Šv. Marijos skulptūros pašventinimas

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo iniciatyva rengiamas Šv. Marijos skulptūros (autorius E. Podberiozkinas) pašventinimas Kauno Šventosios Dvasios (Šilainių) bažnyčios šventoriuje

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas

ketvirtą sezoną tęsdamas labdaringų, edukacinių, meninių renginių ciklą

„NACIONALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMUI – AKTYVI PILIETINĖ INICIATYVA“,

bei UAB „Fedona“, kuri padarė šią Šv. Marijos skulptūrą (skulptorius Eduardas Podberiozkinas),

minint Evangelinės žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejų,

nutarė padovanoti šią skulptūrą Kauno Šventosios Dvasios (Šilainių) parapijai.

Šv. Marijos skulptūros pašventinimas vyks

2009 m. gegužės 31 d. (sekmadienį) 11.30 val.

Kauno Šventosios Dvasios (Šilainių) bažnyčios šventoriuje.

Apžiūrėta buvusi Baltųjų stulpų vieta

Gegužės 27 d. architektė Vitalija Stepulienė, inžinierius ekspertas Vitalius Stepulis, prof. Libertas Klimka ir Fondo atstovas Gintautas Ivinskas susirinko šalia Baltųjų Vilniaus Stulpų buvimo vietos. Reikia pažymėti, kad V. Stepulienė ir V. Stepulis sutiko talkinti ir paruošti pirminį siūlymą dėl Baltųjų Vilniaus Stulpų statymo vietos. Buvo matuojami atstumai, svarstyta ir tartasi, – kurioje vietoje galėtų būti statoma. Tikimasi, kad pirminis pasiūlymas per porą savaičių jau bus paruoštas.

Kartu dar pateikiame papildomą archyvinę medžiagą apie šią vietą:

Renginys Stelmužės kaime

Šių metų pagrindinė tema ,,Šeima – unikali auklėjimo sistema: istorinių Lietuvos šeimų istorijos“. Argi neprasminga ta proga sodinti ąžuoliukus?…

STELMUŽĖS ĄŽUOLAS – STIPRYBĖ IŠ KARTOS Į KARTĄ

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas ketvirtą sezoną tęsia labdaringų, edukacinių, meninių renginių ciklą ,,Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“. Šių metų pagrindinė tema: ,,Šeima – unikali auklėjimo sistema: istorinių Lietuvos šeimų istorijos“. Fondas, kartu su Nacionaline UNESCO komisija, 2009 m. gegužės 15 d. nuo 17 val. kviečia visus į renginį, skirtą LIETUVOS VARDO PAMINĖJIMO TŪKSTANTMEČIUI ir TARPTAUTINEI ŠEIMOS DIENAI prie STELMUŽĖS ĄŽUOLO (Stelmužės kaimas, Imbrado seniūnija, Zarasų rajonas).

Čia kartu sodinsime jaunus ąžuoliukus; Zarasų krašto muziejus kviečia ir organizuoja Tautodailės dirbinių mugę; Zarasų viešoji biblioteka ir Rytų Aukštaičių Sambūris siūlo visiems kartu įgyvendinti jų iniciatyvą, – Nusifotografuok su Lietuvos vardo tūkstantmečio gyvu liudininku fotoalbumui „TŪKSTANTMETIS SU STELMUŽĖS ĄŽUOLU“ (užvardinę fotografiją ir jos autorių, vėliau atsiųskite el. paštu: informacija@zarasubiblioteka.lt ); parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas pristatys Fondo kaupiamą parodą „Aplankyti paveldo objektai“, o muzikinę – literatūrinę kompoziciją „ESAME“ (dienoraščio, laiškų, prisiminimų fragmentai iš knygų: V. Jankauskas ,,Kario kelias. Gen. K. Ladiga nepriklausomybės kovose“ ir St. Ladigienė ,,Esame“) atliks: aktorius – Petras Venclovas; pianistė, tarptautinių konkursų laureatė Rūta Blaškytė; bei solistai – Rita Preikšaitė ir Tomas Ladiga.

Stelmužės dvaro parkas, nors glūdi nuošalioje Lietuvos vietoje, jos šiaurės rytų kampe, kaime netoli Latvijos sienos, yra gana populiarus tarp turistų, apsilankančių gražiuosiuose Zarasuose, kurie pelnytai 2008m. buvo paskelbti Lietuvos kultūros sostine. Tiesa, Stelmužės dvaro rūmai sunaikinti dar Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu, ir kažin ar būtų parkas taip lankomas ir plačiai žinomas, jei ne dvi unikalios archaiškos vertybės. Tik vieno medžio ir vieno medinio pastato dėka Stelmužės parkas šiandien kompleksiniu vertinimu yra iš 1000 bent siluetu išlikusių parkų 50–tas Lietuvoje, 19–tas Aukštaitijos regione, 3–as Utenos apskrityje ir pirmaujantis Zarasų rajone. Juk jeigu netektume senolio ąžuolo, šio parko vaidmuo Lietuvoje smuktų kažkur į antrojo šimtuko apačią, o netekus senosios medinės bažnytėlės – dar antra tiek žemyn. Visos likusios parko vertybės drauge neatsveria šių dviejų – nei medyno, ypač nelikus senųjų šventoriaus liepų, vienaamžių ar bent jau nedaug jaunesnių už bažnytėlę, tačiau labai drevėtų ir jai kėlusių grėsmę (viena iš jų ir virtusi, laimei, bažnyčios neužkliudydama) – nei išlikusių dvaro ūkinių pastatų. Žinoma, nemaža parke kitų vaizdingų šimtamečių medžių, alėjose pasodintų ar savaiminių mažalapių liepų, paprastųjų uosių ir klevų, taip pat apstu karpotųjų ir plaukuotųjų beržų, drebulių, blindžių, paprastųjų eglių bei pušų, paežerėse gluosnių ir juodalksnių. Palyginti negausu svetimžemių rūšių: vietomis įterpta didžialapių liepų, sibirinių maumedžių, paprastųjų kaštonų bei dekoratyvinių krūmų; kraštovaizdžio architekto A.Tauro kaip keistenybė minėta augusi „ties įėjimu į parką vakarinėje dalyje skiautėtalapių baltalksnių grupė“.

Kraštovaizdį labai pagyvina kalvotas reljefas, vakarinėje papėdėje parką skalaujantis 31 ha ploto Padvarinio ežeras. O iš viso dvaro valdas supo 8 ežerai: be minėtojo, tai Lukštas, Galinis, Stumbrinės, Apynėlis, Kamantiškių, Kiečių ir Ilgis. Tarp ežerų plytėjo Sabališkių, Lygumų ir Degsnės miškai. Miško gūdumoje, 1,5 km nuo Stelmužės stūkso 5,5×3,5m akmuo – pasak žurnalistų, „antras Lietuvos Puntukas”. Akmens aplinka sengirėje pastaraisiais metais gražiai apipavidalinta rūpestingų Zarasų miškininkų. Sendvario sodyboje (ligi įtraukiant į Registrą turėjusioje AtV905 ir IP933 At statusą), XVII – XIXa. pasikeitė nemaža savininkų. Vienintelis senolis ąžuolas yra liudininkas jų kaitos, nebyliai stebėjęs painius baudžiavinio valdymo įnoringų svetimšalių baronų Folkerzambų, juos pakeitusių Valujevų, XXa. pradžioje baronų Hanų laikus. Tik jis mena senosios bažnytėlės statybą, kaip buvo pastatyti, klestėjo ir kaip pražuvo rūmai, žodžiu, per Lietuvos Tūkstantmetį pasikeitusių 35 žmonių kartų̃ gyvenimus. Kaitos painiavoje Stelmužės praeities gelmes apipynė legendiniai įvaizdžiai, populiariai užvaldę žmonių atmintį, vėliau pasigauti žurnalistų ir laisvai interpretuoti. Vienas nuo kito nusirašydami kartojo esą Stelmužėje „didžiausias ir storiausias visoje Europoje ąžuolas <…> apie 20m aukščio ir 13m storio <…> ligi 2000 metų amžiaus“. Teigiama, jog tokie duomenys buvę rašyti „anglų savaitrašty prieš Pirmąjį pasaulinį karą“ – tik nė vienas kartojęs to savaitraščio neįvardijo… Dar vienas „patikimas šaltinis“ buvo 8 glėbių ąžuolo apimtis, tik kartojantieji nežinojo, jog ąžuolą apglėbė…mažamečių mokinukų ekskursija, bet tai nesukliudė jiems parašyti ąžuolo apjuostį, perskaičiuotą suaugusių žmonių glėbiais… 1938m. „Vadovo po Lietuvą“ pasakojama ir apie „švedų laikų pilies griuvėsius Stelmužės dvare; dabar ten auga sodas ir kiti medžiai, bet žymės aiškiai matomos…“. Legendų pamėgtas ir „vergų bokštas“, tačiau leidinyje paminėta ir galima tikroviška versija, jog „šiame bokšte buvus rūkoma mėsa, o dabar jis stovi niekam nenaudojamas“. Kai kurie autoriai įpynę ąžuolą į tiesiog detektyvines istorijas, kurios nepadarytų gėdos ir barono Miunhauzeno užrašams ar Radvilos „panie kochanku“ medžioklių istorijoms…

XX a. žemės reformos apkarpytą dvaro valdų likutį 1927m. nupirko Repšiai ir valdė iki sovietizacijos. Ilgainiui režimui sušvelnėjus, plintant gamtosaugos idėjoms ir sklindant legendoms apie Stelmužės senolį, susirūpinta ąžuolo išsaugojimu ateities kartoms. Kelis kartus techniškai valyta ir lopyta, ypač 1958m., kol galiausiai apie 4 ha ploto parko dalis buvo rekonstruota gamtovaizdiškai, kartu su garsiojo 3 m skersmens seniausio Lietuvos ąžuolo tvarkymo ir sutvirtinimo, o taip pat jo aplinkos darbais 1980 m. Tai buvo atlikta pagal architektės restauratorės Živilės Mačionienės projektą bei tuometinio Paminklų konservavimo instituto (PKI) tarpžinybinės ekspertų komisijos rekomendacijas. Rekonstruotoji parko dalis nurodoma kraštovaizdžio architekto A.Tauro esanti pietuose nuo Padvarinės ežero („Mūsų parkai“, psl.94, su schema 74 ir ąžuolo piešiniu 75 pav.), užimanti į pietryčius žemėjančią teritoriją su kalvele centre, panaudota bažnyčiai ir varpinei pastatyti. Suplanuota netaisyklingai: iš visų pusių į kalvelę veda vingiuoti takai, kurių statesnėse vietose įrengtos tašytų akmenų pakopos.

Senobiškumu dvelkia ir išlikusieji medinės bažnyčios, varpinės, akmenų mūro legendinio „vergų bokšto“ bei keli senieji dvaro ūkio pastatai. Iš tų reliktų ypač išsiskiria netoliese ąžuolo stovintis kitas senovės simbolis –1650 m. statyta medinė, barokine tautodaile dekoruota buvusi Šv. Jėzaus kryžiaus filialinė bažnytėlė. Įžymios architektūros istorikės A.Jankevičienės neseniai paskelbtais ilgamečiais tyrimais – tai seniausias Lietuvoje išlikęs medinis sakralinis pastatas.

Nekartodami visų legendų, priminsime tik, kad nuo 1997–12–31 Stelmužės parkas paskelbtas Registro G127K8 objektas architektūros, istorijos, kraštovaizdžio (kažkodėl nepaminėta dailės?) vertėmis su 1650 m. statyta, medine tautodaile dekoruota Šv. Jėzaus kryžiaus filialine bažnytėle (jos altorius ir sakykla papuošti barokiniais bareljefais, horeljefais ir skulptūrėlėmis), varpine, „vergų bokšto“ ir dar 5 statiniais (svirnas, rūsys, tvartas, kumetynas, arklidės liekanos); bendro 11,6 ha ploto.

Deja, minėtam PKI projektui atliktų tyrimų duomenimis viešoji informacija nesiremia ir iki dabar; pvz. naujausiame vizualiai gražiai išleistame leidinyje „Lietuvos giriose”, įkandin daugelio vienas nuo kito duomenų nepatikrinus nusirašinėjusių bei paviršutiniškais pasakojimais besimėgavusių populiarių leidinių, vėl kartojami pasenę klaidingai išpūsti duomenys. Tvirtinama esą senolis ąžuolas turi 13 m kamieno apjuostę ir 1500 metų amžiaus… Rengdamiesi M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo 2009 m. Stelmužės populiarinimo ir globos programai, pabrėžiančiai Stelmužės ąžuolą kaip Lietuvos Vardo Paminėjimo Tūkstantmečio simbolį, vienijantį lietuvių kartas, gimines ir šeimas, nuvykome prie jo 2009.04.16 su parengiamąja Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyno draugijos komisija. Apsilankymo proga patikslinome ąžuolo duomenis. Dėl paviršiaus nuolydžio ir medžio netaisyklingo gumbuotumo 2 skirtingais matavimais apjuostis siekė 944 ir 966 cm; taigi imant vidurkį, galima laikyti 9,5m.

Taip pat malonu pažymėti nuolatinį vietos miškininkų rūpestį unikaliu gamtos paminklu. Ankstesnio girininko pasodinti priešakinėje senojo ąžuolo pusėje jau gražiai paaugę du iš jo gilių išauginti apie 20 metų stelmužiukai. Aplinka nors be prašmatnaus blizgesio gražiai sutvarkyta. Senąjį ąžuolą teko vėl aptverti užrakinama metaline tvora nuo pasikartojančio kai kurių lankytojų vandalizmo grėsmės. Deja, dalis medžio angas dengusios apsauginės varinės skardos išvogta; ir teko jas uždengti laikina plėvelės danga. Pomedis mulčiuotas nuo piktžolių skiedrelių danga.

Apsilankėme ir Stelmužės liuteronų kapinaitėse, kuriose ilsisi aktyvus komisijos narys, ąžuolo globos vienas iniciatorių, zoologas Petras Bluzmanas – tarp daugelio ten besiilsinčių bendrapavardžių – senos giminės narių…

Parką dabar prižiūri Imbrado seniūnija – nušienauja, pašalina sausuolius, vėjovartas, vėjolaužas, apkerta krūmus patakėse. Be abejonės, vietos entuziastams buvo apmaudu, kad nebuvo pritarta 2007 m. „Aukštaitijos investicinių projektų“ (psl.102) pristatytam projektui Stelmužės gamtos ir kultūros paveldą išsaugoti ir pritaikyti lankymui, atlikus archeologijos, istorijos, architektūros, antropologijos tyrimus bei parengus 1 518 000 eurų apimties restauravimo projektą, aplinkos sutvarkymą, ekspoziciją varpinėje. Deja, šiam projektui lėšų negauta. Tačiau jie rankų nenuleidžia ir stengiasi tęsti priežiūrą turimomis galimybėmis ir Lietuvos visuomenės parama. Todėl LTV 2008.08.22 laidoje gal perdėtai būgštauta dėl pastaraisiais metais didelio išpuvimo ir ertmių ąžuolo kamiene, prastos bažnyčios ir varpinės pastatų būklės, o „Valstiečių laikraštyje“ (2008.08.23, Nr.30, psl.10, „Stelmužės milžinas – jau ne galiūnas“) E.Navio pasiskubinta menkinančiai teigti, esą ąžuolas „jau baigia savo dienas“… Ir iškilo prieš akis toks skubotas skepticizmas, kai 1975 m. bendradarbiavome minėtoje PKI sukviestoje komisijoje dėl senolio Stelmužės ąžuolo likimo. Pasigirdus kai kurių jos narių skeptiškiems balsams – „kažin, kažin ką čia mes bepadarysime, kad jis taip išpuvęs…taip jau išpuvęs…“ – mano garbusis MOKYTOJAS dendrologas Leonas Čibiras (1921–1992) tarė: „taip, taip, jeigu apvaliai tarsime Stelmužės ąžuolui 1000 metų, tai iš jų 500 su puviniu gyvena… turbūt dar ir mus pergyvens“.

Pagaliau jeigu taip ir ištiktų, kad senolis ąžuolas žūtų – niekas neamžina, – aš tikiu, kad Lietuvos visuomenė jo liekanoms parūpintų antrąjį gyvenimą – naujaisiais Baubliais…

Minėtos 2009.04.16 komisijos, greta būtinų tvarkymo bei sutvirtinimo darbų, numatyta ir pasodinti pagarbiu senoliui atstumu šio parko tradiciją įamžinančią Lietuvos Vardo PaminėjimoTūkstantmečio ąžuolų grupę. Jai parinkta vieta labiau į parko pakraštį, šlaito mišraus medyno šiaurinėje papėdėje. Toje erdvėje parinktas išdėstymas 10 numatytų sodinti ąžuoliukų – simboliškai kiekvienam Lietuvos Tūkstantmečio šimtmečiui. Pasiūliau simboliškai juos personifikuoti, teikiant amžių simboliais: XI a. – Netimero, pirmojo lietuvių kunigaikščio, paminėto 1009 m. Kvedlinburgo metraštyje; XII a. – Žvelgaičio, žiemgalių kunigaikščio, atkakliai kovojusio prieš kalavijuočių ordino užkariautojus, spėjama 1198m. įkūrusio Žagarę, prie kurios manoma turėjusio pilį legendiniame Žvelgaičio piliakalnyje; XIII a. – Mindaugo, įtvirtinusio Lietuvos valstybingumą ir net pasiekusio karaliaus rangą; XIV a. – Gedimino, sumaniausio Lietuvos valdovo, davusio pradžią ir nuostatus galingiausiai Lietuvos ir kai kurių kaimyninių šalių valdovų Gediminaičių dinastijai, o garsiaisiais laiškais atvėrusiam kelią diplomatinei Lietuvos veiklai; XV a. – Vytauto Didžiojo, Gedimino anūko, lietuvybės simboliais tapusių Kęstučio ir Birutės sūnaus, pasiekusio didžiausios Lietuvos galybės nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, pagrindusio valstybės išraiškas Žalgirio pergale 1410 m., dalyvavimu pasauliniame Konstancos suvažiavime 1414 m., inicijuotu 1429m. tarptautiniu Lucko suvažiavimu; XVI a. – Radvilų, kelis šimtmečius įtakingiausių Lietuvos didikų, nepritarusių Liublino unijai ir linkusių tęsti bent iki 1655 m. nenukrypstamą Lietuvos interesais Vytauto politiką, ypač iškilią pusbrolių Mikalojų Radvilų Juodojo ir Rudojo bei sesers Barboros laikais; XVII a. – Sapiegų, giminei, iškilusiai politiškai Lietuvai jau silpstant, bet daug nuveikusių ją stiprinant kariškai ir idėjiškai, ypač pagrindus Lietuvos Statutus ; XVIII a. – Kristijono Donelaičio, atvėrusio lietuvių kultūrinės saviraiškos erdves, netekus valstybingumo karinių ir politinių galių; XIX a. – vyskupo Motiejaus Valančiaus, iškėlusio kultūrinės saviraiškos galią kaip pagrindą tautos atgimimui, stiprinant šeimos gyvenimo dorines tradicijas švietimo ir blaivybės keliais, sunkiausiu tautai politinės Rusijos priespaudos laikotarpiu pagrindusio knygnešių sąjūdį; о XX a. – ???, siūlau zarasiškiams, susirinkusiems tądien svečiams, renginio organizatoriams ir dalyviams, – patiems ir apsispręsti, – kam šis ąžuoliukas turėtų būti skiriamas…

Numatytame plote girininkija įsipareigojo pašalinti sodinimo erdvę trikdančius persenusį išpuvusį beržą bei drebulę ir atžalas su krūmais. Pasodinę ir puoselėdami tuos ąžuoliukus amžiams simboliškoje Stelmužės vietovėje, tikimės įtaigaus šių sodinukų vaidmens Antrajame Lietuvos Tūkstantmetyje, kaip tęstinumo estafetės iš senojo paminklinio ąžuolo, – iš šeimos į šeimą, iš kartos į kartą…

Parkotyrininkas, kultūrinio kraštovaizdžio ekspertas Kęstutis Labanauskas

Daugiau apie šį renginį:

http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/06/12/gkras_02.html

Nuotraukos iš renginio