Švėkšnos dvare

Po Švėkšnos dvaro, esančio Šilutės rajone, skliautais skambės Aušros Liutkutės ir Dalios Rukšėnaitės balsai bei smuiko ir pianino skambesys

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas ketvirtą sezoną tęsia labdaringų, edukacinių, meninių renginių ciklą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“. Šių metų pagrindinė tema: „Šeima – unikali auklėjimo sistema: istorinių Lietuvos šeimų istorijos“. Fondas, kartu su Nacionaline UNESCO komisija ir Švėkšnos seniūnija, 2009 m. liepos 25 d. kviečia atvykti į Švėkšnos dvarą ir parką (Švėkšnos mietelis, Šilutės rajonas). Čia nuo 20.30 val. parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas pristatys Fondo kaupiamą parodą „APLANKYTI PAVELDO OBJEKTAI“, o vakaro koncerte „PO TĖVIŠKĖS DANGUM…“ dalyvaus: Aušra Liutkutė (sopranas), Dalia Rukšėnaitė (mesopranas), Rašel Avital Kac (smuikas) ir Ala Bendoraitienė (pianinas). Visas šis renginys atviras visiems ir nemokamas.

ŠVĖKŠNOS PAMINKLŲ SĄSKAMBIAI

Švėkšna priklauso prie gražiausių Lietuvos dvarų parkų . Nepaisant daugumą Lietuvos dvarų nusiaubusių XX a. sumaiščių ir praūžusių 2 pasaulinių karų bei ypač sovietizavimo ir okupacijų padarytų nuostolių, Švėkšna laimingai neprarado vertybių karkaso, išlaikė bent dalį savo unikaliųjų vertybių.

Pagal mano sudarytą kompleksinio parkų vertinimo metodą tarp 1000 išlikusių bent siluetais Lietuvos parkų Švėkšnos yra 18-tas ( 4-tas Žemaitijos regione – po Palangos, Plungės ir Renavo parkų; 2-as Klaipėdos apskrityje; pirmaujantis Šilutės rajone; KLLPK). Tai iškilus Pliaterių giminės kelių kartų̃ iniciatyvomis XIX a.-XX a. pradžios meniškai transformuoto sendvario paminklinių vertybių ansamblis. Jo pažintinę turistinę vertę dar padidina architektūriškai glaudūs saitai su unikalia Švėkšnos bažnyčia ir miestelio, tradicinio seniūnijos centro, raida, be to artima kaimynystė kito beveik tolygios vertės Pliaterių iniciatyva sukurto ansamblio, Vilkėno. Kaip pažymi „Turisto atlasas“ ir 1938 m. „Vadovas po Lietuvą“ – Švėkšnos miestelį „puošia gražus grafo Broel-Pliaterio parkas, nuo kurio už 2 km antras, grafienės Broel-Pliaterienės parkas – abu turintys gražius rūmus“.

Švėkšnos parkas buvo įrengtas prie Švėkšnalės ir jos intako Šalnos (G.Isokas rašo Pjaunio) upelių santakos, su tvenkiniais; jo plotas įvairių šaltinių pateikiamas skirtingai: 1992.IV.7 LRV nutarime Nr.256 nurodomas 10,9 ha, taip pat G. Isoko ir L. Januškevičiaus; tačiau A.Tauro ir D. Narkevičiūtės teigiama 8 ha (gal be „Saulės“ gimnazijos naudojamos parko dalies?). 2008m. Klaipėdos studija nurodo parko plotą 11,11 ha.

Švėkšna – viena iš senųjų gyvenviečių; rašoma (LAI-I-199), kad įsikūrusi XV a. (arba atsikūrusi po kryžiuočių karų sunaikinimo), ir plėtota pagal radialinį planą. 1509 m. minima kaip Žemaičių seniūno Mikalojaus Kęsgailos valda. Vietovės senobiškumą byloja minėtasis 1938m. „Vadovas“; 325 psl. minima gynybinė linija, kurią „sudarę piliakalniai: Gago, Žiogų, Jurgaičių, Paulaičių, Raguvos, Mockaičių bei Lentros pilaitė“<…> prie Ašvos upės alkvietė, Vilkų Kampo kaime – kapų kalnas ir akmuo, „laikomas trečiuoju Lietuvoje…“

D.Narkevičiūtės teigiama (LDV, psl.112), jog Kęsgailos vienturtei dukrai ištekėjus už Vitebsko vaivados Jono Zavišos, Švėkšna atiteko šiai giminei, vėliau perėjo kitoms, ir dvaras esmingai pertvarkytas. LAI žiniomis, XVII a. pr. valdęs dvarą ir miestelio savininkas, sumanęs pastatyti pasienio tvirtovę, žemiau dvaro sodybos patvenkė vakariniu pakraščiu tekėjusią Švėkšnalę. Iki 1620 m. upelio slėnyje išsiliejo didokas tvenkinys, apjuosęs miestelį ir dvaro sodybą iš vakarų ir pietų. Vanduo užliejo senąjį kelią į Klaipėdą, o nauja kelio trasa buvo pravesta į pietus nuo dvaro sodybos, tvenkinio užtvankos pylimu. Miestelis toliau galėjo plėstis tik palei Varnių – Tilžės kelią, ir radialinis planas iki 1644 m. tapo linijiniu, sodyboms išsidėsčius vienoje ir kitoje pusėje, o turgaus aikštei įgijus linijiniam planui būdingą išplėstos gatvės pavidalą. Nuo 1624 m. dvare įsteigus popieriaus, stiklo ir parako dirbtuves, plytinę, lentpjūvę ir vilnų karšyklą, augo ir miestelis, palei Varnių – Tilžės kelią tęsdamasis į pietus nuo tvenkinio įlankos, o 1644 m. dokumente Švėkšna net vadinama miestu. Pažymima, kad tokia plano kaita, kai sudėtingesnis (radialinis) planas virto paprastesniu (linijiniu), ūkinei veiklai ne siaurėjant, bet plečiantis, yra vienintelis Lietuvoje kol kas žinomas plano kaitos atvejis.

1766 m. Švėkšną įsigyja Vilhelmas Jonas Pliateris, ir šios didikų giminės valdoma ji išlieka iki pat 1940 m. sovietinės konfiskacijos. XIX a. dvaro sodyba buvo kelis kartus Pliaterių perplanuota ir atnaujinta. Nurodoma („Švėkšna“, psl.113), kad 1820 m. mirus Jurgiui Pliateriui, buvusį „milžinišką Švėkšnos dvarą“ dalijant tarp 4 sūnų, dvaro centrą su 7561dešimtine žemės ir 643 šeimom valstiečių gavo Steponas. Jam atiteko ir Žvėrynas (tai buvo puikus apie 70 ha ploto ąžuolynas, su eglių, drebulių ir kitų medžių priemaiša, aptvertas aukšta tvora. Jame laikyti laisvėje briedžiai, stirnos, o specialioje dalyje – fazanai. Deja, Pirmojo Pasaulinio Karo metais, einant frontui, likęs be priežiūros žvėrynas išnyko; tvorai išgriuvus, dalis briedžių ir stirnų išbėgiojo į gretimus miškus, dalį sumedžiojo okupantai, dingo ir fazanai…) Brolis Pranciškus gavo Vilkėno dvarą su Jaunių palivarku, Kazimieras – Stemplių dvarą, o Jurgis – Gedminaičių dvarą. Istorijos lemtimi, pastarasis brolis, nors trumpiausiai gyvenęs (1810-1836) pasižymėjo kaip literatūros istorikas, bibliografas, kalbininkas, glaudžiai bendradarbiaudamas su žemaičių atgimimo entuziastu, „Šlovės žemaičių“ autoriumi, poetu Simonu Stanevičium (1799-1848); be to, per savo motiną Giedraitytę giminiavosi su žymiu švietėju, Žemaičių vyskupu Juozapu Arnulpu Giedraičiu. Deja, vaisingą tyrimų veiklą nutraukė ankstyva J.Pliaterio mirtis nuo džiovos (palaidotas Švėkšnos kapinėse, kaip ir netoliese jo vienmintis S.Stanevičius).

1843 m. Švėkšna vėl smarkiai pertvarkyta: didelis tvenkinys ties dvaru ir klebonija nuleistas žemiau, ir patvenktas dabartinis Vilkėno tvenkinys. Pasodinta gražių medžių alėja, siejusi šiuodu dvarus. Vėliau Švėkšnos dvaro sodyba architektūriškai dar labiau susieta su nauja 1905 m. pastatyta, parėmus grafams Adomui ir Aleksandrui Pliateriams 50000 rublių, mediena ir plytomis, neogotine Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia (išsamiai aptariama LAI-III; LKB-415), iškilia grakščiais 75 m aukščio bokštais. Ji plytų mūro, lotyniško kryžiaus plano, pastatyta pagal architekto U. Golinevičiaus projektą, susieta 2 arkų tiltu su parku. Jame 1880 m. Adomo Pliaterio iniciatyva (TLE-IV-231,232 su rūmų iliustracija ir parko planu) pastatyta mūrinė grakšti neorenesansinė, pavadinta žmonos garbei Genovaitės vila, būdinga terasomis ir aptvėrimu. Ji vienaaukštė, su dviaukšte vidurine dalimi. Viduje yra paaukštinta eklektinė salė, dekoruota gausia lipdyba (augaliniais bei heraldiniais motyvais; lubose plafonai su freskų fragmentais, viename kurių vaizduojama deivės Floros, augalijos ir parkų meno globėjos, šventės scena). Aprašant pabrėžiama (LAI-III-394,395 su iliustracija) įvažiavimo vartų nuo bažnyčios pusės meninė vertė: plastiški ir grakštūs, vidurine dalimi, primenančia triumfo arką, įkomponuota tarp suporintų puskolonių, remiančių antablementą ir frontoną. Fasadas gausiai dekoruotas augalinių motyvų reljefais.

Kaip jau akivaizdu iš aptarto konteksto, pats parkas išplėtotas nuo seno, su minėtais tvenkiniais ir žvėrynu, bei dendrologiškai praturtintas, – garsėjo tokiomis dendrofloros retenybėmis, kaip ginkmedis ir kukmedis (iš viso G. Isoko nurodomi 13 savaiminių ir 20 svetimžemių dendrofloros taksonų). Dėl daugeriopos vertės ir vizualinių ryšių Švėkšnos parkas dar sovietmečiu buvo paskelbtas GR31 ir AtR140, vėliau IP733At paminklais; pažymimas 2008 m. „vienu iš gražiausių ir geriausiai tvarkomų“ parkų (Klaipėdos studija, psl.50). Nuo 2002.01.24 dvaro sodyba paskelbta Registro G283K21 objektu architektūros, istorijos, urbanistikos, kraštovaizdžio (kažkodėl nepažymėtos meno ir memoria?) vertėmis su 20 statinių: XIX a. Genovaitės vila, 1928 m. Saulės gimnazija, vandens malūno ir kt. ūkio statiniais, geoplastikos elementais, vartais ir tvora, skulptūromis, Saulės laikrodžiu ir dekoru). Klaipėdos studija apibūdina parką sudėtingo mišraus plano, ryškių 2 terasų paviršiaus, su gausiomis mažalapių liepų alėjomis. Liepos kartu su paprastaisiais klevais ir uosiais sudaro parko savaiminių rūšių medyno pagrindą, dar papildomą paprastųjų ąžuolų, šermukšnių ir kalninių guobų (pastarųjų augo netoli vilos didinga senmedžių pavėsinė, deja, sunaikinta išplitusio guobinių maro).

Iš svetimžemių rūšių medyną dar įvairina europiniai maumedžiai, paprastieji kaštonai, baltažiedės robinijos; labai retas Lietuvoje ir išaugęs stambiausias dviskiautis ginkmedis (tai reliktinis, praeities geologinių epochų medis, išlikęs želdynuose prie Japonijos ir Kinijos šventyklų; minėtos Klaipėdos studijos ginkmedis nurodomas Švėkšnoje pasiekęs 70 cm per skersmenį ir 18 m aukščio), gražus europinio kukmedžio egzempliorius – kanadinė cūga, raudonlapė paprastojo lazdyno forma. Deja, 1993 m. vėtra sunaikino parke augusią unikalaus grožio daugiašakės lajos Veimuto pušį, žavėjusią A.Taurą (LP1966,120 ir 140 pav.).

Parką gausiai dekoruoja vaizdų terasomis, baliustrada, Saulės laikrodžiu, antikinės mitologijos medžioklės deivės Dianos skulptūra tvenkinio saloje. Kaip nurodoma Algimanto Simaškos knygoje „Pasižvalgymai po Lietuvą“, ši skulptūra nulieta iš cemento pagal Jurgio Pliaterio iš Paryžiaus parsivežtą formą vietos skulptoriaus Vincento Jakševičiaus (1873-1936), kuris kartu su sūnumi Adomu (1908-1967) atlikę daugumą Švėkšnos parko ir bažnyčios (jos vitražai sukurti Vladislovo Pšibitnevskio) dekoro elementų.

Prasidedant okupuotos Lietuvos sovietizavimui 1940 m., grėsė didelių šio dvaro kultūros vertybių barbariškas išgrobstymas sovietinio „suvisuomeninimo“ priedanga. Laimei, bent dalis jų spėtos išgelbėti, perdavus „Alkos“ muziejui (čia labai būdinga muziejaus vedėjo Prano Genio citata, skelbta „Lietuvos Aide“ 1993.02.11, kaip jis Švėkšnos dvare 1940 m. apsistojusių raudonarmiečių prašęs, „kad leistų vežti į muziejų čia lauke esantį, tiesa, jau be ciferblato, garsųjį saulės laikrodį, papuoštą mitologinėmis statulomis. – Laikrodžio vežti neleido…“) o dalį knygų – Knygų rūmams.

Parke buvę senieji mediniai (senbuvių teigimu, „iš maumedžio medienos“) vienaaukščiai rūmai su mansardomis, nugriauti sovietmečio pradžioje, iki 1951 m.

1980 m. Paminklų restauravimo instituto atlikti (PRI) J. Tatorio istoriniai tyrimai (F5/2536); 1991 m. architektės M. Aidukaitės parengtas parko tvarkymo projektas, kuriam Paminklotvarkos departamento užsakymu atlikta PRI architekčių Ž. Mačionienės ir A. Meškauskienės paminklosauginė ekspertizė; 1999 m. A. Meškauskienės istorinės parko tvoros dalinio atstatymo ir restauravimo projektas. Pagal šiuos projektus atkurtos sunykę mažosios architektūros formos: saulės laikrodis, vaza ant pjedestalo, apvali apžvalgos aikštelė su baliustrada, laiptai į žemutinę terasą su vazomis, Švč. Mergelės Marijos statula, „Laisvės angelas“, laipteliai. Išvalyti tvenkiniai. Darbai buvo atlikti Kultūros vertybių apsaugos departamento (dabar – Kultūros paveldo departamentas), Šilutės r. savivaldybės, Švėkšnos seniūnijos, „Saulės“ gimnazijos lėšomis. Nors 1992.IV.7 LRV nutarimu Nr.256 įtrauktas į neprivatizuotinų teritorijų dvarų sodybų sąrašą, vėliau ir į dvarų programą, parkas restitucijos įstatymu remiantis, buvo padalytas tarp seniūnijos ir dalį susigrąžinusios paveldėtojos Felicijos Laimės Broel Pliaterienės, kuri rūpinasi tolesniu tvarkymu.

Švėkšna gausiai lankoma turistų. Tačiau lankytojams palieka neaiškumų suskaidyto parko statusas ir autorinis tvarkymo prestižas Vis dėlto A. Semaškos nuomone, sudarytame turisto žinyne („Lietuvos keliais“, 2008), Švėkšna priskirtina prie pastaraisiais metais labiausiai progresuojančių keliasdešimties rekreacinio kraštovaizdžio objektų naujųjų savininkų pastangomis. Išsamiai, su meniškomis iliustracijomis, D. Narkevičiūtės Švėkšnos dvaras pristatytas leidinyje „Lietuvos Dvarai“. Pateiktas M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo 2009 m. populiarinimo programai.

Parkotyrininkas, kultūrinio kraštovaizdžio ekspertas Kęstutis Labanauskas

Daugiau apie šį renginį:

http://kultura.lrytas.lt/-12486336301248465799-%C5%A1v%C4%97k%C5%A1na-%C5%A1vent%C4%97-506-%C4%85sias-%C4%AFk%C5%ABrimo-metines-nuotraukos.htm#.U0UJhqh_vng

Nuotraukos iš renginio

Vaitiekūnuose prie paminklo 1831 m. sukilimo dalyviams

Praeityje buvusioje gražioje vietoje, prie Šušvės stovi apleistas, griūvantis paminklas 1831 metų sukilimo dalyviams, šalia kurio bursis jaunimas

ISTORIJA MENE

Žmonės, nepažįstantieji istorijos, visada yra vaikai – kažkada šį romėnų posakį „Aušros“ prakalboje pavartojo lietuvių tautinio atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius. „Aušros“ idealai nesvetimi ir Radviliškio rajono jaunimui. Juos domina mūsų tautos praeitis, gimtojo krašto istorija. Jeigu prieš 1000 metų parašytas Lietuvos pavadinimas, valstybei tapo visų metų švente, tai mūsų mažo kaimelio nueitas kelias yra vertas atspindžio mene.

Radviliškio rajone, Grinkiškio seniūnijoje, yra toks nedidelis kaimelis Vaitiekūnai (www.vaitiekunai.lt). Čia, Šušvės paupyje, nuo senų senovės gyveno žmonės. Kur Vingrys save atiduoda Šušvei, rymo senas piliakalnis. Per kaimą savo vandenis upėn neša Brukas ir Tarailis, netoli įteka Megotas. Tarp Bruko ir Tarailio žiočių, atliekant įvairius žemės darbus, randama ankstyvųjų amžių dirbinių liekanų ir žmonių kaulų. Pasitaiko ir visai sudūlėjusių kapaviečių, kas rodo, kad, gal dar iki mūsų eros pradžios, šioje upeliais turtingoje vietovėje, žmonėms buvo miela apsigyventi ir pasilikti amžinybei.

Per amžių gyvenimo vyksmą ritosi istoriniai įvykiai. Vienas iš artimesnės praeities liudytojų yra paminklas 1831 m. sukilimo dalyviams. Daugelio žmonių likimus keitė šis sukilimas. Vienas jų – Ignas Domeika. Dalyvavo 1831 m. sukilime, po jo emigravo. 1838 m. atvyko į Čilę. Čia paliko pačius giliausius pėdsakus: 1847 – 1883 m. buvo Santjago universiteto profesorius ir rektorius. Anduose atrado vario, aukso, mineralų, akmens anglies telkinius ir nuveikė daug kitų darbų tolimoje, jį priglaudusioje, šalyje.

Šiandien mūsų šalies ir šio mažo kaimelio žmonės vėl emigruoja, vėl verčiame gimtinę palikti pačius gabiausius, geriausius. Baigę universitetus, darbuojasi svečiose šalyse, – vieni pastoviai, kiti važinėja sezoniniams darbams. Ne išimtis ir vaitiekūniečiai.

Gal nykstantys praeities paminklai lemia, kad negebame pasimokyti iš istorinių klaidų?

Praeityje buvusioje gražioje vietoje, prie Šušvės stovi apleistas , griūvantis paminklas 1831 metų sukilimo dalyviams.

Šiuo metu žemė, ant kurios stovi didingos istorijos paminklas, yra privati. Mūsų kaimo jaunimas buvo maloniai nustebintas, kaip 2008 m. gegužės 16 d. apsilankius pas žemės savininkes Onutę Petrėtytę ir Eleną Šulskienę gavo raštišką susitarimą, kad žeme aplink paminklą su jo užimamu plotu, atiduodama naudotis neterminuotai ir nemokamai, su pageidavimu, kad ateityje jų turto paveldėtojai šį susitarimą gerbtų ir jo laikytųsi. Taip galėjo pasielgti tik mylinčios Lietuvą ir jos istoriją buvusios tremtinės, seserys Onutė ir Elena, broliu Jonui pritariant.

Praeityje paminklas turėjo ne tik istorinę vertę, bet buvo ir liaudies meno kūrinys. O gal profesionalaus dailininko darbas? Į visas keturias šalis iš nišų, įrengtų paminklo viršuje, žvelgė rūpintojėliai. Šiuo metu tos nišos yra tuščios, o pats paminklas – apgailėtiname stovyje. Pokario Lietuvoje, statant kolūkio sandėlius grūdams, buvo išniokota paminklo teritorija, išstumdyti grioviai, žemė perstumta ant pylimų aplink pastatus. O prieškario Lietuvoje paminklas buvo gerbiamas. Prie jo vasaromis vykdavo įvairūs renginiai, buvo pagerbiami kaimui labiausiai nusipelnę žmonės.

Šiuo metu, norėdami atgaivinti šį svarbų kaimo istorijai ir mūsų tautos didingos praeities paminklą, ieškome galinčių ir norinčių padėti. „Būtų malonu restauruoti paminklą ir sutvarkyti aplinką. Paminklą reikia ne tik restauruoti, bet ir naujai sukurti skulptūrėles į visas keturias nišas.“- taip kreipėmės į M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondą. Džiaugiamės, kad šis istorinis paminklas buvo įtrauktas į 2009 m. projektą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“.

Norėdami atkreipti visuomenės dėmesį į kaimuose likusius istorijos pėdsakus, nusprendėme rengti jaunųjų menininkų stovyklą „Istorija mene“, kuri vyks liepos 17 – 19 dienomis. Mūsų krašto jaunimo meninį kūrybiškumą ugdyti savanoriškai sutiko dailininkas R. Dagys, tautodailininkas E. Bilokopitovas ir keramikos mokytoja V. Oleinikova. Liepos 17 d., po stovyklos atidarymo, dalyviai susiskirstys į tris grupes ir vadovaujami meistrų, įsikurs sau darbo vietas, pradės mokytis bei kurti. Bus dirbama iki 19 dienos pavakario. Stovyklos organizavimo išlaidas finansuoja Radviliškio rajono savivaldybė.

19.00 val. M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas pristatys edukacinę – meninę programą. Jos metu veiks Fondo kaupiama paroda „Aplankyti paveldo objektai“, dalyvaus ir galima bus pabendrauti su etnologu, prof. Libertu Klimka bei vyks baigiamasis kūrybos dienų koncertas „PO TĖVIŠKĖS DANGUM…“. Atlikėjai: Aušra Liutkutė (sopranas), Laura Tamšauskaitė (mecopranas) ir Ingrida Milašiūtė (pianinas) bei jaunas kolektyvas – „Žolynų svirpliai“.

Visus, susietus su Vaitiekūnais, labai kviečiame vienaip ar kitaip palaikyti šį renginį, o kitus žmones , neabejingus istorinių paminklų išsaugojimui, kviečiame apsilankyti ir atrasti Vaitiekūnus.

Jaunimo stovyklos „Istorija mene“, kuri vyks Vaitiekūnų kaime,

PROGRAMA

2009 m. liepos 17 d.

10:00- 10:10 Stovyklos atidarymas.

10:10- 10:40 Svečių pasisakymas, meistrų prisistatymas.

10:40- 11.00 Aistės Abromaitytės pasirodymas.

11:00- 11:30 Vėlyvi pusryčiai.

11:30- 13:00 Meistrų ir jaunimo susipažinimas, darbo vietų įsikūrimas.

13:00- 14:00 Pietūs.

14:00- 18:00 Darbinė veikla jaunimo kūrybinėje stovykloje.

18:00- 19:00 Vakarienė.

19:00- 20:00 Pažintinė kelionė po Vaitiekūnų kaimo vietovę.

Nuo 20:00 Laikas bendravimui.

2009 m. liepos 18 d.

9:00 – 10:00 Pusryčiai.

10:00- 13:00 Darbinė veikla jaunimo kūrybinėje stovykloje.

13:00- 14:00 Pietūs.

14:00- 18:00 Darbinė veikla jaunimo kūrybinėje stovykloje.

18:00- 19:00 Vakarienė.

19:00- 20:30 Pokalbis su Rašytojų Sąjungos nariais.

Nuo 20:30 laikas bendravimui.

2009 m. liepos 19 d.

9:00 – 10:00 Pusryčiai.

10:00- 13:00 Darbinė veikla jaunimo kūrybinėje stovykloje.

13:00- 14:00 Pietūs.

14:00- 18:00 Darbinė veikla jaunimo kūrybinėje stovykloje, pasiruošimas stovyklos uždarymui.

18:00- 19:00 Vakarienė.

19:00 Baigiamasis kūrybos dienų koncertas. M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo pristatoma edukacinė – meninė programa.

Raimonda Kundrotaitė, Neformalios Vaitiekūnų jaunimo grupės organizatorė

Janina Jasinskienė, Asociacijos „Vaitiekūnų bendruomenė“ narė.

Daugiau apie šį renginį:

http://www.valstietis.lt/ezwebin/print/?node=181917

Nuotraukos iš renginio

 

 

 

J. Basanavičiaus sodyboje – muziejuje

Folkloro festivalio „Žalias ąžuolėli“ metu galėsite šokti ir dainuoti su Suvalkijos regiono etnografiniais kolektyvais, sudalyvauti dailės plenere

BASANAVIČIAUS OŽKABALIŲ LEGENDOS

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas ketvirtą sezoną tęsia labdaringų, edukacinių, meninių renginių ciklą ,,Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“. Šių metų pagrindinė tema: ,,Šeima – unikali auklėjimo sistema: istorinių Lietuvos šeimų istorijos“. Fondas, kartu su Nacionaline UNESCO komisija ir Jono Basanavičiaus sodyba – muziejumi, 2009 m. liepos 11 d. kviečia atvykti į nemokamus renginius, Jono Basanavičiaus Tėviškėje (Ožkabalių II kaimas, Bartninkų seniūnija, Vilkaviškio rajonas). Čia 16 val. prasidės tradicinis folkloro festivalis „ŽALIAS ĄŽUOLĖLI“. Festivalio metu galėsite šokti ir dainuoti su Suvalkijos regiono etnografiniais kolektyvais, įsigyti amatininkų bei tautodailininkų darbų, apžiūrėti Vaidutės Diržiuvienės lino rūbų kolekciją, sudalyvauti dailės plenero „Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyno 20-metis medyje ir širdyje“ dalyvių darbų aukcione. O nuo 19 val. vyks plenero Uždarymas. Parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas pristatys Fondo kaupiamą parodą „APLANKYTI PAVELDO OBJEKTAI“, o programą „PO TĖVIŠKĖS DANGUM…“ atliks: Aušra Liutkutė (sopranas), Laura Tamšauskaitė (mesopranas) ir Lina Giedraitytė (pianinas). Bei jaunas kolektyvas „Žolynų svirpliai“: Indrė Tomsonaitė (atlikėja ir dainų autorė), Justė Orlovskytė (fleita, vokalas) ir Marius Cechanavičius (gitara).

Visas šis renginys atviras visiems ir nemokamas.

Basanaviciaus Teviske Afisa_A3

Simboliška, kad čia Lietuvos visuomenei pateikiami dalykai diskutuojami, minint Lietuvos Vardo Tūkstantmetį. Išties – tai metai tinkamiausi legendoms gimti – tarsi trumpiausioji metuose naktis paparčio žiedo legendai… O dar prisiminus, kad pats Basanavičius buvo Jonas, kurio vardinės tradiciškai siejamos su šia legendų naktimi – kaip nepasinerti į legendų erdves…

Viena jų – ŽMOGAUS, kuris 1851 m. lapkričio 23 d. gimė ir vaikystę praleido Ožkabalių sodyboje, pajutęs jos gamtines šaknis, įsiklausęs į senobines krašto legendas ir tautosaką, įaugusią į šeimos tradicijas, bei visa siela suskatęs žadinti iš užmaršties letargo savo tautą („pranašas“ – kaip pripažino tautai atsivertęs ir vėliau jai visiškai pasiaukojęs kitas kraštietis Vincas Kudirka, kai perskaitė Jono Basanavičiaus „Aušrą“).

Taigi šios sodybos, sovietmečiu beveik baigiamos ištrinti, atkūrimas iš tiesų legendos lygio aktas. Jam prilygstančią gal turime tik Antano Vienuolio sodybą Anykščiuose su legendine Antano Baranausko klėtele…

Antra legenda – LIETUVIŲ TAUTOS, kurios atgimimo sąmoningam valstybiniam gyvenimui gilus ir nuoseklus šauklys buvo J.Basanavičius, ir todėl ši sodyba tampa visos Tautos Atgimimo simbolis.

Trečia legenda – GAMTOS, su kuria artumas ilgai šiame krašte gyvenusios tautos buvo esmė jos tradicijų gilumo ir tvermės. Tai simbolizuojama idealaus želdyno – šventos giraitės, su ilgaamžiais ąžuolais, pratęsiančiais laiko erdvę toli už atskiro žmogaus ar jo kartos rėmų.

Todėl čia apsispręstas sodinti Lietuvos Tautinio Atgimimo (LTA) Ąžuolynas yra sudėtingas vertinti įprastinių želdynų sistemoje. Jis tarsi prototipas Lietuvos želdynų įvairovei, įkūnijantis joje idealųjį šventos giraitės motyvą…

LTA Ąžuolynas sumanytas 1988.10.23., apsispręsta dėl vietos 1989.01.09. ir pradėtas sodinti 1989.04.01. lietuvių tautos saviraišką įgyvendinančios šio Ąžuolyno draugijos (Tarybos pirmininkas Vitalius Stepulis, nariai Vygandas Čaplikas, Algimantas Kepežėnas, Rimantas Krupickas, Kęstutis Labanauskas, Vladas Markauskas, Romualdas Survila) iniciatyva greta Tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus sodybos.

Pastaroji atkurta, remiantis istoriniais tyrimais, pagal architektės restauratorės Živilės Mačionienės projektą.

LTA Ąžuolyno sumanymas labai atitiko nostalgišką istorinę nuostatą, kurią puoselėjo ir pats Tautos patriarchas. Ji išreikšta 1938 m. „Vadove po Lietuvą“, psl. 135, rašant apie Bartininkų kraštą – „kur dabar nėra nė menko krūmo, anais laikais ošė neišbrendamos girios, ir medžiuose glūdėjo sūduvių borčiai (aviliai) <…> toli garsėjo Bartininkų medus, pasiekdavęs ir Lenkiją, ordino valdas bei kitas šalis“, bičių suneštas iš plačių, kartu su ąžuolais vešėjusių liepynų…

Giliausioji šios sodybos prasmė siejasi su ja apgaubusiu ąžuolynu lietuvių kraštovaizdžio šventgirių tradicija – šventųjų medžių, akmenų, šaltinių. Analogiškai kaip gaubia Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio medžiai žymiausius tautos atgimimo skulptūrinius žymenis, Vilniaus pilių reliktai skendi Pilių, Sereikiškių ir Kalnų parkų žalumoje, o Trakų pilių reliktus supa parkai legendinių ežerų krantuose…

Be abejo, istorinės pagarbos ąžuolams šaknys siekia daug senesnius laikus, kai dar nebuvo 1009 m. įrašo Vokietijos miestelio Kvedlinburgo metraščiuose, pirmąsyk raštu liudijančiuose Lietuvos vardą, ir seniau, negu Antikos istorikai: Kornelijus Tacitas net 98 metais po Kristaus paminėjo aisčių gentis (Aestium gentes), o Klaudijus Ptolomėjus sūduvius ir galindus įvardijo žemėlapyje…

Istorinės tautos saviraiškos idėja įgyvendinta trimis masinėmis tautiečių talkomis 1989 m. balandžio 1, 8 ir 15 d. d. 36 ha plote pasodinti per septyni tūkstančiai medelių – ąžuolų (kai kurių sodinimo talkininkų saviveikla įterpti tarp paprastųjų ir Šiaurės Amerikos kilmės raudonieji, kartais dar vadinami šiauriniai ąžuolai), taip pat ąžuolynus lydinčiųjų rūšių atstovų: mažalapių liepų, paprastųjų klevų ir uosių, karpotųjų beržų, skroblų, eglių, pušų, ievų, šermukšnių, gudobelių ir kitų (mėgėjų talkininkų įterpta ir šiam simboliškam Lietuvos želdynui nepageidautinų pavienių svetimžemių medžių sodinukų). Vėlesniais kartotiniais ąžuolyno puoselėtojų apsilankymais, dažnai susijusiais su istorinėmis sukaktimis ar iškilmingais renginiais, buvo atsodinami pavieniai neprigijusieji ar skurdūs ąžuoliukai, pašalinami nepageidautini savaiminukai bei papildoma su Ąžuolyno draugija suderintais proginiais ąžuoliukais – apie tūkstantis ąžuoliukų ir tūkstantis penki šimtai kitų rūšių medelių.

Iš kitų išskirtinai dar pirmąją talka pasodinau Aukuro kalne ąžuolą, išaugintą iš 1975 m. Stelmužės senojo ąžuolo gilių derliaus. Džiugu, jog jis sėkmingai auga – lyg perduodamas estafetę iš garsiausio Lietuvos Pirmojo tūkstantmečio ąžuolo būsimiems Antrojo tūkstantmečio ąžuolynams…

Unikalios yra ąžuolų sąsajos su kitais floros ir faunos atstovais – neatsitiktinai būtent ąžuolynai formuoja turtingiausias rūšių miškų bendrijas. Atitinkamai įvairūs ąžuolynų tipai Lietuvoje buvo tyrinėti daugelio specialistų miškininkų, taikomaisiais aspektais apžvelgti dar prieš 50 metų B. Labanausko ir M. Lukino. Išsamią studiją apie ąžuolų augavietes Lietuvoje yra paskelbęs P. Snarskis. Tačiau nėra taip paprasta apibūdinti Ožkabaliuose besiformuojančią miško bendriją, kai diduma Ąžuolyno sodinama ne gamtinės bendrijos pagrindu, o ilgai žemės ūkio naudmenomis buvusiuose plotuose, vietomis gan stipriai piktžolėtuose. Vis dėlto dirvožemio savybės, gana gausiai pastebimi dabar savaime plintantys beržai, drebulės, skroblai, liepos, klevai, ievos bei lazdynų, sedulų, ožekšnių krūmai leidžia laikyti šias sąlygas artimas kiškiakopūstinių – plačialapinių ąžuolynų su skroblais bendrijai, kuri pietų Lietuvoje plačiai paplitusi. Ilgainiui, jei bus šienaujamos ruderalinės ir piktžolinės žolės bei krūmų atžalos, ąžuolų lajom susiveriant, galima tikėtis, jog pomedžiuose įsitvirtins turtinga ąžuolynams būdinga žolių danga. Ją sudaro kiškiakopūsčiai, medutės, šalmučiai, garšvos, žibuoklės, plautės, laiškeniai, pelėžirniai ir daugelis kitų rūšių. Beje, šios augavietės palankios augti daugumai Lietuvos medžių bei krūmų rūšių.

Skirtingos labiau išsisklaidę augavietės yra šlapiose vietose prie upelių versmių ir šaltinių. Jos mažiau būdingos ir tinkamos ąžuolams, tankiai prižėlę drėgmę mėgstančių juodalksnių, gluosnių, ievų, blindžių ir kitų medžių, krūmų bei atitinkamų žolių

Medžiai želdyne pasodinti pagal 1989.03.15. užbaigtą žemėtvarkininko R. Survilos planą tematinėmis memorialinėmis giraitėmis, išdėstytomis aplink Aukuro kalną: Tautos atminties, represijų aukų – su memorialais Sausio 13-osios ir Medininkų aukoms, įžymiųjų žmonių, Sąjūdžio seimo, vilkaviškiečių, knygnešių, J. Basanavičiaus premijos laureatų, Tautos vienybės, Svečių, Jaunimo, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarų bei Kovo 11-osios Akto signatarų takas ir vardiniai ąžuolai Lietuvos Respublikos prezidentams. Visose giraitėse daugiau ar mažiau pasodinta vardinių ąžuolų tų visuomenės grupių įžymius narius pagerbti, jų palikuonių, bendražygių talkomis.

Gausėja ir šios didžiai simboliškos Lietuvai sodybos ir LTA Ąžuolyno skulptūrinis apipavidalinimas, teminė reprezentacija. Keletas skulptūrinių akcentų pasitinka sodybos prieigose, 1995.11.25. atidengti simboliniai vartai Ąžuolyno įžangoje nuo sodybos kiemo, pastatyti skulptoriaus D. Kučo. Pavieniai akcentai išdėstyti ir kitose temiškai susijusiose vietose.

1996 m. vasarą Ąžuolynas buvo užpultas pavojingų kenkėjų ąžuolinių lapsukių, bet miškininkai gelbėjo medelius nupurškę danišku preparatu.

1998.05.19. LRV nutarimu Nr. 612 LTA Ąžuolynui suteiktas kultūros paminklo statusas, įtraukiant drauge su J. Basanavičiaus gimtinės sodybos kompleksu ir kapinaitėmis, iš viso 67, 4 ha ploto, kaip Registro objektą G199K7P istorinę (kažkodėl, deja, pamiršus kraštovaizdžio ir memorialinę ?) vertėmis, o 2006.03.31. jis kartu su J. Basanavičiaus memorialine sodyba perduotas iš Vilkaviškio savivaldybės pavaldumo Marijampolės apskrities viršininko administracijai.

„Lietuvos ryto“ (2007.12.17. Nr. 289, psl.8) Algio Vaškevičiaus straipsnyje „J. Basanavičiaus sodyboje galima pajusti epochos dvasią“, rašoma, kad „Lietuvoje šiuo metu veikia 107 juridinį statusą turintys muziejai <kurių jauniausias – kalbamoji> J. Basanavičiaus sodyba – muziejus, pernai perimtas valstybės globon“. Paskirta muziejaus direktorė Rūta Vasiliauskienė sveikino Vyriausybės sprendimą perduoti muziejų Marijampolės apskrities viršininko administracijos žinion, nes tai sustiprino muziejaus išlaikymą.

Įrengtas gyvosios gamtos kampelis su povais, fazanais, laikomi žirgai, gauti dovanų 4 aviliai bičių. Muziejuje vyksta Kovo 11-os Akto signatarų sueigos, Vasario 16-os skaitymai, folkloro festivalis „Žalias ąžuolėli“, drožėjų plenerai „Ožkabalių išdaigos“, klojimo teatrų festivalis „Ąžuolynas“, moksleivių rašinių ir piešinių konkursai, suvalkietiškoje „stuboje“ rengiama pamoka-vaidinimas „Vargo mokykla“; vasarą pagal programą „Suvalkietiška veseilia“ surengtos trejos vestuvės. Įvedus dviejų litų mokestį už muziejaus lankymą, per pusmetį surinkti apie 3 000 Lt., už kuriuos perkami tautiniai rūbai, geresnis pašaras žirgams. Teigiama, kad baigtas tvarkyti sodybos žemės statusas; dabar ji užima 67 ha, iš kurių beveik 40 ha ąžuolynas, 1, 5 ha pati sodyba, likusi žemė dirbama. Nurodama nuolat augantį lankytojų skaičių – „šiemet jau apsilankė 11 200 žmonių, kai pernai tik 7 800“.

Tačiau toliau puoselėjant paminklinę sodybos, LTA Ąžuolyno ir kapinaičių aplinką, želdinių, skulptūrinių ir memorialinių akcentų išdėstymas nieku būdu neturi tapti saviveikline eklektika; naujos iniciatyvos turi būti aprobuojamos LTA Ąžuolyno draugijos tarybos, kad nepažeistų sodybos autentiškumo, Ąžuolyno teminio plano bei ekologinių vietovės sąlygų ir jo atskirų sektorių istoriškos bei logiškos prasmės.

Pagaliau 2009 metais pasitinkant LTA Ąžuolyno 20-ties metų sukaktį bei Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, draugijos ir rėmėjų pastangomis išleistas 1 000 egz. tiražu gausiai iliustruotas autorinių straipsnių rinkinys „Tautos ąžuolynas“, pateikęs plačią apžvalgą vietovės, Ąžuolyno ir Sodybos sąsajų, vaidmens ugdant pilietiškumą, istorinę ir ekologinę savimonę. Leidinio sudarytojo V. Stepulio reziumuota, jog „Ąžuolynas tapo Lietuvos žmonių savastimi“, 1997 m. iš esmės baigus jį formuoti, jo visumos jau nereikėtų keisti – „naujadarai gali tik papildyti, plėtoti pagrindinę idėją – tautinį atgimimą“. Ribotai dar sodinami medeliai tęstinio sodinimo giraitėse: Lietuvos prezidentų, J. Basanavičiaus premijos laureatų, Kovo 11-os Akto signatarų, jiems patiems dalyvaujant; taip pat įprasminant ypatingus įvykius. Mokslo istorikas J. A. Krikštopaitis rašo apie leidinio paskirtį, kad jis „taptų dokumentu įamžinančių mūsų kultūroje jau žaliuojantį Tautos Monumentą“.

2009.04.25. teko dalyvauti ir pačiose LTA Ąžuolyno 20-ties metų iškilmėse, kai pasodinti aštuoni ąžuoliukai 1949 m. vasario 16-tos deklaracijos dalyviams bei po vieną senųjų vilniečių atminimui, žurnalistų draugijai, olimpinei čempionei Birutei Kalėdienei ir skulptoriui Algimantui Vytėnui.

Kęstutis Labanauskas, LTA Ąžuolyno draugijos tarybos narys, kultūrinio kraštovaizdžio ekspertas

Daugiau apie šį renginį:

http://www.voruta.lt/azuolynas-%E2%80%93-tautos-monumentas/

Nuotraukos iš renginio