Baltieji stulpai: Vilniaus istorinės atminties ženklas

Laikraštis „Mokslo Lietuva“ 2009 m. kovo 12 d., Nr. 5 (405)

Seniesiems vilniečiams nėra būtino reikalo aiškinti, kas buvo tie Baltieji stulpai. Kai kurie juos prisimena stovėjusios J. Basanavičiaus, S. Konarskio gatvių ir Savanorių prospekto sankirtoje netoli nuo Šv. Jackaus koplytėlės ir visai šalia Gėlių turgaus. Kiti yra matę senose nuotraukose – būtų sunku neįsiminti savotiškos Vilniaus miesto vizitinės „kortelės“, pasitinkančias keliauninką nuo Kauno ir Trakų. Tai simboliniai Vilniaus miesto vartai. Na, kai kurie prisimena kaip tuos stulpus nugriovė, kai buvo platinama gatvė, tuo metu Raudonosios armijos prospektu vadinta. Tačiau bent autobusų (troleibusų Vilniaus mieste dar nebuvo) stotelės pavadinime tas istorinis priminimas kurį laiką buvo išlikęs – stotelė Baltieji stulpai.

Neliko Baltųjų stulpų, kaip ir stotelės pavadinimo, bet labai svarbu, kad išliko žmonių atmintyje. Ir ne šiaip išliko, bet atgimsta kaip didelis noras vėl turėti Baltuosius stulpus – istorinės miesto praeities ženklą. Kad kiekvienam į sostinę atvykstančiam ar joje gyvenančiam primintų dar po Antrojo pasaulinio karo metų stovėjusius senosios praeities iškalbingus liudytojus.

Iniciatyva

Kas tie iniciatoriai, garsiai prabilę apie Baltųjų stulpų Vilniuje atstatymą? Tai M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas bei Nacionalinė UNESCO komisija. Fondo sutelkta iniciatyvinė grupė sausio pabaigoje diskusijai susirinko kone į tą pačią vietą, kur Baltieji stulpai kadaise stovėjo – pastatą Savanorių prospekte 2. Čia įsikūrusi Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Diskusijoje dalyvavę Valstybės sienos apsaugos tarnybos Viešųjų ryšių skyriaus viršininkas Giedrius Mišutis ir Pasieniečių muziejaus vedėja Loreta Dumbauskienė užtikrino, kad pasieniečiams ši idėja – atstatyti Vilniaus Baltuosius stulpus – atrodo prasminga ir perdavė Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado generolo Sauliaus Stripeikos pažadą prisidėti prie šios idėjos įgyvendinimo.

Mokslo istoriko, Etninės kultūros globos tarybos primininko prof. habil. dr. Liberto Klimkos svarbiausią jo turiningos kalbos mintį būtų galima suglausti į vieną sakinį: laikas griovė ir naikino mūsų sostinės istorijos ženklus, o mūsų visų pareiga pagal išgales tuos ženklus atkurti, esamus saugoti. Tai ir mūsų atsakomybės ateities kartoms reikalas. Pasak vieno iš idėjos rutuliotojų Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo valdybos nario Gintauto Ivinsko, tai nebūtų brangus projektas, bent jau miestui tikrai nedaug kainuotų, o nauda būtų akivaizdi, atkurtasis dar vienas Vilniaus miesto praeities ženklas atliktų švietėjišką misiją, skatintų domėtis ne tik šios, bet ir kitų sostinės vietų istorine praeitimi.

Neabejotinai šis didėjantis visuomenės aktyvumas siejasi su Lietuvos vardo istorijoje paminėjimo tūkstantmečiu ir faktu, kad Vilniui buvo patikėta šiais metais kartu su Austrijos miestu Lincu tapti Europos kultūros sostine. Šie įspūdingi Lietuvai ir Vilniui metai tikrai neturėtų tęstis ir baigtis tuo, kuo prasidėjo – keliomis akimirkomis dangų nutvieskusiais fejerverkais. Būtų gerai, jei praturtintų sostinę ir vienu kitu reikšmingu ženklu, kurie apie šiuos metus bylotų ir mūsų ainiams. Tai bus įmanoma tik tada, jeigu jausimės istorijos raidos dalyviais, dar didžiojo kunigaikščio Gedimino pradėtųjų darbų tęsėjais.

Miesto vartai į platųjį pasaulį

Profesorius L. Klimka priminė, kad Baltieji stulpai žymėjo labai svarbią sostinės vietą. Nuo XVIII a. antrosios pusės atvykėlį į Vilnių stulpai pasitikdavo kaip miesto ribos ženklas. Vadinasi, tai simboliniai miesto vartai, prasminis ženklas. Išvykstančiam iš miesto keliauninkui jie reiškė tarsi vartus į platųjį pasaulį. Taigi priklauso nuo to, kurlink žiūrėsi. Čia buvo miesto užkarda, išliko jos liudytojas – buvęs muitinės ir sargybos būstinės statinys su kolonomis priešais Gėlių turgelį. Gaila, kad neišliko bent vienas iš Baltųjų stulpų, pro kuriuos buvo įvažiuojama į miestą. Pro Baltuosius stulpus įvažiuojančiuosius į miestą pasitikdavo šlagbaumas, mat čia darbo imdavosi muitininkai, kuriems priklausė apžiūrėti į miestą įvežamas prekes, už kurias buvo imamas muitas. Neapsieita ir be Lietuvos valstybingumo ženklo – Vyties. Tikriau dviejų Vyties ženklų, iš metalo išlietų Lietuvos herbų – po vieną ant kiekvieno stulpo.

L. Klimkai pagal senąsias graviūras ir nuotraukas pavyko apskaičiuoti Baltųjų stulpų matmenis: tai dvi keturkampės maždaug 6 m aukščio kolonos su 1,5 m kraštinėmis. Virš stulpų iškelti Vyčiai dar visu metru aukštindavo stulpus. Įdomu, kad ir carinės Rusijos sudėtyje atsidūrusi Lietuva šio savo valstybingumo ženklo nebuvo praradusi, nes senasis Vytis buvo įtvirtintas kaip Vilniaus gubernijos ženklas. Ilgainiui, regis, nuo 1840 m. Vyties ženklą ant Baltųjų stulpų pakeitė dvigalvis erelis – Rusijos imperijos herbas.

Iš XIX a. antrosios pusės nuotraukų nesunku nustatyti beveik tikslią vietą, kur stovėjo Baltieji stulpai. Žiūrint į miesto centro pusę, dešinysis stulpas stovėjo kelių žingsnių atstumu nuo išlikusio muitinės pastatėlio. Kairiojo stulpo vieta buvo ten, kur dabar pėsčiųjų perėjos skiriamoji trikampės formos žalia juosta. To trikampio viršūnė ir būtų stulpo stovėjimo vieta. Abiejų stulpų pėdsakai po žeme tikriausiai išlikę. Ko gero, dokumentuota ir Paminklų konservavimo instituto dokumentacijoje, nes gatvės platinimo projekte tikriausiai yra ir paveldosaugininkų parašai.

Miestui plečiantis, išsiveržus anapus senosios miesto sienos ribos, keitė savo vietą ir labai svarbus ribos atributas – užkarda su muitine. XVI a. miesto riba – tai buvusieji Trakų vartai, pro miesto sieną vedę į miesto gilumą. Miestui augant nauji pastatai buvo pradėti statyti ir anapus XVI a. miesto sienos. Dabartinė J. Basanavičiaus gatvė, kadaise buvo vadinama Didžiąja Pohulianka. Suprask, didžioji pasivaikščiojimų vieta. Jai lygiagretė ėjo Mažoji Pohulianka – dabartinė K. Kalinausko gatvė. Tvirtinama, kad į kalną vedė smėlėtas kelias, bet ir pasivaikščiojimams vietos užteko. XIX a. ši vieta po truputį buvo užstatoma, apaugo naujais pastatais, sklypus čia pirkosi to meto aukštuomenė. Toliau Vingio link išdygo vienas kitas užmiesčio dvarelio pastatas. Beje, parko statusas Vingiui atiteks daug vėlesniais laikais, o kadaise tai buvo užmiesčio miškas, toliau susisiekiantis su Vilkpėdės pušynu.

Dar XVIII a. antrojoje pusėje miesto riba buvo nukelta ten, kur dabar J. Basanavičiaus gatvė pereina į Savanorių prospektą ir atsišakoja S. Konarskio gatvė. Šalia Gėlių turgelio išliko istorijos pasigailėtas buvusios sargybinės būstinės ir muitinės pastatas su kolonomis. Esama ir kitų ženklų, kurie primena čia buvusią miesto ribą, o XVI. a. čia buvo tolokas užmiestis. Akį traukdavo nebent 1501 m. vienuolių domininkonų šv. Hiacinto garbei pastatyta koplyčia. Tuo metu Vilnius dar neturėjo ir miesto sienos, ji buvo pastatyta 1503–1522 metais. Vėliau Vilniuje šv. Hiacintui prigijo sulenkintas šv. Jackaus vardas. Tvirtinama, kad šv. Hiacintas, šiuose kraštuose tapęs Jaceku ar Jackumi, atkeliavo kaip misionierius. Šioje vietoje koplyčia atsirado ne atsitiktinai. Vadintas keliauninkų globėju, tad ir pastatytas pasimelsti keliautojams, išsirengiantiems iš Vilniaus į tolimą kelią. Kad lydėdavo išvykstančiuosius rodo ir šventojo skulptūra atsisukusi veidu į senamiesčio pusę. O pavojų kelyje pakako, prisiminkime kad ir pagarsėjusius Panerių plėšikus, su kuriais dorotis nelabai pavykdavo net ir miesto karinės įgulos jėgomis.

XVI a. pradžioje koplyčia buvo medinė, o mūrinė buvo perstatyta jau baroko laikais, taigi XVIII amžiuje. Gal tada, kai prireikė sureikšminti šios naujos miesto ribos svarbą. Labai įdomus trijų pakopų ar tūrių statinys, kurio viršuje matome su kryžiumi rankose stovintį šv. Hiacintą-Jackų. Tą stovylą medinės vietoje 1901 m. pastatė garsus Vilniaus skulptorius Boleslovas Balzukevičius. Dabar Šv. Jackaus koplyčia yra vienas iš išraiškingų ir meniškų Vilniaus miesto istorinių ženklų.

Už Baltųjų stulpų prasidedantis kelias senovėje per Panerių kalvas vedė į Trakus, toliau į Kauną ir dar toliau į vakarus – Karaliaučiaus link. Vėliau kelias į Kauną Trakus paliko šone.

Ak, tie blizgantys kaliošai!

1812 m. birželio 28 d. pro Baltuosius stulpus į Vilnių įžengė iš Kauno atžygiavę prancūzų kariai priešakyje su imperatoriumi Bonapartu Napoleonu. Nuo Didžiosios Pohuliankos, dabartinės J. Basanavičiaus gatvės aukštuminės dalies, Napoleonui atsivėrė Vilniaus panorama su įspūdingų bažnyčių bokštais. Tik gaila, kad mes didžią dalį tos gražios panoramos paskubėjome prarasti, užstatyti penkiaaukščiais įvairios paskirties pastatais, faktiškai apiplėšti vilniečius, kurių nė neatsiklausus nugvelbti gražiausi iš šių vietų atsiveriantys senamiesčio panoraminiai vaizdai su Vilnių supančiomis žaliomis kalvomis.

Už šios vertybės netektį sunku dovanoti naujus pastatus projektavusiems architektams ir jų projektus savo parašais tvirtinusiems miesto tėvams. Kaip netoli esame nutolę nuo to kaimiečio, kuris atėjo pasiklausyti neregėto negirdėto dalyko – fortepijono grojimo. Priminsime tą istoriją. Kai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis sėkmingai baigė studijas Varšuvos konservatorijoje, iš savo rėmėjo kunigaikščio Mykolo Oginskio dovanų gavo fortepijoną. Kai šis muzikos instrumentas buvo pargabentas į Druskininkus, pasiklausyti negirdėtos muzikos atėjo kaimo žmogelis. Tą iškilmingą proga apsiavė naujais blizgančiais kaliošais. Įžengė į patalpą, kur turėjo būti grojama, nusiavė, kruopščiai skudurėliu kaliošus nuvalė ir atsargiai padėjo ant fortepijono dangčio. Tie nauji kaliošai žmogeliui buvo pats didžiausias jo turtas. Nesmerksime žmogelio už tai, kad toks jo supratimas apie vertybes, jį pateisina bent jau smalsumas muzikai.

Deja, su mūsų publika reikalai blogesni, nors ji nedėvi kaliošų, veikiausiai retsykiais nupučia dulkes nuo aukštojo mokslo baigimą patvirtinančių diplomų. Įgytos žinios menkai patvirtinamos darbais, ką matome iš prarastų miestų panoramų, kai kur istorinio miesto siluetus gožiančius dangoraižius, į istorinę aplinką įsileistų architektūrinių svetimkūnių. Ak, tie kaliošai…

Baltųjų stulpų Vilniuje būta ir daugiau

Gal ne visi žino, ir tai priminė L. Klimka, kad Baltieji stulpai Didžiosios Pohuliankos gatvėje buvo ne vieninteliai Vilniuje. Panašūs stovėjo Antakalnio ir Liepkalnio gatvėse. Jie gana greitai buvo nugriauti, nes 1795 m. LDK įėjus į carinės Rusijos sudėtį iš Vilniaus vedusi kryptis į rytus, imperijos gilumą tapo nebeaktuali. Kitaip buvo LDK laikais – visos kryptys buvo reikšmingos. Antakalnyje išliko tik vartai, vedę į Sapiegų rūmus (dabar – ligoninė), o Liepkalnio g. išliko tik buvęs muitinės pastatėlis – tai ir visas Baltųjų stulpų palikimas kitose Vilniaus miesto dalyse.

Kuo svarbi mums istorinė atmintis ir tos atminties ženklai? Tuo, kad turtina, sodrina miesto kraštovaizdį, pripildo nauja pažinimo gelme, emocinėmis miesto įvairių vietų potyriais. L. Klimka priminė, kad prie Baltųjų stulpų Didžiojoje Pohuliankoje vyko 1831 m. sukilėlių susišaudymas su carinio dalinio kariais, driokstelėta ir iš artilerijos pabūklų. L. Klimkos manymu, tos svarbios datos galėtų atsispindėti ir siūlomame atkurti bent viename iš Baltųjų stulpų. Projekto įgyvendinimas daug nekainuotų, o pradžioje gal praverstų pastatyti būsimojo stulpo medinį maketą (muliažą), pažiūrėti, ar bus palankiai priimtas miestiečių, ar įsigyvens į išaugusio miesto audinį. Ši vieta yra viena iš reikšmingų sostinės viešųjų erdvių, tik jos atmintį dar reikia pažadinti, padaryti labiau prieinamą visuomenei.

Jau minėjome, kad praėjusiais amžiais tai buvo pamėgta vilniečių pasivaikščiojimų ir iškylų vieta užmiestyje. L. Klimka atkreipė dėmesį į priešais Šv. Jackaus koplyčią stovintį vėlyvojo klasicizmo statinį, kuriame kadaise buvusios smuklės vietoje buvo įsikūręs Pohuliankos restoranas. Tad gal neatsitiktinai vilniečiams „pohuliatj“ asocijuodavosi ne tik su užmiesčio promenadomis, ką primena ankstesni gatvių vardai Didžioji ir Mažoji Pohulianka, bet ir su žodžiu „paūlioti“.

Įdomu, kad Pohuliankos užeigą (tada dar ne restoraną) savo 1786 metų kelionės į Vilnių dienoraštyje mini paskutiniojo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio rūmų šambeliono žmona Liudvika Byševska. Trumpa citata: „[…] nuvažiavome į Pohulianką gerti kavos. Užeiga medinė, padoriai įrengta, kavos už devynis auksinus davė tiek, kad Varšuvoje tektų pakloti dvidešimt septynis. Sutikau Garbiąją ponią Lopotienę ir kelis kitus asmenis; pasėdėjome visi geras dvi valandas.“ Trumpas paminėjimas, bet istorijoje ir literatūroje žymė išliko ir praėjus daugiau kaip 200 metų.

Kuo galime remtis

Bent vieno stulpo atstatymui galėtų pasitarnauti 1837 m. dailininko grafiko Kazimiero Bachmatavičiaus (Kazimierz Bachmatowicz,1808–1837) litografija Panerių užkarda – taip vadinami Baltieji stulpai. Dailininkas Vilniaus universitete mokėsi pas Joną Rustemą, 1837 m. išleido litografijų albumą Vilniaus prisiminimas, kuriame yra ir mums rūpima litografija. Galimas dalykas, kad ji sukurta anksčiau, o pateiktoji data tėra albumo pasirodymo metai. Beje, tai ir jauno dailininko mirties metai. Kad ir kaip ten būtų, K. Bachmatavičiui galime būti dėkingi už pateiktą Baltųjų stulpų vaizdą su Vyčiais, nes 1840 m. juos pakeitė dvigalviai ereliai. Viršutinėje litografijos dalyje klasicizmui būdingą simetrinę kompoziciją užtikrina keturkampiai stulpai, ant kurių matome du vienas į kitą atgręžtus Vyčius – Lietuvos herbus. Kūrinio apatinėje dalyje dailininkas pasakoja apie kasdienį užkardos gyvenimą. Tai žanrinė scenelė: carinės kariuomenės raiteliai, sargybos sulaikytasis į Vilnių važiuojantis vežimas, dvi valstiečių figūros. Nors dailininkas atstovauja Vilniaus klasicizmui, bet jam nesvetima labai šilta vyksmo perteikimo maniera, gal labiau būdinga romantinio užmojo menininkams.

Tikslios stovėjusių stulpų vietos, jų matmenys galėtų būti nustatytos ir iš 1905 m. nuotraukos. Joje gana aiškiai išryškėja stulpų proporcijos, matyti ant stulpų “nutūpę“ dvigalviai ereliai. Kai ką pasako ir 1856 m. nežinomo dailininko darbo akvarelė su Baltaisiais stulpais. Didžiosios Pohuliankos gatvė ties Baltaisiais stulpais vis dar labiau panėši į smėlėtą kelią, buvo išgrįsta tik XX a. pradžioje.

Baltieji stulpai išbuvo per visą lenkmetį (1920–1939), nors dvigalvių erelių ir neteko. Vietos neatsirado ir Vyčiams. Ta proga priminsime, kad 1937 m. buvo išspausdinta ekskursijų vadovo ir muziejininko Juozo Maceikos su istoriku Adomu Juškevičiumi parengta knyga Vilnius ir jo apylinkės. Joje buvo ir Didžiosios Pohuliankos Baltųjų stulpų, kaip jie atrodė lenkmečiu, nuotrauka. Skaitytojų knyga nepasiekė, nes lenkų administracija beveik visą tiražą konfiskavo, tik nedidelę dalį knygų pavyko išgelbėti. 1940 m. Spaudos fondas išleido šią knygą pakartotinai, bet mus dominančios nuotraukos joje nebuvo. Užtat atsirado trečiajame fotografuotiniame knygos leidime 1991 metais.

Pagal senas nuotraukas ar piešinius yra pavykę atstatyti ne vieną praeities paveldo objektą. L. Klimka priminė, kad Sankt Peterburge senieji varstus žymėję metaliniai stulpai atstatyti pagal senas graviūras. Šiandien niekas tų varstų neskaičiuoja, bet tai simbolis, istorinės atminties ženklas. Panašių atvejų esama ir Lietuvoje. Iš senų nuotraukų nusižiūrėti stulpai su rodyklėmis pastatyti Trakuose. Pagaliau juk ir atstatomų Valdovų rūmų pastato aukštis buvo derinamas atsižvelgiant į dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus piešinius.

Kad istorijos šukės sužibėtų

Tai kelias iš Vilniaus į platųjį pasaulį, – šią mintį išsakė vienas iš diskusijos dalyvių ir neįmanoma su juo nesutikti.

Daugelis per diskusiją kalbėjusiųjų Baltųjų stulpų atkūrimo projektą mato kaip tam tikros visumos dalį, būtent tokios prasmės ir reikėtų siekti, formuojant tam tikrą struktūrą, kaip dabar sakoma, tinkliniu pagrindu. Į vieningą visumą reikėtų jungti ištisą kompleksą: 1831 m. sukilimo vieno iš vadovų Simono Konarskio žūties 1839 m. vietą ir kažkur netoliese esantį nežinomą jo kapą, Šv. Jackaus barokinę koplyčią su skulptoriaus B. Balzukevičiaus darbo šventojo skulptūra, XVIII a. sargybos būstinės ir muitinės pastatą, pagal vėlyvojo klasicizmo stilių pastatytą buvusį Pohuliankos restoraną.

Diskutuojant paprastai gimsta ir naujos idėjos. M. K. Čiurlionio gatvės rajono įmonių, įstaigų, organizacijų ir gyventojų asociacijos Naujamiesčio Vingis vadovė Regina Katkevičienė siūlo prie užsimezgančio istorijos ir kultūros objektų tinklo pritraukti dar vieną svarbų objektą – buvusio vadinamojo Zakreto dvaro pastatą S. Konarskio g. 35A. Ten buvo įsikūrę Kompiuterių namai, bet šiuo metu ant pastato jokios iškabos nėra. Buvo rengiamasi jį nugriauti, bet vietos gyventojų bendruomenė pasipriešino ir apgynė buvusio dvarelio pastatą nuo įsismarkavusių aplinkos pertvarkymo „novatorių“, kurių iniciatyvas svarstant neprošal būtų priminti ir mūsų aprašytus kaliošus. Susigriebė ir paveldosaugininkai. Prieš keletą metų šis pastatas įtrauktas į saugotinų paveldo objektų sąrašą. R. Katkevičienė priminė, kad šio dvarelio pastatas kartu su buvusio restorano Pohulianka išlikusiu pastatu sudarė architektūrinį kompleksą, į kurį įėjo arklidės, ūkiniai pastatai ir daug kitų statinių. Todėl buvusio dvarelio svarbiausią pastatą S. Konarskio g. 35A. būtina įtraukti į bendrą saugotinų objektų tinklą.

Tai vis Vilniaus ribos aplinka, kaip kad ji formavosi XVIII a. pab.–XIX a. pradžioje. Ligi šiol visi šie paminėtieji objektai tėra pabiros iki šiol nesužibėjusios Vilniaus miesto istorijos šukės.

Vertas dėmesio ir kitas R. Katkevičienės pasiūlymas, susisiejantis su tarptautinėmis paveldosaugos iniciatyvomis. Kasmet spalio mėnesį Tarptautinė paminklų ir paveldo vietovių tarybos (ICOMOS) įvairiose Europoje šalyse organizuoja paveldo dienas. Vyksta savaitę ar net dvi. Kadangi šiais metais Vilnius paskelbtas Europos kultūros sostine, tai senuosius Vilniaus – Trakų ir Vilniaus – Kauno kelius kartu su buvusiais Baltaisiais stulpais, kaip Vilniaus vartų įvaizdžiu būtų galima pasiūlyti įtraukti į ICOMOS renginių programą? Plačiajai visuomenei ta proga būtų galima parengti atitinkamą bukletą, gal ir laidą per televiziją.

Pristatant šį projektą reikėtų parodyti reikšmingus šios vietos paveldo objektus, kurie šiaip jau ne kiekvienam vilniečiui sugula į tam tikrą istorinę ir architektūrinę dermę. Pasak pasiūlymo autorės, tokios laidos metu galima būtų pateikti ir telefono numerį, kuriuo paskambinus būtų aukojamos lėšos kad ir vieno iš Baltųjų stulpų, kaip simbolinio ženklo, atkūrimui. Kartu būtų galima surengti ir loteriją, tarkime, šimtasis (o gal penkiasdešimtasis) tuo telefonu paskambinęs aukotojas laimi kad ir gražų buvusių Baltųjų stulpų dailiai įrėmintą vaizdą. Būtent tokį menišką Baltųjų stulpų vaizdą diskusijos metu pristatė UAB Metalo forma direktorius Antanas Vaičekauskas.

Ne ką mažiau už pinigus svarbu visuomenės dalyvavimas atkuriant tokį Vilniaus ribos simbolį. Iš apačios kylanti iniciatyva, nes ji galėtų išjudinti ir svarbesnius ateities darbus.

Likimo ženklai

Nepamirškime, kad Baltuosiuose stulpuose buvo ir LDK valstybingumo ženklas – Vytis. Juk iš čia prasidėdavo didysis kelias į Vakarus, kuriuo tik XXI a. pačioje pradžioje Lietuva drąsiai nuėjo, 2004 m. gegužės 1 d. tapusi Europos Sąjungos tikrąja nare. Geopolitinės svarbos įvykis turi savo išraišką ir praėjusių amžių Vilniaus miesto geografijoje, senieji keliai nuo seno rodė tas kryptis natūralias ir gyvybiškai svarbias kryptis, kuriomis galų gale Lietuva ir pasuko, ligi tol nuolat balansuodama ant ribos tarp stačiatikiškų Rytų ir katalikiškųjų Vakarų. Keitėsi laikai, valstybingumo simboliai, kol galų gale geopolitinė logika įgavo aiškius kontūrus ir prasmę.

Esama tam tikros miesto gyvavimo logikos, gana keistos ir kartais sunkiai paaiškinamos. Juk tai, kad ši diskusija vyko Valstybės sienos apsaugos tarnybos būstinėje, įsikūrusioje Savanorių prospekto Nr. 2 juk taip pat prasminga: prieš kelis šimtus metų čia buvo Vilniaus miesto užkarda, dabar – Lietuvos sienų apsaugos tarnyba. Nepaisant visų gyvenimo virsmų, santvarkų pokyčių ir lūžių kažin kokiu būdu išlaikoma tam tikra tradicija, kuri pasirodo esanti tvaresnė už pokyčius. Sunkiai paaiškinamu būdu išlaikyta gili vidinė logika sieja amžius, įvykius, žmones ir visus šias santvarkas įamžinančius ženklus – kultūros paveldo objektus.

(Bus daugiau)

Gediminas Zemlickas

Pro XVIII a. muitinės ir sargybinės pastatą zuja XXI a. Automobiliai. (Nuotrauka autoriaus)

                                 

Laikas parodys, ar ant šio žolės trikampėlio tarp J. Basanavičiaus ir S. Konarskio gatvių bus atstatytas vienas iš Baltųjų stulpų. (Nuotrauka autoriaus)