Didžiosios Šiaulių gegužinės

Grafo Zubovo parke Bubiuose vėl skambėjo dainos ir eilės, grojo tautiška kapelija „Sutaras“, veikė paroda „Lietuvos dvarai“

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, trečius metus tęsdamas labdaringų, edukacinių, meninių renginių ciklą „NACIONALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMUI – AKTYVI PILIETINĖ INICIATYVA“,

kartu su Kurtuvėnų regioninio parko administracija

2008 m. gegužės 31 d., 18 val. kviečia į DIDŽIĄJĄ ŠIAULIŲ GEGUŽINĘGrafo Zubovo parke

(Žemieji Bubiai, Bubių seniūnija, Šiaulių rajonas, Kurtuvėnų regioninis parkas)

Šventėje dalyvaus: literatūrologė Dalia Striogaitė, menotyrininkas, profesorius Vytenis Rimkus,

Tautiška kapelija „SUTARAS“. Veiks Fondo kaupiama paroda „Lietuvos dvarai“.

Renginys ATVIRAS VISIEMS ir NEMOKAMAS

Gegužės 24 d. (šeštadienį) LTV laidoje „Kultūra“ (ved. Žilvinas Pekarskas), kuri buvo rodoma nuo 12 val., buvo pakviesti ir dalyvavo M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo atstovas Gintautas Ivinskas bei Šiaulių Universiteto istorijos katedros dėstytojas Salvijus Kulevičius.

valstietis_geguzines

DIDŽIOSIOS ŠIAULIŲ GEGUŽINĖS

Kitados kaimo jaunimas gegužės mėnesį pasilinksminimo vakarėlius rengdavo tik gamtoje. Ar ant piliakalnio, ar miško aikštelėje, prie ežero ar upelio… Kaipgi nepasidžiaugus tokio meto gamtos gražumu… Ir sutemos vėlyvos, o naktys šviesios.

Vadindavo tuos vakarėlius gegužinėmis. Juose šokdavo, dainuodavo, ratelius eidavo. Gal kitados tai būta vasaros sutiktuvių šventės?

Miestų ir miestelių gyventojai, išsiilgę gamtos, taip pat rengdavo gegužines. Vilniuje senojo universiteto pažangieji studentai, patriotinių filomatų ir filaretų organizacijų nariai, laisvu nuo paskaitų metu susirinkdavo ant Belmonto kalno: padainuoti, eilių paskaityti, pasvajoti apie šalies ateitį…

Tuokart šie pabuvimai gamtoje vadinti lenkų kalbos žodžiu „majuvkomis“. Per tautinį atgimimą buvo prisiminta toji tradicija; imta gegužines organizuoti neprašant valdžios leidimo – esą draudžiamas lietuviškas raštas, o ne kalbėjimas, dainavimas…

Iš esmės tai buvo drąsus lietuviškos dvasios proveržis, o kartu ir jaunos lietuvių inteligentijos kūrybinių gebėjimų pasirodymas.

Pirmoji lietuviška gegužinė, davusi pradžią gražiai tradicijai, įvyko 1899-ųjų birželio 12 dieną (senuoju stiliumi gegužės 30 dieną) netoli Šiaulių, Aleksandrijoje.

Savo prisiminimuose šios šventės iniciatorius Maskvos universiteto studentas Augustinas Janulaitis, būsimasis garsus teisės istorikas, rašė: „Dalyvavo tik savi ir pažįstami. Žmonių, rodos, nedaug, apie pusę šimto, o kiek triukšmo ir kalbų!“

Ir toliau kasmet gegužinės vykdavo netoli Šiaulių, – patogu atvykti geležinkeliu. Juk į jas rinkdavosi šviesuomenė iš visos Lietuvos; atvažiuodavo ir jaunuoliai, studijuojantys Rusijos bei užsienio universitetuose.

Be to, šias pavasarines sueigas globojo lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžiui labai palankūs grafai Zubovai. Tad gegužinių vietos buvo parenkamos viename iš jų dvarų: Aleksandrijoje, Kairiuose, Andrijavoje ar Bubiuose.

Ankstyvesnėse Šiaulių gegužinėse buvo sakomos prakalbos, daug dainuojama, rodomi istorinės ir folklorinės tematikos „gyvieji paveikslai“.

Netrukus pereita ir prie rimtų klausimų, labai aktualių tautai. Štai 1903 metais gegužinėje, kurią organizavo jau Povilas Višinskis ir Jonas Jablonskis, atvykus Jonui Biliūnui, Žemaitei, Vladui Putvinskiui, Petrui Avižoniui ir kitiems, ne tik buvo aptarta lietuvių kalbos padėtis, bet ir pirmą kartą viešai prabilta apie nepriklausomą Lietuvą kaip politinį siekį.

Savo ugningoje kalboje P. Višinskis pareiškė, kad tik politiniai pertvarkymai gali užtikrinti tolesnę lietuvių tautos gyvastį. Nuo tada Šiaulių gegužines imta vadinti Didžiosiomis.

Panaikinus spaudos draudimą gegužinės smarkiai išsiplėtė. 1904 metais Kairiuose jau susirinko keli šimtai žmonių, o 1905-aisiais gegužinėje vyravusios nuotaikos kitą dieną išsiveržė susirėmimu su policija.

Apskritai kiekvienoje gegužinėje būdavo apsvarstomas koks nors itin opus visuomeninio gyvenimo klausimas.

Vienais metais tai buvo varpininkų pasitarimas dėl leidybos, kitais – pasirengimas Moterų suvažiavimui, trečiais – aptartas lietuvių teatro 10 metų jubiliejinės šventės organizavimas.

Ryškėjo ir Lietuvos politinių jėgų skaidymasis, tad, anot Kazio Griniaus, „tos gegužinės buvusios savos rūšies pirmieji lietuvių „parlamentai“, dargi su „frakcijomis“…

Nuo 1908-ųjų meninė dalis labai sustiprėjo įsikūrus šiauliškei literatūros, dramos ir muzikos draugijai „Varpas“. Specialiai gegužinių dienos išvakarėms būdavo parengiamas naujas spektaklis. O kartais kviečiamos koncertuoti geriausios meninės pajėgos – kaip antai iš Peterburgo atvykstąs K. Petrauskas.

Žinoma, kultūrinės ir visuomeninės veiklos centru netrukus tapo Vilnius, kur Jonas Basanavičius įkūrė Lietuvių mokslo draugiją. Tačiau stengtasi pagerbti ir šiauliečių veiklą.

Mokytojas F. Daugėla savo prisiminimuose rašo: „Didžioji gegužinė… buvo pritaikinta užbaigai mokslo draugijos metinio suvažiavimo Vilniuje. Dauguma dalyvių po suvažiavimo traukdavo į didžiąją gegužinę, į Šiaulius, kur, svečiams atvykus, būdavo nepaprasta didelės šventės nuotaika…

Sekmadienį nuo pietų prie „Varpo“ patalpos ir turgaus aikštėje stovėjo ištisos eilės beržiukais papuoštų porinių vežimų iš Zubovų dvarų su įrengtais dviem eilėm suoliukais, kurie gabendavo svečius į Aleksandrijos dvarą ten ir atgal. Visame mieste aidėjo „į gegužinę, į gegužinę!“

Taigi Didžiosios gegužinės – tai metinės lietuviškojo visuomeninio ir kultūrinio judėjimo apžvalgos, kartu ir valstybingumo mokykla. Jose dalyvaudavo tie, kurie 1918 metais sukūrė nepriklausomą Lietuvą – mūsų garsieji visuomenininkai, politikos veikėjai, literatūros klasikai, įžymieji mokslininkai ir menininkai.

Paskutinį kartą Didžioji Šiaulių gegužinė plačiai nuskambėjo 1934–aisiais, Bubiuose minint tradicijos 35–metį. Ten buvo surengta liaudies meno ir namų pramonės paroda, vyko žaidimai, sporto varžybos, vakare suvaidintos kaimiškos vestuvės ir spektaklis apie knygnešius. Programa baigėsi ugnies uždegimu iš akmenų sukrautame aukure.

Nepriklausomos Lietuvos laikais gegužinės apskritai buvo labai mėgstami renginiai, organizuojami įvairių visuomeninių draugijų. Netgi viename poeto Česlavo Milošo eilėraštyje taip ir parašyta: „tanczyc na gegužyne“.

Šiemet prasmingą tradiciją rengiasi atgaivinti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas.

Kartu su Kurtuvėnų regioninio parko direkcija sumanyta priminti apie istorines Didžiąsias Šiaulių gegužines ir jų svarbą Lietuvos kultūrai.

Gegužės 31 dieną, 18 val. grafo Zubovo parke Bubiuose vėl skambės dainos ir eilės, gros tautiška kapelija „Sutaras“, veiks paroda „Lietuvos dvarai“.

Libertas Klimka

ISTORINĖS DIDŽIOSIOS ŠIAULIŲ GEGUŽINĖS

Atrodo mūsų istorikai, kultūrologai bus neleistinai primiršę XIX a. pabaigos–XX a. pradžios garsiąsias Šiaulių gegužines. Kol kas niekas nesiėmė dabarties požiūriu solidžiai apmąstyti šio savito kultūros reiškinio vertės, vaidmens, jo dvasinio paveldo pėdsakų. Šių eilučių autorei nepavyko išjudinti šiauliečių muziejininkų ar kraštotyrininkų, įtraukti jų į diskusiją dėl nusistovėjusių tendencingo Šiaulių gegužinių vertinimo, dėl faktų painiavos. Artėjo šio įdomaus kultūros reiškinio 100–osios metinės. Ar pradžia laikytini 1894 ar 1899 m.? Yra ir daugiau neaiškumų. Istorines Šiaulių gegužines sovietmečiu stengėsi „pritempus“ nušviesti kaip revoliucingai nusiteikusių darbininkų bei kitų išnaudojamųjų (dvaro kumečių, samdinių) sambūrius, kaip sovietiškus tarptautinės Gegužės 1–osios šventės paminėjimus, kartu itin sureikšminant kairiųjų socialdemokratų ir ypač V. Mickevičiaus Kapsuko vaidmenį šiose gegužinėse. Pirmųjų gegužinių atminimui skirtas paminklinis akmuo Aleksandrijoje (Šiaulių r.) pokario metais buvo suskaldytas, vėliau restauruotas ir jame atsirado 1894 m. data; pagal ją imtos datuotos Šiaulių gegužinių jubiliejinės sukaktys. Klaidos ir netikslumai keliavo iš straipsnio į straipsnį, pateko ir į solidžius leidinius, enciklopedijas. Antai „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ (T.1. – P.590) teigiama: kad „nuo 1894 m. jas kasmet rengė Šiaulių darbininkai. Lietuvos socialdemokratai gegužines naudojo nelegaliems susirinkimams maskuoti“. Prieš keletą metų išleistoje „Šiaulių miesto istorijoje (iki 1940 m.)“ bandoma derinti, jungti 1894 ir 1899m. datas. Tačiau amžiaus pradžios ir nepriklausomybės metų periodika bei kiti šaltiniai, taip pat „bostoniškė“ enciklopedija ir emigracijos autorių leidiniai pateikia tik 1899 metus kaip Šiaulių gegužinių pradžią, niekur nenurodo, kad tai būtų buvę darbininkijos sambūriai.

Tad kalbėsime apie tautinio atgimimo gegužines. Bus remiamasi literatūra, kurią pavyko peržiūrėti ir kuri padėjo susidaryti būtent tokį Šiaulių gegužinių istorinį vaizdą. Deja, neteko skaityti K. Griniaus memuarų „Atminimai ir mintys“ minimomis gegužinėms skirtos, išeivijoje išleistos knygutės.

Taigi kuo reikšmingos tos Šiaulių gegužinės, prasidėjusios dar XIX a. pabaigoje – anksčiau, negu pasirodė pirmieji vieši lietuviški spektakliai?

„Gal nėra senesnės kartos lietuvių inteligento, kuris nėra buvęs Šiaulių gegužinėse arba bent apie jas girdėjęs“,– tvirtino rašytojas K. Jasiukaitis. „ Kas iš senosios žmonių kartos anais laikais nedalyvavo ar nežinojo apie Šiaulių gegužines, kas apie jas nekalbėdavo visą pusmetį prieš jas ir po jų, tas apskritai turėjo būti profanas ir visiškas atsilikėlis nuo anų laikų gyvenimo“,– rašė K. Bielinis, žinomas dešiniųjų socialdemokratų veikėjas. Ir B. Sruoga, užsimindamas apie Šiaulių gegužines, rodos, paprastą „vakaruška“, pripažįsta: „o kas nežino, kokios milžiniškos reikšmės ji turėjo mūsų kultūros gyvenime“. Ne veltui Šiaulių gegužinės buvo tituluojamos Didžiosiomis, vadinamos Lietuvos inteligentijos suvažiavimais, sąskrydžiais ar seimais, šviesuomenės forumais ir panašiai. Carizmo priespaudos, lietuvško rašto draudimo, intensyvaus rusinimo sąlygomis šie, lyg ir nekalti lietuvių pasilinksminimai gryname ore gražiame gamtos kampelyje, iš tikrųjų buvo viena iš legalių tautinio judėjimo formų, veiklesnių inteligentų sumaniai panaudota tautos dvasiai budinti, jos savimonei palaikyti, kultūrinei ir politinei rezistencijai brandinti.

O iš esmės gegužinės (lenkų k. „majowka“) – tai liaudiško stiliaus šventė su šokiais, dainomis, vaidinimais ir vaišėmis. Gegužinės – gamtos atbudimo šventės, linksmos išvykos į mišką ir svečius – buvo praktikuojamos Lietuvoje dar feodalizmo laikais, ypač mokyklose, kaip itin laukiami mokinių pasilinksminimai. Šiauliškiai inteligentai prisiminė „majuvkų“ tradiciją ir ėmė jas spaudos draudimo metais organizuoti be specialaus valdžios leidimo – esą draudžiamas raštas, o ne kalbėjimas, dainavimas… Iš esmės tai buvo baimės nugalėjimas, net akibrokštas vietiniams rusams ir lenkams bei oficialiai asimiliacijos politikai: viešas lietuviškos dvasios savitumo išreiškimas, o drauge jaunos, veržlios lietuvių pasaulietinės inteligentijos kultūringumo bei vidinės jėgos pademonstravimas. Ilgainiui susiformavo tam tikra Šiaulių gegužinės tradicija. Gegužinių dingstimi kultūrininkai ir visuomenės veikėjai galėjo laisviau, beveik nerizikuodami susiburti, pasitarti aktualiais klausimais, konsoliduoti savo veiklą, numatyti tolesnio darbo gaires. Vyko gyva idėjų kaita, nes Šiaulių gegužinėse lankydavosi svečių iš visos Lietuvos, atvažiuodavo lietuviai, studijuojantys Rusijos ir užsienio universitetuose, turintys kiek kitokią intelektualinę dvasinę patirtį bei naujų sumanymų. Kasmetinės didžiosios gegužinės būdavo organizuojamos studentams patogiu atostogų metu – daugiausi birželio mėnesio viduryje. (Be jų, vykdavo ir kitos, mažesnės, ne tokios svarbios gegužinės.) Svečiai buvo kviečiami laiškais per pažystamus. „Pamatai, būdavo, kokį naują studentą, išgirsti lietuviškai kalbant ir kvieti į Šiaulių gegužinę, žinoma, niekas nesididžiavo“, – prisimena vienas iš organizatorių ir aktyviųjų dalyvių A. Povylius. Studentija buvo tų sambūrių energingiausia ir veikliausia dalis.

Pirmoji Šiaulių gegužinė, davusi pradžią ilgametei didžiųjų gegužinių tradicijai, įvyko 1899 m. birželio 12 d. (senuoju stiliumi gegužės 30). Jos sumanytojas ir organizatorius – tuometinis Maskvos universiteto studentas, šiauliškis Augustinas Janulaitis, „karštuolis kūdikis“ (G. Petkevičaitė–Bitė). Dalyvavo tik pažįstami ir patikimi žmonės, jų buvo apie penkiasdešimt, ir ne kiekis lėmė įvykio svarbą. Po daugelio metų A. Jaunulaitis tai apmąstys: „Rodos dabar, kad gegužinė, tai mažmožis. O kiek reikšmės turėjo pirmoji gegužinė! (…) žmonių, rodos, nedaug, apie pusę šimto, o kiek triukšmo ir kalbų. Bažnyčioje kunigas lenkininkas pašiepė iš sakyklos, „lenkai“ – su pasibjaurėjimu kalbėjo apie tokį darbą, matė socialinį perversmą, policija svyravo, ką daryti – gal „lenkų“ neapykanta gelbėjo nuo represijų“.

Ir vėlesnių gegužinių masiškumas gana sąlygiškas: keliasdešimt asmenų. Tik po spaudos draudimo panaikinimo gegužininkų pagausėjo iki vieno kito šimto. 1904 m. gegužinė jau atrodė grandioziška – keli šimtai dalyvių: „kas gyvas, skubėjo į Šiaulius, kad aptartų pasikeitusią padėtį“. 1905 m. gegužinėje vyravusios revoliucinės nuotaikos, maišto dvasia išsiveržė kitos dienos susirėmimu su policija, areštuotojų išvadavimu, bendru visuomenės pakilimu. Po to, naujomis sąlygomis, gegužinės darėsi tikrai pramoginės ir vis gausesnės, tūkstantinės. Keletas tūkstančių buvo jubiliejinė 1934 m. šventėje, kai iškilmingai paminėtas istorinių Šiaulių gegužinių trisdešimtpenkmetis.

Šiauliai amžiaus pradžioje buvo pasidarę svarbiu Lietuvos tautinio bei kultūrinio judėjimo centru, negausios lietuvių inteligentijos susibūrimų, pasitarimų vieta. Šiaulių apylinkėse anuomet gyveno, veikė nemaža tautinio judėjimo lyderių, kultūrininkų ir visuomenininkų: A. Janulaitis, P. Višinskis (tarsi perimdamas esstafetę iš A. Janulaičio, jis vėliau užsikorė ir gegužinių organizavimo rūpesčius.), J. Jablonskis, A. Povylius ir kt.; Šiauliuose virė didysis gyvenimas: carizmo metais čia buvo draudžiamos literatūros platinimo punktas, būrėsi entuziastingi scenos megėjai ir teatralai. Be to, Šiauliai turėjo Zubovus – įtakingus, turtingus savo krašto dvarininkus, visokeriopus lietuviškos veiklos mecenatus ir globėjus. Tai labai daug reiškė ir organizuojant gegužines.

Policijos ir valdžios pareigūnų budrumą neutralizavo grafų Zubovų, o vėliau ir V. Janavičiaus (ilgamečio Zubovų dvarų administratoriaus, nusipirkusio iš jų Aleksandrijos dvarą) pritarimas ir parama „litvomanų ir chlopų“ gegužinėms, jų solidarizavimasis su gegužininkais. Su dvaro karieta atvykdavo netolimi kaimynai dvarininkai Putvinskiai. Gegužinių vieta būdavo parinkta kuriame nors iš Vladimiro ar Dimitrijaus Zubovų dvarų netoli Šiaulių – Aleksandrijoje (Lepšiuose), Bubiuose, Kairiuose, Andrijavoje ir kt. Gražios apylinkės ir toliau nuo žandarų akies.

„Zubovai, nežiūrint didelės darbymetės, teikė visokeriopą paramą, – pasakoja savo prisiminimuose A. Povylius. Zubovų dvarai buvo sujungti telefonais tarpusavyje bei su centrine Zubovų telefonų kontora Šiauliuose ir su prekybos namais „Progresas“. Tad buvo nesunku susižinoti ir per „Progreso“ buhalterį S. Žiupsnį perduoti žinias Višinskiui ir Jablonskiams“.

Taigi laimingai susiklosčiusių aplinkybių dėka ir dėl palankios Šiaulių geopolitinės padėties tos greit išpopuliarėjusios ir savaip intriguojančios gegužinės sėkmingai diegė sąmoningos lietuvybės idėją, aktyvino visuomeninį mąstymą, organizavo sąjūdį, kurio konsoliduojantis centras buvo Šiauliai. Ankstyvosiose gegužinėse buvo lietuviškai sakomos prakalbos, daug dainuojama, rodomi istorinės ir folklorinės tematikos „gyvieji paveikslai“.

Dėl pastarųjų vienąsyk buvo kilęs net tragikomiškas incidentas, tardymai: vietos lenkai, ką supratę–nesupratę, paskleidė gandus, būk lietuviai gegužinės metu išsirinkę karalių, kumštim grūmoję carui. Nemalonumų pavyko išvengti, tik įteikus kyšį ispravninkui ir sušvelninus jo rūstybę… Be tiesioginės vakaro programos, visuomet buvo sprendžiami ir svarbūs, aktualūs klausimai („eidavo susirinkimai, pasitarimai, pasimatymai, visokių sumanymų svarstymai ir praktiškojo darbo aptarimai. Tardavosi bendrai ir grupėmis, žiūrint nusistatymo ir pažiūrų“).

Dažniausiai gegužinė būdavo skiriama kokiam nors itin opiam visuomeninio gyvenimo klausimui apsvarstyti (tai varpininkų pasitarimas dėl spaudos leidybos, vyko Lietuvių demokratų partijos suvažiavimas, Moterų suvažiavimas, jaunimas svarstė savos spaudos galimybes, vėliau – aptarė lietuvių teatro 10 metų jubiliejinės šventės organizavimą ir pan.). Kadangi vis labiau ryškėjo intensyvus Lietuvos politinių jėgų diferenciavimasis, demokratų ir socialdemokratų konfrontacijos, tad ir gegužinių dalyviai skaldėsi į priešingų įsitikinimų grupes, – „tos gegužinės buvusios savos rūšies pirmieji lietuvių „parlamentai“, dargi su „frakcijomis“… Vis dėlto Šiaulių gegužinės būdavo tarsi metinė lietuviškojo visuomeninio ir kultūrinio judėjimo apžvalga.

1903, 1904, 1905 metai – tai ankstyvųjų Šiaulių gegužinių apogėjus: ypatinga dvasinė atmosfera, didelė vidinė ir išorinė įtampa, pakilęs asmeninės atsakomybės už Lietuvos likimą jausmas. Vėliau gegužinių pobūdis keitėsi – jos darėsi ilgesnės (dviejų dienų), laisvesnės, masiškesnės, labiau teatralizuotos, su profesionaliai parengtu spektakliu ar geru koncertu. Vadovavo šiauliškė literatūros, dramos ir muzikos draugija „Varpas“, pradėjusi veikti nuo 1908 m. Teatralų S. Jakševičiūtės–Venclauskienės, G. Landsbergio–Žemkalnio, O. Puidienės pastangomis specialiai gegužinių dienos išvakarėms buvo parengiamas naujas spektaklis, kartais kviečiamos koncertuoti geriausios meninės pajėgos – kaip antai iš Peterburgo K. Petrauskas, S. Audėjus, J. Tallat–Kelpša. Stengtasi išlaikyti ankstesnių gegužinių dvasinę atmosferą ir įvykio svarbą visai Lietuvai: žinoma, kultūrinės ir visuomeninės veiklos centru jau tapo Vilnius, kur koordinuojantį inteligentų veiklos vaidmenį ėmė vaidinti Lietuvos mokslo draugijos suvažiavimai. Tačiau stengėsi pagerbti ir šiauliečių veiklą: „Didžioji gegužinė įvykdavo birželio–liepos mėnesiais ir buvo pritaikinta užbaigai mokslo draugijos metinio suvažiavimo Vilniuje. Dauguma dalyvių po suvažiavimo traukdavo į didžiąją gegužinę, į Šiaulius, kur svečiams atvykus, būdavo nepaprasta didelės šventės nuotaika. (…) Sekmadienį nuo pietų prie „Varpo“ patalpos ir turgaus aikštėje stovėjo ištisos eilės beržiukais papuoštų porinių vežimų iš Zubovų dvarų su įrengtais dviem eilėm suoliukais, kurie gabendavo svečius į Aleksandrijos dvarą ten ir atgal. Visame mieste aidėjo „į gegužinę, į gegužinę!…“, – šitaip atsimena aktyvus dalyvis, mokytojas, teatro entuziastas F. Daugėla.

Garsiųjų Šiaulių gegužinių tradicija dar tęsėsi beveik iki Pirmojo pasaulinio karo, tačiau ji pamažu blėso, gegužinės menkėjo, susilaukė kritikos spaudoje. Ironišką vaizdelį „Lietuviška gegužinė“, paženklintą 1910–1914 m. data, sukūrė ir Žemaitė (ar nebus rašytoja pastebėjusi ir aprašiusi kai kuriuos neigiamus reiškinius iš Šiaulių gegužinių, kuriose ji dalyvaudavo?): tariamas „visuomeninis“ veikimas, tušti šūkiai, vaišių rengimas ir girtavimas, o „tas lietuviškas klausimas anė galvoje…“ Labai skiriasi ankstyvosios (A. Janulaičio bei P. Višinskio laikų) ir vėlesniosios gegužinės.

XX a. pradžios patriotiškos, visuomeniškos lietuviškosios gegužinės Šiauliuose buvo mūsų jaunos inteligentijos brendimo, visuomeninio idealizmo, drąsių užmojų mokykla. Čia patirtas brolybės jausmas, kolektyvinis entuziazmas, emocinis pakilumas („ūpas“) buvo stiprus postūmis aktyviai darbuotis bendram labui, vadovautis tautos egzistenciniais poreikiais. „Iš tokių gegužinių, – prisimena iš Suvalkijos atvykdavęs K. Grinius, – parvažiuodavau gera nuotaika, mane džiugindavo lietuvių kalbos jose viešpatavimas, daugybė moksleivijos, linksma, judri nuotaika. Žmogus matydavai augančią lietuvių jėgą. Manau, kad tokios gegužinės ir kitiems suteikdavo gerų įspūdžių, nekalbant jau apie tai, kad per gegužines jaunimas arčiau susipažinęs, paskiau susituokdavo, sukurdavo lietuviškas šeimas“. Nedideli anuometinių lietuvių inteligentų būreliai šoko, dainavo, mezgė pažintis, ieškojo bendražygių, jautėsi stiprūs būryje. O po šito emocingojo periodo gana greit sekė kitas – naujo tipo, modernesnis, ambicingesnės visuomenės su didesnėm individualaus išsiskyrimo ir ryškesnėm meniškumo pretenzijom. Ne per ilgiausia istorinių Šiaulių gegužinių atkarpa (apie 15 metų) leido pasireikšti ir vieno, ir kito tipo veikėjams, atsiskleisti ir vienos, ir kitos tautinės savivokos ypatumams.

Abu tautos nueitus etapus (tautinės vienybės, pasipriešinimo dvasios ir individualių kūrybinių ambicijų iškilimo, naujų visuomeninių uždavinių supratimo) bandyta sujungti jubiliejinėje 1934 m. Šiaulių gegužinėje, švenčiant nueitojo kelio trisdešimtpenkmeti. Susirinko ankstyvesniųjų gegužinių vėteranai. Aleksandrijoje prie natūralaus skruzdėlyno atidengė skruzdėlyną–akmenų darželį kaip bendrojo tautiškojo darbo simbolį. Visi paeiliui iškalė įrašą paminkliniame akmenyje: „1899 Labora 1934“. Po to Bubiuose, prie žaviosios Dubysos, prasidėjo iškilmingas posėdis, atsiminimų popietė ir be galo išradinga meninė programa, kurią režisavo artistas K. Jurašūnas. Toks buvo šventės organizatorių pasiūlytas pirmųjų gegužinių istorijos apmąstymas, išgyvenimas, garbingų tradicijų pradžia…

Tie, kas kadaise šoko, dainavo, svarstė opius Lietuvos klausimus ir ieškojo bendraminčių istorinėse Šiaulių gegužinėse, – visi yra tos tradicijos dalyviai ir bent šiek tiek jos auklėtiniai. Tai mūsų literatūros klasikai: J. Biliūnas, G. Petkevičaitė–Bitė, Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana, Vaižgantas, A. Vienuolis, Jovaras, Z. Gėlė, J. Janonis, K. Jasiukaitis, B. Laucevičius–Vargšas, G. Landsbergis–Žemkalnis, O. Pleirytė–Puidienė, L. Didžiulienė ir kt. Tai žinomi visuomenininkai, politikos veikėjai: J. Basanavičius, K. Grinius, A. Smetona, J. Tūbelis, J. Vileišis, A. Bulota, V. Putvinskis, St. Kairys, A. Povylius, F. Bortkevičienė, V. Kapsukas, S. Šilingas ir kt. Tai lietuvių mokslininkai profesoriai: J. Jablonskis, M. Biržiška, A. Janulaitis, P. Avižonis, V. Čepinskas, P. Mažylis ir kt. Tai įžymieji menininkai: M. K. Čiurlionis, A. Žmuidzinavičius, K. Petrauskas, S. Šimkus ir kt. Taigi į didžiąsias Šiaulių gegužines galima pažiūrėti ir šitaip: tai buvo savotiška mūsų politikų valstybingumo mokykla, o meno žmonėms atstojo Europos literatūrinius salonus.

Sujudo ir kitos Lietuvos vietovės (galbūt šiauliečių pavyzdžiu) organizuoti gegužines. Vėliau, nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, jos buvo plačiai paplitusios krašto visuomenėje kaip mėgstama jaunimo pasilinksminimo forma (jau be gilesnio turinio), gal net sudarydamos tam tikrą lietuvišką koloritą. Antai viename Č. Milošo (Cz. Milosz) prieškariniame lietuviškos tematikos eilėraštyje taip ir rašoma: „tanczyc na gegužyne“. Galbūt jautriai poeto klausai tas lietuviškas žodis dar teikė giluminių, papildomų istorinių tautiškumo prasmių, kurių mes jau ir nebesugauname.

Dalia Striogaitė, „Mūsų kraštas“ 1994 m.

Bubiai

Seni padavimai byloja, kad Bubių gyvenvietės pavadinimas atsiradęs dėl aplinkiniuose miškuose gyvenusių kurtinių, kurie savo baubsėjimu nuolat keldavę triukšmą. Kurtinys pavaizduotas ir šiuolaikiniame Bubių herbe.

Archeologinių kasinėjimų duomenimis, Bubiuose gyventa jau V amžiuje. Bubių piliakalnis (Pilalė) suvaidino svarbų vaidmenį lietuvių kovose su kryžiuočiais. XIII a. ant jo stovėjo viena iš stipriausių Šiaulių žemėje Dubysos pilis (vok. Dobitzen). 1236 m. vasarą pilį nesėkmingai bandė užimti Saulės mūšyje sumušti kalavijuočiai. Įgulos pasipriešinimas padėjo kunigaikščiams Bulioniams pavyti ir galutinai sunaikinti priešus prie Mūšos upės. 1348 m. ir 1358 m. Dubysos pilį sudegino didelės Ordino kariuomenės pajėgos.

Žinių apie Bubius iš Dviejų tautų respublikos laikų beveik nėra. Rašytiniai šaltiniai nurodo, kad 1566 m. čia buvo Aukštelkų valsčiaus viensėdija.

Dvaras Bubiuose pradėjo formuotis, kai Rusijos imperatorė Jekaterina II Šiaulių apylinkes, padovanojo savo meilužiui grafui Platonui Zubovui. Šiam mirus dvarą paveldėjo jo brolis Dmitrijus, vėliau pastarojo sūnus Nikolajus.

1825 m. pradėtas kasti Dubysos-Ventos kanalas. Planuota Bubiuose įrengti žiemos uostą. Projektą įgyvendinti sutrukdė 1831 m. sukilimas. Sukilėliai Bubiuose telkė jėgas Šiaulių šturmui.

N. Zubovo sūnus Dmitrijus savo lėšomis atidarė pradžios mokyklą, kurioje buvo mokoma lietuviškai, našlaičių prieglaudą. D. Zubovo valdymo metais Bubių dvaro ūkis buvo perorientuotas į gyvulių auginimą. 1910 m. įsteigta gyvulininkystės ir pienininkystės mokykla. Dvare taip pat veikė lentpjūvė, plytinė, spirito varykla. Bubiuose išaugo pirmasis Lietuvoje siloso bokštas.

Po 1922 m. žemės reformos Zubovai Šiaulių apskrityje neteko 5 dvarų, tačiau 120 ha ūkį Bubiuose išsaugojo Po D.Zubovo mirties Bubių dvarą paveldėjo jo duktė Tatjana Zubovaitė-Ropienė, o vėliau anūkės Darija Putvinskienė ir Kotryna Kurkauskienė. Atkūrus Nepriklausomą Lietuvą, jų palikuonims atstatyta nuosavybės teisė į išlikusius dvaro pastatus.

Dabar Bubiai – seniūnijos centras. Jame gyvena apie 2 tūkst.žmonių, yra pagrindinė mokykla, paštas, rekonstruotoje dvaro sodybos dalyje įkurtas sveikatingumo centras. Nuo 1973 m. gyvenvietės šiaurėje telkšo Šiaulių jūra vadinamas Bubių tvenkinys (422 ha), pietvakariuose driekiasi Padubysio miškai. Bubių kaime auga seniausios Lietuvoje tuopos.

Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos inf. 

Daugiau apie šį renginį  http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/atgaivintoje-geguzineje-nepolitikuota.d?id=17246003

Nuotraukos iš renginio