Vaitkuškio dvaras (Ukmergės raj.)

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas pakvietė ukmergiškius į Vaitkuškio dvarą paminėti jo 150-ąsias atstatymo metines

Vaitkuskio_afisa

Didingos praeities pėdsakai Vaitkuškyje

2007-05-10

Vaitkuškio dvaro istorija marga ir ilga, kupina didingų ir nuosmukio akimirkų, renovacijų. Jo apylinkėse vis dar klaidžioja kilmingų šeimų, sukaupusių nemenką kultūrinį paveldą, praeities šešėliai, įvairių laikotarpių karių šmėklos, aidi beglobių vaikų balsai. Dvaras tarnavo ir kaip karių prieglobsčio vieta, ir kaip našlaičių prieglauda, jame buvo priimtas ne vienas valstybei svarbus sprendimas, iš jo išvedami mirties pasitikti žydai. Dabar dvaras apleistas, iš didingos praeities likusios tik menkos nuotrupos, tad gegužės 12 d. M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, tęsdamas nemokamų renginių ciklą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“, kviečia visus keliauti Vaitkuškio dvaro praeities didingų akimirkų pasitikti su parkotyrininku Kęstučiu Labanausku. Kad istorijos vingiai nebūtų klampūs, Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktoriai Eleonora Koriznaitė ir Vytautas Kupšys atliks autorines dainas, perpintas Maironio eilėmis.

Istoriniai dvaro akcentai

Pats dvaras, susiformavęs 16–17 a., prisiglaudęs Vaitkuškio kaime, Pabaisko seniūnijoje, Ukmergės rajone. Manoma, kad pavadinimas kilęs nuo Vaitkaus, vieno iš Vaitkuškio apylinkių žemių savininko. Po Vaitkaus dvaras turėjęs daug savininkų. Apie 1550 m. Vaitkuškis atiteko Skorulskiams. Vedybų ir pirkimo sandėrių dėka Skorulskiai plėtė dvaro valdas, prijungė Ilgio ir Punto ežerus. Tad ne veltui 17 a. laikomas tiek šios giminės, tiek dvaro vienu iš klestėjimo laikotarpiu. Tačiau kada pastatyti pirmieji Vaitkuškio dvaro rūmai, – žinių nėra. Dvarą įsigijus M. Kosakovskiui, jame jau buvo mūriniai dvaro rūmai, greičiausiai statyti pačių Skorulskių.

18 a. pabaigoje nusigyvenę Skorulskiai žemes pardavė Vitebsko vaivadai Mykolui Kosakovskiui. Nusipirkęs Vaitkuškį, jis įkūrė jame šeimos rezidenciją, ir nuo to laiko vienos žymių Lietuvos didikų Kosakovskių giminės atšakos istoriją susiejo su Ukmergės kraštu. Prasidėjo didingiausias Vaitkuškio klestėjimo laikotarpis, sukaupta didžiulė biblioteka Dvaras buvo renovuotas, remiantis neogotikos stiliumi, jame nuolat lankėsi kilmingi svečiai.

Architektūrinis dvaro ansamblis

Pagal išlikusius istorinius šaltinius atkurtas dvaro architektūrinis ansamblis. Manoma, kad iki Kosakovskių dvarą sudarė centriniai rūmai, prieš juos stovėjusi oficina – reprezentacinių rūmų dalis, kurioje buvusi valgykla, skalbykla, kitos pagalbinės patalpos, tarnų kambariai. Tarp rūmų ir oficinos buvęs didžiulis kiemas. Dvarą įsigijęs Kosakovskis tarp rūmų ir oficinos pastatė trečią rezidencijos ansamblio dalį: didžiulę rotondą ir dvi prie jos prigludusias kvadratines sales. Rotondos salė buvo skirta priėmimams ir puotoms, o salės per didžiuosius suvažiavimus tapdavo svečių namais. Tačiau šio statinio jau 19 a. pr. nebebuvo. Šalia rūmų stovėjo administracinis pastatas, kuriame buvo du iždo kambariai, ratinė, virtuvės ir maisto sandėlių patalpos. Be šių pagrindinių dvaro pastatų, jame buvo dar 22 įvairios paskirties ūkiniai ir gyvenamieji statiniai. Įdomiausias ir retas tų laikų akcentas – „Pivonijos austerijoje“ buvę „du teatro kambariai. Tai byloja apie aukštą dvaro kultūrą. 1857-1862 m. pagal S. F. Kosakovskio sumanymą rūmai perstatyti.

1831 m. dvaras buvo apiplėštas ir nuniokotas sukilimą malšinančio Lubno husarų pulko kareivių. Tuo metu rūmai jau priklausė itin išsilavinusiam, gabiam, šiuolaikiškam Stanislovui Feliksui Kosakovskiui, M. Kosakovskio vaikaičiui, imperatoriaus rūmų ceremonmeisteriui. Nenuostabu, jog būtent šis žmogus nusprendė perstatyti rūmus, suteikdamas jiems tuo metu populiarią neogotikinę išvaizdą. Pats studijavo šio stiliaus ypatumus, darė eskizus ir galiausiai liko prie projekto, padiktuoto Miramare rūmų prie Triesto, kuriame negotikinė dvaro išvaizda susipynė su neoromaniškais elementais. Sumanymo įgyvendinimą S. F. Kosakovskis patikėjo architektui mėgėjui Bonifacui Pavlovskiui. Po perstatymo rūmų išvaizda labai pakito, atsirado naujų detalių: daugiašoniai bokšteliai, smailaus lanko formos langai ir smailiaarkiai langai, dantytos sienelės. Virš rūmų pastatytas balkonas, virš kurio durų buvo Naktikovo (Kosakovskių giminės) herbas. Prieš 1893 m., antrosios Stanislovo Kazimiero Kosakovskio (Stanislovo Felikso sūnaus) žmonos Michalinos iniciatyva, dešinėje rūmų pusėje pristačius verandą, suformuotas galutinis rūmų vaizdas, išlikęs ir po Antrojo pasaulinio karo. Nepaisant visų pakitimų, senoji rūmų architektūra visgi buvo išlaikyta. Kadangi S. F. Kosakovskis buvęs didelis teatro mėgėjas, manoma, kad tuo pat metu buvo perstatyta ir oficina bei joje įrengta dviejų aukštų pastato aukščio teatro salė.

Nauji rūmai puikavosi italų, lenkų dailininkų ir paties Kosakovskio paveikslų kolekcija, senovinių ginklų, indų, senovės Egipto meno kolekcijomis, buvo sukaupta apie 12 000 tomų (1898 m. – 9860 vnt. leidinių lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbomis, seniausieji – iš XVII a. pradžios) biblioteka.

Negailestingas dvaro likimas

Negailestingi likimo smūgiai pasiekė ir Vaitkuškio dvarą. Mirus S. K. Kosakovskiui, dvarą paveldėjo jo sūnus Jonas Eustachijus, tačiau tikroji Vaitkuškio valdytoja buvusi jo motina. 1914 m. jau buvo rašoma apie dvaro nuomą, jame vykdavo Kauno ūkiškosios draugijos rengtos paskaitos. 1923 m. rūmuose įsikūrė Ukmergės apskrities žemės reformos komisija. 1926 m. rūmų patalpose buvo įrengta našlaičių prieglauda. 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dvare apgyvendinti internuoti Lenkijos kareiviai. 1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. 1941 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais naciai dvare įkūrė žydų getą, iš kur jie buvo varomi į Pivonijos mišką nužudyti. Didžioji dalis sukaupto kultūrinio meninio paveldo arba dingo pokario suirutės laikais, arba buvo išvežta į Rusijos muziejus, dalis dailės kolekcijos pateko į Lenkiją ir sudegė per Varšuvos sukilimą. Tik nedideli Vaitkuškio dvaro rūmų bibliotekos ir kitų rinkinių fragmentai po 1921 m. pateko į muziejus ir valstybines bibliotekas. Po Antrojo pasaulinio karo, kada rūmai smarkiai nukentėjo, dvaras nyko ir iro, kol galiausiai jame liko tik pėdsakai buvusios didingos praeities.

Jolita Žalgirytė

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-05-10-jolita-zalgiryte-didingos-praeities-pedsakai-vaitkuskyje/10015

Prisiminė Vaitkuškio praeitį

Šeštadienį M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, antrus metus tęsdamas labdaringų renginių ciklą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva 2007-ieji“, pakvietė ukmergiškius į Vaitkuškio dvarą paminėti jo 150-ąsias atstatymo metines. 1857 metais Vaitkuškio dvaro savininkas Stanislavas Feliksas Kosakovskis pradėjo penkerius metus trukusią rūmų rekonstrukciją, visų pirma atidžiai atlikęs „Neogotikos ir neoromantikos vizijų“ studiją. Po rekonstrukcijos dvaro architektūrinis ansamblis labai pakito, įgavo tuo metu Europoje populiarią ir modernią išvaizdą. Tačiau negailestingi likimo pėdsakai sunaikino ilgus metus puoselėtą grožį, didybę bei sukauptą kultūrinį paveldą.

Į renginį atvyko nemažai ukmergiškių. Dalyvavo ir neseniai Vaitkuškio dvarą įsigijusi naujoji jo savininkė Sigita Juozapavičiūtė. Parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas susirinkusiems priminė pagrindinius Vaitkuškio dvaro gyvavimo momentus, komentavo „M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo“ sukauptus ir eksponuojamus grafinius darbus „Lietuvos dvarai“.

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Eleonora Koriznaitė ir aktorius bei režisierius Vytautas Kupšys surengė autorinės dainos koncertą „Didybė praeities ir trapūs meilės žodžiai…“, perpintą Maironio eilėmis. Šis koncertas sužavėjo renginio dalyvius, nes priminė, kas mes ir kokie esame…

Po koncerto buvo surengta ekskursija po Vaitkuškio dvaro parką. Visi susidomėję apžiūrėjo pastatą, jo teritoriją.

„M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas“ įteikė padėkos raštus visiems, kas padėjo surengti šį prasmingą, daug dvasinio peno suteikusį, renginį.

 „G. ž.“ inform.

Informacijos apie šį renginį dar galima rasti: http://alfa.lt/straipsnis/136432