Seimo nario Petro Auštrevičiaus kreipimasis

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARYS PETRAS AUŠTREVIČIUS

Vilniaus m. išrinktiems Seimo nariams

DĖL BALTŲJŲ STULPŲ INSTALIACIJOS VILNIUJE

2009-03-24

Į mane kreipėsi projekto, kuriuo siekiama atstatyti Baltuosius Vilniaus stulpus – istorinius sostinės vartus, iniciatoriai, prašydami paremti vieno iš valstybingumo paminklų atkūrimą (raštas pridedamas).

Atsižvelgiant į šiuo metu susiklosčiusias nepalankias ekonomines sąlygas, projekto įgyvendinimas nukeliamas neapibrėžtam terminui. Visgi, siekiant iš anksto su idėja supažindinti visuomenę ir paskatinti viešas diskusijas, šiuo metu planuojamas Vilniaus Baltųjų Stulpų medinės instaliacijos pastatymas.

Siūlau pagal galimybes paremti Vilniaus Baltųjų stulpų atkūrimo idėją ir skirti lėšų laikinos instaliacijos pastatymui.

Seimo narys Petras Auštrevičius

http://elta.lt/zinute_pr.php?inf_id=1002232

 

 

 

Baltieji stulpai: Vilniaus istorinės atminties ženklas (2)

Laikraštis „Mokslo Lietuva“ 2009 m. kovo 12 d., Nr. 6 (406)

Tęsinys. Pradžia Nr. 5

Grupę iniciatyvių vilniečių subūręs M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas skelbia iniciatyvą – bent iš dalies atkurti Vilniaus Baltuosius stulpus, kurie nuo XVIII a. antrosios pusės pasitikdavo į Vilnių atvykstančius keliauninkus iš Trakų, Kauno ar tolesnių vietovių. Atkurti šį istorinės atminties ženklą pasiūlė fizikas ir etnologas prof. Libertas Klimka, kuriam 2005 m. paskirta Valstybinė J. Basanavičiaus premija už reikšmingą mokslinę ir visuomeninę veiklą etninės kultūros srityje.

Šioje rašinio dalyje remsimės keliais pilietiškumo ir visuomeniškumo pavyzdžiais, siekdami gaivinti istorinę atmintį, nes tai ir rūpestis dėl mūsų sostinės ateities. Tų pavyzdžių yra labai daug, tik kažkodėl jie nepatenka į pirmus laikraščių puslapius, nors turėtų.

Užkrėsti visuomenę atsakomybės „virusu“

Labai svarbu parengti visuomenę, kad ji susigyventų, priimtų vieną ar kitą siūlomą sprendimą. Vilniui tai ne pirmiena, taip buvo daroma ligi šiol. Ir nuo seno. Prieš Katedros aikštėje pastatant skulptoriaus Vytauto Kašubos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino skulptūrą, ji „keliavo“ iš vienos vietos į kitą, kurį laiką buvo pastatyta net skverelyje Gedimino kalno papėdėje. Žmonės diskutavo, karštai ginčijosi. Panašiai buvo daroma ir su dar lenkmečiu Vilniuje sumanytais pastatyti Adomo Mickevičiaus paminklais. 1924 m. Neries pakrantėje iškilmingai buvo atidarytas iš pušinių lentų sukalto Zbignevo Pronaškos paminklo maketas. Vilniečiai modelį išjuokė, o 1938 m. potvynis maketą nusinešė į nebūtį. 1933 m. Varšuvoje medinį A. Mickevičiaus figūros modelį sukūrė skulptorius Henrikas Kuna. Paminklo medinis maketas buvo pastatytas Adomo Mickevičiaus prospekte (Gedimino prosp.) priešais Ožeškienės aikštę (dabar – Vinco Kudirkos aikštė), kad žmonės galėtų įvertinti. Ir šis projektas nebuvo įgyvendintas. Taigi miestiečių akis buvo pratinama prie būsimųjų paminklų, ir tai būtina daryti ateityje, taip pat su norima atkurti Baltųjų stulpų dalimi.

Diskusijoje iškeltas siūlymas parengti informacinį stendą dėl siūlomų atstatyti Baltųjų stulpų. Suderinus su miesto vadovais, vienas toks stendas galėtų atsirasti Vilniaus miesto savivaldybės pastate, kitą gal prasminga pastatyti siūlomo atstatyti stulpo vietoje? Vilniečių būtų prašoma atsiliepti su savo siūlymais. Būtų labai gerai, jeigu tokį miesto paveldo objektą būtų galima atstatyti iš pačių gyventojų aukų – visai kitokia būtų atstatymo prasmė ir vertė. Pagaliau tai būtų ir savotiškas barometras, rodantis, kiek miestiečiams aktualus šis siūlymas, kiek sugebama įsitraukti į visuomeniškai svarbią iniciatyvą. Veikiausiai nekiltų didesnių sunkumų atkurti vieną stulpą– dešinįjį, jeigu žvelgtume nuo J. Basanavičiaus gatvės į Savanorių prospektą. Stulpas atsidurtų ten, kur nuo J. Basanavičiaus gatvės atsišakoja S. Konarskio gatvė, dabar tai žalios vejos lopinys tarp gatvių ties pėsčiųjų perėja. Žinoma, reikia derinti su Kelių policijos reikalavimais, užtikrinančiais eismo saugumą.

Tolesnių diskusijų objektas – ką daryti su antruoju stulpu, kurio neįmanoma atstatyti, nes trukdytų transportui. Dabar toje vietoje stovi gatvės apšvietimo stulpas su dviem kelio ženklais. Gal būtų įmanoma statyti naujojoje vietoje, išplečiant erdvę tarp stulpų? Tai ne istorijos klastojimas, nes nebūtų mėginama įtikinti, kad tai autentiškas statinys. Atstatomam objektui būtų suteikta simbolio, istorinio ženklo prasmė. Pagaliau būtų galima pasitenkinti ir į šoną patrauktu atitinkamu žymeniu, kuris primintų kadaise stovėjusį stulpą.

Bet kuriuo atveju prie kiekvienos naujovės gyventojus reikia pratinti. M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo valdybos narys Gintautas Ivinskas siūlo istorinėje vietoje pirmiausia pastatyti siūlomo atstatyti stulpo natūralaus dydžio maketą. Manoma, kad toks maketas daug nekainuotų – gal keletą tūkstančių litų. Ne kažin kiek kainuotų iš plytų sumūrytas ir nutinkuotas stulpas. Gal kiek daugiau rūpesčio būtų iš metalo išliedinti metro dydžio Vyčių skulptūras. G. Ivinsko manymu, projektui gal ir pakaktų 20–22 tūkst. litų.

Visuomenę ir ligi šiol buvo stengiamasi įtraukti į Baltųjų stulpų bent dalinio atkūrimo programą. Gerus tris mėnesius žmonės informuojami M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo tinklalapyje, kur galima rasti kai kurių žinių ir apie Baltuosius stulpus – įdėtas L. Klimkos straipsnis ir senosios Baltųjų stulpų iliustracijos. Norima „užkrėsti“ visuomenę gera iniciatyva, ne viską atiduodant tik valstybės tarnybų valdininkams, kurie kartais atlieka ne iniciatyvos skatintojų, bet stabdžių ir trikdžių vaidmenį.

Buvo įdomu susipažinti su pirmaisiais atsiliepimais Fondo tinklalapyje. Jų esama įvairių, nuo džiaugsmingo pritarimo ir palaikymo iki ironiško ir pašaipūniško tono. Gal taip ir turėtų būti, nes savų kaliošų blizgesys kartais slopina ir šviesulius. Antai vienas pilietis žada būtinai prie atstatyto Baltojo stulpo ateiti ir vaikus atsivesti, mat labai bus į ką žiūrėti – neregėtą stulpą. Girdi, naivuoliai tikisi tuo stulpu sužavėti ateisiančius pasižvalgyti užsieniečius…

Klaidinga manyti, kad pirmiausia reikia rūpintis užsieniečiais, o ne savo gyventojais, lygiai kaip sunku sutikti ir su kai kurių žmonių požiūriu, esą siūlomi atkurti Baltieji stulpai gali būti įdomūs tik istorikams. Vargu ar taip negatyviai reikėtų vertinti istorikus, jie taip pat yra miesto gyventojai, tiesa, gal labiau informuoti, daugiau žinantys apie Vilniaus praeitį. Tad gal neprošal kartais įsiklausyti į jų siūlymus.

Jau šiandien galima kalbėti apie dalies visuomenės suinteresuotumą savo miesto reikalais. Tokių pavyzdžių esama ne vieno, ir jų nuolat daugėja. Kad ir Vilniaus Užupio respublikos iniciatyvos, žavinčios tos sostinės dalies gyventojų susitelkimu, kūrybiškumu, savitu požiūriu į savąjį rajoną ir jo ateitį. Vienas iš buvusių labiausiai apleistų miesto rajonų jau atgyja, jau dabar išsiskiria ypatinga dvasia. Visuomenei pasipiktinus numatytu buvusių Sapiegų rūmų Vilniuje privatizavimu ir pasipriešinus, turime pirmąjį rezultatą: privatizavimo atsisakyta, rengiamasi kurti rūmų gaivinimo projektą, pradžiai numatyta skirti lėšų rūmų atkūrimui. Priminsime, kad šiuos rūmus dekoravo tie patys skulptoriai, kurie XVII a. dirbo Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Geras pavyzdys – Pilaitės, Žvėryno rajonų gyventojų pastangos išsaugoti savo gyvenamosios aplinkos ir paveldo objektus. Vilniečius labai jaudina Lukiškių aikštės, taip pat Gedimino prospekto ateitis. Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sodas, Jurgos skveras – tai vis objektai, kurie atsirado pačių gyventojų iniciatyvos dėka ir pastangomis. Bendruomeniškumo daigai dygsta, vis drąsiau reiškiasi, nors kartais susiduria su dideliais sunkumais. Lietuvos kino teatrą (gal 50 m atstumu nuo buvusių Trakų vartų) nuo nugriovimo ginanti visuomenė susidūrė su dantingais verslo interesais. Iniciatyvinės grupės nariai, stoję ginti viešumą ir visuomeninį interesą traukiami teisminėn atsakomybėn! Kur dar tai būtų įmanoma! Dideli pinigai nepaslėps kyšančių kaliošų.

Istorinės atminties žadinimo svarba

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo konsultantas Kęstutis Labanauskas pripažįsta, kad labai sudėtinga mūsų gausaus kultūros paveldo būklė, tad dažnai kyla klausimas, ar išvis kas nors liks iš vieno ar kito paveldo objekto. O ar daug ką apie juos žino visuomenė? Daugybė istorijos ir kultūros dalykų tiesiog ištrinta iš mūsų žmonių sąmonės, joje nėra būtinų atminties žymenų – neliko nei gyvenime, nei žmonių sąmonėje. Net kai kurie istorikai pirštu bado į mūsų valstybės ir tautos praeities nesėkmes, valdovų ir vadų menkumo pasireiškimus, tačiau ar daug kur Vilniuje rasime pažymėtus tautos buvusio ryžtingumo ir didvyriškumo faktus? Gal kiek ir nutolsime nuo Baltųjų stulpų atkūrimo reikalų, bet užtat dėmesio skirsime K. Labanausko primintam vienam Vilniaus miesto ir Lietuvos istorijos faktui.

1794 m. Tado Kosciuškos sukilimo pradžia Vilniuje. Mieste tebuvo tik saujelė kariniuose reikaluose patirtį turinčių profesionalų, bet užtat kokį žygdarbį jie sugebėjo atlikti! Per kelias dienas slapta sutelkė studentiją, jaunimą, sugebėjo užpulti miegančius rusų dalinio kareivius, juos nuginklavo ir nukenksmino. Vilniuje sukilimo pradžia buvo stebėtinai sėkminga. Deja, pabaiga buvo nesėkminga, sukilimas pralaimėtas, o baigėsi Abiejų Tautų Respublikos trečiuoju padalijimu ir Lietuvos valstybingumo netektimi. Tačiau Vilniaus didvyrių, studentijos nuopelnai dėl to neturėtų nublankti. Deja, teisus K. Labanauskas: nėra Vilniuje jokio žymens apie įspūdingą sukilimo pradžią.

Nuo savęs pridursime: Vilniuje daug aukštųjų mokyklų, tūkstančiai studentų, kurie kartais nežinodami, kur išlieti savo energijos, varžosi koldūnų ar cepelinų valgymo varžybose ir kituose kvaliojimuose. Kodėl jiems neįprasminus savo pirmtakų atminimo? Tegu tai būtų 1794 m. sukilimo dalyvių studentų atminimui skirta mokslinė konferencija ar ąžuoliukų sodinimo talka. O gal studentų rankomis tiktų pastatyti kokį žymenį kad ir senosios Alma mater viename iš kiemų? Juk ne visada reikia tik varžytis, kuris prarys rekordinį kiekį koldūnų ar cepelinų. Nejau tik tokiomis „reikšmingomis“ pramogomis ir iniciatyvomis gali pasigirti dabartinė studentija?

K. Labanauskas daug metų yra dirbęs parkotyrininko darbą, rūpinęsis paveldosaugos objektais, tad gerai žino, koks didelis atstumas skiria gerus ketinimus, sentimentus ir realiai įgyvendinamus kūrinius. Reikia pastangų, lėšų ir daugybės kitų dalykų. Kita vertus, kiekvienas reikšmingas dalykas prasideda nuo iniciatorių, problemos judintojų ir skatintojų. Akivaizdu, kad reikia sukaupti ne vien istorinę ir ikonografinę medžiagą, bet padaryti ir atstatomo objekto projektą. Reikia užsitikrinti, kad ta vieta daugiau nebūtų pertvarkoma, keičiama, o visuomenei turi būti pateikta informacija, kas norima padaryti. Net jei greitai nepavyktų pastatyti Baltųjų stulpų ar bent jų muliažo, iniciatyva neturėtų nuslopti. Kodėl nepagaminus kad ir mažyčių Baltųjų stulpų suvenyrų, gal suvenyrinio maketėlio, kuris kaip savotiškas simbolis galėtų pradėti savo atskirą gyvenimą, primintų buvusį paminklą ir jaudintų visuomenę. Kodėl įvairius užsienio firmų logotipus dažnai naudojame įvairiems reikalams ir reklamai, bet juk tam galime panaudoti kad ir Baltųjų stulpų įvaizdį – teisingi K. Labanausko svarstymai. Buvusių Trakų vartų ar simbolinių vartų – Baltųjų stulpų – visumos atkurti nepavyks, tad tegul bent vienas atkurtas stulpas bus atminties gaivintojas, mūsų rūpesčio savo miestu simbolis. Kiti laikai, tad ne paveldo objektų funkcijas turime atkūrinėti, bet rūpintis atminties ženklais.

Šią mintį K. Labanauskas išplečia ir į archeologinę tyrinėjimų sritį. Archeologai nuolat iškelia į žemės paviršių seniai pamirštus ar išvis nežinotus istorinius bei kultūros paveldo dalykus, randa buvusių statinių pamatus, rūsius ar kitas liekanas. Bet kas kelia nerimą. Archeologai dažnai vietovę iškasinėja, iškedena, vertingus radinius išveža į muziejus, bet vieta išniokota. O ta vieta turėtų būti pažymima, kas padaryta, atrasta, kokie nauji faktai sužinoti ir kur apie visa tai galima sužinoti daugiau, kur saugomi atrastieji eksponatai. Jeigu archeologai užsibrėžę grąžinti mums istoriją, atmintį, tai tą turi daryti ne vien teritorijos (neretai paminklinės) niokojimo sąskaita. Štai tie nauji žymenys žmonėms bylos, kokiame reikšmingame krašte ar vietovėje jie gyvena. Tada visuomenė labiau gerbs ir saugos paveldą, bus nepakanti jo niokotojams.

Arba štai garsieji XVI a. teisinės minties paminklai Lietuvos Statutai, veikę LDK teritorijoje kelis šimtus metų, Lietuvos Statutu Vilniaus gubernijoje vadovautasi iki 1840 m. net ir Lietuvai patekus į carinės Rusijos sudėtį. O kur bent vienas žymuo, kuris visuomenei primintų apie tuos Lietuvos Statutus? – labai vietoje iškeltas K. Labanausko klausimas. Ar reikia eiti tik į Vilniaus universiteto bibliotekos P. Smuglevičiaus salę, kad tarp kitų senų spaudinių pamatytume ir Statutą? Tokie žymenys, jeigu jie atsirastų, keltų pagarbą Statuto kūrėjams, taip pat jų triūso įprasmintojams žymenyje. Duoklė savajai istorijai yra didžiulė, ir ji neatiduota. Buvusiais laikais to buvo neįmanoma padaryti, bet kas trukdo dabar, kai Lietuva atkūrė valstybingumą? Tai priklauso nuo mūsų žmonių ir bendruomenių pilietiškumo. Užteks pirštu rodyti į to ar ano nepadarančią valdžią.

Štai šie nepadaryti darbai ir lemia, kad į savo valstybę, jos istoriją dažnai žvelgiame ne savomis, bet svetimųjų akimis, pasiskaitę kitose šalyse išleistų knygų ar straipsnių, dažnai tendencingų, su akivaizdžiais siekiais nuvertinti mūsų krašto žmonių laimėjimus.

Kalbėdami apie vienos ar kitos vertybės atkūrimą turime galvoti apie atkuriamos vertybės prasmę: ji turi skatinti žmonių poreikį domėtis savo krašto praeitimi, saugoti kultūros paveldą ir gausinti naujus darbus, kurie išliktų istorijoje, kultūroje ir žmonių atmintyje. Antraip ir liksime šios žemės mažutėliais, niekam pasaulyje nežinomi, kaip nereikšmingi ir didesnio dėmesio nenusipelnę, kurių lemtis – džiaugtis tik kitų kraštų laimėjimais.

Kaip juda traukinys

Kaip juda reikalai, ar pavyko sudominti Baltųjų stulpų atstatymo reikalais visuomenę? Paprastai oficialius asmenis, turinčius platesnio veikimo svertus lyg ir išskiriame iš visuomenės, bet tada kas yra ta visuomenė? Juk visi užimame tam tikras pareigas, dirbame tam tikrus darbus, nebent būtume neįgalūs pensininkai. Sausio mėnesį prof. Libertas Klimka ir M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo atstovas Gintautas Ivinskas Baltųjų stulpų Vilniuje atkūrimo idėją pristatė susisiekimo ministrui Eligijui Masiuliui. Ministras idėjai iš esmės pritarė, žadėjo apsvarstyti, kaip prie idėjos įgyvendinimo galėtų prisidėti ministerija. Vasario 20 d. ministerijos sekretoriaus Rimvydo Gradausko pasirašytame laiške skaitome: „Skirti programos lėšų kultūros paveldo objektams atkurti nenumatyta, todėl finansuoti programos lėšomis Vilniaus baltųjų stulpų atkūrimo negalime…“ Ministro atstovė spaudai elektroniniame laiške kiek anksčiau rašė: „Įmanomas tik moralinės paramos idėjai deklaravimas iš ministerijos pusės (kas iš principo yra padaryta). Jis gali būti išdėstytas ant popieriaus kaip atsakymas į šį kreipimąsi. Galbūt jis ir pravers labiausiai kreipiantis dėl paramos į mūsų kuruojamas įmones…“ Tik žadėtojo rekomendacinio rašto teko laukti ilgokai. 2009 m. kovo 19 d. pagaliau buvo gautas ministro Eligijaus Masiulio pasirašytas raštas, kuriame rašoma: „[…] Atsižvelgdami į informaciją apie M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo iškeltą idėją bei rodomą iniciatyvą dėl Baltųjų Vilniaus stulpų atkūrimo, manome, kad Baltųjų Vilniaus stulpų idėjos įgyvendinimas reikšmingai prisidėtų prie siekio atkurti Vilniaus istorinę atmintį. Susisiekimo ministerija nuoširdžiai remia šią idėją ir žinodama, kad šią iniciatyvą palaiko kitos institucijos, kurių prioritetinės veiklos funkcijos yra panašių projektų įgyvendinimas, svarstytų galimybę prisidėti. […]“

Atsakyme iš Kultūros ministerijos (kovo mėn. 2 d.) viceministro Donato Valančiausko pasirašytame rašte teigiama, kad ministerija iš esmės pritaria ir remia idėją atkurti šį istorinį Vilniaus miesto akcentą bei simbolį, meninės projekto dalies įgyvendinimui ministerija galėtų skirti dalinį finansavimą. Gana geranoriškas, visuomenės narių iniciatyvą viltingai palaikantis atsakymas.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas, direktoriaus Artūro Blotnio pasirašytame, rašoma: „Jūsų pasiūlymas yra įdomus ir svarstytinas, tačiau pateiktos medžiagos nepakanka sprendimui priimti. Prašytume pateikti papildomą istorinę medžiagą ir grafinę dalį (projektinius pasiūlymus) bei nurodyti galimą Baltųjų stulpų projektavimo ir atstatymo šaltinį. Gavus papildomos medžiagos, klausimas dėl Baltųjų stulpų atstatymo būtų svarstomas pasitarime pas Vilniaus miesto savivaldybės merą.“ Ką gi, atsargus požiūris geriau už jokį požiūrį, o prašymas pateikti papildomos medžiagos gali būti suprastas ir kaip siekis toliau diskutuoti ir tikėtis departamento palaikymo praktiniuose Baltųjų stulpų atstatymo darbuose.

Labai dėmesingai Baltųjų stulpų atstatymo idėją išklausė Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja Irena Degutienė ir jos patarėjas Kęstutis Kupšys. Po prof. L. Klimkos ir Fondo atstovo G. Ivinsko apsilankymo buvo išplatintas viešas pranešimas, kuriame yra ir šie žodžiai: „Džiaugiuosi, kad Vilniuje kyla tokios gražios kultūrinės iniciatyvos, kurių pagalba gaivinama istorinė vilniečių, o kartu ir visų Lietuvos žmonių atmintis. Linkiu projekto sumanytojams kuo daugiau energijos įgyvendinant Baltųjų Vilniaus stulpų atstatymo idėją, ir kiek galėdama tai remsiu.“ Vizito dalyviai pabrėžė didelį juos priėmusios Seimo Pirmininko pirmosios pavaduotojos nuoširdumą ir suinteresuotumą įgyvendinti pristatytąją idėją, vilniečių pilietinės iniciatyvos palaikymą.

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorės Dianos Varnaitės fondui ir Etninės globos tarybos pirmininkui Libertui Klimkai atsiųstame laiške reiškiama nuomonė, kad nėra tikslinga pritarti šių Stulpų ar tik vieno iš jų atkūrimui S. Konarskio, J. Basanavičiaus gatvių ir Savanorių prospekto sankirtoje „dėl pasikeitusios urbanistinės šios viešosios erdvės situacijos, problemiška Stulpus atkurti tiksliai jų buvimo vietoje. Neprieštarautume šios istorinės vietos pažymėjimui kitomis išraiškos priemonėmis: informaciniu stendu ar atminimo lenta.“

Užtat yra M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo iniciatyvų nuoširdžių rėmėjų, kurie nesiekdami garsintis randa būdų paremti gerus darbus. Vieni iš jų panevėžietis Žydrūnas Raščius ir Rimantas Jonas Dagys bei UAB „Patikimas auditas“ iš Vilniaus..

Rašinį baigsime trumpu apibendrinimu: Baltųjų stulpų likimas – tai tarsi Vilniaus istorijos atšvaitas amžių bėgyje. Reikia manyti, kad jų istorija nėra nutrūkusi amžiams, o jos likimas yra pačių vilniečių rankose. Pagaliau šios aktyvių ir savo sostinės ateitimi susirūpinusių vilniečių iniciatyvos likimas parodys, kiek esame pilietiški ir kiek mūsų valstybėje priklauso nuo žmonių ir visuomenės valios. Teisus G. Ivinskas sakydamas: „Ne ką mažiau už patį Baltųjų stulpų atkūrimą svarbu per šią idėją „pasižvalgyti“, kiek patys mūsų valstybės tarnautojai yra aktyvūs ir pilietiški, kiek jiems rūpi (jei rūpi) istorinių valstybės simbolių atkūrimas bei įtvirtinimas visuomenėje“.

Gediminas Zemlickas

 

 

 

Baltieji stulpai: Vilniaus istorinės atminties ženklas

Laikraštis „Mokslo Lietuva“ 2009 m. kovo 12 d., Nr. 5 (405)

Seniesiems vilniečiams nėra būtino reikalo aiškinti, kas buvo tie Baltieji stulpai. Kai kurie juos prisimena stovėjusios J. Basanavičiaus, S. Konarskio gatvių ir Savanorių prospekto sankirtoje netoli nuo Šv. Jackaus koplytėlės ir visai šalia Gėlių turgaus. Kiti yra matę senose nuotraukose – būtų sunku neįsiminti savotiškos Vilniaus miesto vizitinės „kortelės“, pasitinkančias keliauninką nuo Kauno ir Trakų. Tai simboliniai Vilniaus miesto vartai. Na, kai kurie prisimena kaip tuos stulpus nugriovė, kai buvo platinama gatvė, tuo metu Raudonosios armijos prospektu vadinta. Tačiau bent autobusų (troleibusų Vilniaus mieste dar nebuvo) stotelės pavadinime tas istorinis priminimas kurį laiką buvo išlikęs – stotelė Baltieji stulpai.

Neliko Baltųjų stulpų, kaip ir stotelės pavadinimo, bet labai svarbu, kad išliko žmonių atmintyje. Ir ne šiaip išliko, bet atgimsta kaip didelis noras vėl turėti Baltuosius stulpus – istorinės miesto praeities ženklą. Kad kiekvienam į sostinę atvykstančiam ar joje gyvenančiam primintų dar po Antrojo pasaulinio karo metų stovėjusius senosios praeities iškalbingus liudytojus.

Iniciatyva

Kas tie iniciatoriai, garsiai prabilę apie Baltųjų stulpų Vilniuje atstatymą? Tai M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas bei Nacionalinė UNESCO komisija. Fondo sutelkta iniciatyvinė grupė sausio pabaigoje diskusijai susirinko kone į tą pačią vietą, kur Baltieji stulpai kadaise stovėjo – pastatą Savanorių prospekte 2. Čia įsikūrusi Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Diskusijoje dalyvavę Valstybės sienos apsaugos tarnybos Viešųjų ryšių skyriaus viršininkas Giedrius Mišutis ir Pasieniečių muziejaus vedėja Loreta Dumbauskienė užtikrino, kad pasieniečiams ši idėja – atstatyti Vilniaus Baltuosius stulpus – atrodo prasminga ir perdavė Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado generolo Sauliaus Stripeikos pažadą prisidėti prie šios idėjos įgyvendinimo.

Mokslo istoriko, Etninės kultūros globos tarybos primininko prof. habil. dr. Liberto Klimkos svarbiausią jo turiningos kalbos mintį būtų galima suglausti į vieną sakinį: laikas griovė ir naikino mūsų sostinės istorijos ženklus, o mūsų visų pareiga pagal išgales tuos ženklus atkurti, esamus saugoti. Tai ir mūsų atsakomybės ateities kartoms reikalas. Pasak vieno iš idėjos rutuliotojų Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo valdybos nario Gintauto Ivinsko, tai nebūtų brangus projektas, bent jau miestui tikrai nedaug kainuotų, o nauda būtų akivaizdi, atkurtasis dar vienas Vilniaus miesto praeities ženklas atliktų švietėjišką misiją, skatintų domėtis ne tik šios, bet ir kitų sostinės vietų istorine praeitimi.

Neabejotinai šis didėjantis visuomenės aktyvumas siejasi su Lietuvos vardo istorijoje paminėjimo tūkstantmečiu ir faktu, kad Vilniui buvo patikėta šiais metais kartu su Austrijos miestu Lincu tapti Europos kultūros sostine. Šie įspūdingi Lietuvai ir Vilniui metai tikrai neturėtų tęstis ir baigtis tuo, kuo prasidėjo – keliomis akimirkomis dangų nutvieskusiais fejerverkais. Būtų gerai, jei praturtintų sostinę ir vienu kitu reikšmingu ženklu, kurie apie šiuos metus bylotų ir mūsų ainiams. Tai bus įmanoma tik tada, jeigu jausimės istorijos raidos dalyviais, dar didžiojo kunigaikščio Gedimino pradėtųjų darbų tęsėjais.

Miesto vartai į platųjį pasaulį

Profesorius L. Klimka priminė, kad Baltieji stulpai žymėjo labai svarbią sostinės vietą. Nuo XVIII a. antrosios pusės atvykėlį į Vilnių stulpai pasitikdavo kaip miesto ribos ženklas. Vadinasi, tai simboliniai miesto vartai, prasminis ženklas. Išvykstančiam iš miesto keliauninkui jie reiškė tarsi vartus į platųjį pasaulį. Taigi priklauso nuo to, kurlink žiūrėsi. Čia buvo miesto užkarda, išliko jos liudytojas – buvęs muitinės ir sargybos būstinės statinys su kolonomis priešais Gėlių turgelį. Gaila, kad neišliko bent vienas iš Baltųjų stulpų, pro kuriuos buvo įvažiuojama į miestą. Pro Baltuosius stulpus įvažiuojančiuosius į miestą pasitikdavo šlagbaumas, mat čia darbo imdavosi muitininkai, kuriems priklausė apžiūrėti į miestą įvežamas prekes, už kurias buvo imamas muitas. Neapsieita ir be Lietuvos valstybingumo ženklo – Vyties. Tikriau dviejų Vyties ženklų, iš metalo išlietų Lietuvos herbų – po vieną ant kiekvieno stulpo.

L. Klimkai pagal senąsias graviūras ir nuotraukas pavyko apskaičiuoti Baltųjų stulpų matmenis: tai dvi keturkampės maždaug 6 m aukščio kolonos su 1,5 m kraštinėmis. Virš stulpų iškelti Vyčiai dar visu metru aukštindavo stulpus. Įdomu, kad ir carinės Rusijos sudėtyje atsidūrusi Lietuva šio savo valstybingumo ženklo nebuvo praradusi, nes senasis Vytis buvo įtvirtintas kaip Vilniaus gubernijos ženklas. Ilgainiui, regis, nuo 1840 m. Vyties ženklą ant Baltųjų stulpų pakeitė dvigalvis erelis – Rusijos imperijos herbas.

Iš XIX a. antrosios pusės nuotraukų nesunku nustatyti beveik tikslią vietą, kur stovėjo Baltieji stulpai. Žiūrint į miesto centro pusę, dešinysis stulpas stovėjo kelių žingsnių atstumu nuo išlikusio muitinės pastatėlio. Kairiojo stulpo vieta buvo ten, kur dabar pėsčiųjų perėjos skiriamoji trikampės formos žalia juosta. To trikampio viršūnė ir būtų stulpo stovėjimo vieta. Abiejų stulpų pėdsakai po žeme tikriausiai išlikę. Ko gero, dokumentuota ir Paminklų konservavimo instituto dokumentacijoje, nes gatvės platinimo projekte tikriausiai yra ir paveldosaugininkų parašai.

Miestui plečiantis, išsiveržus anapus senosios miesto sienos ribos, keitė savo vietą ir labai svarbus ribos atributas – užkarda su muitine. XVI a. miesto riba – tai buvusieji Trakų vartai, pro miesto sieną vedę į miesto gilumą. Miestui augant nauji pastatai buvo pradėti statyti ir anapus XVI a. miesto sienos. Dabartinė J. Basanavičiaus gatvė, kadaise buvo vadinama Didžiąja Pohulianka. Suprask, didžioji pasivaikščiojimų vieta. Jai lygiagretė ėjo Mažoji Pohulianka – dabartinė K. Kalinausko gatvė. Tvirtinama, kad į kalną vedė smėlėtas kelias, bet ir pasivaikščiojimams vietos užteko. XIX a. ši vieta po truputį buvo užstatoma, apaugo naujais pastatais, sklypus čia pirkosi to meto aukštuomenė. Toliau Vingio link išdygo vienas kitas užmiesčio dvarelio pastatas. Beje, parko statusas Vingiui atiteks daug vėlesniais laikais, o kadaise tai buvo užmiesčio miškas, toliau susisiekiantis su Vilkpėdės pušynu.

Dar XVIII a. antrojoje pusėje miesto riba buvo nukelta ten, kur dabar J. Basanavičiaus gatvė pereina į Savanorių prospektą ir atsišakoja S. Konarskio gatvė. Šalia Gėlių turgelio išliko istorijos pasigailėtas buvusios sargybinės būstinės ir muitinės pastatas su kolonomis. Esama ir kitų ženklų, kurie primena čia buvusią miesto ribą, o XVI. a. čia buvo tolokas užmiestis. Akį traukdavo nebent 1501 m. vienuolių domininkonų šv. Hiacinto garbei pastatyta koplyčia. Tuo metu Vilnius dar neturėjo ir miesto sienos, ji buvo pastatyta 1503–1522 metais. Vėliau Vilniuje šv. Hiacintui prigijo sulenkintas šv. Jackaus vardas. Tvirtinama, kad šv. Hiacintas, šiuose kraštuose tapęs Jaceku ar Jackumi, atkeliavo kaip misionierius. Šioje vietoje koplyčia atsirado ne atsitiktinai. Vadintas keliauninkų globėju, tad ir pastatytas pasimelsti keliautojams, išsirengiantiems iš Vilniaus į tolimą kelią. Kad lydėdavo išvykstančiuosius rodo ir šventojo skulptūra atsisukusi veidu į senamiesčio pusę. O pavojų kelyje pakako, prisiminkime kad ir pagarsėjusius Panerių plėšikus, su kuriais dorotis nelabai pavykdavo net ir miesto karinės įgulos jėgomis.

XVI a. pradžioje koplyčia buvo medinė, o mūrinė buvo perstatyta jau baroko laikais, taigi XVIII amžiuje. Gal tada, kai prireikė sureikšminti šios naujos miesto ribos svarbą. Labai įdomus trijų pakopų ar tūrių statinys, kurio viršuje matome su kryžiumi rankose stovintį šv. Hiacintą-Jackų. Tą stovylą medinės vietoje 1901 m. pastatė garsus Vilniaus skulptorius Boleslovas Balzukevičius. Dabar Šv. Jackaus koplyčia yra vienas iš išraiškingų ir meniškų Vilniaus miesto istorinių ženklų.

Už Baltųjų stulpų prasidedantis kelias senovėje per Panerių kalvas vedė į Trakus, toliau į Kauną ir dar toliau į vakarus – Karaliaučiaus link. Vėliau kelias į Kauną Trakus paliko šone.

Ak, tie blizgantys kaliošai!

1812 m. birželio 28 d. pro Baltuosius stulpus į Vilnių įžengė iš Kauno atžygiavę prancūzų kariai priešakyje su imperatoriumi Bonapartu Napoleonu. Nuo Didžiosios Pohuliankos, dabartinės J. Basanavičiaus gatvės aukštuminės dalies, Napoleonui atsivėrė Vilniaus panorama su įspūdingų bažnyčių bokštais. Tik gaila, kad mes didžią dalį tos gražios panoramos paskubėjome prarasti, užstatyti penkiaaukščiais įvairios paskirties pastatais, faktiškai apiplėšti vilniečius, kurių nė neatsiklausus nugvelbti gražiausi iš šių vietų atsiveriantys senamiesčio panoraminiai vaizdai su Vilnių supančiomis žaliomis kalvomis.

Už šios vertybės netektį sunku dovanoti naujus pastatus projektavusiems architektams ir jų projektus savo parašais tvirtinusiems miesto tėvams. Kaip netoli esame nutolę nuo to kaimiečio, kuris atėjo pasiklausyti neregėto negirdėto dalyko – fortepijono grojimo. Priminsime tą istoriją. Kai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis sėkmingai baigė studijas Varšuvos konservatorijoje, iš savo rėmėjo kunigaikščio Mykolo Oginskio dovanų gavo fortepijoną. Kai šis muzikos instrumentas buvo pargabentas į Druskininkus, pasiklausyti negirdėtos muzikos atėjo kaimo žmogelis. Tą iškilmingą proga apsiavė naujais blizgančiais kaliošais. Įžengė į patalpą, kur turėjo būti grojama, nusiavė, kruopščiai skudurėliu kaliošus nuvalė ir atsargiai padėjo ant fortepijono dangčio. Tie nauji kaliošai žmogeliui buvo pats didžiausias jo turtas. Nesmerksime žmogelio už tai, kad toks jo supratimas apie vertybes, jį pateisina bent jau smalsumas muzikai.

Deja, su mūsų publika reikalai blogesni, nors ji nedėvi kaliošų, veikiausiai retsykiais nupučia dulkes nuo aukštojo mokslo baigimą patvirtinančių diplomų. Įgytos žinios menkai patvirtinamos darbais, ką matome iš prarastų miestų panoramų, kai kur istorinio miesto siluetus gožiančius dangoraižius, į istorinę aplinką įsileistų architektūrinių svetimkūnių. Ak, tie kaliošai…

Baltųjų stulpų Vilniuje būta ir daugiau

Gal ne visi žino, ir tai priminė L. Klimka, kad Baltieji stulpai Didžiosios Pohuliankos gatvėje buvo ne vieninteliai Vilniuje. Panašūs stovėjo Antakalnio ir Liepkalnio gatvėse. Jie gana greitai buvo nugriauti, nes 1795 m. LDK įėjus į carinės Rusijos sudėtį iš Vilniaus vedusi kryptis į rytus, imperijos gilumą tapo nebeaktuali. Kitaip buvo LDK laikais – visos kryptys buvo reikšmingos. Antakalnyje išliko tik vartai, vedę į Sapiegų rūmus (dabar – ligoninė), o Liepkalnio g. išliko tik buvęs muitinės pastatėlis – tai ir visas Baltųjų stulpų palikimas kitose Vilniaus miesto dalyse.

Kuo svarbi mums istorinė atmintis ir tos atminties ženklai? Tuo, kad turtina, sodrina miesto kraštovaizdį, pripildo nauja pažinimo gelme, emocinėmis miesto įvairių vietų potyriais. L. Klimka priminė, kad prie Baltųjų stulpų Didžiojoje Pohuliankoje vyko 1831 m. sukilėlių susišaudymas su carinio dalinio kariais, driokstelėta ir iš artilerijos pabūklų. L. Klimkos manymu, tos svarbios datos galėtų atsispindėti ir siūlomame atkurti bent viename iš Baltųjų stulpų. Projekto įgyvendinimas daug nekainuotų, o pradžioje gal praverstų pastatyti būsimojo stulpo medinį maketą (muliažą), pažiūrėti, ar bus palankiai priimtas miestiečių, ar įsigyvens į išaugusio miesto audinį. Ši vieta yra viena iš reikšmingų sostinės viešųjų erdvių, tik jos atmintį dar reikia pažadinti, padaryti labiau prieinamą visuomenei.

Jau minėjome, kad praėjusiais amžiais tai buvo pamėgta vilniečių pasivaikščiojimų ir iškylų vieta užmiestyje. L. Klimka atkreipė dėmesį į priešais Šv. Jackaus koplyčią stovintį vėlyvojo klasicizmo statinį, kuriame kadaise buvusios smuklės vietoje buvo įsikūręs Pohuliankos restoranas. Tad gal neatsitiktinai vilniečiams „pohuliatj“ asocijuodavosi ne tik su užmiesčio promenadomis, ką primena ankstesni gatvių vardai Didžioji ir Mažoji Pohulianka, bet ir su žodžiu „paūlioti“.

Įdomu, kad Pohuliankos užeigą (tada dar ne restoraną) savo 1786 metų kelionės į Vilnių dienoraštyje mini paskutiniojo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio rūmų šambeliono žmona Liudvika Byševska. Trumpa citata: „[…] nuvažiavome į Pohulianką gerti kavos. Užeiga medinė, padoriai įrengta, kavos už devynis auksinus davė tiek, kad Varšuvoje tektų pakloti dvidešimt septynis. Sutikau Garbiąją ponią Lopotienę ir kelis kitus asmenis; pasėdėjome visi geras dvi valandas.“ Trumpas paminėjimas, bet istorijoje ir literatūroje žymė išliko ir praėjus daugiau kaip 200 metų.

Kuo galime remtis

Bent vieno stulpo atstatymui galėtų pasitarnauti 1837 m. dailininko grafiko Kazimiero Bachmatavičiaus (Kazimierz Bachmatowicz,1808–1837) litografija Panerių užkarda – taip vadinami Baltieji stulpai. Dailininkas Vilniaus universitete mokėsi pas Joną Rustemą, 1837 m. išleido litografijų albumą Vilniaus prisiminimas, kuriame yra ir mums rūpima litografija. Galimas dalykas, kad ji sukurta anksčiau, o pateiktoji data tėra albumo pasirodymo metai. Beje, tai ir jauno dailininko mirties metai. Kad ir kaip ten būtų, K. Bachmatavičiui galime būti dėkingi už pateiktą Baltųjų stulpų vaizdą su Vyčiais, nes 1840 m. juos pakeitė dvigalviai ereliai. Viršutinėje litografijos dalyje klasicizmui būdingą simetrinę kompoziciją užtikrina keturkampiai stulpai, ant kurių matome du vienas į kitą atgręžtus Vyčius – Lietuvos herbus. Kūrinio apatinėje dalyje dailininkas pasakoja apie kasdienį užkardos gyvenimą. Tai žanrinė scenelė: carinės kariuomenės raiteliai, sargybos sulaikytasis į Vilnių važiuojantis vežimas, dvi valstiečių figūros. Nors dailininkas atstovauja Vilniaus klasicizmui, bet jam nesvetima labai šilta vyksmo perteikimo maniera, gal labiau būdinga romantinio užmojo menininkams.

Tikslios stovėjusių stulpų vietos, jų matmenys galėtų būti nustatytos ir iš 1905 m. nuotraukos. Joje gana aiškiai išryškėja stulpų proporcijos, matyti ant stulpų “nutūpę“ dvigalviai ereliai. Kai ką pasako ir 1856 m. nežinomo dailininko darbo akvarelė su Baltaisiais stulpais. Didžiosios Pohuliankos gatvė ties Baltaisiais stulpais vis dar labiau panėši į smėlėtą kelią, buvo išgrįsta tik XX a. pradžioje.

Baltieji stulpai išbuvo per visą lenkmetį (1920–1939), nors dvigalvių erelių ir neteko. Vietos neatsirado ir Vyčiams. Ta proga priminsime, kad 1937 m. buvo išspausdinta ekskursijų vadovo ir muziejininko Juozo Maceikos su istoriku Adomu Juškevičiumi parengta knyga Vilnius ir jo apylinkės. Joje buvo ir Didžiosios Pohuliankos Baltųjų stulpų, kaip jie atrodė lenkmečiu, nuotrauka. Skaitytojų knyga nepasiekė, nes lenkų administracija beveik visą tiražą konfiskavo, tik nedidelę dalį knygų pavyko išgelbėti. 1940 m. Spaudos fondas išleido šią knygą pakartotinai, bet mus dominančios nuotraukos joje nebuvo. Užtat atsirado trečiajame fotografuotiniame knygos leidime 1991 metais.

Pagal senas nuotraukas ar piešinius yra pavykę atstatyti ne vieną praeities paveldo objektą. L. Klimka priminė, kad Sankt Peterburge senieji varstus žymėję metaliniai stulpai atstatyti pagal senas graviūras. Šiandien niekas tų varstų neskaičiuoja, bet tai simbolis, istorinės atminties ženklas. Panašių atvejų esama ir Lietuvoje. Iš senų nuotraukų nusižiūrėti stulpai su rodyklėmis pastatyti Trakuose. Pagaliau juk ir atstatomų Valdovų rūmų pastato aukštis buvo derinamas atsižvelgiant į dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus piešinius.

Kad istorijos šukės sužibėtų

Tai kelias iš Vilniaus į platųjį pasaulį, – šią mintį išsakė vienas iš diskusijos dalyvių ir neįmanoma su juo nesutikti.

Daugelis per diskusiją kalbėjusiųjų Baltųjų stulpų atkūrimo projektą mato kaip tam tikros visumos dalį, būtent tokios prasmės ir reikėtų siekti, formuojant tam tikrą struktūrą, kaip dabar sakoma, tinkliniu pagrindu. Į vieningą visumą reikėtų jungti ištisą kompleksą: 1831 m. sukilimo vieno iš vadovų Simono Konarskio žūties 1839 m. vietą ir kažkur netoliese esantį nežinomą jo kapą, Šv. Jackaus barokinę koplyčią su skulptoriaus B. Balzukevičiaus darbo šventojo skulptūra, XVIII a. sargybos būstinės ir muitinės pastatą, pagal vėlyvojo klasicizmo stilių pastatytą buvusį Pohuliankos restoraną.

Diskutuojant paprastai gimsta ir naujos idėjos. M. K. Čiurlionio gatvės rajono įmonių, įstaigų, organizacijų ir gyventojų asociacijos Naujamiesčio Vingis vadovė Regina Katkevičienė siūlo prie užsimezgančio istorijos ir kultūros objektų tinklo pritraukti dar vieną svarbų objektą – buvusio vadinamojo Zakreto dvaro pastatą S. Konarskio g. 35A. Ten buvo įsikūrę Kompiuterių namai, bet šiuo metu ant pastato jokios iškabos nėra. Buvo rengiamasi jį nugriauti, bet vietos gyventojų bendruomenė pasipriešino ir apgynė buvusio dvarelio pastatą nuo įsismarkavusių aplinkos pertvarkymo „novatorių“, kurių iniciatyvas svarstant neprošal būtų priminti ir mūsų aprašytus kaliošus. Susigriebė ir paveldosaugininkai. Prieš keletą metų šis pastatas įtrauktas į saugotinų paveldo objektų sąrašą. R. Katkevičienė priminė, kad šio dvarelio pastatas kartu su buvusio restorano Pohulianka išlikusiu pastatu sudarė architektūrinį kompleksą, į kurį įėjo arklidės, ūkiniai pastatai ir daug kitų statinių. Todėl buvusio dvarelio svarbiausią pastatą S. Konarskio g. 35A. būtina įtraukti į bendrą saugotinų objektų tinklą.

Tai vis Vilniaus ribos aplinka, kaip kad ji formavosi XVIII a. pab.–XIX a. pradžioje. Ligi šiol visi šie paminėtieji objektai tėra pabiros iki šiol nesužibėjusios Vilniaus miesto istorijos šukės.

Vertas dėmesio ir kitas R. Katkevičienės pasiūlymas, susisiejantis su tarptautinėmis paveldosaugos iniciatyvomis. Kasmet spalio mėnesį Tarptautinė paminklų ir paveldo vietovių tarybos (ICOMOS) įvairiose Europoje šalyse organizuoja paveldo dienas. Vyksta savaitę ar net dvi. Kadangi šiais metais Vilnius paskelbtas Europos kultūros sostine, tai senuosius Vilniaus – Trakų ir Vilniaus – Kauno kelius kartu su buvusiais Baltaisiais stulpais, kaip Vilniaus vartų įvaizdžiu būtų galima pasiūlyti įtraukti į ICOMOS renginių programą? Plačiajai visuomenei ta proga būtų galima parengti atitinkamą bukletą, gal ir laidą per televiziją.

Pristatant šį projektą reikėtų parodyti reikšmingus šios vietos paveldo objektus, kurie šiaip jau ne kiekvienam vilniečiui sugula į tam tikrą istorinę ir architektūrinę dermę. Pasak pasiūlymo autorės, tokios laidos metu galima būtų pateikti ir telefono numerį, kuriuo paskambinus būtų aukojamos lėšos kad ir vieno iš Baltųjų stulpų, kaip simbolinio ženklo, atkūrimui. Kartu būtų galima surengti ir loteriją, tarkime, šimtasis (o gal penkiasdešimtasis) tuo telefonu paskambinęs aukotojas laimi kad ir gražų buvusių Baltųjų stulpų dailiai įrėmintą vaizdą. Būtent tokį menišką Baltųjų stulpų vaizdą diskusijos metu pristatė UAB Metalo forma direktorius Antanas Vaičekauskas.

Ne ką mažiau už pinigus svarbu visuomenės dalyvavimas atkuriant tokį Vilniaus ribos simbolį. Iš apačios kylanti iniciatyva, nes ji galėtų išjudinti ir svarbesnius ateities darbus.

Likimo ženklai

Nepamirškime, kad Baltuosiuose stulpuose buvo ir LDK valstybingumo ženklas – Vytis. Juk iš čia prasidėdavo didysis kelias į Vakarus, kuriuo tik XXI a. pačioje pradžioje Lietuva drąsiai nuėjo, 2004 m. gegužės 1 d. tapusi Europos Sąjungos tikrąja nare. Geopolitinės svarbos įvykis turi savo išraišką ir praėjusių amžių Vilniaus miesto geografijoje, senieji keliai nuo seno rodė tas kryptis natūralias ir gyvybiškai svarbias kryptis, kuriomis galų gale Lietuva ir pasuko, ligi tol nuolat balansuodama ant ribos tarp stačiatikiškų Rytų ir katalikiškųjų Vakarų. Keitėsi laikai, valstybingumo simboliai, kol galų gale geopolitinė logika įgavo aiškius kontūrus ir prasmę.

Esama tam tikros miesto gyvavimo logikos, gana keistos ir kartais sunkiai paaiškinamos. Juk tai, kad ši diskusija vyko Valstybės sienos apsaugos tarnybos būstinėje, įsikūrusioje Savanorių prospekto Nr. 2 juk taip pat prasminga: prieš kelis šimtus metų čia buvo Vilniaus miesto užkarda, dabar – Lietuvos sienų apsaugos tarnyba. Nepaisant visų gyvenimo virsmų, santvarkų pokyčių ir lūžių kažin kokiu būdu išlaikoma tam tikra tradicija, kuri pasirodo esanti tvaresnė už pokyčius. Sunkiai paaiškinamu būdu išlaikyta gili vidinė logika sieja amžius, įvykius, žmones ir visus šias santvarkas įamžinančius ženklus – kultūros paveldo objektus.

(Bus daugiau)

Gediminas Zemlickas

Pro XVIII a. muitinės ir sargybinės pastatą zuja XXI a. Automobiliai. (Nuotrauka autoriaus)

                                 

Laikas parodys, ar ant šio žolės trikampėlio tarp J. Basanavičiaus ir S. Konarskio gatvių bus atstatytas vienas iš Baltųjų stulpų. (Nuotrauka autoriaus)

„…žygiais, o ne žodžiais, mes Tėvynę mylim…“

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, kartu su Etninės globos tarybos pirmininku, profesoriumi Libertu Klimka bei pritariant Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadovybei, sausio 29 dieną Valstybės sienos apsaugos tarnybos patalpose organizavo viešą „Apskrito stalo“ pasitarimą–diskusiją istorinių Baltųjų Vilniaus Stulpų atkūrimo idėjos tema.

Šio „Apskrito stalo“ pasitarimo – diskusijos dalyviai nusprendė oficialiai kreiptis į keletą valstybinių institucijų vadovų ir priėmė Kreipimąsį siūlydami apsvarstyti galimybę atkurti istorinius Baltuosius Vilniaus Stulpus (ar bent vieną iš jų). M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, „Apskrito stalo“ pasitarimo–diskusijos dalyvių vardu, vasario pradžioje užregistravo (pagal vidinę institucijų tvarką, – kaip ir įteikė) šį Kreipimasį šiems valdžios atstovams, – tuometiniam Vilniaus miesto merui J. Imbrasui ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Susisiekimo ministrui E. Masiuliui, Kultūros ministrui R. Vilkaičiui ir Kultūros paveldo departamento direktorei D. Varnaitei.

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse ir Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio metais nusprendžiau visuomenei pateikti (ir ateityje tikiuosi tęsti), – kaip vieni ar kiti, ypač valdžios svertus turintys Lietuvos piliečiai ir tuo pačiu sostinės gyventojai, reagavo į šį Kreipimąsi. Noriu pateikti bendrą vaizdą, leisiantį palyginti. Svarbu gi, ne tiek gražūs palaikymo žodžiai, kur kas svarbiau, – kaip jie praktiškai reagavo į istorinių Vilniaus Baltųjų Stulpų atkūrimo idėją ir tuo pačiu, į valstybingumo simbolių įtvirtinimą. Ir dar svarbiau, – ką nuveikė ar bent jau pasižadėjo (įsipareigojo) nuveikti ir kaip laikėsi savo paties prisiimto pažado, jei toks buvo…

Iki šios dienos, kovo 9 d., į minėtą Kreipimąsį gauti trys oficialūs atsakymai. Prie pačių atsakymų pridėsiu ir savo komentarus. Taigi, gavome atsakymus iš šių valstybinių institucijų ir jų atstovų (čia jų eiliškumas pateikiamas pagal atsakymo pasirašymo datą):

1. Atsakymas Susisiekimo ministerijos. Atsakymą 2009.02.20. pasirašė Ministerijos Sekretorius Rimvydas Gradauskas (raštą ruošė Kelių infrastruktūros vyr. specialistas Vaclovas Narbutas) su kuriais, beje, susitikę nebuvome. Šio atsakymo esmė šioje jo citatoje: „…Skirti programos lėšų kultūros paveldo objektams atkurti nenumatyta, todėl finansuoti programos lėšomis Vilniaus baltųjų stulpų atkūrimo negalime…“.

Čia galėtų būti koks nors komentaras, bet vietoj jo tegul bus šis tekstas:

INFORMACINIS PRANEŠIMAS 2009.01.08.

Vakar dienos popietę etnologas, prof. Libertas Klimka ir Gintautas Ivinskas, atstovaujantis M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondą, susitikime pas Susisiekimo ministrą Eligijų Masiulį pristatė Baltųjų Vilniaus Stulpų atkūrimo idėją. Ministras iš esmės pritarė šiai iniciatyvai ir žadėjo apsvarstyti, kaip ministerija praktiškai galėtų prisidėti prie Baltųjų Vilniaus Stulpų atkūrimo.

Susitikimo metu taip pat nuspręsta, kad ministerijos atstovas dalyvaus Valstybės sienos apsaugos tarnybos patalpose (Savanorių pr. 2), sausio 29 dieną, 15 val. organizuojamoje viešoje „Apskrito stalo“ diskusijoje – pasitarime dėl galimybės atkurti Baltuosius Vilniaus Stulpus.“

Šį informacinį pranešimą galima rasti:

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/89847 ,

http://www.eb.lt/lt.php3?vid=102&date=1233198889&id=36982&cid=30&date_from=2009-01-29&date_to=2009-01-29 .

Dar čia galima būtų pridėti ministro atstovės spaudai man, kiek anksčiau rašyto vieno elektroninio laiško (vasario 17 d.) citatą: „…atsakant į tokį kreipimąsį įmanomas tik moralinės paramos idėjai deklaravimas iš ministerijos pusės (kas iš principo yra padaryta). Jis gali būti išdėstytas ant popieriaus kaip atsakymas į šį kreipimąsį. Gal būt jis ir pravers labiausiai kreipiantis dėl paramos į mūsų kuruojamas įmones…“.

Ir čia aš noriu patikslinti: pirmojo susitikimo metu pats ministras ir jau kiek vėliau, vasario 11 d., jo atstovė spaudai Rūta Diržanauskaitė žadėjo atsiųsti Rekomendacinį raštą, pasirašytą ministro. Jau bent du kartus elektroniniu laišku užklausiau šios atstovės ,,O kur gi tas žadėtasis ministro Rekomendacinis raštas?“ Atsakymas?, – tyla iki šiol…

Vakar, t.y. 2009.03.19. pagaliau buvo gautas ministro Eligijaus Masiulio pasirašytas raštas, kuriame rašoma: „…Atsižvelgdami į informaciją apie M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo iškeltą idėją bei rodomą iniciatyvą dėl Baltųjų Vilniaus stulpų atkūrimo, manome, kad Baltųjų Vilniaus stulpų idėjos įgyvendinimas reikšmingai prisidėtų prie siekio atkurti Vilniaus istorinę atmintį. Susisiekimo ministerija nuoširdžiai remia šią idėją ir žinodama, kad šią iniciatyvą palaiko kitos institucijos, kurių prioritetinės veiklos funkcijos yra panašių projektų įgyvendinimas, svarstytų galimybę prisidėti…“

2. Atsakymas iš Kultūros ministerijos. Atsakymą 2009.03.02. pasirašė Kultūros Viceministras Donatas Valančiauskas (raštą ruošė, – Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vyr. specialistas Mindaugas Žolynas), – su jais taip pat susitikę nebuvome. Šio atsakymo esmė šiose jo citatose: „…Kultūros ministerija…pritaria ir remia idėją atkurti šį istorinį Vilniaus miesto akcentą ir simbolį…“ ir „…Priėmus sprendimą…ir pradėjus atkūrimo darbus, Kultūros ministerija, vadovaudamasi finansuojamų programų nuostatomis, meninės projekto dalies įgyvendinimui galėtų skirti dalinį finansavimą.“

Čia būtų toks palyginamasis komentaras: Iš esmės, Kultūros Viceministras gerb. Donatas Valančiauskas bei Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vyr. specialistas gerb. Mindaugas Žolynas atskleidė savo teigiamą požiūrį į pačią idėją ir ateityje, tikiuosi, tikrai galima būtų jais remtis praktiniuose darbuose. Esame dėkingi už Jūsų išreikštą palankumą.

3. Atsakymas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento. Atsakymą 2009.03.02. pasirašė Miesto plėtros departamento Direktorius Artūras Blotnys (raštą ruošė, – Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyriaus Vedėjo pavaduotojas Darius Daunoras) – ir su jais dar nebuvome susitikę. Šio atsakymo esmė šiose citatose: „…Jūsų pasiūlymas yra įdomus ir svarstytinas, tačiau pateiktos medžiagos nepakanka sprendimui priimti. Prašytume pateikti papildomą istorinę medžiagą ir grafinę dalį (projektinius pasiūlymus) bei nurodyti galimą Baltųjų stulpų projektavimo ir atstatymo šaltinį. Gavus papildomą medžiagą, klausimas dėl Baltųjų stulpų atstatymo būtų svarstomas pasitarime pas Vilniaus miesto savivaldybės merą.“

Čia būtų toks palyginamasis komentaras: iš esmės, miesto plėtros departamento Direktorius gerb. Artūras Blotnys bei šio departamento Vedėjo pavaduotojas gerb. Darius Daunoras, pasiūlydami pateikti papildomą medžiagą ir keldami kitus klausimus, neatsisako pačios idėjos palaikymo, kviečia toliau diskutuoti, gilintis ir vystyti galimus praktinius sprendimus. Galima būtų vertinti kaip atsargų teigiamą požiūrį, bet ateitis dar parodys kaip iš tikro bus.

4. Atsakymo Kultūros paveldo departamento kažkodėl kol kas dar negavome ??? – čia taip pat susitikę nebuvome.

Papildomas komentaras dar dviems palyginimams. Aš ir prof. Libertas Klimka vasario 23-čią dieną buvome susitikę su Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pirmąją pavaduotoja gerb. Irena Degutiene. Jai ir jos patarėjui Kęstučiui Kupšiui taip pat pristatėme pačią idėją, – telkti visokeriopas pastangas ir siekti atkurti Baltuosius Vilniaus Stulpus, kaip istorinius valstybingumo ženklus. Čia nebuvo rašyta–pasirašyta jokių popierių, tik po susitikimo išplatintas viešas pranešimas, beje, skelbtas įvairiose šalies žiniasklaidos priemonėse. Bet norėčiau pabrėžti: susitikimo metu buvo juntamas labai nuoširdus dėmesys, noras ir iniciatyva padėti įgyvendinti idėją iš mus priėmusiųjų pusės. Ir šią atmosferą labai taikliai apibūdina gerb. Irenos Degutienės išsakyti ir spaudos pranešime esantys žodžiai: „Džiaugiuosi, kad Vilniuje kyla tokios gražios kultūrinės iniciatyvos, kurių pagalba gaivinama istorinė vilniečių, o kartu ir visų Lietuvos žmonių atmintis. Linkiu projekto sumanytojams kuo daugiau energijos įgyvendinant Baltųjų Vilniaus stulpų atstatymo idėją, ir kiek galėdama tai remsiu“.

Dar čia norisi paminėti du piliečius, kurie niekaip neraginami ir nelabai stengdamiesi afišuotis jau daugiau nei metai nuolat domisi ir kaip piliečiai nuolat remia kur kas platesnę fondo veiklą. Šiuo atveju išeitų ir šia siauresniąja kryptim, – t.y. Baltųjų Vilniaus Stulpų atkūrimą. Tai yra Žydrūnas Raščius iš Panevėžio ir Rimantas Jonas Dagys iš Vilniaus. Tikiuosi verslo įmonių atstovai, fondo rėmėjai, neįsižeis, kad čia jų neminiu. Čia daugiausiai norėjosi pateikti valdžios svertus turinčiųjų pilietinę poziciją. O verslo įmonės yra ir bus skelbiamos mūsų svetainėje prie visos kaupiamos informacijos apie Baltuosius Stulpus, jei to pageidauja ar pageidaus.

P.S. Suprantu, kad gal ne visiems patiks šis tekstas, bet ką padarysi, kad šios dienos kasdienybė yra tokia. Istoriją gi kuriame kartu…

Vietoj pabaigos. „Apskrito stalo“ pasitarimo–diskusijos dalyviai taip pat pritarė dar ir tokiai minčiai, – padaryti Informacinį stendą apie Baltuosius Vilniaus Stulpus šalia tos vietos kur jie stovėjo. Tam reikės gauti savivaldybės leidimą, surinkti lėšas ir pagaminti patį stendą. Jau prasidėjo atitinkamų raštų ruošimas ir turės būti gauti vienokie ar kitokie atsakymai. Taigi, – ir šio proceso eigą stengsiuosi pranešti ir tęsinys ko gero dar bus…

Gintautas Ivinskas, M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo atstovas spaudai