J. Basanavičiaus sodyboje – muziejuje

Folkloro festivalio „Žalias ąžuolėli“ metu galėsite šokti ir dainuoti su Suvalkijos regiono etnografiniais kolektyvais, sudalyvauti dailės plenere

BASANAVIČIAUS OŽKABALIŲ LEGENDOS

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas ketvirtą sezoną tęsia labdaringų, edukacinių, meninių renginių ciklą ,,Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“. Šių metų pagrindinė tema: ,,Šeima – unikali auklėjimo sistema: istorinių Lietuvos šeimų istorijos“. Fondas, kartu su Nacionaline UNESCO komisija ir Jono Basanavičiaus sodyba – muziejumi, 2009 m. liepos 11 d. kviečia atvykti į nemokamus renginius, Jono Basanavičiaus Tėviškėje (Ožkabalių II kaimas, Bartninkų seniūnija, Vilkaviškio rajonas). Čia 16 val. prasidės tradicinis folkloro festivalis „ŽALIAS ĄŽUOLĖLI“. Festivalio metu galėsite šokti ir dainuoti su Suvalkijos regiono etnografiniais kolektyvais, įsigyti amatininkų bei tautodailininkų darbų, apžiūrėti Vaidutės Diržiuvienės lino rūbų kolekciją, sudalyvauti dailės plenero „Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyno 20-metis medyje ir širdyje“ dalyvių darbų aukcione. O nuo 19 val. vyks plenero Uždarymas. Parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas pristatys Fondo kaupiamą parodą „APLANKYTI PAVELDO OBJEKTAI“, o programą „PO TĖVIŠKĖS DANGUM…“ atliks: Aušra Liutkutė (sopranas), Laura Tamšauskaitė (mesopranas) ir Lina Giedraitytė (pianinas). Bei jaunas kolektyvas „Žolynų svirpliai“: Indrė Tomsonaitė (atlikėja ir dainų autorė), Justė Orlovskytė (fleita, vokalas) ir Marius Cechanavičius (gitara).

Visas šis renginys atviras visiems ir nemokamas.

Basanaviciaus Teviske Afisa_A3

Simboliška, kad čia Lietuvos visuomenei pateikiami dalykai diskutuojami, minint Lietuvos Vardo Tūkstantmetį. Išties – tai metai tinkamiausi legendoms gimti – tarsi trumpiausioji metuose naktis paparčio žiedo legendai… O dar prisiminus, kad pats Basanavičius buvo Jonas, kurio vardinės tradiciškai siejamos su šia legendų naktimi – kaip nepasinerti į legendų erdves…

Viena jų – ŽMOGAUS, kuris 1851 m. lapkričio 23 d. gimė ir vaikystę praleido Ožkabalių sodyboje, pajutęs jos gamtines šaknis, įsiklausęs į senobines krašto legendas ir tautosaką, įaugusią į šeimos tradicijas, bei visa siela suskatęs žadinti iš užmaršties letargo savo tautą („pranašas“ – kaip pripažino tautai atsivertęs ir vėliau jai visiškai pasiaukojęs kitas kraštietis Vincas Kudirka, kai perskaitė Jono Basanavičiaus „Aušrą“).

Taigi šios sodybos, sovietmečiu beveik baigiamos ištrinti, atkūrimas iš tiesų legendos lygio aktas. Jam prilygstančią gal turime tik Antano Vienuolio sodybą Anykščiuose su legendine Antano Baranausko klėtele…

Antra legenda – LIETUVIŲ TAUTOS, kurios atgimimo sąmoningam valstybiniam gyvenimui gilus ir nuoseklus šauklys buvo J.Basanavičius, ir todėl ši sodyba tampa visos Tautos Atgimimo simbolis.

Trečia legenda – GAMTOS, su kuria artumas ilgai šiame krašte gyvenusios tautos buvo esmė jos tradicijų gilumo ir tvermės. Tai simbolizuojama idealaus želdyno – šventos giraitės, su ilgaamžiais ąžuolais, pratęsiančiais laiko erdvę toli už atskiro žmogaus ar jo kartos rėmų.

Todėl čia apsispręstas sodinti Lietuvos Tautinio Atgimimo (LTA) Ąžuolynas yra sudėtingas vertinti įprastinių želdynų sistemoje. Jis tarsi prototipas Lietuvos želdynų įvairovei, įkūnijantis joje idealųjį šventos giraitės motyvą…

LTA Ąžuolynas sumanytas 1988.10.23., apsispręsta dėl vietos 1989.01.09. ir pradėtas sodinti 1989.04.01. lietuvių tautos saviraišką įgyvendinančios šio Ąžuolyno draugijos (Tarybos pirmininkas Vitalius Stepulis, nariai Vygandas Čaplikas, Algimantas Kepežėnas, Rimantas Krupickas, Kęstutis Labanauskas, Vladas Markauskas, Romualdas Survila) iniciatyva greta Tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus sodybos.

Pastaroji atkurta, remiantis istoriniais tyrimais, pagal architektės restauratorės Živilės Mačionienės projektą.

LTA Ąžuolyno sumanymas labai atitiko nostalgišką istorinę nuostatą, kurią puoselėjo ir pats Tautos patriarchas. Ji išreikšta 1938 m. „Vadove po Lietuvą“, psl. 135, rašant apie Bartininkų kraštą – „kur dabar nėra nė menko krūmo, anais laikais ošė neišbrendamos girios, ir medžiuose glūdėjo sūduvių borčiai (aviliai) <…> toli garsėjo Bartininkų medus, pasiekdavęs ir Lenkiją, ordino valdas bei kitas šalis“, bičių suneštas iš plačių, kartu su ąžuolais vešėjusių liepynų…

Giliausioji šios sodybos prasmė siejasi su ja apgaubusiu ąžuolynu lietuvių kraštovaizdžio šventgirių tradicija – šventųjų medžių, akmenų, šaltinių. Analogiškai kaip gaubia Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio medžiai žymiausius tautos atgimimo skulptūrinius žymenis, Vilniaus pilių reliktai skendi Pilių, Sereikiškių ir Kalnų parkų žalumoje, o Trakų pilių reliktus supa parkai legendinių ežerų krantuose…

Be abejo, istorinės pagarbos ąžuolams šaknys siekia daug senesnius laikus, kai dar nebuvo 1009 m. įrašo Vokietijos miestelio Kvedlinburgo metraščiuose, pirmąsyk raštu liudijančiuose Lietuvos vardą, ir seniau, negu Antikos istorikai: Kornelijus Tacitas net 98 metais po Kristaus paminėjo aisčių gentis (Aestium gentes), o Klaudijus Ptolomėjus sūduvius ir galindus įvardijo žemėlapyje…

Istorinės tautos saviraiškos idėja įgyvendinta trimis masinėmis tautiečių talkomis 1989 m. balandžio 1, 8 ir 15 d. d. 36 ha plote pasodinti per septyni tūkstančiai medelių – ąžuolų (kai kurių sodinimo talkininkų saviveikla įterpti tarp paprastųjų ir Šiaurės Amerikos kilmės raudonieji, kartais dar vadinami šiauriniai ąžuolai), taip pat ąžuolynus lydinčiųjų rūšių atstovų: mažalapių liepų, paprastųjų klevų ir uosių, karpotųjų beržų, skroblų, eglių, pušų, ievų, šermukšnių, gudobelių ir kitų (mėgėjų talkininkų įterpta ir šiam simboliškam Lietuvos želdynui nepageidautinų pavienių svetimžemių medžių sodinukų). Vėlesniais kartotiniais ąžuolyno puoselėtojų apsilankymais, dažnai susijusiais su istorinėmis sukaktimis ar iškilmingais renginiais, buvo atsodinami pavieniai neprigijusieji ar skurdūs ąžuoliukai, pašalinami nepageidautini savaiminukai bei papildoma su Ąžuolyno draugija suderintais proginiais ąžuoliukais – apie tūkstantis ąžuoliukų ir tūkstantis penki šimtai kitų rūšių medelių.

Iš kitų išskirtinai dar pirmąją talka pasodinau Aukuro kalne ąžuolą, išaugintą iš 1975 m. Stelmužės senojo ąžuolo gilių derliaus. Džiugu, jog jis sėkmingai auga – lyg perduodamas estafetę iš garsiausio Lietuvos Pirmojo tūkstantmečio ąžuolo būsimiems Antrojo tūkstantmečio ąžuolynams…

Unikalios yra ąžuolų sąsajos su kitais floros ir faunos atstovais – neatsitiktinai būtent ąžuolynai formuoja turtingiausias rūšių miškų bendrijas. Atitinkamai įvairūs ąžuolynų tipai Lietuvoje buvo tyrinėti daugelio specialistų miškininkų, taikomaisiais aspektais apžvelgti dar prieš 50 metų B. Labanausko ir M. Lukino. Išsamią studiją apie ąžuolų augavietes Lietuvoje yra paskelbęs P. Snarskis. Tačiau nėra taip paprasta apibūdinti Ožkabaliuose besiformuojančią miško bendriją, kai diduma Ąžuolyno sodinama ne gamtinės bendrijos pagrindu, o ilgai žemės ūkio naudmenomis buvusiuose plotuose, vietomis gan stipriai piktžolėtuose. Vis dėlto dirvožemio savybės, gana gausiai pastebimi dabar savaime plintantys beržai, drebulės, skroblai, liepos, klevai, ievos bei lazdynų, sedulų, ožekšnių krūmai leidžia laikyti šias sąlygas artimas kiškiakopūstinių – plačialapinių ąžuolynų su skroblais bendrijai, kuri pietų Lietuvoje plačiai paplitusi. Ilgainiui, jei bus šienaujamos ruderalinės ir piktžolinės žolės bei krūmų atžalos, ąžuolų lajom susiveriant, galima tikėtis, jog pomedžiuose įsitvirtins turtinga ąžuolynams būdinga žolių danga. Ją sudaro kiškiakopūsčiai, medutės, šalmučiai, garšvos, žibuoklės, plautės, laiškeniai, pelėžirniai ir daugelis kitų rūšių. Beje, šios augavietės palankios augti daugumai Lietuvos medžių bei krūmų rūšių.

Skirtingos labiau išsisklaidę augavietės yra šlapiose vietose prie upelių versmių ir šaltinių. Jos mažiau būdingos ir tinkamos ąžuolams, tankiai prižėlę drėgmę mėgstančių juodalksnių, gluosnių, ievų, blindžių ir kitų medžių, krūmų bei atitinkamų žolių

Medžiai želdyne pasodinti pagal 1989.03.15. užbaigtą žemėtvarkininko R. Survilos planą tematinėmis memorialinėmis giraitėmis, išdėstytomis aplink Aukuro kalną: Tautos atminties, represijų aukų – su memorialais Sausio 13-osios ir Medininkų aukoms, įžymiųjų žmonių, Sąjūdžio seimo, vilkaviškiečių, knygnešių, J. Basanavičiaus premijos laureatų, Tautos vienybės, Svečių, Jaunimo, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarų bei Kovo 11-osios Akto signatarų takas ir vardiniai ąžuolai Lietuvos Respublikos prezidentams. Visose giraitėse daugiau ar mažiau pasodinta vardinių ąžuolų tų visuomenės grupių įžymius narius pagerbti, jų palikuonių, bendražygių talkomis.

Gausėja ir šios didžiai simboliškos Lietuvai sodybos ir LTA Ąžuolyno skulptūrinis apipavidalinimas, teminė reprezentacija. Keletas skulptūrinių akcentų pasitinka sodybos prieigose, 1995.11.25. atidengti simboliniai vartai Ąžuolyno įžangoje nuo sodybos kiemo, pastatyti skulptoriaus D. Kučo. Pavieniai akcentai išdėstyti ir kitose temiškai susijusiose vietose.

1996 m. vasarą Ąžuolynas buvo užpultas pavojingų kenkėjų ąžuolinių lapsukių, bet miškininkai gelbėjo medelius nupurškę danišku preparatu.

1998.05.19. LRV nutarimu Nr. 612 LTA Ąžuolynui suteiktas kultūros paminklo statusas, įtraukiant drauge su J. Basanavičiaus gimtinės sodybos kompleksu ir kapinaitėmis, iš viso 67, 4 ha ploto, kaip Registro objektą G199K7P istorinę (kažkodėl, deja, pamiršus kraštovaizdžio ir memorialinę ?) vertėmis, o 2006.03.31. jis kartu su J. Basanavičiaus memorialine sodyba perduotas iš Vilkaviškio savivaldybės pavaldumo Marijampolės apskrities viršininko administracijai.

„Lietuvos ryto“ (2007.12.17. Nr. 289, psl.8) Algio Vaškevičiaus straipsnyje „J. Basanavičiaus sodyboje galima pajusti epochos dvasią“, rašoma, kad „Lietuvoje šiuo metu veikia 107 juridinį statusą turintys muziejai <kurių jauniausias – kalbamoji> J. Basanavičiaus sodyba – muziejus, pernai perimtas valstybės globon“. Paskirta muziejaus direktorė Rūta Vasiliauskienė sveikino Vyriausybės sprendimą perduoti muziejų Marijampolės apskrities viršininko administracijos žinion, nes tai sustiprino muziejaus išlaikymą.

Įrengtas gyvosios gamtos kampelis su povais, fazanais, laikomi žirgai, gauti dovanų 4 aviliai bičių. Muziejuje vyksta Kovo 11-os Akto signatarų sueigos, Vasario 16-os skaitymai, folkloro festivalis „Žalias ąžuolėli“, drožėjų plenerai „Ožkabalių išdaigos“, klojimo teatrų festivalis „Ąžuolynas“, moksleivių rašinių ir piešinių konkursai, suvalkietiškoje „stuboje“ rengiama pamoka-vaidinimas „Vargo mokykla“; vasarą pagal programą „Suvalkietiška veseilia“ surengtos trejos vestuvės. Įvedus dviejų litų mokestį už muziejaus lankymą, per pusmetį surinkti apie 3 000 Lt., už kuriuos perkami tautiniai rūbai, geresnis pašaras žirgams. Teigiama, kad baigtas tvarkyti sodybos žemės statusas; dabar ji užima 67 ha, iš kurių beveik 40 ha ąžuolynas, 1, 5 ha pati sodyba, likusi žemė dirbama. Nurodama nuolat augantį lankytojų skaičių – „šiemet jau apsilankė 11 200 žmonių, kai pernai tik 7 800“.

Tačiau toliau puoselėjant paminklinę sodybos, LTA Ąžuolyno ir kapinaičių aplinką, želdinių, skulptūrinių ir memorialinių akcentų išdėstymas nieku būdu neturi tapti saviveikline eklektika; naujos iniciatyvos turi būti aprobuojamos LTA Ąžuolyno draugijos tarybos, kad nepažeistų sodybos autentiškumo, Ąžuolyno teminio plano bei ekologinių vietovės sąlygų ir jo atskirų sektorių istoriškos bei logiškos prasmės.

Pagaliau 2009 metais pasitinkant LTA Ąžuolyno 20-ties metų sukaktį bei Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, draugijos ir rėmėjų pastangomis išleistas 1 000 egz. tiražu gausiai iliustruotas autorinių straipsnių rinkinys „Tautos ąžuolynas“, pateikęs plačią apžvalgą vietovės, Ąžuolyno ir Sodybos sąsajų, vaidmens ugdant pilietiškumą, istorinę ir ekologinę savimonę. Leidinio sudarytojo V. Stepulio reziumuota, jog „Ąžuolynas tapo Lietuvos žmonių savastimi“, 1997 m. iš esmės baigus jį formuoti, jo visumos jau nereikėtų keisti – „naujadarai gali tik papildyti, plėtoti pagrindinę idėją – tautinį atgimimą“. Ribotai dar sodinami medeliai tęstinio sodinimo giraitėse: Lietuvos prezidentų, J. Basanavičiaus premijos laureatų, Kovo 11-os Akto signatarų, jiems patiems dalyvaujant; taip pat įprasminant ypatingus įvykius. Mokslo istorikas J. A. Krikštopaitis rašo apie leidinio paskirtį, kad jis „taptų dokumentu įamžinančių mūsų kultūroje jau žaliuojantį Tautos Monumentą“.

2009.04.25. teko dalyvauti ir pačiose LTA Ąžuolyno 20-ties metų iškilmėse, kai pasodinti aštuoni ąžuoliukai 1949 m. vasario 16-tos deklaracijos dalyviams bei po vieną senųjų vilniečių atminimui, žurnalistų draugijai, olimpinei čempionei Birutei Kalėdienei ir skulptoriui Algimantui Vytėnui.

Kęstutis Labanauskas, LTA Ąžuolyno draugijos tarybos narys, kultūrinio kraštovaizdžio ekspertas

Daugiau apie šį renginį:

http://www.voruta.lt/azuolynas-%E2%80%93-tautos-monumentas/

Nuotraukos iš renginio