Kintų Vydūno kultūros centras

Kintai – pirmoji įžymaus lietuvių mąstytojo, rašytojo ir kultūros veikėjo Vydūno (Vilhelmo Storosto) darbo vieta

VILHELMO STOROSTO TAPSMAS VYDŪNU PRASIDEDA KINTUOSE

KintaiKintai – pirmoji įžymaus lietuvių mąstytojo, rašytojo ir kultūros veikėjo Vydūno (Vilhelmo Storosto, 1868-1953) darbo vieta. Čionykštėje pradžios mokykloje 1888-1892 m. jis mokytojavo. Kintuose po mokytojų seminarijos baigimo prabėgę ketveri metai buvo labai svarbūs jo gyvenime. Pirmiausia – tai buvo jo kelio į didį žygį – „kelti garbėn lietuviškumą“ – pradžia. Miestelyje ir jo apylinkėse gyveno nemažai lietuvių. Taigi, teko mokyti lietuvių vaikučius, geriau pažinti lietuvių gyvenimą ir papročius, įsiklausyti į lietuvišką šneką. Dvidešimtmetis jaunuolis, svajojęs tapti rašytoju ir tą svajonę iki tol bandęs įgyvendinti, rašydamas eilėraščius ir pasakėles vokiškai, čionai pradeda rašyti lietuviškai – „užbrėžia dramų reginėlius, kuria apysakėles“. Deja, toji ankstyvoji kūryba neišliko. Tačiau išliko ir sustiprėjo aistra kurti gimtąja kalba. Iš tos aistros vėliau gims apie 40 dramų, 12 filosofijos traktatų, keli istoriosofijos veikalai, daugybė tautinį sąmoningumą, dvasingumą ir žmoniškumą ugdančių filosofinių ir publicistinių straipsnių. Kai kas bus parašyta ir vokiškai – tam, kad būtų prabilta į sąžinę tų, kas skriaudžia silpnesnes tautas, bando sunaikinti jų kultūras ir taip diskredituoja patys save. Būtent iš tokių paskatų atsiras garsus istoriosofinis veikalas Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ – „Sieben HUndert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen“, 1932 m. išleistas Tilžėje, o 1934 m. pavasarį konfiskuotos nacių valdžios. 1938 m. pavasarį už jį ir visą lietuviškąjį savo veikimą autoriui teks pabuvoti kalėjime. Bet grįžkime į Kintus, prieš tai pasukę į juosna atvedusį ikitolinį kelią. Pati to kelio pradžia – Jonaičių kaimas prie Šilutės, kur 1868 m. kovo 22 d. būsimasis mąstytojas ir rašytojas ateina į šį „jusnims patiriamą pasaulį“. Už kokių metų tas kelias veda Naujakiemio kaiman netoli Pilkalnio – čia Viliaus tėvas paskiriamas mokytoju. Tėvo vedamą mokyklą baigia ir Vilius su dviem seserim ir penkiais broliais. Visi šeši broliai pasuks tėvo pėdomis ir taps mokytojais. Viliui teks baigti Pilkalnio preparandiją (ji ruošė moksleivius mokytojų seminarijoms), paskui – Ragainės mokytojų seminariją. Po jos – Kintai.

Nuo vaikystės jaunąjį mokytoją kamuoja iš tėvo paveldėta džiova, kuri buvo paūmėjusi Ragainėje. Dėl tos ligos jis ir paskiriamas į Kintus. Čia liga aprimsta ne tik dėl gero pušynų oro ir pamario gaivos, bet ir dėl puikios priežiūros, kurią teikia mokyklos vedėjo, žinomo kraštotyrininko Alberto Fiulhazės artima giminaitė Klara Fiulhazė. Sustiprėjęs jaunasis mokytojas tobulėja profesiškai – puikiai išlaiko antruosius mokytojo egzaminus ir įgauna teisę būti mokyklos vedėju. Gabus mokytojas nelieka nepastebėtas: Tilžės magistratas jį pakviečia dirbti devynklasėn šio miesto berniukų mokyklon. Su pasiūlymu sutinkama. 1892 m. iš Kintų keliamasi Tilžėn. Geroji Klara, matydama, kad be globos su tokia sveikata Viliui dideliame mieste gali būti ne kas, pasisiūlo vykti kartu. Vilius pasiūlo jai savo ranką. Prieš išvykstant Tilžėn 1891 m. jie susituokia. Vestuvių nuotraukos kopiją turi ir Kintų Vydūno kultūros centras. Klara nebuvo gražuolė, o ir keleriais metais vyresnė už Vilių. Tačiau nežinia kaip be jos būtų susiklostęs tolesnis Viliaus likimas. Klara rūpinasi jo sveikata, prisiima nelengvą buitinių rūpesčių naštą, todėl jis gali visas pasinerti ne tik į mokytojo darbą, bet ir į kūrybos gelmes bei energingą kultūrinę veiklą.

Tilžėje būsimasis Vydūnas pradeda dainuoti miesto choruose, kartais net pavaduoja vieno iš jų dirigentą. Tai neliko nepastebėta veikliųjų visuomenininkų lietuvių, nuo 1885 m. veikusios „Birutės“ draugijos vadovų. Jie prikalbina jauną mokytoją diriguoti organizuojamam Tilžės lietuvių bažnyčios chorui, o vėliau – ir pačios „Birutės“ chorui. Iš bažnytinio choro susiformuoja Tilžės lietuvių giedotojų draugija, kuri užsiima ne tik giedojimu bažnyčioje, bet ir pasaulietine koncertine veikla bei vaidinimais. Su dainomis ir vaidinimais apkeliaujama visa Mažoji Lietuva. Tos veiklos uždavinys – „garbėn kelti lietuviškumą“ – scenoje atgimstančia lietuviška daina prikelti lietuviškumo dvasią, rodyti kūrybinį tautos gyvastingumą, stiprinti tautinę lietuvių savigarbą. Uždavinys buvo ypač svarbus, nes Rytprūsių lietuviai išgyveno nuožmaus germanizavimo laikus. Ne mažiau už dainą paveikesni būna ir vaidinimai. Dramas jiems rašo pats Giedotojų vadovas. Taip per keletą metų jis tampa vienu iš ryškiausių lietuvių dramaturgų, filosofijos dramos kūrėjų – mat, dramose jis reiškia savo filosofinės humanizmo idėjas, kuriomis siekė tautiečiuose sužadinti pasiryžimą siekti tobulesnio žmoniškumo, tapti dvasiškai stipresniais už nutautintojus.

Apie tąjį žmoniškumą jis kalba savo 1902 m. suburtame teosofų būrelyje. Mokytojų atostogų metu lasivo klausytojo teisėmis studijuodamas Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose pasineria į filosofiją, suartėja su teosofais, ypač susižavi senovės indų išmintimi. Pamažu susiformuoja ir sava filosofinė sistema, didžiąja dalimi grįsta indiškąja išmintimi. Tos sistemos idėjas jis ir dėsto minėtame būrelyje. Čia skaitomus pranešimus skelbia vietos spaudoje – tiek lietuviškoje, tiek vokiškoje.

Iš dėstomų minčių susiklosto filosofinio pobūdžio knygos, kurios, kaip ir dramos, pradedamos leisti 1907 m. Jų autoriumi nurodomas Vydūnas. Taigi, tada Vilius Storostas tampa Vydūnu – ne tik Mažojoje, bet ir didžiojoje Lietuvoje gerai žinomu mąstytoju ir dramaturgu. Žymiausi Vydūno filosofijos veikalai: „Visumos sąranga“ (1907), „Mūsų uždavinys“ (1911), „Tautos gyvata“ (1920), „Sveikata, jaunumas, grožė“ (1928), „Sąmonė“ (1936) ir kt. Fundamentaliausios dramos „Probočių šešėliai“ (1908), „Amžina ugnis“ (1913), „Jūrų varpai“ (1920), „Pasaulio gaisras“ (1928) ir kt. Šie kūriniai įeina į lietuvių filosofinės minties ir literatūros aukso fondą.

Mokytojauja Vydūnas iki 1912 m., kol dėl ne itin stiprios sveikatos gana anksti išleidžiamas į pensiją. Nuo tada atsideda vien kūrybai ir kultūriniam darbui. Kartas nuo karto dar įsitraukia į pedagoginę veiklą: 1918 m. dėsto lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1919 – Tilžės realinėje gimnazijoje moko lietuvių kalbos suaugusius, 1920-1923 m. pavasariais atvažinėja dėstyti literatūros į Telšių gimnaziją, 1924-1927 m. dėsto kultūros istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje, 1923 m. vasarą skaito paskaitas mokytojų kursuose Palangoje. Kaip pedagogas Vydūnas reiškiasi ir kitaip – kuria mokymo priemones 1912 m. jis išleidžia „Vadovą lietuvių kalbai“ pramokti (1924 m. išeina antras leidimas), 1916 – „Vokiečių-lietuvių kalbų žodžių rinkinį“ (t.y. žodynėlį), 1919 m. – „Įvadą į lietuvių kalbą“.

Ypatingą reikšmę kūrybinėje Vydūno biografijoje užima ir jo istoriosofiniai vokiečių kalba rašyti darbai – „Lietuva praeityje ir dabar“ (1916) bei minėtasis „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ (1932 m., antras leidimas 1982 Čikagoje, lietuviškas vertimas 2001 m. Vilniuje).

Ryškią vagą Vydūnas išvaro ir žurnalistikoje. Jis ne tik rašo daugybę filosofinių bei eseistinių straipsnių į Mažosios ir Didžiosios Lietuvos spaudą, bet ir pats leidžia žurnalus – „Šaltinį“ (1905-1907), „Jaunimą“ (1911-1914), „Naujovę“ (1915), „Darbymetį“ (1921-1925). Nepriklausomybės laikais jis dažnas svečias Lietuvoje, kur susitinka su žmonėmis, ypač jaunimu, moksleivija, studentija, skaito daugybę paskaitų, kuriose kalbama apie būtinybę tautai ir žmogui siekti tobulesnio žmoniškumo, vertinama dabarties dvasinė būklė pasaulyje ir Lietuvoje.

Nepriklausomoje Lietuvoje Vydūnas susilaukia ne tik pagarbaus dėmesio, bet ir aukštų įvertinimų. Švenčiant šešiasdešimtmetį, 1928 m. Kauno universitetas jam suteikia filosofijos garbės daktaro laipsnį. Kiek anksčiau jis apdovanojamas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu. 1925 m. išrenkamas tarptautinės rašytojų sąjungos PEN klubo garbės nariu, o 1933 m. – Lietuvių rašytojų draugijos garbės nariu. Buvo numatyta mąstytoją pristatyti net Nobelio premijai.

„Įvertinamas“ Vydūnas ir Vokietijos valdžios bei nacių apkvaitintos jos visuomenės dalies. Įtūžę rudmarškiniai jaunikaičiai ne kartą išdaužo buto langus, bevaikščiojantį apmėto grumtais ir akmenimis, apšaukia išdaviku, išvadina lietuvišku šunimi, ant Liuzės tilto pakabina į jį panašią šiaudinę pamėklę. Septyniasdešimtmečio jubiliejui (1938) Gumbinės apskrities policija „padovanoja“ arešto orderį ir pasodina kalėjiman, kur tenka prabūti porą mėnesių. Nacius siutina lietuvybės labui skirta Vydūno veikla, o ypač, kaip minėta, „Septynių šimtmečių“ pasirodymas. Pasaulyje pasigirdę protesto balsai iš kalėjimo padeda ištrūkti.

Po kalėjimo buvo kiek ramiau. Visų lietuviškų draugijų veikla buvo uždrausta dar 1935 m., tad Vydūnas atsideda vien rašymui. Dar parašomi dideli filosofiniai veikalai „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose“ ir „Svarstymai apie sąmonės slėpiningumą“ (pastarasis vokiškai). Abiejų likimas tragiškas – pirmasis 1941 m. buvo išspausdintas, bet neleista jo platinti, visas tiražas pražuvo karo metu, antrojo rankraštis buvo įteiktas Berlyno „Mehdem“ leidyklai ir po šios griuvėsiais taip pat žuvo. Dingo ir istorijos veikalo „Tautinių Prūsų lietuvių draugijų gyvenimas“ rankraštis. Karo ir pokario metais buvo dar parašyti keli mažesnės apimties filosofinio literatūrologinio, autobiografinio pobūdžio darbai – „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas“, „Atsiminimai ir svarstymai tikybos atžvilgiu“, „Kalėjimas – lasivėjimas“, „Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius“, „Didysis klausimas“ (abu vokiškai). „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1750 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“ (lietuviškai ir vokiškai), išverstas indų šventraštis „Bhagavadgyta“, paskelbta nemažai straipsnių lietuviškoje išeivijos spaudoje.

Didžioji tų darbų dalis publikuota jau dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje – Vydūno „Raštų“ keturtomyje ir kitur.

1944 m. spalio 2 d. Vydūnas paliko bombarduojamą Tilžę ir traukėsi į Vokietijos gilumą. Su ilgesniais ar trumpesniais apsistojimais Povarbuose, Riugevaldėje, Eikfyre, Štetine kelionė truko beveik dvejus metus. 1946 m. rugsėjo 4 d. jis pasiekė Vestfalijos miestą Detmoldą, kur prabėgo dar gana darbingi ir ramūs paskutiniai septyneri gyvenimo metai.

Susirgęs gripu, kuris komplikavosi plaučiu uždegimu, Vydūnas mirė 1953 m. vasario 20 d. – mėnesio neišgyvenęs iki savo 85-mečio. Buvo palaidotas senosiose Detmoldo kapinėse. 1991 m. iškilmingai perlaidotas Bitėnų kapinėse (Pagėgių savivaldybė).

„Spindulys esmi begalinės šviesos“ – skelbia užrašas, iškaltas metaliniuose kapinių vartuose, kuriuos pastatė Vydūno draugija. To spindulio šviesa sklinda mums iš paliktų mąstytojo raštų, raginančių, kad kuo daugiau ir kuo tauresnio žmoniškumo įneštume į tą pasaulį ir į tą laiką, kuriuo gyventi mums skyrė Aukščiausiasis.

Dr. Vacys Bagdonavičius, Vydūno draugijos pirmininkas

vydunasVydūnas (Vilhelmas Storosta) – Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas, rašytojas, filosofas, švietėjas, muzikas.

Gimė 1868 m. kovo 22 d. Šilutės apskrities Jonaičių kaime.

Baigęs seminariją, 1888-1892 m. jis mokytojavo Kintuose (Šilutės aps.). Dirbdamas jaunesniuoju triklasės pradinės mokyklos mokytoju, dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas, geografiją, istoriją ir kūno kultūrą. Apie 1890 m. pradėjo rašyti lietuviškai, nes, gyvendamas tarp lietuvių, mokydamas jų vaikus, jis kartu ugdėsi ir savus gimtosios kalbos įgūdžius.

1891 m. pavasarį Vydūnas puikiai išlaikė antruosius mokytojo egzaminus ir buvo pakeltas vyresniuoju mokytoju, o 1892 m. rudenį, Tilžės magistro pakviestas, pradėjo dirbti naujai įsteigtoje šio miesto devynklasėje berniukų mokykloje. Prieš keldamasis į Tilžę, jis vedė artimą Kintų mokyklos precentoriaus (vedėjo) A. Fiulhazės giminaitę (greičiausiai seserį) Klarą Fiulhazę, kuri jį sergantį rūpestingai slaugė. Visą gyvenimą ji buvo pasiaukojusi Vydūno globėja.

Tilžėje prabėgo daugybė metų – vos ne visas Vydūno kūrybinis gyvenimas. Dirbdamas Tilžės berniukų vidurinės mokyklos vyresniuoju mokytoju, Vydūnas dvidešimt metų dėstė anglų ir prancūzų kalbas. Dar du kartus – 1893 m. ir 1896 m. – Karaliaučiuje gerai išlaikė vidurinės mokyklos mokytojo egzaminus ir įgijo teisę būti tokio pobūdžio mokyklos vedėju, bet pedagoginės karjeros atsisakė. Turėdamas 44 metus, 1912 m. Vydūnas išėjo pensijon, tikėdamasis ramiai atsidėti kūrybiniam ir kultūriniam darbui. Per beveik du dešimtmečius Vydūnas tapo pagrindine kultūrinio Prūsų lietuvių gyvenimo figūra.

1894 m. įsitraukęs į kūrybinę veiklą, Vydūnas pasirašinėdavo J. Stroluko, Svirplio, Strazdelio, M. Keliauninko, A. Aldo pseudonimais. Lietuviškoje spaudoje (Naujoje lietuviškoje ceitungoje, jos priede Namų prietelis, Enzio Jagomasto Aušroje) ėmė skelbti publicistinius rašinius, eilėraščius, aforizmus, pasakas. Iš jų reikšmingiausi yra 1894-1895 m. publicistiniai rašiniai, kuriuose autorius aistringai ragina jaunimą nepamiršti savųjų dainų ir kitų tautos dvasinių vertybių, ypač gimtosios kalbos, moko priešintis germanizacijai.

Laisvo klausytojo teisėmis Vydūnas studijavo Vokietijos universitetuose: Greifsvaldo (1895-1898), Halės (1899), Leipcigo (1900-1902), Berlyno (1913-1917).

Ypač reikšminga Vydūnui buvo pažintis su teosofais, su kuriais jis suartėjo 1900 m., atvykęs studijuoti į Leipcigą. Ėmė pats skaityti pranešimus įvairiuose draugijos būreliuose, o 1902 m. rugsėjo 7 d. Tilžėje Vydūnas įsteigė teosofų draugijos skyrių, kuris aktyviai veikė iki 1935 m. Domėdamasis teosofija, neišvengiamai Vydūnas susidūrė su indų filosofija, kuri patraukė moraliniu kryptingumu, dėmesiu žmogaus kentėjimams. Vydūno pasaulėžiūrinių pozicijų ieškojimas laiko atžvilgiu beveik sutapo su jo įsijungimu į tautinį Prūsų lietuvių judėjimą, su kultūrinės jo veiklos pradžia. Paveiktas indų filosofijos, Vydūnas pasirinko moralinio atsparumo ugdymą savo tautoje. 1905-1906 m. jis leido filosofinį dvimėnesinį žurnalą Šaltinis, kurio numeriai nuo 1907 m. pradėjo rodytis kaip atskiri traktatai – Visatos sąranga (1907, Nr. 1), Slaptinga žmogaus didybė (1907, Nr. 2-3), Mirtis ir kas toliau? (1907, Nr. 4-5), Žmonijos kelias (1907, Nr. 6), Likimo kilmė (1908, Nr. 1-6), Apsišvietimas (1909, Nr. 1-3), Gimdymo slėpiniai (1909, Nr. 3-6). 1911 m. pasirodęs traktatas Mūsų uždavinys buvo jau be žurnalo rubrikos. Be ŠaltinioVydūnas 1911-1914 m., M. Raišukytės ir M. Ašmutaičio padedamas, leido žurnalą Jaunimas, jame buvo aiškinami praktiškesni žmogaus ir tautos gyvenimo, jaunimo dvasinio brendimo klausimai. Antraisiais karo metais, 1915 m., Vydūnas dar leido kas ketvirtį išeinančią Naujovę, kuri savo pobūdžiu ir struktūra buvo labai panaši į Jaunimą, tik tematiškai daugiau susijusi su karo laiko aktualijomis. Didžiąją karo dalį Vydūnas praleido rašydamas. Be leidžiamų laikraščių, 1916 m. pasirodė žodynas Vokiečių-lietuvių žodžių rinkinys bei istorijos veikalas Lietuva praeityje ir dabar. Visąlaik buvo rengiamas lietuvių kalbos vadovėlis Einfuhrung in die litauische Sprache, tačiau išleistas tik 1919 m.. Didžiausias karo metų darbas – filosofijos traktatas Sąmonė, kurio pirmasis variantas jau buvo parašytas 1916 m. (išleistas tik 1936 m.).

Kaip filosofas Vydūnas įsijungė ir į 1907 m. Vilniuje įsisteigusios Lietuvių mokslo draugijos veiklą, kurioje aktyviai dalyvaudamas, skaitydamas pranešimus, užmezgė kontaktus su moksline ir kūrybine Lietuvos inteligentija, tapo vienu iš savitesnių ir ryškesnių visos tautos kultūros proceso dalyvių.

Į praktinę kultūrinę veiklą Vydūną įtraukė Birutėsdraugija“. Pradėjęs mokytojauti Tilžėje, jis ėmė dainuoti vokiškuose miesto choruose. Netrukus pats Vydūnas pradėjo diriguoti Birutės draugijos chorui bei bažnytiniam chorui, kuris ilgainiui tapo žinomas kaip Tilžės lietuvių giedotojų draugija. Choristai ne tik giedojo Vydūno rašytas giesmes, bet ir rengė įvairius vaidinimus, kurių autorius taip pat buvo Vydūnas.

Vydūnas dramaturgijoje nerasdamas tokių vaidintinų kūrinių, kurie keltų atgyjančios tautos dvasią, ėmėsi dramaturgo plunksnos. Taip buvo sukurta gausi publikuota – 31 įvairaus žanro (pjesės, tragedijos, misterijos, komedijos, „pasakiški vaidiniai“) kūrinys – ir nepublikuota – 11 kūrinių – Vydūno dramaturgija.

Vydūno vardas plačiau skambėti pradėjo nuo 1907 m., kai išėjo 4 šio autoriaus knygos, o kitais – net 6, tarp kurių buvo ir monumentali draminė trilogija Probočių šešėliai, labai ryškiai atskleidusi savitus dramaturgo ir filosofo pasaulėžiūros bei kūrybos principus. Vėliau, iki karo, kasmet pasirodydavo po 2-3 Vydūno knygas, iš kurių, kaip ir Probočių šešėliai, ypač išsiskiria dramų trilogija Amžina ugnis (1913 m.).

Bėgdamas nuo II pasaulinio karo, Vydūnas apsistoja Detmolde (Vokietija), į kurį lietuvių buvo pakviestas ir priglaustas. Vydūnas mirė 1953 m. vasario 20 d. Detmoldo kapinėse mąstytojo kūnas ilsėjosi 38 metus. 1991 m. spalio 19 d. buvo įvykdyta jį laidojusiųjų valia: Vydūno palaikai grįžo į laisvą Lietuvą ir atgulė Bitėnų kapinaitėse prie Rambyno.

Šaltinis: Vacys Bagdonavičius. Vydūnas . Vilnius, 2005.

Ištrauka iš laikraščio „Valstiečių laikraštis“ straipsnio 2008 m. kovo 15 d. Nr 20 (8730)

 

Nuotraukos iš renginio