Hugo Šojaus dvaras (Šilutės raj.)

Kviečiame nusikelti į neišsemiamus M. K. Čiurlionio kūrybinius tolius, kuriuose klaidžioja ramybė ir chaosas, dangus ir žemė, meilė ir neramūs sielos virpesiai

Didžių žmonių – didūs darbai

2007-07-03

Sojus001Hugo Šojus – vienas iškiliausių Šilutės miesto žmonių, savo kultūrine ir visuomenine veikla nusipelnęs ne tik dvaro, bet ir viso miestelio gerovei. Ne veltui dvarininkui dar esant gyvam, jo vardu buvo pavadintos gatvės Šilutėje ir Klaipėdoje, o už nuopelnus krašto kultūrai bei ekonomikai 1922 m. suteiktas filosofijos garbės daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnis Karaliaučiaus universitete. Visa tai liudija, jog H. Šojus buvo vertinamas ir gerbiamas ne tik Šilutės miestelyje, tačiau atgarsis apie šią asmenybę ir jo veiklą sklido ir už jos ribų.

Šiandien H. Šojus vadinamas Šilutės miesto kūrėju. Įsigijęs dvarą, jis buvo išrinktas į apskrities valdybą, vėliau tapo Žemės ūkio rūmų steigėju bei prezidentu. Tačiau dvarininko interesai ir veikla neapsiribojo vien pareigomis valstybės tarnyboje. H. Šojus buvęs ne vienos visuomeninės organizacijos bei įvairių draugijų narys. Tačiau miesto plėtra ir garsinamas visų pirmiausia neatsiejamas nuo H. Šojaus kaip naujo Šilutės (Šilokarčemos) dvaro savininko.

Dvaras iki H. Šojaus

H. Šojaus gyvenimas bei veikla tiek dvare, tiek visuomeniniame gyvenime siejamas su laimingiausiais ir gražiausiais senojo dvaro gyvavimo metais. Pats dvaras Hugo Šojaus vardu pradėtas vadinti tik dvarą įsigijus jam pačiam – nuo 1889 m.

Pati Šilutės dvaro istorija prasidėjo 1772 m. Prūsijoje vykdant administracines reformas, kurių metu Klaipėdos valsčius buvo išskaidytas į mažesnius – Sendvario, Klemiškės, Priekulės, Tusnės ir Šilutės. Tuo pačiu metu įkurtas ir Šilutės dvaras kaip valstybinis duomenų dvaras, kuris turėjo valdyti ir administruoti išskaidytus mažesniuosius valsčius.

Nuo 1774 m. valstybinis dvaras pradėtas nuomoti, tikintis gauti didesnių ir papildomų pajamų. Nuomos konkursą laimėjęs asmuo tapdavo ne tik generaliniu dvaro nuomininku, bet ir valsčiaus valdytoju – amtmanu, tad ant jo pečių guldavo ir dvaro rūpesčiai, ir viso valsčiaus reikalai: mokesčių, duoklių apskaitų vedimas, laisvųjų valstiečių bei pavaldinių civilinių bylų kuravimas ir t.t. Pirmuoju Šilutės dvaro amtmanu tapo Jakobas Miuleris, kurį 1774 m. pakeitė Gotfridas Šperberis. 1730 m. šias pareigas perėmė Frydrichas Kerneris. Ši giminė dvarą ir valsčių valdė 150 metų. 1752 m. Vernerio valdas perėmė jo anūkas Christofas Friedrichas Radke, 1761-1785 m. jį pakeitė brolis Evaldas Radke. Šios dinastijos valdymo metais dvaro žemės išsiplėtė nuo keliasdešimties iki kelių šimtų hektarų. Nuo 1785 m. dvarą valdė našlės Charlottes Radkes antrasis vyras Carlas Heinrichas Beyeras, kuris dvaro nuomą 1804 m. perdavė posūniui Franzui Wilhelmui Radkei, o šis Šilutės valstybinį dvarą už beveik 37 tūkstančius talerių įsigijo kaip visišką nuosavybę. Radkių giminės palikuonims dvaras priklausė iki 1889 m., kada jį įsigijo H. Šojus.

1808-1818 m. vykdant valstybinius pertvarkymus, pasikeitė ir Šilutės dvaro situacija. Iš Rusnės ir Šilutės valsčių buvo sudarytas Šilutės valsčius, kurio centras buvo pačioje Šilutėje. Apskritims valdyti pradėti skirti valstybės pareigūnai – apskrities viršininkai, pakeitę amtmanus. Valstybiniai dvarai tapo nebereikalingi, todėl juos buvo nuspręsta išparduoti. Pasikeitė ne tik dvaro padėtis, bet jis ir vadinti pradėtas kitaip – iš karališko arba valstybinio dvaro tapo kilminguoju.

Septynmečio karo metu Šilutės dvaras rusų buvęs sudegintas ir vėl iš naujo atstatydintas. 1819 m. naujasis dvaro šeimininkas Francas Vilhelmas Radkė pradėjo statyti ir naujus dvaro rūmus, išlikusius iki šių dienų. Šiuo laikotarpiu dvaras buvęs vienas didžiausių visame regione. Didesnis buvo tik Tilžės apskričiai priklausęs Šilininkų dvaras. Paskutinis Šilutės dvaro savininkas – Eduardas Radke, – dvarą paveldėjo dar būdamas nepilnametis. Būdamas silpnos sveikatos, neturėdamas patirties bei noro, dvaro ir ūkio reikalais nesirūpino. Dvaras pamažu skurdo, paskendo skolose. Tad E. Radke dvarą nusprendė parduoti. Taip dvaras pakliuvo į H. Šojaus rankas: 1889 m. už beveik 540 tūkstančius markių jis įsigijo senąjį Šilutės dvarą.

Gražiausi dvaro metai

H. Šojaus valdymo metais dvaras išgyveno iškiliausius ir gražiausius metus. H. Šojus stengėsi ne tik reorganizuoti, atnaujinti dvarą, tačiau garsinti pačią Šilutę, skleisti jos vardą visoje Lietuvoje.

Tik įsigijęs dvarą, naujasis šeimininkas pasiliko 750 ha. dvarui priklausiusios žemės. Likusią išskirstė sklypais, kuriuos pardavė ir išnuomojo. Taip gavo pinigų skoloms padengti bei ūkiniams pastatams atnaujinti. Po 1896 m. gaisro, kuris vėl sunaikino beveik visus dvaro ūkinius pastatus, senųjų vietoje buvo pastatyti nauji, o dvaro kiemas, apsisaugant nuo upės potvynių, paaukštintas apie metrą ir išgrįstas akmeniniu grindiniu. 1906-1907 m. dvarininkas ėmėsi atnaujinti pačius rūmus, prie dvaro įrengė parką, buvo iškasti trys nauji tvenkiniai, o palei miškuotą Šyšos upę ir prie jos prisišliejusiame miškelyje, vadinamajame Varnamiškyje, sukurta promenada. Taip dvaras įgijo naują, patrauklią bei reprezentatyvią išvaizdą. Tad nenuostabu, kad dvare lankydavosi garbūs ir žinomi žmonės: buvo atvykęs Vokietijos kronprincas, svečiuodavosi Lietuvos prezidentai, kiti kultūros ir politikos elito atstovai.

Sėkminga dvaro raida prisidėjo prie paties Šilutės miestelio sėkmingos kultūrinės, politinės bei visuomeninės raidos. H. Šojus dvaro žemių dovanojo miesteliui – apskrities ligoninė, turgaus aikštė, gimnazija, pradinė mokykla, paštas, gaisrinė, uostas, bažnyčia ir kt. – yra pastatyta ant buvusių dvaro žemių. Švęsdamas 80 metų jubiliejų, dvarininkas savo paties įkurtą parką padovanojo miestui. Iki šiol Šilutės muziejuje saugomas H. Šojaus padovanotas albumas su senojo parko vaizdais.

Architektūrinis dvaro ansamblis

Dvaro rūmų ir pačios dvaro aplinkos architektūrinis ansamblis ne kartą kito. Pergyvenęs keletą gaisrų, jis buvo atstatinėjamas. Naujos dinastijos dvarininkas restauruodavo pačius dvaro rūmus, suteikdamas jiems naujų architektūrinių, dekoro detalių. Tačiau vienaip ar kitaip, patiems dvaro rūmams būdingos tam tikros formos ir detalės, kurių laikas bei nepalankios likimo jėgos nepajėgė sugriauti. Dabar Šilutės dvaro sodybos kompleksui priklauso: rūmai, parkas, svirnas, kiaulidė, rūsys, du namai, tvartas, kluonas, siloso bokštas, sodininko namas.

Šilutės dvaro rūmai – nesudėtingų formų vėlyvojo klasicizmo bei istorizmo laikų pastatas. Jam būdingi neryškūs stiliaus bruožai bei santūrus, Klaipėdos kraštui būdingas, dekoras. Dabartiniai dvaro rūmai pastatyti 1819 m. Tai dviejų aukštų pastatas su gyvenama pastoge. Antrasis aukštas pristatytas H. Šojaus dvarininkavimo metu kaip ir rizalitas bei medinė veranda. Rūmų planas simetriškas, stačiakampis, su į gatvės pusę kiek iškišta vidurine dalimi, kurioje buvo vestibiulis su laiptais. Vienoje vestibiulio pusėje patalpos išdėstytos abipus koridoriaus, kitoje – dviem eilėmis, pereinamos. Fasadą skaido mentės, tarp kurių išdėstyti aukšti stačiakampiai langai, pabrėžti palangių traukomis. Antrojo aukšto langų viršų ir palangių plokštumas puošia lipdiniai, pastogę juosia kuklus karnizas.

Pastaraisiais metais rūmai buvo restauruojami: įrengta pamatų horizontali hidroizoliacija, atlikti mažojo korpuso restauravimo ir pritaikymo darbai, restauruota ir sutvirtinta stogo medinė konstrukcija, stogas perklotas keraminėmis čerpėmis. Konservuota išlikusi polichrominė sieninė tapyba.

H. Šojaus parkas

Dvaro parkas įrengtas H. Šojaus valdymo laikais. Tai – angliško tipo parkas su 3 tvenkiniais ir šiltnamiais. Jame buvo pasodinta 150 veislių medžių ir krūmų, nutiesti takai, įrengtos beržų alėjos, prie pasivaikščiojimo takų pastatyti suoliukai. Parke įrengta sporto aikštė, šaudykla, pastatyti Šaulių draugijos namai, veikė restoranas. Kadangi parkas buvo suformuotas abiejose upės pusėse, teko pastatyti du tiltus – vienas iš jų buvo vadinamas Augusto, kitas – Elžbietos. Pats H. Šojus teigė: „Nieko nėra geresnio gyventojų gerovės atžvilgiu, kaip įrengti arti gyvenvietės mišką, panaudojant gamtos grožį, kuris susijęs su upės krantu. Mano planas buvo įrengti pasivaikščiojimo vietą nuo Šilutės tilto palei senąjį Kalveliškių vieškelį iki Verdainės bažnyčios ir apsodinti jį“. Dvarininkas labai puoselėjo šį parką, čia dažnai vaikščiodavo. Pasivaikščiojimų taką buvo apsodinęs savo mėgstamais beržais.

Parkas stipriai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Po karo ilgą laiką jis buvo menkai prižiūrimas, gerokai apnyko, žuvo nemažai egzotinių medžių. Tuo laiku jis buvo padalintas į dvi dalis – upės vingyje esanti parko dalis atskirta ir pavadinta J. Janonio parku. Dabar čia daugiausia auga vietiniai medžiai: eglės, pušys, liepos bei klevai. Iš senųjų retų medžių yra išlikęs sužalotas Burgundijos ąžuolas ir pora raudonųjų ąžuolų.

Pastaraisiais metais parką pradėta atnaujinti. Įrengta magnolijų alėja, iškasti 2 tvenkiniai, kuriuos puošia moderni skulptūra. Sutvarkius parką jį planuojama pavadinti Mažosios Lietuvos parku.

Dvaro likimas

Sojaus_dvaras04Kaip ir didžiąją dalį Lietuvos dvarų, Šilutės dvaro taip pat neaplenkė viską griaunantis likimas. Po dvarininko H. Šojaus mirties 1937 m. dvarą paveldėjo jo anūkas Werneris Scheu. Tačiau, artėjant karo frontui, dvarą paliko ir su šeima pasitraukė į Vokietiją. Per karą dvaras smarkiai nukentėjo nuo jame kurį laiką stovėjusių sovietinės armijos dalinių, buvo nacionalizuotas ir paverstas Šilutės rajono vykdomojo komiteto pagalbiniu ūkiu. 1948 m. pagalbinį ūkį perėmė tarybinių ūkių ministerija ir jį pavedė Kretingos žemes ūkio mokyklai, kuri čia atidarė daržininkystės skyrių. Vėliau dvare veikė daržininkystės skyriaus ūkvedžių kursai, dvimetė Žemės ūkio mokykla. Ilgiausiai buvusiame Šilutės dvare 1959-1985 m. buvo įsikūręs Žemės ūkio technikumas. Dvaro pastatai buvo pritaikyti mokyklos poreikiams: rūmuose ir priestate įrengtos klasės ir kabinetai, berniukų ir mergaičių bendrabučiai. Arklidės buvo paverstos sporto ir aktų sale, karvidėje įrengti kabinetai, garažas ir nedidelė salė, o tarnų name – biblioteka ir pan.

Tačiau dvaras pamažu gaivinamas, bandoma ištaisyti tas klaidas, kurios suniokojo daugybę dvarų. 1990 m pradėta restauracija. Restauruotą dvaro kompleksą numatoma pritaikyti kultūros ir turizmo reikmėms. Centriniuose rūmuose ir dalyje buvusių dvaro ūkinių pastatų planuojama įrengti muziejų bei Mažosios Lietuvos amatų centrą. Tad Šilutės muziejuje saugotos dvarininko dr. H. Scheu muziejinės vertybės daugiau nei po pusšimčio metų vėl bus grąžintos į dvarą.

Valstybės diena H. Šojaus dvare

Į Šilutės dvarą, kuriame įrengtas Šilutės muziejus, 2007 m. liepos 6 d., keliaudamas po Lietuvos dvarus, skleisdamas muziką bei žinią apie negalintį sunykti kultūrinį paveldą, atvažiuoja „M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas“. Fondas atsiveš ne tik jau aplankytų dvarų grafinę parodą, kuri nuolat papildoma naujais darbais, „Nakties muziką“, bet M. K. Čiurlionio dalelę. Visi kviečiami eksponuojamoje parodoje „M. K. Čiurlionio vizijų pasaulyje”nusikelti į neišsemiamus M. K. Čiurlionio kūrybinius tolius, kuriuose klaidžioja ramybė ir chaosas, dangus ir žemė, meilė ir neramūs sielos virpesiai. Režisierius Aleksandras Dirdovskis naujame filme „Alluzion“, sukurtame remiantis M. K. Čiurlionio ir V. Orvydo kūryba, atvers plaukiančių ir čiurlenančių M. K. Čiurlionio kūrybos ir gyvenimo epizodų. Vakare, tylant miesto šurmuliui ir artėjant tamsai, kiekvieno ausį ir sielą malonins „Nakties muzika“, atliekama Čiurlionio kvarteto.

Didžių žmonių – didūs darbai. Jie suspindi ir susibičiuliauja susitikę ten, kur dvi iškilios sielos – H. Šojaus ir M. K. Čiurlionio – susilieja.

Jolita Žalgirytė, ,,Šilutės žinios“

Šilutiškiai šventė karališkai

,,Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną švęskime karališkai“, – linkėjo šilutiškiams aktorė Virginija Kochanskytė, pristatydama pasaulinio lygio kolektyvą – M. K. Čiurlionio kvartetą. Penktadienio sutemoms gaubiant Lietuvą, gausus būrys žiūrovų susirinko į Hugo Šojaus dvarą pasiklausyti karališkos V. A. Mocarto, J. Bacho muzikos, jautrių M. K. Čiurlionio kūrinių.

Po pasaulį keliauja reprodukcijos

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas antrą kartą per mėnesį į Šilutės rajoną pakviečia garsius atlikėjus: visoje Lietuvoje organizuojami klasikinės muzikos koncertai, pristatomos parodos yra skirti atkreipti visuomenės dėmesį į menkai saugomą paveldą – dvarus, medines bažnytėles.

Įspūdingo koncerto Stemplių bažnyčioje atgarsiai, be abejo, pasiekė ir šilutiškius, tad ir jie, ir tolimesni svečiai į H.Šojaus dvarą skubėjo du kartus. Nerestautuotoje dvaro salėje popietę M. K. Čiurlionio namų direktorius menotyrininkas Stasys Urbonas pristatė parodą „M. K. Čiurlionio vizijų pasaulyje”, kurioje eksponuojamos dailininko kūrinių reprodukcijos, išsaugojusios tokį paveikslų vaizdą, kokį praėjusio amžiaus pradžioje sukūrė autorius. Darbų originalus, deja, laikas nepataisomai gadina, todėl reprodukcijose galima pamatyti jau dingusių detalių.

Dvaro vestibiulyje parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas pristatė M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo kaupiamą parodą „Lietuvos dvarai”. Per 14 fondo gyvavimo mėnesių jau surengti 24 koncertai įvairiuose dvaruose ir žmonėms priminta, jog svarbu stengtis išsaugoti tai, kas sukurta.

Šilutiškiai verpė ir ragavo blynų

Šilutės muziejus, priėmęs menininkus, nepamiršo ir savos tradicijos – Valstybės dieną pakviesti į Amatų kiemelį.

Šiemet daug liaudies meistrų buvo išvykę į Dainų šventę, tad iniciatyvos ėmėsi patys muziejininkai. Restauracinio centro specialistė Idalija Ragelienė demonstravo savo siuvinius. Siuvinėti ji išmoko iš savo senelės. Pasak I.Ragelienės, siuvinėjimui reikia tik audeklo, lankelio, adatos, siūlų ir daug daug kantrybės. Rodydama meniškai išsiuvinėtą staltiesę, ji pasakojo, kad kiekvienai ornamento detalei reikia imti vienodo ilgio siūlus – tik taip raštas būna lygus ir simetriškas.

Muziejaus darbuotojas Zigmantas Liutkevičius ant malkomis kūrenamos krosnies kieme senovišku būdu kepė blynus. Burnoje tirpstantys blynai gaminti pagal specialų šventišką receptą, o įvairūs receptai buvo išdėlioti ant staliuko ir kiekvienas galėjo jų pasiimti. „Amatų kiemelio” svečiai galėjo pasivaišinti Minijos kaimo gyventojos Irmos Šukienės kepiniais, paragauti namie keptos duonos su žolelėmis pagardintu sviestu. Norintieji atsigerti kavos, pupeles turėjo patys susimalti senovišku rankiniu kavos malimo prietaisu.

Šventėje dalyvavo ir žinomas nėgių žvejas Ervinas Prūsas, rodęs, kaip pinami bučiukai. E.Prūsas bučiuką nupina per gerą valandą. Šį kartą dėl prastos žiemos jis neturėjo gerų vytelių, todėl kiemelyje nupinti bučiukai žvejybai netiks, jie suvenyriniai.

Netrūko dėmesio rateliu vilną verpusiai juknaitiškei Stanislovai Andrijauskienei. Iki ašarų prisijuokė meistrė ir aplinkiniai, kai vienas iš vaikinų pabandė verpti. Per kelioliką minučių jam pavyko pagaminti apie 10 centimetrų siūlo, tačiau vėliau pradėjo sektis geriau. Pasak S. Andrijauskienės, kiek pasitreniravęs, jis jau galėtų verpti, nors senovėje vyrai retai sėsdavo prie verpimo ratelio.

Kvartetas nepaliko abejingų

Valstybės dienos renginiai Šilutėje baigėsi lietuviškos kilmės ukrainiečių režisieriaus Aleksandro Dirdovskio filmu „Alluzion“, kuriame pristatyta M. K. Čiurlionio ir Viliaus Orvido kūryba. Šie du menininkai, pasak pasaulinio garso kinematografininko, poeto ir rašytojo Jono Meko, yra du Lietuvos genijai, iš kurių vienas – pripažintas, kitas – deja, ne.

M. K. Čiurlionio kvarteto koncertas „Nakties muzika“ nepaliko abejingo nė vieno klausytojo. Labiau pažinti dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio asmenybę leido V. Kochanskytės skaityti jo laiškai draugui, broliui.

Vaidotas VILKAS, ,,Šilutės naujienos“

Nuotraukos iš renginio