Baltieji stulpai: Vilniaus istorinės atminties ženklas (2)

Laikraštis „Mokslo Lietuva“ 2009 m. kovo 12 d., Nr. 6 (406)

Tęsinys. Pradžia Nr. 5

Grupę iniciatyvių vilniečių subūręs M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas skelbia iniciatyvą – bent iš dalies atkurti Vilniaus Baltuosius stulpus, kurie nuo XVIII a. antrosios pusės pasitikdavo į Vilnių atvykstančius keliauninkus iš Trakų, Kauno ar tolesnių vietovių. Atkurti šį istorinės atminties ženklą pasiūlė fizikas ir etnologas prof. Libertas Klimka, kuriam 2005 m. paskirta Valstybinė J. Basanavičiaus premija už reikšmingą mokslinę ir visuomeninę veiklą etninės kultūros srityje.

Šioje rašinio dalyje remsimės keliais pilietiškumo ir visuomeniškumo pavyzdžiais, siekdami gaivinti istorinę atmintį, nes tai ir rūpestis dėl mūsų sostinės ateities. Tų pavyzdžių yra labai daug, tik kažkodėl jie nepatenka į pirmus laikraščių puslapius, nors turėtų.

Užkrėsti visuomenę atsakomybės „virusu“

Labai svarbu parengti visuomenę, kad ji susigyventų, priimtų vieną ar kitą siūlomą sprendimą. Vilniui tai ne pirmiena, taip buvo daroma ligi šiol. Ir nuo seno. Prieš Katedros aikštėje pastatant skulptoriaus Vytauto Kašubos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino skulptūrą, ji „keliavo“ iš vienos vietos į kitą, kurį laiką buvo pastatyta net skverelyje Gedimino kalno papėdėje. Žmonės diskutavo, karštai ginčijosi. Panašiai buvo daroma ir su dar lenkmečiu Vilniuje sumanytais pastatyti Adomo Mickevičiaus paminklais. 1924 m. Neries pakrantėje iškilmingai buvo atidarytas iš pušinių lentų sukalto Zbignevo Pronaškos paminklo maketas. Vilniečiai modelį išjuokė, o 1938 m. potvynis maketą nusinešė į nebūtį. 1933 m. Varšuvoje medinį A. Mickevičiaus figūros modelį sukūrė skulptorius Henrikas Kuna. Paminklo medinis maketas buvo pastatytas Adomo Mickevičiaus prospekte (Gedimino prosp.) priešais Ožeškienės aikštę (dabar – Vinco Kudirkos aikštė), kad žmonės galėtų įvertinti. Ir šis projektas nebuvo įgyvendintas. Taigi miestiečių akis buvo pratinama prie būsimųjų paminklų, ir tai būtina daryti ateityje, taip pat su norima atkurti Baltųjų stulpų dalimi.

Diskusijoje iškeltas siūlymas parengti informacinį stendą dėl siūlomų atstatyti Baltųjų stulpų. Suderinus su miesto vadovais, vienas toks stendas galėtų atsirasti Vilniaus miesto savivaldybės pastate, kitą gal prasminga pastatyti siūlomo atstatyti stulpo vietoje? Vilniečių būtų prašoma atsiliepti su savo siūlymais. Būtų labai gerai, jeigu tokį miesto paveldo objektą būtų galima atstatyti iš pačių gyventojų aukų – visai kitokia būtų atstatymo prasmė ir vertė. Pagaliau tai būtų ir savotiškas barometras, rodantis, kiek miestiečiams aktualus šis siūlymas, kiek sugebama įsitraukti į visuomeniškai svarbią iniciatyvą. Veikiausiai nekiltų didesnių sunkumų atkurti vieną stulpą– dešinįjį, jeigu žvelgtume nuo J. Basanavičiaus gatvės į Savanorių prospektą. Stulpas atsidurtų ten, kur nuo J. Basanavičiaus gatvės atsišakoja S. Konarskio gatvė, dabar tai žalios vejos lopinys tarp gatvių ties pėsčiųjų perėja. Žinoma, reikia derinti su Kelių policijos reikalavimais, užtikrinančiais eismo saugumą.

Tolesnių diskusijų objektas – ką daryti su antruoju stulpu, kurio neįmanoma atstatyti, nes trukdytų transportui. Dabar toje vietoje stovi gatvės apšvietimo stulpas su dviem kelio ženklais. Gal būtų įmanoma statyti naujojoje vietoje, išplečiant erdvę tarp stulpų? Tai ne istorijos klastojimas, nes nebūtų mėginama įtikinti, kad tai autentiškas statinys. Atstatomam objektui būtų suteikta simbolio, istorinio ženklo prasmė. Pagaliau būtų galima pasitenkinti ir į šoną patrauktu atitinkamu žymeniu, kuris primintų kadaise stovėjusį stulpą.

Bet kuriuo atveju prie kiekvienos naujovės gyventojus reikia pratinti. M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo valdybos narys Gintautas Ivinskas siūlo istorinėje vietoje pirmiausia pastatyti siūlomo atstatyti stulpo natūralaus dydžio maketą. Manoma, kad toks maketas daug nekainuotų – gal keletą tūkstančių litų. Ne kažin kiek kainuotų iš plytų sumūrytas ir nutinkuotas stulpas. Gal kiek daugiau rūpesčio būtų iš metalo išliedinti metro dydžio Vyčių skulptūras. G. Ivinsko manymu, projektui gal ir pakaktų 20–22 tūkst. litų.

Visuomenę ir ligi šiol buvo stengiamasi įtraukti į Baltųjų stulpų bent dalinio atkūrimo programą. Gerus tris mėnesius žmonės informuojami M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo tinklalapyje, kur galima rasti kai kurių žinių ir apie Baltuosius stulpus – įdėtas L. Klimkos straipsnis ir senosios Baltųjų stulpų iliustracijos. Norima „užkrėsti“ visuomenę gera iniciatyva, ne viską atiduodant tik valstybės tarnybų valdininkams, kurie kartais atlieka ne iniciatyvos skatintojų, bet stabdžių ir trikdžių vaidmenį.

Buvo įdomu susipažinti su pirmaisiais atsiliepimais Fondo tinklalapyje. Jų esama įvairių, nuo džiaugsmingo pritarimo ir palaikymo iki ironiško ir pašaipūniško tono. Gal taip ir turėtų būti, nes savų kaliošų blizgesys kartais slopina ir šviesulius. Antai vienas pilietis žada būtinai prie atstatyto Baltojo stulpo ateiti ir vaikus atsivesti, mat labai bus į ką žiūrėti – neregėtą stulpą. Girdi, naivuoliai tikisi tuo stulpu sužavėti ateisiančius pasižvalgyti užsieniečius…

Klaidinga manyti, kad pirmiausia reikia rūpintis užsieniečiais, o ne savo gyventojais, lygiai kaip sunku sutikti ir su kai kurių žmonių požiūriu, esą siūlomi atkurti Baltieji stulpai gali būti įdomūs tik istorikams. Vargu ar taip negatyviai reikėtų vertinti istorikus, jie taip pat yra miesto gyventojai, tiesa, gal labiau informuoti, daugiau žinantys apie Vilniaus praeitį. Tad gal neprošal kartais įsiklausyti į jų siūlymus.

Jau šiandien galima kalbėti apie dalies visuomenės suinteresuotumą savo miesto reikalais. Tokių pavyzdžių esama ne vieno, ir jų nuolat daugėja. Kad ir Vilniaus Užupio respublikos iniciatyvos, žavinčios tos sostinės dalies gyventojų susitelkimu, kūrybiškumu, savitu požiūriu į savąjį rajoną ir jo ateitį. Vienas iš buvusių labiausiai apleistų miesto rajonų jau atgyja, jau dabar išsiskiria ypatinga dvasia. Visuomenei pasipiktinus numatytu buvusių Sapiegų rūmų Vilniuje privatizavimu ir pasipriešinus, turime pirmąjį rezultatą: privatizavimo atsisakyta, rengiamasi kurti rūmų gaivinimo projektą, pradžiai numatyta skirti lėšų rūmų atkūrimui. Priminsime, kad šiuos rūmus dekoravo tie patys skulptoriai, kurie XVII a. dirbo Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Geras pavyzdys – Pilaitės, Žvėryno rajonų gyventojų pastangos išsaugoti savo gyvenamosios aplinkos ir paveldo objektus. Vilniečius labai jaudina Lukiškių aikštės, taip pat Gedimino prospekto ateitis. Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sodas, Jurgos skveras – tai vis objektai, kurie atsirado pačių gyventojų iniciatyvos dėka ir pastangomis. Bendruomeniškumo daigai dygsta, vis drąsiau reiškiasi, nors kartais susiduria su dideliais sunkumais. Lietuvos kino teatrą (gal 50 m atstumu nuo buvusių Trakų vartų) nuo nugriovimo ginanti visuomenė susidūrė su dantingais verslo interesais. Iniciatyvinės grupės nariai, stoję ginti viešumą ir visuomeninį interesą traukiami teisminėn atsakomybėn! Kur dar tai būtų įmanoma! Dideli pinigai nepaslėps kyšančių kaliošų.

Istorinės atminties žadinimo svarba

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo konsultantas Kęstutis Labanauskas pripažįsta, kad labai sudėtinga mūsų gausaus kultūros paveldo būklė, tad dažnai kyla klausimas, ar išvis kas nors liks iš vieno ar kito paveldo objekto. O ar daug ką apie juos žino visuomenė? Daugybė istorijos ir kultūros dalykų tiesiog ištrinta iš mūsų žmonių sąmonės, joje nėra būtinų atminties žymenų – neliko nei gyvenime, nei žmonių sąmonėje. Net kai kurie istorikai pirštu bado į mūsų valstybės ir tautos praeities nesėkmes, valdovų ir vadų menkumo pasireiškimus, tačiau ar daug kur Vilniuje rasime pažymėtus tautos buvusio ryžtingumo ir didvyriškumo faktus? Gal kiek ir nutolsime nuo Baltųjų stulpų atkūrimo reikalų, bet užtat dėmesio skirsime K. Labanausko primintam vienam Vilniaus miesto ir Lietuvos istorijos faktui.

1794 m. Tado Kosciuškos sukilimo pradžia Vilniuje. Mieste tebuvo tik saujelė kariniuose reikaluose patirtį turinčių profesionalų, bet užtat kokį žygdarbį jie sugebėjo atlikti! Per kelias dienas slapta sutelkė studentiją, jaunimą, sugebėjo užpulti miegančius rusų dalinio kareivius, juos nuginklavo ir nukenksmino. Vilniuje sukilimo pradžia buvo stebėtinai sėkminga. Deja, pabaiga buvo nesėkminga, sukilimas pralaimėtas, o baigėsi Abiejų Tautų Respublikos trečiuoju padalijimu ir Lietuvos valstybingumo netektimi. Tačiau Vilniaus didvyrių, studentijos nuopelnai dėl to neturėtų nublankti. Deja, teisus K. Labanauskas: nėra Vilniuje jokio žymens apie įspūdingą sukilimo pradžią.

Nuo savęs pridursime: Vilniuje daug aukštųjų mokyklų, tūkstančiai studentų, kurie kartais nežinodami, kur išlieti savo energijos, varžosi koldūnų ar cepelinų valgymo varžybose ir kituose kvaliojimuose. Kodėl jiems neįprasminus savo pirmtakų atminimo? Tegu tai būtų 1794 m. sukilimo dalyvių studentų atminimui skirta mokslinė konferencija ar ąžuoliukų sodinimo talka. O gal studentų rankomis tiktų pastatyti kokį žymenį kad ir senosios Alma mater viename iš kiemų? Juk ne visada reikia tik varžytis, kuris prarys rekordinį kiekį koldūnų ar cepelinų. Nejau tik tokiomis „reikšmingomis“ pramogomis ir iniciatyvomis gali pasigirti dabartinė studentija?

K. Labanauskas daug metų yra dirbęs parkotyrininko darbą, rūpinęsis paveldosaugos objektais, tad gerai žino, koks didelis atstumas skiria gerus ketinimus, sentimentus ir realiai įgyvendinamus kūrinius. Reikia pastangų, lėšų ir daugybės kitų dalykų. Kita vertus, kiekvienas reikšmingas dalykas prasideda nuo iniciatorių, problemos judintojų ir skatintojų. Akivaizdu, kad reikia sukaupti ne vien istorinę ir ikonografinę medžiagą, bet padaryti ir atstatomo objekto projektą. Reikia užsitikrinti, kad ta vieta daugiau nebūtų pertvarkoma, keičiama, o visuomenei turi būti pateikta informacija, kas norima padaryti. Net jei greitai nepavyktų pastatyti Baltųjų stulpų ar bent jų muliažo, iniciatyva neturėtų nuslopti. Kodėl nepagaminus kad ir mažyčių Baltųjų stulpų suvenyrų, gal suvenyrinio maketėlio, kuris kaip savotiškas simbolis galėtų pradėti savo atskirą gyvenimą, primintų buvusį paminklą ir jaudintų visuomenę. Kodėl įvairius užsienio firmų logotipus dažnai naudojame įvairiems reikalams ir reklamai, bet juk tam galime panaudoti kad ir Baltųjų stulpų įvaizdį – teisingi K. Labanausko svarstymai. Buvusių Trakų vartų ar simbolinių vartų – Baltųjų stulpų – visumos atkurti nepavyks, tad tegul bent vienas atkurtas stulpas bus atminties gaivintojas, mūsų rūpesčio savo miestu simbolis. Kiti laikai, tad ne paveldo objektų funkcijas turime atkūrinėti, bet rūpintis atminties ženklais.

Šią mintį K. Labanauskas išplečia ir į archeologinę tyrinėjimų sritį. Archeologai nuolat iškelia į žemės paviršių seniai pamirštus ar išvis nežinotus istorinius bei kultūros paveldo dalykus, randa buvusių statinių pamatus, rūsius ar kitas liekanas. Bet kas kelia nerimą. Archeologai dažnai vietovę iškasinėja, iškedena, vertingus radinius išveža į muziejus, bet vieta išniokota. O ta vieta turėtų būti pažymima, kas padaryta, atrasta, kokie nauji faktai sužinoti ir kur apie visa tai galima sužinoti daugiau, kur saugomi atrastieji eksponatai. Jeigu archeologai užsibrėžę grąžinti mums istoriją, atmintį, tai tą turi daryti ne vien teritorijos (neretai paminklinės) niokojimo sąskaita. Štai tie nauji žymenys žmonėms bylos, kokiame reikšmingame krašte ar vietovėje jie gyvena. Tada visuomenė labiau gerbs ir saugos paveldą, bus nepakanti jo niokotojams.

Arba štai garsieji XVI a. teisinės minties paminklai Lietuvos Statutai, veikę LDK teritorijoje kelis šimtus metų, Lietuvos Statutu Vilniaus gubernijoje vadovautasi iki 1840 m. net ir Lietuvai patekus į carinės Rusijos sudėtį. O kur bent vienas žymuo, kuris visuomenei primintų apie tuos Lietuvos Statutus? – labai vietoje iškeltas K. Labanausko klausimas. Ar reikia eiti tik į Vilniaus universiteto bibliotekos P. Smuglevičiaus salę, kad tarp kitų senų spaudinių pamatytume ir Statutą? Tokie žymenys, jeigu jie atsirastų, keltų pagarbą Statuto kūrėjams, taip pat jų triūso įprasmintojams žymenyje. Duoklė savajai istorijai yra didžiulė, ir ji neatiduota. Buvusiais laikais to buvo neįmanoma padaryti, bet kas trukdo dabar, kai Lietuva atkūrė valstybingumą? Tai priklauso nuo mūsų žmonių ir bendruomenių pilietiškumo. Užteks pirštu rodyti į to ar ano nepadarančią valdžią.

Štai šie nepadaryti darbai ir lemia, kad į savo valstybę, jos istoriją dažnai žvelgiame ne savomis, bet svetimųjų akimis, pasiskaitę kitose šalyse išleistų knygų ar straipsnių, dažnai tendencingų, su akivaizdžiais siekiais nuvertinti mūsų krašto žmonių laimėjimus.

Kalbėdami apie vienos ar kitos vertybės atkūrimą turime galvoti apie atkuriamos vertybės prasmę: ji turi skatinti žmonių poreikį domėtis savo krašto praeitimi, saugoti kultūros paveldą ir gausinti naujus darbus, kurie išliktų istorijoje, kultūroje ir žmonių atmintyje. Antraip ir liksime šios žemės mažutėliais, niekam pasaulyje nežinomi, kaip nereikšmingi ir didesnio dėmesio nenusipelnę, kurių lemtis – džiaugtis tik kitų kraštų laimėjimais.

Kaip juda traukinys

Kaip juda reikalai, ar pavyko sudominti Baltųjų stulpų atstatymo reikalais visuomenę? Paprastai oficialius asmenis, turinčius platesnio veikimo svertus lyg ir išskiriame iš visuomenės, bet tada kas yra ta visuomenė? Juk visi užimame tam tikras pareigas, dirbame tam tikrus darbus, nebent būtume neįgalūs pensininkai. Sausio mėnesį prof. Libertas Klimka ir M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo atstovas Gintautas Ivinskas Baltųjų stulpų Vilniuje atkūrimo idėją pristatė susisiekimo ministrui Eligijui Masiuliui. Ministras idėjai iš esmės pritarė, žadėjo apsvarstyti, kaip prie idėjos įgyvendinimo galėtų prisidėti ministerija. Vasario 20 d. ministerijos sekretoriaus Rimvydo Gradausko pasirašytame laiške skaitome: „Skirti programos lėšų kultūros paveldo objektams atkurti nenumatyta, todėl finansuoti programos lėšomis Vilniaus baltųjų stulpų atkūrimo negalime…“ Ministro atstovė spaudai elektroniniame laiške kiek anksčiau rašė: „Įmanomas tik moralinės paramos idėjai deklaravimas iš ministerijos pusės (kas iš principo yra padaryta). Jis gali būti išdėstytas ant popieriaus kaip atsakymas į šį kreipimąsi. Galbūt jis ir pravers labiausiai kreipiantis dėl paramos į mūsų kuruojamas įmones…“ Tik žadėtojo rekomendacinio rašto teko laukti ilgokai. 2009 m. kovo 19 d. pagaliau buvo gautas ministro Eligijaus Masiulio pasirašytas raštas, kuriame rašoma: „[…] Atsižvelgdami į informaciją apie M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo iškeltą idėją bei rodomą iniciatyvą dėl Baltųjų Vilniaus stulpų atkūrimo, manome, kad Baltųjų Vilniaus stulpų idėjos įgyvendinimas reikšmingai prisidėtų prie siekio atkurti Vilniaus istorinę atmintį. Susisiekimo ministerija nuoširdžiai remia šią idėją ir žinodama, kad šią iniciatyvą palaiko kitos institucijos, kurių prioritetinės veiklos funkcijos yra panašių projektų įgyvendinimas, svarstytų galimybę prisidėti. […]“

Atsakyme iš Kultūros ministerijos (kovo mėn. 2 d.) viceministro Donato Valančiausko pasirašytame rašte teigiama, kad ministerija iš esmės pritaria ir remia idėją atkurti šį istorinį Vilniaus miesto akcentą bei simbolį, meninės projekto dalies įgyvendinimui ministerija galėtų skirti dalinį finansavimą. Gana geranoriškas, visuomenės narių iniciatyvą viltingai palaikantis atsakymas.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas, direktoriaus Artūro Blotnio pasirašytame, rašoma: „Jūsų pasiūlymas yra įdomus ir svarstytinas, tačiau pateiktos medžiagos nepakanka sprendimui priimti. Prašytume pateikti papildomą istorinę medžiagą ir grafinę dalį (projektinius pasiūlymus) bei nurodyti galimą Baltųjų stulpų projektavimo ir atstatymo šaltinį. Gavus papildomos medžiagos, klausimas dėl Baltųjų stulpų atstatymo būtų svarstomas pasitarime pas Vilniaus miesto savivaldybės merą.“ Ką gi, atsargus požiūris geriau už jokį požiūrį, o prašymas pateikti papildomos medžiagos gali būti suprastas ir kaip siekis toliau diskutuoti ir tikėtis departamento palaikymo praktiniuose Baltųjų stulpų atstatymo darbuose.

Labai dėmesingai Baltųjų stulpų atstatymo idėją išklausė Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja Irena Degutienė ir jos patarėjas Kęstutis Kupšys. Po prof. L. Klimkos ir Fondo atstovo G. Ivinsko apsilankymo buvo išplatintas viešas pranešimas, kuriame yra ir šie žodžiai: „Džiaugiuosi, kad Vilniuje kyla tokios gražios kultūrinės iniciatyvos, kurių pagalba gaivinama istorinė vilniečių, o kartu ir visų Lietuvos žmonių atmintis. Linkiu projekto sumanytojams kuo daugiau energijos įgyvendinant Baltųjų Vilniaus stulpų atstatymo idėją, ir kiek galėdama tai remsiu.“ Vizito dalyviai pabrėžė didelį juos priėmusios Seimo Pirmininko pirmosios pavaduotojos nuoširdumą ir suinteresuotumą įgyvendinti pristatytąją idėją, vilniečių pilietinės iniciatyvos palaikymą.

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorės Dianos Varnaitės fondui ir Etninės globos tarybos pirmininkui Libertui Klimkai atsiųstame laiške reiškiama nuomonė, kad nėra tikslinga pritarti šių Stulpų ar tik vieno iš jų atkūrimui S. Konarskio, J. Basanavičiaus gatvių ir Savanorių prospekto sankirtoje „dėl pasikeitusios urbanistinės šios viešosios erdvės situacijos, problemiška Stulpus atkurti tiksliai jų buvimo vietoje. Neprieštarautume šios istorinės vietos pažymėjimui kitomis išraiškos priemonėmis: informaciniu stendu ar atminimo lenta.“

Užtat yra M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo iniciatyvų nuoširdžių rėmėjų, kurie nesiekdami garsintis randa būdų paremti gerus darbus. Vieni iš jų panevėžietis Žydrūnas Raščius ir Rimantas Jonas Dagys bei UAB „Patikimas auditas“ iš Vilniaus..

Rašinį baigsime trumpu apibendrinimu: Baltųjų stulpų likimas – tai tarsi Vilniaus istorijos atšvaitas amžių bėgyje. Reikia manyti, kad jų istorija nėra nutrūkusi amžiams, o jos likimas yra pačių vilniečių rankose. Pagaliau šios aktyvių ir savo sostinės ateitimi susirūpinusių vilniečių iniciatyvos likimas parodys, kiek esame pilietiški ir kiek mūsų valstybėje priklauso nuo žmonių ir visuomenės valios. Teisus G. Ivinskas sakydamas: „Ne ką mažiau už patį Baltųjų stulpų atkūrimą svarbu per šią idėją „pasižvalgyti“, kiek patys mūsų valstybės tarnautojai yra aktyvūs ir pilietiški, kiek jiems rūpi (jei rūpi) istorinių valstybės simbolių atkūrimas bei įtvirtinimas visuomenėje“.

Gediminas Zemlickas