Renginys Elektrėnų viešojoje bibliotekoje

Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečiui skiriamas nemokamas  fondo renginys „Tautos lobius pasklaidžius“. Ir kas gi juose?..

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas,

tęsdamas labdaringų, edukacinių, meninių renginių ciklą

„NACIONALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMUI – AKTYVI PILIETINĖ INICIATYVA“,

kartu su Nacionaline UNESCO komisija bei Elektrėnų savivaldybės viešąja biblioteka

2009 m. vasario 25 d. 17 val.

Elektrėnų savivaldybės viešojoje bibliotekoje (Draugystės 2, Elektrėnai)

Organizuoja Lietuvos vardo minėjimą tūkstantmečiui skiriamą renginį

„TAUTOS LOBIUS PASKLAIDŽIUS“

parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas pristatys fondo kaupiamą parodą „Aplankyti paveldo objektai“,

vyks Edmundo Atkočiūno poezijos rinktinės „Nostalgijos vitražas“ pristatymas,

muzikinius kūrinius atliks Balio Dvariono mokyklos moksleiviai,

eiles skaitys Globos namų auklėtiniai,

bei aktorė Bella Shirin.

Renginys ATVIRAS VISIEMS ir NEMOKAMAS

Nuotraukos iš renginio

Seimo Pirmininko pavaduotojos I. Degutienės pranešimas

Istoriniai Vilniaus Baltieji stulpai papuoštų Naujamiestį

Pirmadienį, vasario 23-iąją dieną, susitikusi su Baltųjų Vilniaus stulpų atstatymo entuziastais Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja Irena Degutienė pasidžiaugė, kad Vilniuje brandinama garsiųjų 18-ojo amžiaus Baltųjų Vilniaus stulpų atstatymo idėja įgauna realų pavidalą.

„Džiaugiuosi, kad Vilniuje kyla tokios gražios kultūrinės iniciatyvos, kurių pagalba gaivinama istorinė vilniečių, o kartu ir visų Lietuvos žmonių atmintis. Linkiu projekto sumanytojams kuo daugiau energijos įgyvendinant Baltųjų Vilniaus stulpų atstatymo idėją, ir kiek galėdama tai remsiu,” – po susitikimo sakė Irena Degutienė.

Šešių metrų aukščio Baltieji Vilniaus stulpai kadaise žymėjo Vilniaus miesto ribą ir stovėjo dabartinėje J. Basanavičiaus, S. Konarskio gatvių ir Savanorių prospekto sankirtos vietoje. Stulpų atstatymo idėjos iniciatoriai – M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas bei profesorius, etnologas Libertas Klimka.

„Kai 18-ojo amžiaus antroje pusėje buvo pastatyti Baltieji stulpai, ant jų puikavosi raitelių skulptūros – Lietuvos valstybės valstybingumo ženklai. Su grupe entuziastų pamąstėme, kad valstybingumo ženklų Vilniuje labai trūksta. Simboliška, kad stulpų atstatymo idėja gimė tada, kai sostinėje pradedame Lietuvos vardo Tūkstantmečio minėjimo bei Vilniaus kaip Europos kultūros sostinės renginių programas,” – pasakojo etnologas prof. Libertas Klimka.

Irena Degutienė teigė ketinanti kreiptis į Vilniaus miesto valdžią, siūlydama savivaldybei organizuoti viešas diskusijas su bendruomene ir nutarti, kokiu geriausiu būdu galima įgyvendinti šią svarbią iniciatyvą.

Pasak M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo atstovo Gintauto Ivinsko, bendruomenės atstovai sausio pabaigoje priėmė kreipimąsi į Vilniaus savivaldybę. „Labai tikimės, kad naujai susiformavusi miesto valdančioji koalicija nebus abejinga valstybingumo ženklų Vilniaus gatvėse atkūrimo temai, ir mielai imsis šios idėjos,“ – sakė G. Ivinskas.

Kontaktai:

Kęstutis Kupšys, Seimo Pirmininko pirmosios pavaduotojos Irenos Degutienės patarėjas

Tel. 8-616-19424

 http://www.degutiene.lt/Naujienos-823?PHPSESSID=2ca3061ddfb77c7fab2e52d40da65ba4

 

 

 

 

 

Lietuvos radijo „Klasikos“ programos laida „Ryto allegro“

Ved. Laima Ragėnienė. 

Tekstinė laidos versija:

Vedėja Laima Ragėnienė. Sveiki kas tik dabar įsijungėte „Ryto allgero“, prie mikrofono Laima Ragėnienė. Prasidėjo antroji mūsų laidos valanda ir jau visai netrukus studijoje sulauksime svečių. Ir kalbėsime apie vilniečių iniciatyvą atkurti Baltuosius Vilniaus Stulpus.

Sostinės bendruomenės iniciatyva įvairioms valdžios institucijoms buvo išsiųstas kreipimasis, kuriame siūloma apsvarstyti galimybę atstatyti Baltuosius Vilniaus stulpus. Pasak vieno iš idėjos iniciatorių Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo vadovo (*čia yra įsivėlusi klaida, turėtų būti ne vadovu, o atstovu – ciurlioniopaveldas.lt red. pastaba) Gintauto Ivinsko, tai nebūtų grandiozinis projektas ir miestui nedaug kainuotų, net galėtų atlikti istorinę ir švietėjišką misiją, o ilgainiui taptų ir turistų lankoma vieta. Etnologo profesoriaus Liberto Klimkos manymu, kultūros sostinės metus pradėję fejerverkais, kurie palieka įspūdį vos kelioms akimirkoms, tikri miestelėnai turėtų rūpintis savo praeities išsaugojimu. Aktyvūs mano minėti visuomenininkai ir kultūros puoselėtojai, – Gintautas Ivinskas ir profesorius Libertas Klimka, – mūsų studijos svečiai. Labas rytas.

Gintautas Ivinskas. Labą rytą.

Libertas Klimka. Labą rytą.

Laima Ragėnienė. Ir dar, taip pat susisiekėme (telefonu ,– ciurlioniopaveldas.lt red. pastaba) su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorės pavaduotoju Algimantu Degučiu. Labas rytas, pone Algimantai.

Algimantas Degutis (telefonu). Labas rytas.

Laima Ragėnienė. Jūsų nuomonė mums taip pat bus svarbi. Bet pirmiausia, norėčiau, kad profesorius Libertas Klimka atgaivintų šiek tiek mūsų tą istorinę atmintį, nes galbūt ne kiekvienam, ypač jaunesnės kartos vilniečiui yra aišku kas tie Baltieji Vilniaus Stulpai, ką jie reiškia mūsų istorijai.

Libertas Klimka. Baltieji Vilniaus Stulpai, – šiuo pavadinimu Jono Basanavičiaus gatvės pabaiga vilniečių lūpose skambėjo dar ir pokario metais. Net autobusų stotelė taip vadinosi, – Baltieji Stulpai.

Ir aš dažnai pagalvodavau, – kur tie Baltieji Stulpai? Būdamas mokinuku maniau, kad gal tai ta sargybinė, kur dabar Gėlių turgelį puošia, prieigas, – tie Baltieji Stulpai, nes kolonomis paremti. Bet pasirodo, kad Baltieji Stulpai tai buvo miesto užkarda. Du gražūs, gan masyvūs, beveik šešių metrų aukščio stulpai, – tarsi vartai į Vilnių. Ir stovėjo jie labai svarbioje vietoje, – kur prasidėjo senasis traktas į Trakus, į Kauną, į Karaliaučių, į visas Vakarų valstybes.

Tuos Baltuosius Stulpus puošė valstybingumo ženklai. Tai pirmiausiai buvo Vytis. Ir apie 1840 metus juos pakeitė caro dvigalviai ereliai. Kada Vilnius atiteko lenkams, tie ereliai žinoma buvo nuimti ir tie tokie apsilaupę Baltieji Stulpai, apšiurę, stovėjo ilgai ilgai…Ir pokario metais jie buvo nugriauti, kada gatvėje jau pradėjo kursuoti autobusai, kada reikėjo praplatinti važiuojamąją gatvės dalį. Ir štai ta vieta, tai būtų ten, kur Basanavičiaus gatvė baigiasi, prasideda Savanorių prospektas, atsišakoja Simono Konarskio gatvė. Ir tai buvo miesto užkarda. Ten kartu ir muitinė, ir sargybinė, ir vykdavo visokios patikros, – ką pirkliai atveža į miestą. Caro valdžia žiūrėdavo ar sukilėliai ginklų neįveža. Pro šituos Baltuosius Stulpus Imperatorius Napoleonas Bonapartas įjojo į Vilnių ir buvo džiaugsmingai vilniečių sutiktas kaip išvaduotojas. Žodžiu, daugybė istorinių įvykių ėjo pro šituos vartus. Ir tai ženklas, kad čia buvo ta riba iki kurios XVIII amžiaus pabaigoj išsiplėtė Vilniaus miestas, užlipęs ant jį supančių tų gražiųjų kalvų…

Galime čia rasti ir kitų tokių labai svarbių tos ribos ženklų. Štai, visai netoli Baltųjų Stulpų stovi graži koplytėlė, kurią puošia Švento Jackaus skulptūra. 1901 metais garsus vilniškis skulptorius Boleslovas Balzukevičius tą skulptūrą išliejo iš bronzos. Anksčiau tai buvo medinė skulptūra. Legenda pasakoja, kad koplytėlė čia stovėjo dar 1501 metais. Kodėl Šventas Jackus čia pastatytas? Jis pastatytas, ta skulptūra ir koplytėlė, graži tokia, originali, trijų kondignacijų – pakopų. Labai tokia barokiška koplytėlė atsirado atminimui Švento Jackaus, kuris misijinioriavo Vilniuje ir paliko labai tokį gerą prisiminimą vilniškiams, gyventojams. Ir vienuoliai dominikonai čia jo atminimui tą koplytėlę pastatė, – dar gi žinodami, kad jis yra keliautojų globėjas. Ir išvykstant į kupiną pavojų kelionę pirkliai pasimelsdavo prie šitos koplytėlės į Šventą Jackų, sudėdavo savo geras viltis grįžt į Vilnių sėkmingai pardavus prekes ten kur nors Karaliaučiuj ir panašiai.

Senieji vilniečiai Jono Basanavičiaus gatvę, kuri vardą gavo 1939 metais, kartais imdavo ir pavadindavo Pohulianka, Didžiąja Pohulianka. Pasirodo, kad šiuo vardu, – trakto pradžia nuo Trakų Vartų link Trakų, – buvo vadinama ganėtinai irgi ilgai ir senai. Ir pavadinimas čia turi tokią dvejopą prasmę. Visų pirma tas traktas buvo apsodintas medžiais. Tai buvo pasivaikščiojimo bulvaras. Tikrai aplinkui Vilnių daug gražių vietų ir atsiveria panorama miesto nuo tų kalvų, ir vilniečiai mėgdavo praleisti laisvalaikį išvykdami už miesto. Juolab, kad čia ir Vingio parkas netoli, ir tokių dvarelių buvo keletas. Tai štai prie šitų Baltųjų Stulpų stovėjo smuklė kitados. Paskui ta smuklė taip išpopuliarėjo, kad ją pastatė jau mūrinę, nebe medinę ir tapo restoranu. Tas restoranas taip ir vadinosi „Pohulianka“…

Laima Ragėnienė. Na ir dabar Basanavičiaus gatvėje yra kavinė būtent šiuo pavadinimu.

Libertas Klimka. Taip, bet įdomiausia, kad tas senasis restoranas, – jo pastatas, – yra išlikęs. Jis ganėtinai įdomus, – klasicistinių bruožų, na, tiktai nebetekęs tos pirminės prasmės.

Slavų kilmės žodis „pohuliat“, tai ir pasivaikščioti, ir palėbauti, ir paūlioti. Ir štai miesto pakrašty turbūt daugiau erdvės būdavo palėbauti, kas jau mėgsta šitus plačius mostus, ir paūliot…Tai štai turbūt todėl tas restoranas ir išpopuliarėjo. Skaičiau, neseniai, tokios garsios keliautojos ir taip jau visuomenės damos Biševskos kelionės dienoraštį, kuri iš Varšuvos atvažiavo į Vilnių čia pabūvot 1784 metais. Ką ji rašo? Viename puslapyje rašo: „…Nuvažiavau į „Pohulianką“ kavos išgert. Ir puiki ten kava, ir tris kartus pigesnė negu Varšuvoje…“ Tai štai jau ta vieta.

Laima Ragėnienė. O stulpų ji neminėjo?

Libertas Klimka. Deja, jau neminėjo, bet „Pohulianka“ reiškia, tai jau būdavo riba, užmiestis. Ta vieta, aš mat paminėjau, kad sargybinė yra išlikusi, pastatas. Analogiškas pastatas yra ir Liepkalnio gatvėje, ten buvo kita užkarda. Kažkada tai tokia užkarda buvo ir Antakalny. Tas irgi pastatas perstatytas į gyvenamąjį yra išlikęs.

Bet dar norėčiau paminėti vieną jau tokios skaudžios atminties irgi ribos ženklą. Tai labai netoli nuo muitinės, ant kalniuko, – yra akmuo, žymintis, kad 1839 metais ten buvo sušaudytas mūsų liepsningas patriotas Simonas Konarskis. Būdavo tokia budelių tradicija, – šaudyt už miesto ribos. Ir paskui net kazokai prajodavo per tą kapo vietą, kad jokios žymės neliktų, kad, reiškia, čia…

Laima Ragėnienė. Su žeme sulygintų.

Libertas Klimka. Taip, su žeme sulyginta. Ir tarsi istorinė atmintis būtų ištrinta…

O mes šiandien kalbam apie istorinę atmintį ir man, kaip senam vilniečiui, nuo pokario metų gyvenančiam Vilniuj, – labai svarbu, kad tos viešosios erdvės mūsų turėtų istorinę atmintį. Kad tos naujosios kartos vilniečių, kurių štai dabar atsiranda jau gimusių daugybė Vilniuje, kad jei nepraeitų taip nepamąstę pro aikštes, pro tokius skverus, pro tas viešąsias erdves, kad bylotų tos vietos istorine atmintim, kad primintų visą miestą istoriją.

Laima Ragėnienė. Vis dėlto tai primintų ir kaip augo miestas, nes jeigu jau praktiškai miesto centre atsiranda Baltieji Vilniaus Stulpai, tai galima tik įsivaizduoti kaip plėtėsi ir augo Vilnius kaip gyvas organizmas.

Ačiū profesoriui Libertui Klimkai už istorinį kontekstą, bet šiandien kyla kitas klausimas, – mes turbūt matėme visi žiniose vakar ant Valdovų rūmų buvo iškelta sunki paauksuota vėtrungė. Ir dailininkas Každailis sakė, kad, deja, nėra išlikę tikslių duomenų kaip ta tikroji vėtrungė atrodė. Ir jiems teko žiūrėti iš kitų Europoje išlikusių dvarų kažkokį analogą pas mus užkelti. O kaip šiuo atveju yra su Baltaisiais Vilniaus Stulpais, mes galime atkurti jų tikslius modelius? Pone Gintautai, galbūt paaiškinsit?

Gintautas Ivinskas. Iš esmės bent jau kad ir profesoriaus pateiktus kai kuriuos duomenis, kad ir Bachmatavičiaus pateiktą piešinį, mes tas atkūrimo detales galėtumėm ir realizuot. Ir ko gero galima būtų bent jau labai panašiai tuos dalykus atkurti, kadangi netgi vertinant ir pagal 1905 metų darytas nuotraukas. Bent jau stulpai jose pakankamai aiškiai atvaizduoti ir galima būtų rasti tuos išmatavimus, apibrėžimus. Tuo labiau, kad ir ko gero dar po asfaltu yra tos konkrečios vietos pamatai kur jie stovėjo. Bet mes, kaip fondas, ir aš asmeniškai išgirdau tą profesoriaus iškeltą idėją, maždaug gal truputį daugiau nei prieš metus, sausio pabaigoj, konkrečiau, – Čiurlionio namuose. Paskui per tam tikrą laiką susibrandino ta mintis, – o kodėl gi ne, kodėl gi nepabandyti to klausimo išviešinti ir galbūt išpopuliarinti. Tos vilniečių tradicijos, kurias minėjo profesorius, tie ženklai istoriniai, ir ką Jūs čia ką tik minėjote kaip tas miestas plėtėsi, man atrodo ypatingai jauniem žmonėm aktualu žinoti tą pačią istoriją ir tuos akcentus kurie buvo.

Mes ėmėmės tos iniciatyvos palaikydami profesoriaus idėją, kad tokie dalykai galėtų ir turėtų būti atkuriami. Bandom inicijuoti, kartu su miesto visuomene ir bendruomene, šitą procesą. Nemanau, kad mes turėtumėm užsibrėžt, kaip kad būdavo sovietiniais laikais kažkokius penkmečio ar dar kažkokius planus ir orientuotis į kažkokią simbolinę datą. Galima, galbūt siekį tokį turėti, bet kažkokio griežto užsibrėžimo tikrai, kad ne. Aš manau, kad yra kur kas svarbiau, kad ta pati miesto visuomenė, bendruomenė ir jaunimas priprastų prie tos minties ir galbūt netgi simboliškai ir po plytą atneštų kai reikėtų jau statyt. Kad tai vyktų bendruomenės sutelktumo taip pat vienas iš momentų.

Laima Ragėnienė. Baltųjų Vilniaus Stulpų atkūrimo idėja sklando, kaip Jūs minėjote, jau apie metus. Nors vis dėlto, turbūt daug kam bus ir negirdėti, ypač jaunesnės kartoms, tie istoriniai momentai. O Jūs nebandėte kažkaip sieti su galbūt Vilniumi, – Europos kultūros sostine arba su Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimu, kad tie stulpai galėtų iškilti kaip simboliai šioms datoms?

Gintautas Ivinskas. Gal užtenka ir to, kad mes startavom Vilniaus – Europos kultūros sostinės metais su šia mintim arba praktiniu siekiu ją įgyvendinti ir minint tūkstantmetį, o pagaliau tų datų gi yra pakankamai. Jeigu siet su kažkokiom datom, galima pavyzdžiui stengtis ir link Žalgirio mūšio datos. Tų istorinių sąsajų gali rasti arba atskirų apvalių datų. Nors nesinorėtų užsižaisti, bet norėtųsi, kad bendruomenę irgi kiek galima aktyviau įtraukti į tai.

Laima Ragėnienė. Diskusijos apie Baltųjų Vilniaus Stulpų atstatymą vyksta, vyksta energingai. Ar susitikime su vilniečiais, su senaisiais vilniečiais, nekilo kokių nors priešinimųsi tai idėjai? Profesoriau, galbūt Jūs?

Libertas Klimka. Iš tikrųjų mums labai svarbu visuomenės nuomonė, – ką seni vilniečiai manytų apie tai ir žinoma…

Laima Ragėnienė. Kad tai nėra vien Jūsų sugalvota, kad Libertas Klimka nori su Gintautu Ivinsku ir viskas…

Libertas Klimka. Taip, taip. Aš tikrai čia visiškai kitaip žiūriu. Tai yra mano vaikystės dar įspūdžiai, dar prisiminimai. Aš labai gerai prisimenu, kaip žiemos rytais iš Vilniaus senamiesčio kaminų kildavo dūmai į dangų. Tai nepakartojamas reginys, kuris niekada nepasikartos jau. Ir štai, nesinori tais jausmais gyvent, tarsi. Bet man labai svarbu, kad vilniečiai mylėtų savo miestą. Ir aš čia bandau ieškot tokių momentų, – kaip tą meilę įrodyti. Meilė turi būti įrodoma. Ir vienas iš būdų…

Laima Ragėnienė. Na, meilė negali būti be atsako.

Libertas Klimka. Taip. Ir miestas atsakytų. Iš tikrųjų mes kartais to miesto tradicijų neperimam. Todėl, kad nedaug, saujelė yra senų vilniečių. Ir jie atsimena kai kurias tradicijas, kai kurias labai iš senų laikų atėjusias turbūt tradicijas, bet jų nedaug yra. O štai norėtųsi, kad mūsų tauta ir kultūros prasme daug tų dalykų perimtų ir to nebūtų per daug, aš manau. Aš lyginu su kitom Europos sostinėm, kurios tikrai istorijos ženklų turi žymiai daugiau. Mums istorija buvo negailestinga. Kaip sakydavo liaudies patarlė: „Laiko dantys aštrūs, laikas ir kaulus sugriaužia“. Tai Vilniuje daug ką sugriaužė. Ir ypatingai valstybingumo ženklus. O štai, Jūs paminėjote vėtrungę. Tai ar ne vienintelis bus mūsų valstybingumo simbolis, – Vytis, – iškeltas virš miesto. Ar prisimenate Čiurlionio paveikslą, kur Vytis skrenda virš senojo miesto, virš senosios Vilniaus sostinės? Taigi, už tai man kažkaip tai keista, kad mes tų valstybingumo ženklų…Suprantama, kad istorija buvo negailestinga ir juos sunaikino, bet mes juos turim atstatyt. Ir todėl aš tiesiog siūlau, Vilniui, pagalvot apie tas viešąsias erdves, – kaip jas vėl galėtumėm įprasmint. O geriausias tas įprasminimas, – tai atstatyt ten kas buvo.

Dabar apie Baltuosius Stulpus. Žinoma, mes negalime jų atstatyt taip kaip jei buvo. Jie uždarytų Savanorių prospektą, kur ir troleibusai ten vienas paskui kitą, eilės važiuoja. Žinoma. Bet įdomiausia, kad keik iš senųjų nuotraukų pavyko nustatyt, – tai vienas iš tų Baltųjų Stulpų kaip tik žaliojoj salelėj, prie perėjos. Jis netrukdo eismui. Ten dabar stovi apšvietimo stulpas. Kitas, žinoma, stulpas būtų vidury gatvės. Čia jau reikėtų mums pasvarstyt, – ką daryt su antruoju stulpu? Arba iš viso jo atsisakyt ir palikti vieną, kaip simbolį, kaip ženklą. Aš mitologija užsiimu ir žinau, kad visada užtenka ženklo, pavaizduot arba tą įvaizdį sukurt. Arba galima ir apie antrą stulpą pagalvot, – jį paraukus į šaligatvį. Ir kad tada vartai tie atsidarytų, lyg tai į miestą. Aš manau, kad tai būtų labai simbolinė jungtis mano suminėtų kitų paminklų, – tai sargybinės, Simono Konarskio žūties vietos, Švento Jackaus skulptūrėlės ant tos gražios koplyčios iškeltos ir to restorano „Pohuliankos“, irgi istorinis pastatas…

Laima Ragėnienė. Tai būtų, tarsi, toks kompleksas..

Libertas Klimka. Tai būtų jungtis ir visi tada žinotų, – štai čia miestas XVIII šimtmečio gale baigėsi, čia jo riba, čia prasidėjo jau tas traktas į vakarus. Ir tai būtų jungtis, kuri įprasmintų visą šitą paminklų kompleksą.

Laima Ragėnienė. Suprantama. Geros idėjos, subrandintos idėjos yra labai gerai. Bet vis dėlto, – tiems dalykams turi pritarti valdžios institucijos. Paklausykime, ką pasakys gerbiamas Algimantas Degutis, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorės pavaduotojas. Pone Algimantai, Jūs mus girdite, girdėjote, ką mes čia kalbėjome?

Algimantas Degutis (telefonu). Taip, girdėjau.

Laima Ragėnienė. Ar yra įmanoma, tai ką kalbėjo studijos svečiai, realiai padaryti?

Algimantas Degutis (telefonu). Aš norėčiau kelis žodžius pasakyti pritardamas pasisakantiems, kad vis dėlto istorijos žymės turi būti matomos ir bendruomenė turi labiau jas matyti, tam, kad neatitoltų nuo savo gyvenamos vietos. Tačiau yra taip pat bendrosios tokios nuostatos, vyraujančios, kad paveldas yra neatkuriamas. Sunaikintas paveldas yra neatkuriamas. Yra tokia bendra…Bendras lozungas ir visa Europa tokį pripažįsta, kad bet kokiomis priemonėmis vėliau kuriant objektus, kurie buvo sunaikinti, pasiekti autentiškumo neįmanoma. Tai suponuoja tai, kad reikia kuo stipriau ir kuo energingiau saugoti tai ką turime, bet mažiau stengtis atkūrinėti tai kas sunyko ankstesniais laikotarpiais.

Aišku, Rytų bloko, kuriam mes priklausom, – Lietuva, – šalyse pastebima tendencija atkūrinėti istoriją. Tai yra pavojingi dalykai, pasakysiu, – kodėl. Jau mes girdim daugelio verslininkų ir investitorių tokius žodžius: „Mes nugriausim ir pastatysim naują gražiau ir pigiau.“ Tai yra, jau yra tų atkūrimų, kurie…, kokį vajų mes matome Lietuvoj, pavojinga tendencija. Suponuojama bendruomenėje nuomonė, kad nebūtina saugoti tai kas ten apgriuvę, sutręšę. Geriau gražiai nuvalyti ir toj vietoj pastatysim gražiau, geriau, panašiai, nebūtinai viską teisingai. Ir tai bus vadinama autentiška. Netgi jau bendruomenėse, žodis autentiška, suprantama, – atkursim autentiškai. Žodis autentiškai, kalbama, kad išsaugoti tai kas yra autentiška, bet neatkūrinėti autentiškai. Mūsų technologijos, mūsų pasikeitęs gyvenimas niekada nebeatitinka to istorinio laikotarpio, kada tas objektas sunyko. Va kaip ir čia buvo sakyta, – jau toj vietoj asfaltas, jau kažkas tai kito toj vietoj yra. Jau autentiško dalyko neatkursim. Ir bendroj paveldosauginėj praktikoj yra taip skaitoma, kad atskiras objektas yra autentiškas tada, kada yra aplinka autentiška. Todėl, bet kokiu atveju, – neatkūrę autentiškos aplinkos, o atkūrę vieną tik elementą, – mes nepasieksime to efekto. Todėl aš būčiau linkęs galvoti, kad reikėtų daugiau orientuotis į žymes tų objektų, bet neatkūrinėti.

Grynai teisinė nuostata yra tokia, kad kultūros paveldo objektai, išimties tvarka, – Lietuvos teisėje įrašyta, – išimties tvarka gali būti atkuriami.

Laima Ragėnienė. Čia Jūs apie Valdovų rūmus?

Algimantas Degutis (telefonu). Valdovų rūmai irgi ne paveldo objektas, bet čia buvo politinis sprendimas. Jie yra atkuriami išimties tvarka, kaip pagal reikšmingumą valstybei ir taip toliau. Bet čia yra kitas niuansas, – Valdovų rūmai turėjo autentiškus pamatus ir tie pamatai yra Kultūros paveldo Registre.

Baltieji Stulpai nėra Registre, todėl jie negali būti vadinami kaip kultūros paveldo objektas, šiandien. Todėl ta įstatymo nuostata negali būti taikoma. Reiškia, jie būtų neatkuriami, kaip kultūros paveldo objektas, bet atkuriamas istorijoj stovėjęs statinys. Tai jau nebeatkuriamas, o jis bus naujai statomas. Tai gal taip reikia ir žiūrėti. Jeigu nori bendruomenė įamžinti tą istorinį įvykį, tą istorinį faktą, kad ten buvo, – tai jau jisai…, nereikia vadinti atkūrimu. O jau reikia vadinti, – naujos žymės statymas…

Laima Ragėnienė. …istorinėje vietoje…

Algimantas Degutis (telefonu). …pažymint ten istorinį įvykį kažkokį tai. Netgi vieta, ko gero, netgi neišeis visiškai ta pati. Ir tuo atveju, reiškia, jeigu net vietą mes truputėlį patraukiam, kad ir metrą, vis tiek tai yra jau nebeatkūrimas. Tai jau yra istorijos falsifikavimas arba istorijos darymas šiandien. Tai irgi nelabai geri dalykai yra…

Tarkim, pagalvokit, jeigu dabar iškeltų bendruomenė idėją, – visus laikotarpius išgriaunam ir sugalvojam padaryt gotikinį miestą Vilnių. Nu gali kam nors norėtis, kad Vilnius būtų gotikinis. Todėl va, šitos tendencijos yra tam tikra prasme pavojingos ir kitiem žmonėm, jau kaip sakiau, suformuoja nuomonę, kad nebūtina tada saugoti. Praeis du šimtai metų, būsim turtingi, – atkursim tą ką norėsim…

Laima Ragėnienė. Pone Deguti, jeigu aš teisingai suprantu, Jūs kaip vilnietis norėtumėt istorinės žymės? O kaip specialistas, pareigūnas, laikotės…

Algimantas Degutis (telefonu). …istorinės žymės, bet ne vadinant, kad tai atkurtas tas tikrai objektas, nes aš žinau, kad tai neįmanoma bus. Tokį pat, tom pačiom technologijom ir pastatyt būtent toj pačioj vietoj. Nes jie, va kaip ir buvo paminėta, – vienas stulpas bus vidury kelio. Vienas stulpas tik šone, – jisai jau nebus tikras. Nes jis jau nebus kompleksas visų vartų, bus jau tik vienas stulpas. Kitas stulpas galės būt kažkokia žymė arba kažkokia informacinė lenta, kad jie buvo keli ir taip toliau…Bet aišku, kažkokių tokių istorinių įvykių žymėjimas, ne tik stulpų, bet mieste parodymas, kad čia įvairios tautos gyveno, kiekviena paliko savo žymę, kiekvieni istoriniai reliktai, – jie, aišku, reikalingi. Jie praturtina bet kurį miestą ir bet kurią bendruomenę. Tačiau reikia pirmiausia nukreipti dėmesį į autentiškų dalykų išsaugojimą…

Laima Ragėnienė. …supratome…

Algimantas Degutis (telefonu). Nes būtent visuomenė ir atkreipia dėmesį. Mes statom naujus paveldo objektus, – aš taip grubiai sakau, – o seni griūna.

Laima Ragėnienė. Supratome Jūsų nuomonę. Studijos svečiai norėtų Jums, matyt, replikuoti? Profesoriau, prašom.

Libertas Klimka. Na, laimei aš nepaminėjau žodžio, – atkurti…

Laima Ragėnienė. …aš paminėjau…

Libertas Klimka. …taip. Taigi, tikrai čia neina kalba apie atkurti…Bet nežinau ką darys paveldosaugininkai, jeigu mes ten asfaltą praardytumėm arba tą žalią velėną nuimtume ir staiga pasirodytų ten autentiški pamatai….Viskas, – jie neįtraukti į sąrašą. Ką darysim?

Algimantas Degutis (telefonu). Taip. Reiškia, tada būtų sprendžiama, – ar jie reikalingi įtraukti ir paveldo paskelbti? Nes tų pamatų, tokių pamatų, griuvusių statinių, mes turime visą Lietuvą…

Libertas Klimka. …taip, teisybė…

Algimantas Degutis (telefonu). …reiškia taip. Tarkim, įrašom į Registrą tuos pamatus, tartum jie labai svarbūs ir reikšmingi. Bet toliau įstatymas numato, kad turi būti…, ar jeigu atkūrimas.. Tai jau pasakiau. Išimties atveju, turi būti išlaikytos trys sąlygos: tikslūs istoriniai ir kitokie tyrimai, kurie parodo, kad jie turi būti…turim juos turėti, kad galima būtų atkurti; toliau, – valstybės, savivaldybės ir bendruomenių sutikimas, kad to labai reikia; ir pripažinimas, kad tas objektas yra labai reikšmingas valstybei arba vietos bendruomenei. Reiškia, šitos trys sąlygos tada bet kokiu atveju turi būti išlaikytos.

Laima Ragėnienė. Ponas Gintautas?

Gintautas Ivinskas. Tai, kaip ir aš nematau čia ypatingų prieštaravimų. Tuo labiau, kad, jeigu va ir dabar sekt gerbiamo Algimanto mintim, tai mes gi ir neforsuojame šito reikalo, ir tiems tyrimam nusiteikę. Ir dėl to aš ir minėjau prieš tai, kad neužsibrėžiam kažkokio tai penkmečio sovietinio plano. Bet, viskas dar tik pradžia ir kodėl apie tai nediskutuoti, nesvarstyti…Ir mes dar tik pradėjome apie tai viešai svarstyti. Tai kodėl gi to toliau netęsti? Va ir tiek…

Libertas Klimka. Neabejotinai, mes gyvename ant istorijos griuvėsių…Bet kiek jie mums svarbūs? Kiek jie mums byloja? Tai man atrodo, – labai. Iš čia gimsta meilė savo kraštui, savo sostinei, savo miestui. Ir aš norėčiau, kad mes išaugintumėm miestelėnų kartą, kuri tikrai mylėtų savo miestą ir rūpintųsi jo istorine atmintim.

Apie atstatymą, taip. Aš nenorėčiau, nesinorėtų grįžti į tas diskusijas apie, sakykim, ir Valdovų rūmų atstatymą. Puikiai žinome, kad visa Varšuva yra atstatyta. Bet įdomu, kad ir Vakarų šalyse dabar labai daug Antrojo pasaulinio karo meto žaizdos gydomos ir atstatoma naujom medžiagom, ant senų pamatų… Daug labai kultūros paminklų. Aš turiu omeny, pirmiausia Vakarų Vokietiją, buvusią Vakarų Vokietiją. Ten tas procesas niekam nesukelia abejonių. Ir atstatomi gotikiniai pastatai iš naujų plytų.

Laima Ragėnienė. Pone Algimantai. Jeigu aš teisingai supratau, – jeigu ten bus rasti senieji pamatai, tai bus įtraukta į Registrą?

Algimantas Degutis (telefonu). Čia dar klausimas. Nes sprendžia vertinimo tarybos ir ne kiekvieni pamatai yra traukiami į Kultūros vertybių Registrą. Nebūtinai gali būti įtraukta. Taip. Tačiau aš norėjau taip pat replikuoti apie Vakarų Vokietijos tendencijas. Objektai atstatomi, taip. Bet jie nėra kultūros paveldo objektai. Tai yra, va , kaip aš jau minėjau, – tai yra atskira rūšis. Tai yra visuomenės noras turėti objektą, bet jie netampa kultūros paveldo objektais, šitą tikrai reikia išskirti. Tai yra istorijos žymės, naujos, pagal, a lia senoviškus kažkokius objektus. Bet paveldo objektais jie netampa, nes ten yra kiti reikalavimai. Ir tada nereikia maišyti, kad mes atkūrėm paveldo objektą pagal gotikinį, naujom plytom. Paveldo objektais jei nėra. Tai šitą, tikrai, visa paveldosauginė visuomenė atmeta ir tikrai tai nebus niekada paveldo objektai. Nebent, po poros šimtų metų, kaip va buvo paminėta Varšuva. Ir Varšuva ne dėl to įrašyta į objektų sąrašą, paveldo, kad ten objektai patys vertingi. Bet ten, kaip tautos savimonės išraiška, – atkurti ir turėti senamiestį sugriautą karo metu. Tai yra visiškai kitokia pozicija, – ne dėl autentiškumo jie ten įrašyti. Todėl yra čia tam tikrų išlygų.

Laima Ragėnienė. Ačiū, supratome pono Degučio mintį. Vis dėlto jeigu bendruomenė norėtų, istorinės atminties ženklai, bet ne kultūros paveldo objektai gali iškilti.

Algimantas Degutis (telefonu). Taip, būtent.

Laima Ragėnienė. O tada sakykit, – lėšos iš kur?

Gintautas Ivinskas. Visų pirma tai mes būtent ir pradėjom tą iniciatyvą ir kalbam apie istorinius atminties ženklus. Tai, kad būtų aiškumas, bent jau tuo klausimu galima ir susitarti, ir čia ko gero, tada bent jau ta tema diskusijų ir nereiktų toliau tęsti. Nes kaip ir abipusis čia galėtų būti supratimas, kad tai yra istorinis atminties ženklas.

Dabar dėl lėšų. Tai visų pirma, mes bent jau kaip fondas, tai remiamės iš esmės daugiausia savo veikla. Kiek čia, truputį daugiau negu…, arti jau trijų metų veikiantis, ir mes iš esmės remiamės privataus kapitalo arba rėmėjų lėšomis, ar asmenų lėšomis. Ir mes ir toliau tikimės šito palaikymo. Taip pat manau, kad pateikę šituos siūlymus arba kreipimusis visom institucijom, šiuo atveju, – keturioms institucijoms, – tikimės, kad jeigu procesas pajudėtų ir būtų vedamos diskusijos ta tema, ir galimi kažkokie tai sprendimai ar keliai, ar būdai…, nemanau, kad savivaldybė ar kitos ten galimos valstybinės įstaigos visiškai nusišalintų…Aš dėlto ir sakau, kad nebūtina skubėti. Paprasčiausiai – geriau giliau išnagrinėti ir telkti įvairias formas tų lėšų…Kad ir tie patys nelemtieji Valdovų rūmai, – taip pat iš įvairių lėšų yra statomi.

Laima Ragėnienė. Na ir kasdieninė situacija turbūt yra kuriozinė…Kaip ponas Gintautas sako, „nereikia skubėti“, – iš tiesų nereikia skubėti. Šiandien mes Vilniuje, mes turime vieną Vilnių ir kaip rašo šio ryto spauda, – turime du merus. Iš tiesų galbūt palaukti geresnių laikų ir tada kalbėti apie tų istorinių ženklų…

Gintautas Ivinskas. Čia dar yra…dar būtų viena detalė. Mes išvis kai pradėjom…Ypatingai pereitų metų, 2008 metų rudenį pradėjo kai kurie asmenys kalbėti „…va čiagi sunkmetis artėja, kaip jūs čia dabar, dėl ko? Galbūt palaukim tų geresnių laikų?…“ Bet, čiagi dar tik pati pradžia, čia dar diskusijos objektas. Kol tas išsidiskutuos, – ir ateis tie „geresni laikai“, pagaliau…

Libertas Klimka. Kalbant apie „geresnius laikus“. Tai pasakysiu, kad Vilniuje patys gražiausi – baroko statiniai, – Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčia, tai pat Kalvarijų bažnyčia, – atsirado, iškilo po baisaus nuniokojančio karo, kada buvo visas miestas išgriautas, šalis maro metu neteko trečdalio gyventojų…Ir po tokio sunkmečio, – tokie šedevrai iškilo.

Laima Ragėnienė. Tai šis sunkmetis, nėra toks baisus…

Libertas Klimka. Reiškia vilniečiai tikėjo ateitim ir nebodavo tokių dalykų, kad štai va, sunku…ir pastatydavo nuostabiausius pastatus. Na, aš manau, kad jau į Baltųjų Stulpų tą atsiradimą aš įmūrysiu savo plytą. Ir manau, kad mano vaikai ir anūkai taip pat po plytą įdės…

Laima Ragėnienė. Aš manau, kad atsiras daug vilniečių ir mylinčių savo sostinę Lietuvos gyventojų, kurie tai pat atvyks kurią nors dieną, kuriais nors metais su plyta ir…tiesiog, kaip ponas profesorius Libertas Klimka sako, – taip pat įmūrys savo plytą…

Ką gi, šiandien mes mūsų pokalbyje taško dar negalime dėti, turbūt teks grįžti prie Vilniaus Baltųjų Stulpų dar ne kartą.

Aš tik, jeigu neklystu, radau Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo svetainėje tokią nuorodą, kad yra atidaryta sąskaita, kurie norėtų paremti šią Vilniaus Baltųjų Stulpų idėją…

Gintautas Ivinskas. Taip, yra fondo sąskaita. Ne atskira būtent Baltiesiem Stulpam, bet tuos asmenis ar įmones, kurios konkrečiai deklaruoja, kad jie nori prisidėti prie šitos idėjos, prie tų Baltųjų Stulpų įprasminimo, tai mes juos visus ir skelbiame savo svetainėje, kad jie būtent, šitai temai…, o ne tam metiniam bendram mūsų projektui, kurį mes turim kultūrinį–edukacinį visoj Lietuvoj.

Laima Ragėnienė. Žodžiu, – yra atskira sąskaita?

Gintautas Ivinskas. Ne, jinai nėra atskira, bet asmenys ar įmonės…

Laima Ragėnienė. Jie atskirai išrašomi…

Gintautas Ivinskas. Taip, taip, – išskiriami.

Laima Ragėnienė. Supratome. Na, o sąskaitos numerio mes čia, be abejo, ir nesakysime, niekas nespėtų užsirašyti. Ji yra skelbiama Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo interneto svetainėje.

Ačiū už šį rytą ir noriu padėkoti už pokalbį.

 

 

Kreipimasis dėl Baltųjų Vilniaus Stulpų

Užregistruotas sausio 29 dieną vykusio „Apskrito stalo“ diskusijos – pasitarimo dalyvių KREIPIMASIS

INFORMACINIS PRANEŠIMAS
2009. 02. 09.

Penktadienį, vasario 6 dieną, užregistruotas sausio 29 dieną vykusio „Apskrito stalo“ diskusijos – pasitarimo dalyvių KREIPIMASIS Vilniaus miesto Merui J. Imbrasui ir Vilniaus miesto Savivaldybės Tarybai, kuriame siūloma apsvarstyti galimybę atkurti Baltuosius Vilniaus Stulpus (arba bent vieną iš jų) toje pačioje buvusioje vietoje, – J. Basanavičiaus gatvės gale ir Savanorių prospekto pradžioje.

Analogiškas KREIPIMASIS buvo užregistruotas Susisiekimo ministrui E. Masiuliui, Kultūros ministrui R. Vilkaičiui ir Kultūros paveldo departamento Direktorei D. Varnaitei.