Bagdoniškio dvaras ir Kriaunų istorijos muziejus (Rokiškio raj.)

Šįkart susibūrta Bagdoniškio dvaro teritorijoje, kur gimė ir augo Lietuvos patriotas, konstitucinės teisės mokslo kūrėjas, VDU rektorius Mykolas Romeris

Bagdoniskio_afisa

Bagdoniškį garsina prof. Mykolo Riomerio pavardė

2007-05-10

M. Riomeris – vienas iškiliausių Lietuvos žmonių, itin daug nusipelnęs teisės srityje. Jo vardu pavadintas teisės universitetas Vilniuje, apie šį teisininką 2005 m. sukurtas dokumentinis filmas „Prof. Mykolas Riomeris“. Jo fundamentaliais darbais rėmėsi Nepriklausomos Lietuvos Konstitucijos kūrėjai, dabar remiasi teisės mokslininkai savo paskaitose, moksliniuose veikaluose.

M. Riomerio gyvenimas neatsiejamas nuo Bagdoniškio dvaro, kuriame prabėgo profesoriaus vaikystė ir jaunystė, į kurį jis visada grįždavo kaip į ramybės ir pilnatvės užutekį.

Likus vos savaitei iki šio didžio žmogaus gimimo dienos, M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, antrus metus tęsdamas nemokamų renginių ciklą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva 2007-ieji“, gegužės 11 dieną Bagdoniškio dvaro teritorijoje bei Kriaunių muziejuje organizuoja renginius: ekskursiją – susitikimą po medinio Bagdoniškio dvaro sodybos teritoriją bei parodos „Lietuvos dvarai“ pristatymą, vėliau, muziejuje, Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktorių specialiai parengtą kompoziciją (pagal prof. M. Maksimaičio knygą apie prof. M. Riomerį) „Mano sielos tiesa…“.

Bajoriškos kilmės palikuonis

Plati ir kilminga Riomerių giminė, kurios šaknys siekia Saksoniją, Lietuvos žemes pasiekė XVII a. Vienas iš Riomerių buvo Livonijos ordino riteris, tačiau, sekuliarizavus ordiną, liko Lietuvoje. Susigiminiavo su vietos bajorais ir pradėjo naują giminės atšaką.

Mykolas Kazimieras Riomeris, būsimo teisininko tėvas, iš savo senelio, XIX a. žinomo visuomenės veikėjo, paveldėjo Bagdoniškių dvarą, kuriame 1880 m. gegužės 17 d. gimė aštuntasis Riomerių giminės palikuonis, būsimasis profesorius ir teisininkas Mykolas Pijus Paskalis Riomeris. Teisininko gyslomis tekėjo mišrus ir kilmingas kraujas. Tėvas turėjo vokiečių bajorų kraujo, motina – Konstancija Tukallo – sulenkėjusių Vakarų Baltarusijos lietuvių bajorų palikuonė. Todėl Riomerių šeimos dvare vyravo lenkiška dvasia, kalbėta lenkų kalba. Bajorai palaikė draugiškus santykius su vietos kaimelio gyventojais, tad puikiai kalbėjo lietuvių kalba, rytų aukštaičių tarme. Berniukas sutarė tiek su lenkų, tiek su lietuvių vaikais, bet, jausdamas abiejų tėvų giminės įtaką, buvo griežtai nusistatęs prieš carinę rusų okupacinę valdžią. Šis nusistatymas, nuolatinė kova už Lietuvos valstybę bei pilietinio sąmoningumo idėjų skleidimas M. Riomerį lydėjo iki mirties.

Studentiškos dienos ir suliepsnojusi meilė kraštui

Aukštąjį išsilavinimą jaunasis studentas įgijo privilegijuotoje Peterburgo imperatoriškoje teisės mokykloje, rengusiai bajorų vaikus darbui carinės Rusijos valstybės aparate. Mokykloje vyravo uždaras gyvenimas „tarp keturių sienų“, siekiant neįsileisti okupacinei valdžiai nepalankių minčių, tačiau būsimasis teisininkas suartėjo su carinei valdžiai nepakantumą jaučiančiais studentais, pasisėmė naujų idėjų.

Baigęs teisės mokyklą, M. Riomeris studijų tęsti išvyko į Krokuvos Jogailos universitetą, 1902–1905 m. studijavo pasaulinio garso Paryžiaus Laisvojoje politinių mokslų mokykloje. Čia susidraugavo su atvykėlių lietuvių studentų draugijos „Lithuania“ nariais, padėjusiais jaunajam teisininkui galutinai apsispręsti kaip piliečiui, kurio pareiga kartu su savo krašto žmonėmis kovoti dėl tautinio išlikimo. M. Riomeris teigė pajutęs, jog jo tikroji tėvynė esanti Lietuva, siekė, kad Lietuvos lenkai kovotų už Lietuvą ir labai išgyveno, kad jo siejami lietuvybės daigai labai silpni. Viename iš savo laiškų, rašytų 1923 m., M. Riomeris teigė: „Visą gyvenimą kaip koks legendinis Sizifas ritau akmenį į kalną, ir tas akmuo nuolat riedėjo žemyn. Įrodinėjau, kad nacionalizmas yra dirbtinis ir veidmainiškas reiškinys ir kad mes, Lietuvos lenkai, turime stoti į piliečių eiles – Lietuvai, o ne Lenkijai, turime suprasti ir laikyti savo pareiga ir garbe visuomet dalyvauti pirmosiose kūrėjų gretose ir vadovautis krašto gerove, o ne kitų kraštų visuomenių interesais“.

Baigęs studijas, M. Riomeris grįžo į Lietuvą, gyveno ir dirbo Vilniuje. Ėmėsi itin aktyvios visuomeninės ir publicistinės veiklos, įsitraukė į Vilniaus lenkų demokratinį judėjimą bei lietuvių veiklą, skatindamas pilietinę savimonę. Advokato praktika vertėsi tiek, kiek reikėjo stažui įgyti. Šiuo laikotarpiu išleido keletą reikšmingų darbų: demokratinės pakraipos dienraštį „Gazeta Wilenska” (1906 m.), propagavusį tautų bendradarbiavimą ir kėlusį Lietuvos lenkų dalyvavimo lietuvių nacionaliniame judėjime klausimą, 1907 m. lenkų kalba parašė pirmąją mokslinę studiją lietuvių tautinio atgimimo istorijos klausimu „Lietuva. Tautinio atgimimo studija”. 1915 m. įstojo į Juzefo Pilsudskio organizuojamo lenkų legiono eilinius, tikėdamasis, kad Lenkijos tautinis atgimimas paskatins ir kitas šalis išsilaisvinti iš rusų valdžios. Tačiau, būdamas nusiteikęs prieš nacionalizmą ir pajutęs, kad šis legionas linkęs į nacionalistines idėjas, suprato klydęs ir pasitraukė.

Teisininko ir profesoriaus keliu

Pokario metai M. Riomeriui buvo itin turiningi. Nepriklausė jokioms politinėms partijoms, nesiekė valdžios, įsiliejo į iškiliausių to meto mūsų krašto žmonių gretas. Daug bendraudamas su lietuviais inteligentais, tapo aktyviu lietuvybės puoselėtoju bei atsidėjo teisininko karjerai.

1920 m. M. Riomeris skiriamas apygardos teismo, netrukus – Vyriausiojo Tribunolo teisėju. 1928 m. įsteigiama Valstybės taryba. Teisininkas, prezidento paskyrimu, tapo jos nariu ir ypač aktyviai reiškėsi įstatymų regimo veikloje. M. Riomerio kompetencija ir pasitikėjimas juo buvo stulbinami: kai tik iškildavo didelės atsakomybės ir žinių reikalaujantys darbai, Lietuvos vyriausybė visada kreipdavosi į M. Riomerį. Tad jam patikimos dar ir Lietuvos tautinio teisėjo pareigos Hagos tarptautiniame teisingumo tribunole, kur nagrinėjama byla dėl Klaipėdos krašto Statuto interpretavimo. Šią bylą, kuri turėjo didelį tarptautinį atgarsį, sutvirtinusį Lietuvos suverenitetą Klaipėdos kraštui, Lietuva laimėjo.

Greta aktyvios visuomeninės veiklos bei teisinės praktikos, M. Riomeris pradėjo dirbti mokslinį bei pedagoginį darbą Teisių fakultete. Universitetas tapo lemiamu ir vienu pagrindinių veiksnių profesoriaus gyvenime. 1940 m. sausio mėn. jis kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto profesūra ir studentais persikėlė į senąjį Vilniaus universitetą, sudarydami šio universiteto Teisės fakulteto branduolį. Čia M. Riomeris profesoriavo iki mirties. Pagrindinė dėstomoji disciplina bei mokslinio darbo sritis, kurioje teisininkas buvo laikomas pripažintu autoritetu – konstitucinė teisė. Ne veltui M. Riomeris dar vadinamas Lietuvos konstitucinės teisės tėvu. Nepaprastai įvairus ir gausus prof. M. Riomerio mokslinis palikimas – daugybė monografijų ir veikalų: „Reprezentacija ir mandatas”, „Administracinis teismas”, „Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose”, „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos”, didžiulis ciklas „Valstybė ir jos konstitucinė teisė”, mokslinių straipsnių, kurie buvo spausdinami Lietuvos ir užsienio teisiniuose leidiniuose.

1926 m., įvertinus mokslo darbus, M. Riomeriui suteiktas profesoriaus vardas, 1932 m. – teisių daktaro laipsnis. Net tris kartus buvo išrinktas Vytauto didžiojo universiteto rektoriumi (1972–1928, 1933–1936, 1936–1939) – daugiau nei bet kuris kitas rektorius. Riomerio pažiūros, erudicija ir domėjimosi laukas buvo itin platūs – domėjosi ir tyrė įvairias administracinės, baudžiamosios, tarptautinės ir kitų teisės šakų, taip pat istorijos mokslų problemas. Tad jis reiškėsi ne tik kaip puikus savo srities specialistas, bet ir kaip visapusiškas praktikas. Nenuostabu, kad jo veikla buvo įvertinta ir užsienio šalyse – M. Riomeriui įteiktas Latvijos Trijų Žvaigždžių antrojo laipsnio ordinas, jis išrinktas Čekoslovakijos Mokslo ir meno akademijos, tarptautinio Prancūzijos revoliucijos instituto nariu, Rumunijos karališkojo administracinės teisės instituto nariu korespondentu. Už nuopelnus savo kraštui įvertintas Gedimino ir Vytauto Didžiojo antrojo laipsnio ordinais.

Mylimas studentų ir kolegų

M. Riomeris – vienas kūrybingiausių fakulteto dėstytojų, itin mylimas ir gerbiamas studentų. Buvo įsitikinęs, kad studentus ir dėstytojus turi sieti abipusė pagarba ir pasitikėjimas, kad autoritetas įgyjamas tik vertingais ne tik kaip mokslininko, bet ir kaip žmogaus darbais. Buvo itin reiklus sau, paskaitoms rengdavosi kruopščiai, jos buvo gyvos, vaizdingos, praturtintos netikėtais palyginimais, aforizmais. Itin rūpinosi studentų buitimi, ieškojo būdų, kaip jiems padėti materialiai. Apie M. Riomerį buvo kuriamas studentiškas folkloras, tačiau ne kandus, o liudijantis dėstytoją esant įsimintina, spalvinga asmenybe. Stasys Šaulauskis, tapęs rektoriumi po M. Riomerio, apie profesorių teigė: „… prof. M. Riomeris yra visuomeninio pobūdžio žmogus, sugebąs tinkamai vertinti ir intensyviai gyventi krašto, visuomenės, valstybės ir tautos interesais, tai bus aišku, kad tokiame rektoriuje mūsų universitetas turėjo ryškų reprezentavimą, kuris taip gražiai ir sėkmingai sugebėjo atstovauti universitetui tiek mūsų krašte, tiek už jo ribų“.

Per Bagdoniškį matau ir jaučiu Lietuvą

M. Riomeris labai mylėjo savo tėvynę, gimtąjį Bagdoniškį, kuriame prabėgo vaikystės ir jaunystės metai. Grįžęs į dvarą, teisininkas jame rasdavo sielos ramybę ir atilsį. Kaip jis pats teigė, Bagdoniškio apylinkių grožis – dauboti laukai, miškeliai, nedidelės pelkės ir ežerai – darė didžiulį poveikį jo dvasiniam pasauliui. Peizažas, atsiveriantis nuo dvaro į šiaurės rytus, skiepijo meilę Lietuvos kraštui, susitapatinęs su kraštovaizdžiu, jis jausdavosi susitapatinęs su Lietuvos visuomene. Jei likimas nublokšdavo toli ir ilgam nuo gimtojo krašto, M. Riomeris jausdavęs skausmingą nostalgiją, tad atitrūkęs nuo darbu visada grįždavo į tikruosius namus. Savo kolegai kartą jis rašė „Ilsiuosi Bagdoniškyje. Ramu ir gera. Nėra jokių iškilmių, ceremonijų, kalbų. Pasiėmiau daug darbo, rašau knygą <…>, egzaminuoju studentus, kurie čia atvyksta, negalėdami Kaune savo eilės laukti <…>. Tad nenuobodu.“

M. Riomeris gimė ir augo Bagdoniškio dvare, esančiame Bagdoniškio kaime, Kriaunių seniūnijoje, Rokiškio rajone. Nedidelis kaimelis prisiglaudęs prie Sartų ežero, kaip teigė pats profesorius, jam būdingi Zarasų krašto vaizdai – ežerai ir piliakalniai.

M. Riomerio tėvo paveldėtas dvaras klestėjo. Po M. K. Riomerio mirties dvarą ir jam priklaususias žemes pasidalijo jo šeši vaikai. Tačiau ne visi mylėjo ir brangino dvarą taip kaip M. Riomeris. Tad keturios dvaro dalys buvo išparceliuotos ir išparduotos, likusias dvi pasiliko profesorius ir jo sesuo Elvyra Miečkauskienė. Tačiau nepratęs ūkininkauti, kadangi tėvas neleisdavo kištis į dvaro reikalus, teisininkas pasikliovė samdomu ūkvedžiu. Dvaro situacija prastėjo, reikėjo vis daugiau investuoti į naujų trobesių statybą. Šalia senojo dvaro M. Riomeris pasistatydino gyvenamąjį namą su mansarda, mūrinį svirną. Užveisė Lietuvoje retų augalų – maumedžių, sidabrinių eglių sodą. Tačiau nelemti 1940 m. įvykiai pasiekė ir Bagdoniškį. Profesorius tikėjosi išlaikyti ryšius su gimtine, tačiau sovietams okupavus Lietuvą nebebuvo prasmės likti, tad, nepaisydamas vis prastėjančios sveikatos, su šeima persikraustė į Vilnių, kur 1945 m. vasario 22 d. mirė. Šis garbus, teisingas bei vienas iškiliausių Lietuvos žmonių palaidotas Rasų kapinėse Vilniuje.

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo koordinatorė Jolita Žalgirytė

Informacijos apie šį renginį dar galima rasti:

http://www.bernardinai.lt/archyvas/straipsnis/62193

http://www.alfa.lt/straipsnis/136423

Nuotraukos iš renginio: