Tautos ąžuolynui šakas suskliaučiant

Ar pastebėjote, kad Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyno ąžuoliukai jau gražiai ūgtelėję, ir žymioje želdyno dalyje šakomis susiskliautę?

Tautos ąžuolynui šakas suskliaučiant

Jaunystėje daugumas turime gražių svajonių ir didelių lūkesčių. Tačiau nedažnam lemta sulaukti jų išsipildymo – juolab visu mastu, kaip apie tai svajojome… Mums septyniems, galima sakyti, tai su kaupu pavyko. Sakydamas mums, turiu omeny sumaniusius pasodinti Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyną (toliau LTA Ąžuolynas), o vėliau subūrusius Tautinio atgimimo ąžuolyno draugiją. Esu įsitikinęs, kad LTA Ąžuolyno sumanytojai – Vitalius Stepulis, Vygandas Čaplikas, Algimantas Kepežėnas, Romualdas Survila, Rimantas Krupickas, Vladas Markauskas ir šių eilučių autorius, Kęstutis Labanauskas, turime jaustis laimingi, jog sulaukėme Lietuvos valstybės atsikūrimo 1990 Kovo 11, dar išvakarėse įgyvendinę gražią svajonę – pasodinę LTA Ąžuolyną. O dabar ypač džiugu, kad visi sveiki sulaukę švenčiame jo 20 metų sukaktį. Ąžuoliukai jau gražiai ūgtelėję, ir žymioje želdyno dalyje šakomis susiskliautę. Labai malonu, kad sukaktis pažymima leidiniu „TAUTOS ĄŽUOLYNAS“, kuris parengtas bendromis pastangomis mūsų ir vienminčių rėmėjų – Marijonos Danutės Antanavičienės, Barbaros Baumstark, Vytauto Bražiūno, Valdonės ir Evaldo Darškų, Linos ir Alvydo Miliauskų, Romano Raulinaičio, o taip pat Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos, Marijampolės apskrities viršininko administracijos, Regionų kultūros plėtros programos, Vilkaviškio rajono savivaldybės ir Vilniaus Vytautų klubo – jiems visiems už tai esame nuoširdžiai dėkingi.

Gražiu sutapimu, šiemet minime ir Lietuvos Vardo Tūkstantmetį, galėdami didžiuotis mūsų 35-tajai lietuvių kartai per tūkstantį metų – Sąjūdžio kartai – tekusia garbe. Švenčiame šią sukaktį, kartu dalyvavę Lietuvos laisvę ir garbę grąžinant Sąjūdžio gretose. Tiesa, dabar dažnas padūsaujam dėl pasitaikiusių klaidų ir nesklandumų. Jų neišvengėme, įgyvendindami ilgai prarasto valstybingumo idėjas. O dar prisidėjo visą civilizuotą pasaulį krečiantis sunkmetis… Bet senolių posakiu, „nevykime Dievo į medį“. Argi palyginsi mūsų sunkumus su ankstesniųjų kartų̃ išgyventais? Kokias aukas jie patyrė per siaubingus karus, okupacijas ir trėmimus, kokie badmečiai ir epidemijos yra siaubę, kai Lietuva netekdavo iki trečdalio gyventojų, o kai kur ištisi kaimai likdavo visai be gyventojų, ar su saujele invalidų pasilikę… Turėdami savigarbos – o ypač vardan mūsų protėvių ir pirmtakų garbės – prisiminkime jų sudėtas neįkainojamas aukas, kad mes šitą šventę šiandien turėtume. Kiek šimtmečių jie karta po kartos gynė Lietuvos garbę ir teisę gyvuoti pasauly! Teisę kalbėti sava kalba, senoviškiausia indoeuropiečių kalbų šeimoje, gyventi jau 500 metų Lietuvos Statutuose užfiksuotais papročiais ir teisėmis. Tai skatino lietuvius savarankiškai siekti žinių ir mokslo dar XVI a. mūsų švietėjų nužymėtais kriterijais: M.Mažvydo Katekizmo, M.Daukšos Postilės, K.Sirvydo pamokslų, Radvilų leidiniuose, K.Semenavičiaus „Didžiajame Artilerijos mene“, grindusiame raketų technikos pradus, Lietuvos Metrikoje, Vilniaus universiteto veikaluose bei meno pagrinduose ir t.t. Ginant lietuvių teises ir savitumą, gimė Lietuvos epas – Palemono legenda apie lietuvių kilmę iš romėnų. Vėliau buvo pažinti lietuvių kalbos sąskambiai su lotynų ir kitomis Antikos kalbomis, unikalus jos senoviškumas. Visa tai žadino ir Rusijos priespaudoje po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalinimų atsidūrusios lietuvių tautos atgimimą, domėjimąsi mokslais ir istorija, leido pagrįsti įžymiojo ne tik Sūduvos-Suvalkijos krašto, bet ir visos Lietuvos atgimimo patriarcho Jono Basanavičiaus tezę, jog žmonės, nežinantys savo istorijos, amžinai palieka vaikai… Atgimimas nuosekliai vedė prie Lietuvos valstybės atkūrimo idėjos, ugdytos „Aušroje“ ir „Varpe“, knygnešių kovoje už lietuvišką žodį ir mintį, J.Basanavičiaus su bendražygiais inicijuotuose Didžiajame Vilniaus seime 1905.XII.4-5, 1917m. konferencijoje ir jos išrinktoje Lietuvos Taryboje. Pastaroji po ilgų svarstymų 1918.II.16 Nepriklausomybės aktu, priimtu J.Basanavičiui pirmininkaujant, apsisprendė atkurti „Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“, atskyrus „nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Deja, šis didžių nuopelnų lietuvis mirties sulaukė Vilniuje, atplėštame J.Pilsudskio klasta nuo Lietuvos… Kokiais skaudžiais pančiais, mūsų tautoje randus įrėžusiais, buvo virtę minėtieji ryšiai, mums vėl skaudžiai parodė XXa. patirtis. Virtine ultimatumų Lietuvai buvo pažertas kančių maratonas: Lenkijos 1938.III.17, prievartaujant atsižadėti mūsų amžinosios sostinės Vilniaus bei senobinės Trakų; Vokietijos 1939.III.22, kad atsižadėtume Mažosios Lietuvos ir išėjimo prie jūros; galiausiai, 1940.VI.14 sovietinės Stalino imperijos ultimatumo, laidojusio Lietuvos valstybingumą, tylomis laiminant tos pačios Hitlerio Vokietijos susimokėliškam Molotovo – Ribentropo paktui…

Su šiomis klastomis lietuvių tauta nesusitaikė, vėl savo teises didžiomis aukomis gindama, kiekviena istorijos proga jas skelbdama – nesėkmingai 1941 birželio 23 sukilimo laikinosios vyriausybės, 1949.II.16 Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžio tarybos aktais ir pagaliau pasisekusiu 1990 Kovo 11 aktu, kurį parėmė visuotinis tautos entuziazmas, šimtatūkstantiniai mitingai, sutramdžiusieji Sovietijos degradavusių smurtininkų kėslus. Reikšdama savo ilgai slopintą valią, lietuvių tauta pasiskelbė pasauliui dainuojančia revoliucija, neregėto masto peticijų ir Baltijos kelio iniciatyvomis. Tarp jų buvo ir mūsų sumanytoji idėja Ožkabaliuose, šalia Tautos patriarcho J.Basanavičiaus gimtinės, pagerbiant jo atminimą ir simbolizuojant jo iškeltas nemarias idėjas, pasodinti unikalų ąžuolyną visos lietuvių tautos jėgomis. Tarp kelių tūkstančių, įsijungusių į talkas ar jas parėmusių, buvo ne tik visų Lietuvos regionų atstovų, bet ir Lenkijos, Seinų ir Punsko krašto; Gudijos, Gervėčių ir Pelesos; Latvijos lietuvių bei tolimesnės išeivijos atstovų. Sodinome talkomis LTA Ąžuolyną, žinodami ąžuolų svarbą lietuvių tautos savimonėje, ekologinę reikšmę, o svarbiausia – ilgaamžiškumą, laiduosiantį šios iniciatyvos tvarumą daugeliui mūsų palikuonių kartų̃. Pirmojoje talkoje simboliškai pasodinau LTA Ąžuolyno garbingoje vietoje paskutinį sodinuką iš kelių dešimčių, kuriuos buvau prieš keliolika metų sudaiginęs iš surinktų Stelmužės ąžuolo gilių. Šis medis – lyg estafetės lazdelė iš garsiausio Lietuvos Pirmojo Tūkstantmečio ąžuolo būsimoms Antrojo Tūkstantmečio kartoms…

Lygiagrečiai tuo metu su dideliu entuziazmu Kauno „Drobės“ susivienijimo iniciatyva buvo atkuriama J.Basanavičiaus gimtinės sodyba pagal architektės restauratorės Živilės Mačionienės projektą. Būtent tomis progomis atliktus darbus ir sukauptą patirtį primins Lietuvos visuomenei – ir visų pirma, Sūduvos – Suvalkijos kraštui, kurio našioje žemėje LTA Ąžuolynas suvešėjo ir kurio žmonėms pirmiausia esame dėkingi už pritarimą ir paramą sodinant jį – leidinys „Tautos Ąžuolynas“. Ačiū nemažo autorių būrio, sudarytojo V. Stepulio, leidyklos „VERSUS AUREUS“ pastangoms ir operatyvumui, gausiai iliustruota knyga 1000 egz. tiražu pasirodė pačiu laiku, sukakties renginių išvakarėse. Leidinyje autoriniais straipsniais LTA Ąžuolyno sumanytojai bei suburtos Tautinio atgimimo ąžuolyno draugijos entuziastai ir rėmėjai aptaria tiek LTA Ąžuolyno visumą, jo vietovę, istoriją ir gamtos sąlygas, tiek ir susijusių aspektų įvairovę – ekologijos, mitologijos, kraštotyros bei tolesnės plėtros perspektyvas. Kaip reziumuojama draugijos tarybos 2007.04.25 patvirtintoje LTA Ąžuolyno plėtros koncepcijoje, jau atliktų darbų visuma įpareigoja „nepaliaujamam LTA Ąžuolyno ugdymui, jo apsaugai ir priežiūrai“. To reikalauja ir LRV 1998.05.19 nutarimu Nr.612 suteiktasis LTA Ąžuolynui kultūros paminklo statusas, kartu su memorialine sodyba ir kapinaitėmis, 67,4 ha plote. Sumanymo ištakas ir įgyvendinimo eigą aptardamas, leidinio sudarytojas, draugijos tarybos pirmininkas, didelės patirties inžinierius statybininkas ir puikus organizatorius V.Stepulis reziumavo, jog „Ąžuolynas tapo Lietuvos žmonių savastimi“; 1997m. iš esmės baigus jį formuoti, jo visumos jau nereikėtų keisti – „naujadarai gali tik papildyti, plėtoti pagrindinę idėją – tautinį atgimimą“. Ribotai dar sodinami medeliai tęstinio sodinimo giraitėse: Lietuvos prezidentų, J.Basanavičiaus premijos laureatų, Kovo 11 akto signatarų, jiems patiems dalyvaujant; taip pat įprasminant ypatingus įvykius.

Leidinio įvadinėse mintyse žymus filosofas ir mokslo istorikas Juozas Algimantas Krikštopaitis įžvalgiai mato LTA Ąžuolyno idėjos užuomazgą mite apie Pasaulio medį, sublimuoja jose S.Daukanto Sengirės, Vydūno regėtų misterijų šventųjų ąžuolų paunksmėje, Antano Baranausko apdainuoto Anykščių Šilelio vaizdinius, susiedamas su čia gimusio J.Basanavičiaus tautos praeities vizija bei ateities perspektyva. O visuomenėje šiam leidiniui paplitus, įžvelgia jo paskirtį – kad „taptų dokumentu, įamžinančiu mūsų kultūroje jau žaliuojantį TAUTOS MONUMENTĄ…“

LTA Ąžuolyno gamtos aplinką, žemėnaudos raidą jame aptaria, pagrindžia jo suformavimą keliolika giraičių, susijusių su lietuvių tautos istorija, Ąžuolyno plano sudarytojas patyręs žemėtvarkos inžinierius, daugelio projektų autorius R.Survila.

LTA Ąžuolyno vidury pastatyto lietuvių mitologijos esmę išreiškiančio Aukuro akmens motyvus apibūdina Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas, VPU profesorius Libertas Klimka ir architektė restauratorė Vitalija Stepulienė.

Ąžuolo įvaizdį kaip lietuvių etnoekologijos fenomeną argumentuotai pateikia filosofijos daktaras profesorius Česlovas Kalenda, pagrįsdamas gausia istorine medžiaga, iliustruojama gyvais pavyzdžiais, kaip B. Brazdžionio „AŽUOLE“ – „Prieš šimtmečius įaugo mano šaknys šiton žemėn,/ Ir šimtmečių juoda audra jų neišraus“; Maironio – „Idėjos, jei svarbios, nemiršta kaip žmonės“ bei kitais. Pažymi puikiai filosofo Juozo Girniaus pastebėtą ąžuolo simbolio tvarumą kaip atramą lietuvių istorinės egzistencijos pavojams „slavų ir germanų pasaulių“ paribyje. Ir baigia svariu apibendrinimu, jog „etnoekologijos požiūriu tėvynės gamtą laikant tautos namais, ąžuolą galima tituluoti tų namų sargu“.

Etnoekologinį lietuvių santykį su ąžuolais vaizdžiai pratęsė J.A. Krikštopaitis, dar palygindamas su kitų tautų pavyzdžiais, o „tautos stiprybės simboliu“ ąžuolą apibūdino jau mus palikęs įžymus tautosakos ir mitologijos tyrinėtojas Norbertas Vėlius (1938-1996).

Ąžuolų atsiradimą ir paplitimą Lietuvoje aptarė akademikas gamtininkas Algirdas Gaigalas, savo straipsnį baigdamas priminimu, jog „Ąžuolai savaime atauga sunkiai, juos reikia ne tik sodinti, bet ir globoti taip pat, kaip atgimstančią Lietuvą“.

Ir toli svetur gyvenant išlaikytą tvirtą jausmą Lietuvos ąžuolams išsakė pokalbyje su leidinio sudarytoju Vaclovas Dargužas, Šveicarijos lietuvių bendruomenės garbės pirmininkas, Vilniaus universiteto garbės daktaras; – o Lietuvoje ąžuolų keliamus jausmus ir kilnias idėjas išdėstė vienas LTA Ąžuolyno sumanytojų, etninės kultūros puoselėtojas, Etninės kultūros globos tarybos narys ,o Dzūkijos tarybos pirmininkas, Vygandas Čaplikas, mintyse apie ąžuolą, draugus ir Ąžuolyną priminęs, deja, taip nelauktai išėjusios talentingos dailininkės Gražinos Didelytės (1938-2007) didelį indėlį ąžuolų ir apskritai gamtos vaizdavimą mene.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė, miškininkė Birutė Valionytė aprašė Signatarų giraitės sodinimą LTA Ąžuolyne, to darbo žymiausius dalyvius ir rėmėjus, vildamasi, kad „Ąžuolynas gyvuos ilgus šimtmečius ir ateinančioms kartoms primins 1990-ųjų Atgimimą“.

J.Basanavičiaus gimtosios sodybos atkūrimą išsamiai nušvietė projekto autorė architektė restauratorė Živilė Mačionienė, vildamasi, jog netolimoje ateityje pavyks užbaigti viso sodybos komplekso atkūrimą su aliejinyčia (jos vienintelis pavyzdys bėra išlikęs Vištytyje) ir jauja, taip įtvirtinus „visą istorinę tiesą, kokioje sodyboje gimė ir augo Lietuvos patriarchas Jonas Basanavičius“.

Sodybą, Ąžuolyną ir apylinkes kaip turistinio lankymo įžymybes knygos pabaigoje aptaria vienas sumanytojų, geografas, keliautojas ir žygeivis, mokslų daktaras VPU docentas R.Krupickas, daug nusipelnęs Lietuvos pažinimo populiarintojas.

Knyga gausiai iliustruota išsamiai anotuotomis fotografijomis – tuo dar patrauklesnė tūkstančiams neužmirštamų LTA Ąžuolyno sodinimo talkų dalyvių bei istorinių želdynų entuziastams visoje Lietuvoje. Tai paliudijo knygos pristatymas Vilniaus visuomenei 2009m. kovo 26d. Signatarų namų salėje. Joje vargiai tilpo susirinkusieji paklausyti vakaro, sumaniai vedamo Tautos namų santaros tarybos pirmininko Antano Gudelio. Jame gyvai pasidalijo prisiminimais apie LTA Ąžuolyno ištakas, sodinimą, knygos sudarymą bei ateities perspektyvas nemaža jo sumanytojų, dalyvių ir rėmėjų, pasveikino atvykę Marijampolės apskrities administracijos ir jos dabar kuruojamo Jono Basanavičiaus sodybos muziejaus atstovai.

Kęstutis Labanauskas, parkotyrininkas, kultūrinio kraštovaizdžio ekspertas

 

Pulkininko Vytauto Pociūno atminimui

Daukanto aikštėje, Vilniuje, ir vėl skambės žuvusiam pulkininkui skirta muzika: fleita gros Justina Orlovskytė, dainuos Gytis Paškevičius

Piliečių Santalka ir M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas

KVIEČIA PAGERBTI PULKININKO VYTAUTO POCIŪNO ATMINIMĄ

Prieš trejus metus Baltarusijoje žuvo Lietuvos saugumo karininkas Vytautas Pociūnas. Aukščiausi šalies pareigūnai tuomet teigė, kad ištirti šios žūties aplinkybes – valstybės garbės reikalas. Deja, Lietuvos teisėsauga iki šiol to nėra padariusi.

Piliečių Santalka ir M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas jau trečius metus kviečia visus savo valstybei neabejingus piliečius pagerbti Vytauto Pociūno atminimą.

Rugpjūčio 23 d., sekmadienį, 17 valandą, Daukanto aikštėje, Vilniuje skambės žuvusiam pulkininkui skirta muzika.

Fleita gros Justina Orlovskytė.

Dainuos Gytis Paškevičius.

2009 08 21 „Ryto allegro“ per „Klasikos“ programą, http://www.lrt.lt/radio

„Jau trečią kartą S. Daukanto aikštėje Vilniuje skambės koncertas, skirtas pulkininko Vytauto Pociūno atminimui. Pernai čia skambėjo smuikininko Martyno Švėgždos fon Bekerio atliekama muzika, dainavo folkloro ansamblis „Kupolė“, užpernai bitlų dainas atliko filosofas Leonidas Donskis. Šiemet koncertuos fleitininkė Justina Orlovskytė, dainuos Gytis Paškevičius. Ką apie šią iniciatyvą – muzikinę pilietinę akciją, kurią rengia Piliečių santalka ir M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, mano kultūros žmonės, kodėl jie eina į tokius renginius, ar tai yra jų pilietinės pozicijos išraiška – pokalbis studijoje su teatrologe, mokslininke ir pedagoge profesore Irena Veisaite, M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo atstovu Gintautu Ivinsku, kompozitoriumi Osvaldu Balakausku ir režisieriumi Jonu Jurašu.“

Sekmadienį Vilniuje prie prezidentūros akcija V. Pociūnui atminti

2009-08-22

Rytoj jau trečią kartą S. Daukanto aikštėje Vilniuje skambės koncertas, skirtas pulkininko Vytauto Pociūno atminimui.

Pernai čia skambėjo smuikininko Martyno Švėgždos fon Bekerio atliekama muzika, dainavo folkloro ansamblis „Kupolė“, užpernai bitlų dainas atliko filosofas Leonidas Donskis. Šiemet rugpjūčio 23 d., sekmadienį, 17 valandą, Daukanto aikštėje, Vilniuje ir vėl skambės žuvusiam pulkininkui skirta muzika. Fleita gros Justina Orlovskytė, Dainuos Gytis Paškevičius.

Šią iniciatyvą – muzikinę pilietinę akciją, rengia Piliečių santalka ir M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas. Mintis būtent tokiu subtiliu būdu pagerbti pulkiniko atminimą prieš trejus metus kilo fondo atstovui Gintautui Ivinskui.

Pasak jo, poreikis pagerbti tragiškai ir iki šiol neaiškiomis aplinkybėmis žuvusio pulkininko atminimą buvo toks natūralus, kad net nekilo klausimų, ar tai tinka prie fondo vykdomos veiklos. „Laikomės nuostatos, kad jei esame Lietuvos piliečiai ir jaučiamės už ją atsakingi bei manome, kad mūsų veiksmai gali kažką pakeisti, tai būdami kultūros žmonės šalia savo pagrindinės profesijos bei veiklos galime ir turime skatinti pilietiškumą.“ – radijo laidoje „Ryto allegro“ kalbėjo akcijos iniciatorius.

V.Pociūnas kultūros žmonių tarpe turėjo daug draugų, bičiulių. Jo artimieji taip pat buvo glaudžiai susiję su kultūros ir meno pasauliu, tad neatsitiktinai pilietinei akcijai jau nuo pat pirmųjų metų buvo pasirinkta tokia subtili, tačiau tuo pat metu ir labai paveiki pilietinės akcijos forma.

„Iškėliau vienintelę sąlygą – kad renginio metu nebūtų jokių politinių kalbų ar „lipimo ant bačkos“. Juk svarbiausia, kad visas dėmesys būtų skiriamas deramam pulkininko atminimui“ – laidoje sakė G.Ivinskas.

V. Pociūno žuties tyrimas iki šiol nėra baigtas, o mirties aplinkybės vis dar neaiškios, tad ši akcija, ne tik pulkininko atminimo pagerbimas, bet ir savotiška tyli pasipriešinimo forma.

„Gyvename žodžių devalvacijos laikais, kai kalbomis ir žodžiais niekas nebetiki. Tad norint kažką pasakyti, reikia ne sakyti tikrąją to žodžio prasme, o ieškoti kitų būdų perduoti savo žinią. Todėl einu į S.Daukanto aikštę kasmet ne tik tam, kad pagerbčiau šio man taip brangaus žmogaus atminimą, bet tai tuo pačiu yra ir mano protesto išraiška“ – sakė radijo laidoje dalyvavusi teatrologė, mokslininkė ir pedagogė profesorė Irena Veisaitė.

Pasak profesorės, didelė dalis visuomenės yra pasipiktinusi ir nusivylusi tuo, kaip sprendžiama pulkininko žuties byla: „Visi pradedame jaustis nesaugūs, kai matome, kaip vyko šios bylos tyrimas, ir kaip po mirties buvo apšmeižtas V. Pociūnas.“.

Anot kompozitoriaus Osvaldo Balakausko, V. Pociūno žūties tragedija, tai ne vien asmeninė jo šeimos ir artimųjų drama. Tai visos Lietuvos tragedija, kurios nedera pamiršti, kol tyrimas nėra baigtas ir tiek daug dalykų nutylima. „Man atrodo, kad nepasitikėjimas ir neviltis, kuri šiandien sklando po mūsų kraštą yra bent iš dalies nulemta ir šioje byloje taip aiškiai pasimačiusio visos tiesos nepasakymo.“ – kompozitoriui laidoje antrino profesorė I.Veisaitė.

Todėl visos visuomenės, tarp jų ir kultūros žmonių aktyvus pilietiškumas yra būdas ne tik atiduoti pagarbą žuvusiam pulkininkui, bet apskritai parodyti, kad žmonėms ne vis vien kas vyksta Lietuvoje. Pasak I.Veisaitės, labai svarbu, kad apie akciją sužinotų ir joje dalyvautų ne tik pulkininko artimieji, draugai ir bičiuliai, bet ir visa visuomenė, ypač jaunimas.

Labai svarbu, kad tam abejingi nelieka bei iniciatyvos imasi kultūros žmonės, nes „juk tikra kultūra visada gina svarbiausias moralines ir egzistencines vertybes ir todėl ji šiandien mums tokia reikšminga“ – reziumavo profesorė.

Lina Valantiejūtėhttp://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles%2F98781

Daugiau apie šį renginį:

http://www.alfa.lt/straipsnis/10287281/#.U0PlU6h_vng

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vsd-karininko-vpociuno-zuties-metines-paminetos-koncertu-prie-prezidento-rumu.d?id=23703109

Nuotraukos iš renginio

Renginys M.K. Čiurlionio metinėms

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas ketvirtą sezoną tęsia labdaringų, edukacinių, meninių renginių ciklą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“. Šių metų pagrindinė tema: ,,Šeima – unikali auklėjimo sistema: istorinių Lietuvos šeimų istorijos“. Šįkart Fondas, kartu su Nacionaline UNESCO komisija ir Lietuvos mokslų akademijos Mokslininkų rūmais 2009 m. rugsėjo 22 d. 18 val. kviečia atvykti į Verkių rūmus (Mokslininkų rūmus) Žaliųjų Ežerų g. 49, Vilnius. Čia vyks renginys skirtas trims progoms: MIKALOJAUS KONSTANTINO ČIURLIONIO 134-ioms gimimo metinėms, BALTŲ VIENYBĖS DIENAI ir EUROPOS PAVELDO DIENOMS. Bet pradžioje, tą pačią 22 d. 12 val., – gėlių padėjimas ant M. K. Čiurlionio kapo Rasų kapinėse.

O jau minėtame renginyje dalyvaus: parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas, Etninės globos tarybos Pirmininkas, prof. Libertas Klimka, fortepijoninis trio „Kaskados“ (Albina Šikšniūtė, Rusnė Mataitytė ir Edmundas Kulikauskas); Lina Giedraitytė (pianinas) bei solistai: Aušra Liutkutė (sopranas), Jovita Vaškevičiūtė (mecosopranas) ir Mindaugas Jankauskas (tenoras). Be to, veiks Fondo kaupiama ir keliaujanti paroda „Aplankyti paveldo objektai“. Renginys atviras visiems ir nemokamas.

VERKIŲ LOBIŲ ATSPINDŽIAI

VERKIŲ architektūrinio ansamblio parkas yra 2-asis Lietuvoje pagal kompleksinę vertę (po Palangos parko).Verkiai pasižymi unikalia gamtos padėtimi prie didingo Neries upės posūkio. Čia upė įsiremia į aukštą plynaukštės šlaitą, kuriame sutekančių upelių giliais slėniais atidalytas vaizdingasis istorinis Verkių kalnas. Būtent šis kalnas tapo užuomazga vieno seniausių Lietuvos parkų kūrybai. Kilme tai buvo senojo tikėjimo žynių valda su šventąja giraite, XIV a. pabaigoje Lietuvai apsikrikštijus, didžiojo kunigaikščio Jogailos dovanojimo aktu užrašyta Vilniaus vyskupijai. XIV – XIX a. dvare suformuotas sudėtingos kompozicijos pastatų ansamblis su išplėtota tvenkinių sistema ir malūnais. Amžiams bėgant ansamblis patyrė daugelį kūrybinių rekonstrukcijų, prie kurių dirbo tokie garsūs architektai, kaip M. Knakfusas, L.Stuoka-Gucevičius, B.Simonas ir A. Žiraras bei kiti, mecenatų Vilniaus vyskupų (ypač K. Bžostovskio ir I.Masalskio), o XIX a. kunigaikščių Vitgenšteinų užsakymais. Svarbi ir Verkių archeologinė, istorinė bei dendrologinė vertė. Šis parkas apipintas daugelio legendų, įamžintas literatūros ir dailės. Įžymus Vilniaus kultūros paveldo tyrinėtojas V. Drėma, daug dėmesio skyręs Verkiams savo stambiausiame veikale „Dingęs Vilnius“, išsamiai aptarė Verkių parką vaizdavusių dailininkų P. Šmuglevičiaus, M. Januševičiaus, J. Oziemblauskio, V. Dmachausko, A. Žemaičio, N. Ordos, V. Sadovnikovo (pastarasis Verkių savininko Vitgenšteino specialiai buvo pasikviestas iš Sankt-Peterburgo Verkių grožį įamžinti) kūrybą, kuri vėliau įtraukta į garsųjį J. K.Vilčinskio „Vilniaus albumą“.

Prieš keliolika metų – deja, jau mirusių entuziastų S. Lasavicko ir A. Lisankos archeologijos tyrimais – kalno smaigalyje patvirtinta XIX a. romantikų iškelta legendų versija apie čia buvusią gamtamanių šventyklą bei Verkių parko pradmenį iš šventosios giraitės. Žinomiausioji legenda iš Verkių kildino garsųjį krivių krivaitį ir Lietuvos valdovo Gedimino patarėją Lizdeiką…

Gilią senovę liudija Verkiuose rastos 92 arabų monetos, kaldintos 896 – 943 m. ir 1941 m. darže rastas lobis puode, kur buvę per 2000 Vytauto Didžiojo monetų, Prahos grašių ir kitų. Beje – argi tai ne akivaizdus įrodymas, kokie seni ir platūs buvo mūsų protėvių tarptautiniai ryšiai?

Perėmusi Verkius, Vilniaus vyskupija čia įkūrė vieną iš pagrindinių Lietuvos bažnytinių dvarų. Ansamblį anuomet sudarė 3 dalys: vadinamoji Slabadėlė (dabar Trinapolis), palivarkas (ties dab. Verkių g. 69) ir rūmai (dab. vila Verkių g. 77). Ilgainiui Verkiuose sukaupta, be kita ko, ir didelių meno turtų. Čia lankydavosi ir teikdavo dovanų žymūs svečiai, kaip valdovas Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza, bei aukšti valstybės pareigūnai, užsienio diplomatai. Senuosiuose mediniuose Verkių rūmuose mirė Vilniaus vyskupas Albrechtas Radvila, sugrįžęs iš sunkios užsienio kelionės.

XVII a. ketvirtyje veiklaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus iniciatyva dvaras atnaujintas ansamblio reprezentacijai būtinais komponentais: rezidencija su parku ir žvėrynu, palivarku su ūkio pastatais ir įmonėmis.

1662m. vyskupas Jurgis Belazaras dovanojo iš dvaro 7 valakus žemės, kurioje – kaip padėka Dievo malonei už išsilaisvinimą nuo Rusijos caro okupacijos 1655 – 1661 m., buvo įrengtas garsusis Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelias, atkartojantis Jeruzalės Kristaus kančios kelią (simboliška, kad sovietų okupacijoje būtent 1962 m. diduma kelio koplyčių buvo vandališkai išsprogdintos, ir tik neseniai, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, atstatytos).

Apie 1690 m. vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio pastatydinti pilies tipo rūmai kalne. Jie buvo kvadratiniai, 3 aukštų, su skarda dengtais kampiniais bokštais. Pagrindinis fasadas su kolonada ir galerija buvo orientuotas upės pusėn. Drauge suformuotas 3 ašių ansamblis Verkiuose: Rūmai – Trinapolis – Kalvarijos, apsuptas parkų ir miškų, o žemutinio dvaro reikšmė sumažėjo.

1780 m. po ilgos juridinės bylos su Vilniaus kapitula Verkius išsikeitė asmeninei nuosavybei už kitas valdas savo ambicingiems planams vyskupas Ignas Masalskis. Jis ėmėsi formuoti klasicistinį ansamblį pagal architektų Martyno Knakfuso ir Lauryno Gucevičiaus projektus. Taip XVIII a. pabaigoje sukurtas vienas didingiausių Lietuvos architektūros ansamblių (tiesa, nespėtas visai išbaigti). Ansamblio pagrindą sudarė aukštutinis dvaras, užėmęs 57 ha, klasicistinio plano su liepų alėjomis ir juostomis. Jį gaubė žemutinis dvaras – beveik 200 ha, suplanuotas medžių alėjomis 4 kvartalais su tvenkiniais (upelių slėniuose įrengtos sistemos), malūnais ir daržininkyste.

Dabar klasicistinio dvaro plano tik fragmentai pastebimi, nes po vyskupo I. Masalskio ir jo dukterėčios, Elenos Apolonijos Masalskytės de Linjė/Potockienės, keičiantis savininkams ir žlugus senajam Lietuvos valstybingumui, Verkiai smuko, skaidėsi ir smulkėjo; žemutinis parkas sisteminio statuso dabar netekęs, tik maža dalimi įtrauktas į 1993 m. nustatytą kultūros vertybės teritoriją (iš viso 82,4 ha, iš jų medynų 42,2 ha).

Tiesa, XIX a. viduryje Verkiai buvo iš dalies atsigavę, kai dvarą įsigijo Lietuvon atsikraustęs Radvilos žentas kunigaikštis Liudvikas Vitgenšteinas. Jis net ketino restauruoti griūvančius centrinius rūmus; be kitų, kalbino garsųjį vokiečių architektą Karlą Fridrichą Šinkelį imtis šio darbo. Minėtasis V. Drėma veikale „Dingęs Vilnius“ pažymi K. F. Šinkelio susižavėjimą Verkiais, kuriuose savininkui jis rekomendavęs „Gucevičiaus kūrinį be jokių pakeitimų“ išsaugoti, bet kai pastarasis atsisakė to neįstengiąs, K. F. Šinkelis pasiūlė čia pastatyti tokius didingus rūmus, kad juos realizuoti „nenešė ir kunigaikščio kišenė“. Kitus architektus baugino sudėtingo ir baisiai apleisto Masalskio rūmų statinio būklė, tad L. Vitgenšteinui teko su didelėm išlaidom tuos rūmus demontuoti. Naujai Vitgenšteinų rezidencijai Verkiuose buvo pritaikytas rytinės oficinos klasicistinis pastatas, pagal šveicarų architektų Bernaro Simono ir Alfonso Žirardo projektą žymiai rekonstruotas. Jo šiauriniame gale pristatyta salė ir bokštas (XIX a. salė garsėjo Vilniuje sukaupta meno vertybių kolekcija – vadinamuoju Verkių Ermitažu), pietiniame gale pristatyta įstiklinta oranžerija (pagarsėjęs žiemos sodas; deja, neišlikęs) bei atlikta kitų pakeitimų.

Kartu su didesniu ar mažesniu pastatų pertvarkymu, Vitgenšteinai gamtovaizdiškai rekonstravo parką, ypač aukštutinį, anglų parkų dvasia. Visoje Europoje įsivyravo ši parkų meno kryptis, suteikdama laisvas gamtovaizdiškas formas daugeliui anksčiau griežtai geometriškai suplanuotų parkų. Tai atitiko išaugusias žmonijos gamtamokslines žinias, pasaulio augalijos pažinimą ir naujų augalų rūšių introdukciją. Taip įvyko ir Verkiuose, kurių parką perplanuojant, buvo keleriopai praturtinta rūšinė sudėtis, papildžiusi lig tol vyravusį didingų savaiminių ąžuolų, liepų, vinkšnų, klevų, pušų ir eglių medyną svetimžemiais maumedžiais, Veimuto pušimis, riešutmedžiais ir ypač svetimžemių liepų rūšimis, dekoratyvių krūmų gausa. Net po ilgai trukusio XX a. parko apleistumo G. Isokas rašė Verkių parke išlikusią 74 rūšių ir formų dendroflorą; iš jų 31 savaiminę ir 43 svetimžemes rūšis. Žymus XIX a. lenkų parkotyrininkas S. Wodzicki (gyvenęs Krokuvoje) Verkių parką vertino kaip vieną iš 5 geriausių angliško stiliaus parkų visoje buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – greta Kairėnų, Taujėnų, Cirkliškio ir Daugėliškio parkų.

XIX a. parko lankytojus taip pat žavėjo žiemos sodo ir šiltnamių augalai bei puošnūs parko gėlynai ir fontanas. Savito kolorito teikė parko apšvietimas dujiniais žibintais (po ilgos pertraukos toks apšvietimas neseniai restauruotas).

Kaip Vilniaus vyskupijos reprezentacinis dvaras, jau nuo seniausių laikų gausiai lankytas, į kelionių aprašymus ir memuarus patekęs, savotišku paminklosaugos pirmtaku ir etalonu tapęs Verkių ansamblis XIX a. kultūros visuomenėje ypač išgarsėjo, susilaukė jau minėtų dailininkų dėmesio. Apie Verkius, jų praeitį, tyrimus ir atradimus nemažai buvo rašoma tų laikų spaudoje; pvz. parko pertvarkymo metu 1845 rastos kelios kapavietės su įvairiais bronzos ir geležies dirbiniais, anksčiau minėtieji monetų radiniai. Deja, daug parko dekoro elementų jau nesugrąžinamai prarasti, kai XIX a. pabaigoje Vitgenšteinų palikuoniai Verkius, verčiami Rusijos valdžios, kaip ne Rusijos piliečiai, turėjo parduoti. Per XX a., keičiantis atsitiktiniams savininkams ir valdžioms, praūžus dviems pasauliniams karams ir keliems mažesniems su lydinčiomis suirutėmis, o ypač sovietmečio pradžioje, ansamblis buvo apniokotas bei patyrė milžiniškų meno vertybių bei retosios augalijos nuostolių. Kiek stabilesnė tvarka nusistovėjo tik perdavus Verkius 1960 m. Mokslų Akademijai. Kartu su ansambliu parkui suteiktas AtR 50n bei GR 5 paminkliškumas. Akademijos užsakymu rūmai buvo restauruoti ir pritaikyti Mokslininkų namams pagal Paminklų restauravimo instituto architekto Antano Kunigėlio projektą, atlikta kai kurių restauravimo ir pritaikymo darbų. Nemaža Mokslų Akademijos užsakyta ambicingų tvarkymo projektų ir senajam parkui, tačiau tik maža dalis jų įgyvendinti. Tarp kliūčių bene svarbiausia, kad nebuvo įsteigta nuolatinė parko tvarkymo tarnyba; darbai rengti tik priešokiais ir talkomis, kurių tokio sudėtingo parko organizmui tinkamai prižiūrėti anaiptol nepakanka – nors ir daug triūso įdėjo bei gerų norų turėjo dalyje ansamblio įsikūręs Botanikos institutas.

Nepaisant patirtų nemažų nuostolių ir susidariusių netolygumų per ilgą ansamblio raidą, vis dėlto pažymėtinas išlikęs darnus ryšys pastatų su parku. Ypač tikslinga klasicistinė pastatų kompozicija reprezentacinės kalvos plynaukštėje. Elipsinė parterio aikštė jos vidury – kompozicijos centras, abipus kurio simetriškai išdėstyti svarbiausi pastatai: minėtoji Vitgenšteinų rekonstruota kaip centriniai rūmai rytų oficina (savo vaidmeniu pakeitusi nugriautus skersai ašies stovėjusius klasicistinius Masalskių rūmus, iš kurių likę pamatai ir rūsiai) – ir vakarų oficina, kuri mažiau rekonstruota, todėl išlaikiusi grynesnį klasicizmą. Patį parterio centrą užima buvusio didingo fontano baseinas.

Prie pagrindinės kompozicijos ašies išilgai kalvos keterą išdėstyti ir kiti svarbūs pastatai: buvę užvažiuojamieji namai su ratine ir arklide, oranžerijos, sargo namelis bei klasicizmo architektūros etalonu laikomi mažieji rūmai arba paviljonas.

Dabar Verkių ansamblis yra Registro objektas G 230 K, kurio plotas 82,4 ha. Deja, paminklinės vienovės neišlaikyta, pagrindiniam naudotojui, Botanikos institutui, priskyrus ne visą ansamblį. Savo ruožtu ansamblis įeina į stambesnes saugomas teritorijas – Verkių kultūros istorijos draustinį bei Verkių regioninį parką. Be dažnų paminėjimų spaudoje, daugelyje enciklopedinių leidinių ir kelionių vadovų, Verkiai neseniai sulaukė ir atskiro leidinio, kurį sudarė miškininkas, gamtosaugos puoselėtojas Romas Pakalnis – „Verkiai“, 2003; o istorikės Mortos Baužienės Verkiai pristatyti leidinyje „Lietuvos dvarai“ su meniškomis iliustracijomis (2007; 138-147 psl.).

Simboliška, kad jungtinė Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija 1998 m. įkurdinta minėtuose mažuosiuose rūmuose. Įstaigų bendradarbiavimas teikia vilčių koordinuotai viso šio gražaus Vilniaus pakraščio vertybių apsaugai, tvarkymui ir turistinei reprezentacijai, kad bus sutelktos savivaldybės, aplinkos, kultūros ir visuomeninių institucijų pastangos. Taip įpareigoja ir antrojo pagal kompleksinę vertę Lietuvos parko rangas – juolab sostinės pašonėje, prie patrauklių turistinių maršrutų į Europos centrą ir labai išpopuliarėjusį pastaraisiais metais Europos parką. Todėl Verkių ansamblio atgaivinimas ir visapusiškas panaudojimas – vienas svarbiausių Lietuvos paminklotvarkos uždavinių, įsidėmėtinų Lietuvos Vardo Tūkstantmečio šviesoje.

Parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas

Nuotraukos iš renginio

Salų dvare

Pavakario koncerte „Populiarioji klasika ir retro“ dalyvaus: Nacionalinės premijos laureatas M. K. Čiurlionio kvartetas bei solistai Aušra Liutkutė (sopranas) ir Šarūnas Čepulis (baritonas)

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas ketvirtą sezoną tęsia labdaringų, edukacinių, meninių renginių ciklą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“. Šių metų pagrindinė tema: ,,Šeima – unikali auklėjimo sistema: istorinių Lietuvos šeimų istorijos“. Fondas, kartu su Nacionaline UNESCO komisija ir Academia Grammaticorum Salensis Sexta 2009 m. rugpjūčio 8 d. 18 val. kviečia atvykti į Salų dvarą (Salų miestelis, Rokiškio rajonas). Čia parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas pristatys Fondo kaupiamą parodą „APLANKYTI PAVELDO OBJEKTAI“, o pavakario koncerte „POPULIARIOJI KLASIKA IR RETRO“ dalyvaus: Nacionalinės premijos laureatas M. K. Čiurlionio kvartetas bei solistai – Aušra Liutkutė (sopranas) ir Šarūnas Čepulis (baritonas). Šis, nuo 2007 metų vasaros jau trečiasis Fondo renginys Salų dvare, kaip ir ankstesnieji, – atviras visiems ir nemokamas.

Daugiaveidis Salų parkas

Tokį vaizdinį šiam parkui apibūdinti pasirinkau kaip dėl jo ilgos ir sudėtingos istorinės raidos, taip ir dėl daugelio jame pasikeitusių – ir jį savaip keitusių – savininkų, taip pat dėl jo vis dar nepakankamo ištirtumo bei gaubiančių legendų. Be to, paskatino visuomenę sudominęs mįslingas Salų reginio iš oro panašumas su Lietuvos kontūrų siluetu. Ir kaip Lietuva, šiemet savo Vardo Tūkstantmetį iškilia Dainų švente pasitikdama, tai saulėtai šypsodamasi, tai debesimis apsisiausdama ir lietų prausiama, net perkūnijomis pagrūmodama, atrodė mįslingai paslaptinga, taip ir Lietuvos siluetą atkartojantis Salų parkas keri įspūdžių įvairove. Sužavėjęs reginiu iš viršaus, jis visai kitoks pasitinka keliu atvažiuojantį, magiška panorama atsiskleidžia atplaukiančiam valtimi iš ežero, iliuzoriška tuopų didybe pribloškia einantį ūksminga alėja; po žiemos sužavėjęs ankstyvos žalumos kintamais atspalviais, rudenį atsisveikina auksine lapija pamargintas. O jeigu dar ežerų žvejybos sugestija vaizduote pamėgintume pažvelgti gelmės akimis – arba per laiko prizmę praeities legendų vaizdiniais! Kiek dailininkų čia surastų įkvėpimo, kiek muzikų galėtų pradžiuginti naujais akordais, o kiek istorinių romanų ir poemų dar neparašytos laukia savo polėkio…

Tokį gausų paveldą šiame 12 ha ploto parke, kompleksiniu vertinimu 37-ame Lietuvoje ir 14-tame Aukštaitijos regione bei 5-tame Panevėžio apskrityje, sukaupė ir paliko protėvių kartos. Likę anonimiškos legendine priešistore, o nuo 1450 m. įžengę į dokumentinę istoriją su garsiųjų Kęsgailų valdyto dvaro pradmenimis. Beje, Mykolas Kęsgaila žinomas kaip vienas ištikimiausių Vytauto Didžiojo karvedžių Žalgirio mūšyje.

Salų parkas, A.Tauro nuomone, priklauso prie seniausių Lietuvos parkų. Kaip rašoma „Mažojoje Lietuvos tarybinėje enciklopedijoje“ (MLTE-III-151), jis išplėtotas iš senobinio Radvilų žvėryno (o žinoma, jog neretai tokiais žvėrynais į krikščionybę perėjusių didikų buvo paverčiamos senobinės šventosios giraitės). Vėlesnių savininkų buvęs kelis kart rekonstruotas griežtai geometrišku planu, kuris XIX a. pertvarkytas mišriu, įvedus peizažinių elementų. Išlikęs susikertančių alėjų kompozicijos planas. Pagrindinė skersinė ašis per parterį link rūmų ir ežero, o parko išilginė ašis tęsiasi liepų alėja į rytus nuo rūmų, lygiagrečiai ežero pakrantei.

Po Radvilų dvaras priklausęs su jais susigiminiavusiems italų kilmės Marikoniams, suformavusiems čia didingą klasicizmo ansamblio sodybą Dviragio ežero didžiojoje saloje, tik dėl atskirų pastatų datavimo ne visai aišku, katrie statyti Ignotui, o katrie Lucijonui Marikoniams valdant. V.P. Jurkšto duomenimis, prie dvaro kurį laiką veikė grafo I. Marikonio iniciatyva įsteigta muzikos mokykla, turėjusi orkestrą ir chorą. Ji uždaryta, prasidėjus kultūros slopinimui po pralaimėto 1831 m. sukilimo. Vėliau iš smunkančių, Rusijos valdžios represuojamų Marikonių Salos atiteko Tyzenhauzų ir Pšezdeckių giminėms. Salų architektūros ansamblį, dar sovietmečiu paskelbtą AtR136 paminklu, sudarė: rūmai (to laiko rūmų vaizdą nuo ežero pusės užfiksavo apsilankęs XIX a. 2-je pusėje dailininkas Napoleonas Orda), prievaizdo namas, pirtis ir skalbykla, svirnas, ledainė, kalvė, 2 kumetynai, tvartai ir parkas. Rūmai monumentalūs, vienaaukščiai su mezoninu, statyti 1806 m. Jie pasižymi pagrindinio į elipsės formos parterį nukreipto fasado 6 dorėninių kolonų (MLTE-III-151 suklydus, pavadinta „jonėnų stiliaus kolonomis“), portiku su trikampiu frontonu viršuje, netaisyklingo asimetriško plano. Rūmų dešinysis sparnas dvipusis, koridorinis; kairiojo patalpos sujungtos anfilada. Fasado pirmojo aukšto langai ir durys pusapskričių arkų formos, o kiti rūmų langai aukšti stačiakampiai, aprėminti profiliuotais apvadais. Rūsiai dengti cilindriniais skliautais. Kitų fasadų formos pakeistos vėlesnių rekonstrukcijų (TLE-IV-618; manoma pirma iš jų vyko po 1889 m., rūmus valdant M. Pšezdeckienei).

Kiti pastatai ansamblyje išdėstyti netolygiai; parke į rytus nuo rūmų tik kluonas ir daržinė, o į vakarus – pagrindinė pastatų sankaupa paežerėje bei prievaizdo namas, didysis kumetynas ir uždaras aplink ketvirtainį kiemą išdėstytų tvartų kompleksas palei pagrindinį kelią. Dauguma ūkio pastatų yra liaudies architektūrai būdingų formų, dengti aukštais stogais. Didysis kumetynas klasicistiškai akcentuotas atsuktame į kelią fasade mezoninu su portiko imitacija: dvi centrinės kolonos ir šoniniai akmens mūro stulpai remia trikampį frontoną. Kitų ūkinių pastatų kampai ir cokoliai sumūryti iš akmenų, lygias sienų plokštumas skaido stačiakampiai langai. Dar lakoniškesnių formų prie ežero stovinti kalvė: nedidelio tūrio, su pusapskričiu frontono langeliu (Lietuvos architektūros istorija – LAI-II-374,375). Ansamblį papildo parko šiaurinėje pusėje grafienės M. Pšezdeckienės rūpesčiu 1887 m. pastatydinta (LAI-III-270) pagal architekto iš Tirolio Georgo Vernerio projektą Salų Šv. Kryžiaus bažnyčia. Ji laikoma vienu gražiausių, profesionaliausiai sukurtų medinių neogotikos pastatų Lietuvoje. Bažnyčia kryžminio plano (32×23,7 m), trinavė, su 34,7 m aukščio smaile užbaigtu bokštu ir trimis bokšteliais. Pasižymi griežtų formų grakščiomis proporcijomis, pagrindinio fasado centre, bokšto viduriniame tarpsnyje išsiskiriančia puošnaus lango rože. Interjere kryžminio skerspjūvio stulpai laiko kryžminio skliauto formos briaunomis papuoštą perdangą. Salų bažnyčia – vienas raiškiausių pavyzdžių gana gausių Lietuvoje neogotinių ir neoromaninių bažnyčių – reikšmingo istorizmo epochos paveldo, simbolizuojančio lietuvių tautinį ir religinį atgimimą. Nukentėjusi per Pirmąjį Pasaulinį karą, bažnyčia perdengta 1923 m., remontuota 1939 m. Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora, kuri pataisyta 1975 m. su 3 mediniais vartais. Klebono Jono Morkvėno (1907-1981) pastatyta klebonija.

Ansamblis nuo 1997-12-31 Registro G122K12 objektas architektūros, istorijos, kraštovaizdžio, (tik kažkodėl nepažymėtos urbanistinė ir memorialinė) vertėmis su rūmais, Šv. Kryžiaus bažnyčia ir varpine, 10 ūkio statinių, 11,8 ha ploto.

Parkas išplėtotas rytinėje salos dalyje pagal pietinį krantą su lygesniu paviršiumi, nedideliu nuolydžiu į ežerą; paežerėje į rytus nuo kompozicijos ašies įrengta apžvalgos aikštelė. Leidinyje „Lietuvos parkai“, 2004 m., 331psl. akcentuojami abipus rūmų plytintys du parteriai. Šiaurinio parterio pakraščius riboja paprastieji klevai ir vakarinių tujų eilės, o nuo pietinio parterio atsiveria ežero reginys. Reikšminga parke į rytus nuo rūmų vedanti tiesi 385 m alėja ir maždaug ta kryptimi paežere vingiuojantis takas. Parkas buvo ištirtas 1975 m. likusiam tik dalinai įgyvendintam Paminklų restauravimo instituto rengtam pastatų ir parko tvarkymo projektui. Tuomet buvo atlikti: istoriniai tyrimai (A.Kazlauskas, 1969 m., F5/419; parko – E.Vaitulevičienė, 1974 m., F5/1093); rūmų architektūrinis pritaikymas (G.Kirdeikienė, konstruktorius A.Balkus, 1977 m., F2/284-75); 9 ha plote atlikti želdinių tyrimai (dendrologas L.Čibiras,1975 m., F2/284-66), parko genplanas (architektas A.Grigaravičius, 1975 m., F2/284-65). Tyrimais rasta vidutiniškai praturtinta dendroflora, 24 savaiminių+16 svetimžemių taksonų, suinventorinus – 1819 medžių. Šalia savaiminių mažalapių liepų (ypač alėjose), paprastųjų ąžuolų, klevų, uosių, guobų, pakrantėse gluosnių. Pažymėtinos ypač stambios pilkosios tuopos, kai kurios siekusios apie 2 m kamieno skersmens – deja, daugelis dėl senatvės išpuvę ir nuvirtę; smulkesni europiniai maumedžiai, vakarinės tujos, pocūgės, raudonieji ąžuolai bei kiti medžiai ir dekoratyvūs krūmai (MLTE-III-151 nurodomos alyvos, ligustrai, plikosios lanksvos, jazminai).

1992.IV.7 LRV nutarimu Nr.256 parkas buvo įtrauktas į neprivatizuotinų teritorijų dvarų sodybų sąrašą, taip pat įtrauktas į dvarų programą. Salų bendruomenės vadovės Zitos Levaškevičienės informacija, 2003 m. uždarius Salų žemės ūkio mokyklą, rūmai liko tušti, ir grėsė apleistumas. Laimei, iš Salų kilusios kalbininkės Ginos Kavaliūnaitės ir jos vyro, lingvisto iš Belgijos prof. Akselio Holvoet, iniciatyva nuo 2005 m. Salose rengiamos kalbotyros vasaros mokyklos. Jos tapo savotiški kultūros židiniai, rengiami koncertai ir susitikimai. Antai, 2007 m. rugpjūčio 4 d., po tarptautinės baltistų stovyklos Salose, organizavus kartu su M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondu, buvo diskutuota apie galimybes išsaugoti šį dvarą vientisą bendruomenės kultūrinei saviraiškai ir kultūrinio turizmo plėtrai. Dalyvavo paminklosaugininkė, VKPK narė Gražina Drėmaitė, iš Salų kilęs tada buvęs Rokiškio meras Rimantas Velykis, tuo metu buvusi Panevėžio apskrities viršininkė Gema Umbrasienė, Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos atstovė Lina Blažytė, menotyros daktarė Rasa Gečaitė ir kt.. Akivaizdu, kad įgyvendinti reikalaujančią daug lėšų įvairiašakę tvarkymo ir naudojimo programą bus įmanoma tik glaudžiai bendradarbiaujant ir kooperuojant pastangas visoms suinteresuotoms institucijoms. Tokį entuziazmą atspindi apie 2008 m. renginius Salose rašiusi („Panevėžio ryte“, 2008.VII.16, Nr.156/4432, psl.6 krašto žiniose Rita Zdanevičienė, „Menininkus kūrybai įkvėpė vaizdinga Salų dvaro aplinka“), kad renginiams „pasirinktas Salų dvaras, nes jame puikios gyvenimo, darbo ir poilsio sąlygos“.

Ypač aktualizavo Salų kultūrinį prioritetą pakartotinis M.K Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo renginys 2008.VIII.9, dalyvaujant maestro prof. Virgilijui Noreikai ir kitiems žymiems atlikėjams, bei įvykus paminklosaugininkų pasitarimui.

O belaukdami idėjų įgyvendinimo, pasak Z. Levaškevičienės, sališkiai „susirenka ir sodina gėles, grėbia lapus, nurenka šiukšles. Prie bendruomenės į grupę „Verdenė“ susibūręs kaimo jaunimas tvarko paežerę, nuo rūmų ežero link einančią „Meilės alėją“. Įrengtas žvejybos muziejus, bendruomenės būstinė, o ateity, projektų sėkmės atveju, tikimasi konferencijų salės, viešbučio, kavinės, amatų centro.

Įamžinant Salų parko istoriškumą, jo prieigose Lietuvos Vardo Tūkstantmečio proga tiktų pasodinti kompozicinę ąžuolų grupę.

Parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas

Nuotraukos iš renginio