius medžioti, apsistodavo ir Ąžuolyne. Naktimis jie lankydavosi aplinkiniuose kaimuose, tai šunį nunešdavo, tai avelę. Būdavo, kad iš tvarto kelias aveles išsivarę, jas gindavo į Ąžuolyną. Rytą žmonės rasdavo pakeliui papjautas ir paliktas aveles. Kai miške prisiveisė šernų, vilkai pradingo. Žmonės sako, kad kur laikosi šernai, vilkų nebus, nes šernai vilkiukus suėda.

Ąžuolyno pievose ir pamiškėse vasaros pradžioje sirpdavo daugybė žemuogių, o rudeniop pasipildavo baravykai. Kitokių grybų čia beveik ir nebūdavo. Kai suaugusieji kasdavo bulves, vaikai kasdien bėgdavo į Ąžuolyną grybauti. O ir mergos sekmadieniais susirinkdavo dar tamsoje ir būriu eidavo Ąžuolynan. Būdavo, pasėdi po ąžuolu, padainuoja kol dar tamsoka, o kai jau grybus gali įžiūrėti – pasipila po mišką. Tų baravykų tai ir ieškoti labai nereikėjo, iš tolo matėsi pievelėse, po pakeltomis samanomis pūpsojo, pridygdavo nesuskaičiuojama daugybė – šienauti galėjai

Teikdavo Ąžuolynas ir kitas gėrybes. Būdavo tokių derlingų metų, kad giles galėjai vežimais vežti. Padaužai ąžuolą, gilių pribyra, maišus prirenki, vakare arklius pakinkai ir veži namo. Dalį gilių tekdavo eiguliams atiduoti daiginimui, o likusios tekdavo kiaulėms ir avims. Avys taip mėgdavo giles, kad nuvaryti nebuvo galima. Nebuvo anksčiau kavos, tai sau ir gilių kavos mokėjo pasidaryti.

Kepant duoną, mėgdavo ližę ąžuolo lapais iškloti. Tam tikslui vasarą pririnkdavo pačių gražiausių, didžiausių lapų, suvėrę ant siūlo sudžiovindavo. Ąžuolo lapai tiko ir kitiems reikalams: juos naudojo tvarte pakratams, storai pripildavo apie namų pamatus, kad žiemą šilčiau būtų. Lapų vežimas būdavo pramoga vaikams. Važiuodavo miškan pačiu didžiausiu vežimu, dar lentom šonus paaukštinę, miške prigrėbdavo didžiules krūvas lapų, kraudavo juos vežiman, o tie vis virsdavo lauk. O jei dar vėjas papūsdavo!

Visa tai iš Ąžuolyno buvo galima gauti tik sumokėjus valdžiai. Girininkas pardavinėdavo bilietus ganiavai, grybavimui, uogavimui, gilių rinkimui ir net lapų grėbimui. Retą dieną miške nevaikščiodavo eigulys, tikrindamas tvarką. Piemenys saugodavosi jo, nes kartais nugindavo karves į jaunuolynus, kur augdavo vešlesnė žolė. Jaunuolynuose buvo draudžiama ganyti. Niekam nebuvo leidžiama Ąžuolyne net medelio kuolui nukirsti be leidimo. Pagautus savivaliautojus nuteisdavo, tekdavo ir cypėje pasėdėti. Eiguliai pagąsdindavo ir paneles, skinančias ąžuolo lapus duonai kepti. Kartais pavykdavo ir apgauti budrius sargus: išsipirkę bilietą 1-2 vežimams lapų, parsiveždavo net 5. Girininkas labai prižiūrėjo Ąžuolyną. Pastebėjęs sergančią drebulę, tuoj leisdavo kuriam valstiečiui ją išsikirsti. Iškirsto ąžuolyno vietoje netrukus sodindavo jaunus medelius. Ąžuolo mediena buvo labai brangi, kirsdavo nedažnai, o nukirstus ąžuolus žiemą rogėmis veždavo per Nerį ties Šiurmonimis ir traukdavo į Zaviasų lentpjūvę prie Rykantų.

Gražusis Ąžuolynas pradėjo keistis po 1950 metų, kai buvo uždrausta ganyti gyvulius. Miško aikštelės palengva užžėlė krūmais, priaugo menkaverčių medžių, išnyko žemuogės, labai sumažėjo valgomų grybų. Gretimuose laukuose vykdyta melioracija išdžiovino daugumą miško balų. Po karo miške buvo prisodinta pušų ir eglių, kurios vietomis jau išstūmė ąžuolus. Pastaraisiais metais ąžuolyno grožį geriausiai galima pamatyti tik vėlyvą rudenį ir pavasarį, kai medžiai be lapų.

Dabar, kai Ąžuolyno dalis yra paskelbta rezervatu ir imtasi Ąžuolyno atkūrimo darbų, vietos žmonės tikisi, kad jų vaikai ir anūkai vėl galės džiaugtis jų atmintyje išlikusiais senojo Ąžuolyno vaizdais.

Pagal leidinį „Dūkštų ąžuolynas“ (V., 2004 m.) parengė Virginija Rudienė, Neries regioninio parko kultūrologė

Nuotraukos iš renginio