Savam miestui nieko negaila

Kiekvienam vilniečiui turėtų būti garbės reikalas prisidėti prie Baltųjų stulpų atgaivinimo

,,VILNIAUS DIENA“, Jūratė Žuolytė. 2009-01-31

Sako, kad mes labai mėgstame peikti patys save. Kad nemylime savo miesto. Tačiau ne visi vilniečiai tokie. Vilniuje apstu pavyzdžių, kai žmonės savo miestui negaili nei laiko, nei jėgų.

Vilniaus istorijos saugotojai

„Šitame name aš užaugau. Čia lįsdavau pro tvorą bėgdamas pas draugą po pamokų. Šitoje kompiuterių parduotuvėje kažkada veikė visame mieste gerai žinomas restoranas“. Sostinėje nuo vaikystės užaugusiems vilniečiams kone kiekvienas namas ar gatvelė skatina prisiminimus. Ir jie nenori leisti jiems nugrimzti užmarštin.

„Kultūros sostinės renginius pradėjome fejerverkais. Tačiau jie palieka įspūdį tik kelioms akimirkoms. Kurie jaučiamės tikri miestelėnai, turime rūpintis mūsų praeities išsaugojimu. Per mažai turime istorijos ženklų viešosiose erdvėse. Istorinės atminties mums reikia, kad mylėtume savo miestą, kad galėtume jausti istorinių žingsnių aidą ir savo ateitį, darbus mieste planuoti su istorine perspektyva“, – apskritojo stalo diskusijoje miestiečiams kalbėjo etnologas prof. Libertas Klimka.

Jis iškėlė idėją atstatyti miesto ribas kadaise žymėjusius Baltuosius stulpus ir greit surado norinčių padėti įgyvendinti šią iniciatyvą. „Manau, neturėtų atsirasti tokių, kurie priešintųsi šiai gražiai idėjai ir kiekvienam vilniečiui turėtų būti garbės reikalas prie to prisidėti“, – sakė M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo atstovas Gintautas Ivinskas.

„Kadaise čia buvo miesto ribos, pro čia būdavo įvažiuojama į Vilnių ir dabar šioje vietoje yra Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Reikia, kad vilniečiai žinotų, kas su kuo susiję“, – entuziastingai kalbėjo gyventojų asociacijos „Naujamiesčio Vingis“ atstovė Regina Katkevičienė.

Tiesa, daugeliui į diskusiją susirinkusių vilniečių mieliau buvo kalbėtis ne apie tai, kas istorinėje vietoje vyko prieš porą šimtmečių, o prisiminti savo jaunystę, kai buvusių miesto vartų garbei Baltaisiais stulpais buvo vadinama autobusų stotelė.

Jaunimas miestui neabejingas

Skeptikai pasakytų, kad miesto istorija rūpi tik vyresniosios kartos atstovams. Kad šių dienų jaunimas nebe toks. Jei visą dieną važinėsitės viešuoju transportu, tikrai bent kartą išgirsite auksinę frazę: „Na, bet ir jaunimais šiais laikais…“Jie nevalyvi, triukšmingi, nemandagūs, jiems niekas nerūpi – kritikos strėles į jaunąją kartą mėgsta negailestingai laidyti garbaus amžiaus vilniečiai.

Teisybės yra. Sunku būtų patikėti, kad pakuotes nuo „McDonald’s“ maisto ar vienkartinius kavos puodelius miesto centre išmėto iš turgaus grįžtančios močiutės. Ar kad meno nė iš tolo neprimenančius grafitus ant šviežiai nudažytų namų sienų naktimis piešia „Bočių“ sąjungos nariai.

Taip, jaunimo „indėlis“ į miesto šiukšlinimą sudaro didžiąją dalį. Tačiau taip buvo visais laikais – jaunystės kvailystės praeina. O šalia tų, kuriems už viską svarbiau tik laukiniai vakarėliai, atsiranda ir kitokio jaunimo – tokio, kuriam rūpi, kas atsitiks jų miestui.

„Gimiau, užaugau Vilniuje ir neįsivaizduoju kito miesto, kuriame galėčiau gyventi. Jei galiu kažkuo prisidėti prie jo ateities kūrimo, stengiuosi taip ir daryti“, – šypsojosi studentas Domantas Širvinskas. Dvejus metus jis rašo populiarų tinklaraštį eziukasvilniuje.lt apie mūsų miesto gyvenimą, jo kasdienybę ir perspektyvas.

Pastaruoju metu vaikinui labiausiai nerimą kelia Lukiškių aikštės likimas, todėl su bendraminčiais jis suorganizavo iniciatyvinę grupę, siekiančią, kad savivaldybė, priimdama sprendimus, nepaliktų nuošalyje visuomenės.

„Vilniuje trūksta gerų viešųjų erdvių. Nenorime, kad atsitiktų kaip su paminklu Vinco Kudirkos aikštėje. Ši vieta – pati geriausia mieste, vien dėl to ji yra traukos centras, tačiau baisus paminklas aikštės viduryje visus atstumia. Norime turėti vietą, kur iš tikrųjų būtų malonu pabūti“, – savo nuomonę dėstė D.Širvinskas.

Pradžia jau padaryta

Lukiškių aikštė, Baltieji Vilniaus stulpai – tai tik pora iš daugelio vilniečių iniciatyvų, darbų, kuriuos dar reikės padaryti. Savivaldybės interneto puslapyje vilniečiai siūlo savo idėjas, kaip atgaivinti Gedimino prospektą: jie nori čia matyti fontanus, muzikantus, prekybininkus, tautodailininkus. Vis daugiau žmonių buriasi į bendruomenes: jau susigyvenę užupiečiai, jų pavyzdžiu seka Pilaitės gyventojai, po truputį žengiami pirmieji žingsniai kituose rajonuose.

Tai – planai, tačiau iki šiol jau nuveikta ne tiek mažai. Sutvarkytas Jurgos skveras. Tradicija tampanti „Gatvės muzikos diena“. Žmonių kūrybiškumo, bendradarbiavimo dėka sukurta išskirtinė rajono dvasia Užupyje. Visuomenės pastangomis užkirstas kelias Sapiegų rūmų privatizacijai. Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sodas, kelis dešimtmečius puoselėtas menininkų pastangomis, galiausiai jų pačių padovanotas savivaldybei – kad tik būtų įmanoma juo kuo geriau pasirūpinti. Gal vis dėlto yra kuo didžiuotis?

Nuspręsta pritarti Baltųjų stulpų atkūrimui

VSAT Štabe Vilniuje vykusios atviros apskritojo stalo diskusijos metu buvo pritarta Baltųjų Vilniaus stulpų atkūrimui

2009.01.29

Ketvirtadienį VSAT Štabe Vilniuje vykusios atviros apskritojo stalo diskusijos metu buvo pritarta Baltųjų Vilniaus stulpų atkūrimui ir žengti pirmieji žingsniai tam padaryti.

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo bei Nacionalinės UNESCO komisijos iniciatyva organizuotame renginyje dalyvavo apie tris dešimtis besidominčiųjų idėja atkurti bent vieną senųjų Baltųjų Vilniaus stulpų, kadaise žymėjusių Vilniaus miesto ribą ir stovėjusių dabartinėje J. Basanavičiaus, S. Konarskio gatvių ir Savanorių prospekto sankirtos vietoje.

Idėjos iniciatorius etnologas prof. Libertas Klimka diskusijos dalyviams pateikė istorinės medžiagos ir išsamiai papasakojo apie šį Vilniaus ribas žymėjusį unikalų objektą bei jo reikšmę miestui. L. Klimka akcentavo, kad Vilniaus erdvėse šiuo metu yra per mažai istorinių ženklų, todėl Baltųjų stulpų atkūrimas būtų labai prasmingas puoselėjant istorinę atmintį ir sostinės įvaizdį.

Nuomonėmis apie šią idėją dalijosi įvairių įstaigų, visuomenės ir verslo atstovai. Po diskusijų renginio dalyviai pritarė kreipimuisi į kompetententingas institucijas, kuriame siūloma apsvarstyti galimybę atkurti bent vieną tokių stulpų.

Kreipimęsi pabrėžiama, kad Baltieji stulpai turi simbolinę reikšmę – tai valstybingumo istorijos ženklas. Jie būtų prasmine jungtimi su kitais šios vietos istorinio paveldo objektais – šv. Jackaus koplytėle, išlikusiu anksčiau čia veikusios muitinės – sargybinės pastatu, S. Konarskio paminkliniu akmeniu, buvusio „Pohuliankos“ restorano pastatu. Beje, čia pat yra ir VSAT Štabas, įsikūręs taip pat istoriniame pastate.

 

Sutikdami Tūkstantmetį

Pasodinkime savo vietovėse memorialinius Lietuvos Vardo Tūkstantmečio želdynus ar nors želdinių grupes – tai ilgaamžis ir ekologiškai naudingas atminimo būdas

Paveldo žmonės, vėl suremkime pečius,

Kad sukčiai, krizės sunkmečiu suįžūlėję,

Dar kartą neapvogtų mūs,

Pratęsę nihilizmo skalsių sėją…

Kad siurbėlės, kadaise Lietuvą apnikę, -

Kurių klasta Maironis taip baisėjos,

Bet kuriomis kai kur kai kas dar tiki –

Tulžingu tvaiku neužpūstų mūs idėjų…

Kad mūsų širdys viltimi ir ryžtu degtų

Tūkstantmečio darbams ir ateities svajonėms,

O trisdešimt penkių kartų̃ paveldas nepatektų

Reklamos pažadų tuščioms vilionėms…

Atverdami vartus į Lietuvos Vardo Tūkstantmečio metines, pirma negu žengsime pro įvairiausių siūlomų švenčių euforijos, pažadų ir linkėjimų rūkelį bei malonų puošmenų mirgėjimą į gausias būsimų metų iškilmes, parodų ekspozicijas ir šventines oratorijas, trumpam susimąstykime. Yra dėl ko ir apie ką. Juk esame lietuvių 35-toji karta per Tūkstantmetį, tariant vieno demografo žodžiais (atsiprašau jį, neįsidėmėjęs spaudoje pramirgėjusios pavardės, nuklydęs mintimis į paties šio fakto svarbos kriterijus). Taigi turime jausti tekusią ypatingą garbę – ir įpareigojimą deramai šias metines sutikti ir pažymėti visų Tūkstantmečiu gyvenusių lietuvių kartų̃ vardu, gerbti kiekvienos iš jų paveldą ir stengtis nieko nepamiršti. Juoba mus tai įpareigoja, kaip Sąjūdžio kartą – tai buvo ryškiausias ir istoriškai lemtingiausias mūsų kartos gyvenimo etapas. Ir pagal jį mūsų veiklą vertins gana kritiškai žvelgianti 36-toji karta (kritiškumu dvelkia jau tai, jog nemaža jų dalis stebi Lietuvą ir jos įvykius iš tolo – ne tik į Europos, bet ir tolimesnių žemynų šalis nukeliavę – vaizdžiai tariant, nubalsavę kojomis), ir tolimesnės kartos. Papildomų apsunkinimų mums sudaro ir pasaulinės sąlygos, kad siūlymų ir sprendimų „lyginamąjį svorį“ negailestingai egzaminuoja kilusi ekonominė krizė. Tai netiesiogiai parodė ir pastarieji Seimo rinkimai, kai liko mažiau paremti, ar net fiasko patyrė lengvai ir garsiai žadėjusieji, pirkusieji triukšmingas savireklamas (dažnai iš valdiškų, t.y. mokesčių mokėtojų lėšų…) Argi ne aiški užuomina tiems, kurie norėtų „Tūkstantmečio rekordų“ siekti tūkstančiais iššautų šampano butelių ar svaidomų saldainių maišelių, arba mėgintų kartoti nevykusį latvių pavyzdį rekordiniu fejerverku Rygos sukakčiai…?

Kuklias sunkmečio lėšas derėtų nukreipti siekiui visus paveldo objektus nužymėti nors kukliais žymenimis ir atminimo lentomis. Pasodinkime savo vietovėse memorialinius Lietuvos Vardo Tūkstantmečio želdynus ar nors želdinių grupes – tai ilgaamžis ir ekologiškai naudingas atminimo būdas. Mėgo šį būdą mūsų protėviai, skleidė įžymusis gamtininkas Tadas Ivanauskas ir jo vienminčiai, o ir mes jau turime ne vieną pavyzdį. Tai Izidoriaus Navidansko, Vaclovo Into, Kęstučio Kaltenio sukurtieji puikūs parkai, Gintaro Karoso iniciatyva puoselėjamas daugelio skulptorių Europos parkas prie Vilniaus, Vilniaus universiteto 400 metų ąžuolynas Kairėnų botanikos sode, Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolynas prie J.Basanavičiaus gimtinės Ožkabaliuose ir daugelis kitų.

Be abejo, kertinis Tūkstantmečio renginių objektas, kaip bežiūrėtume, yra baigiami atkurti ir šventės kulminacija duris atversiantys Vilniaus Žemutinės pilies ansamblio Valdovų rūmai. Visų pirma, jie – labiausiai reprezentuojantis ir simboliškas Lietuvos istorinis pastatas, kurio deramas pristatymas visuomenei ir naudojimas – esminis mūsų paveldosaugos uždavinys. Rūmų vietoje ir jų aplinkoje, rengiantis atkūrimui, daryti archeologiniai tyrimai pateikė apie 300000 radinių. Tarp jų nemaža unikalių, vargiai kur nors kitur Lietuvoje tikėtinų; čia kelis šimtus metų buvo pagrindinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vadavietė jos klestėjimo ir didžiausios galybės laikotarpiu. Taigi akivaizdus imperatyvas: rengiant rūmų pritaikymą ir ekspozicijas juose, visų pirma rūpėtų eksponuoti kuo daugiau minėtų radinių – jie yra epochos autentas ir tikrasis pasididžiavimo dalykas, o įgytieji raidos epochų meno analogai juos tik papildytų, sudarytų foną bei iliustruotų negrįžtamai prarastuosius dalykus.

Antra, vis dar turintiems abejonių dėl šių rūmų vertės, laikas įsisąmoninti: būtent čia vyko svarbiausi valstybės politikos, kultūros ir, glaudžiai siejantis su gretima Vilniaus arkikatedra bazilika, dvasinio gyvenimo įvykiai. Aukštutinė pilis, nors vizualiai mums imponuoja savo padėtimi ir bokštais, tačiau tokio gyvo vaidmens neturėjo, būdama daugiausia karinio pobūdžio objektas, rezervas kraštutiniam gynybos atvejui, jeigu priešas užimtų miestą ir įstengtų paimti Žemutinę pilį.

Trečia, rastieji archeologiniai pastatų radiniai, gausūs istoriniai aprašymai, senieji planai, daugelio menininkų palikti vaizdai leidžia apibendrinus argumentuoti, jog atkūrimas vykdomas kvalifikuotai ir pagrįstai, o ne pagal nesąžiningų žurnalistų vis dar tiražuojamas „nežiniukų“ replikas, esą vykdomas iš keleto pusiau fantastinių paveikslėlių… Matyt, ir spaudos redaktoriai turėtų daugiau orientuotis, ir tokios „nežiniukų“ rašliavos nepriimti. O kas čia įžvelgtų „spaudos laisvės“ ribojimą – tai ar reikėtų dar viešai skelbti berods kažkur tebeveikiančio „plokščios Žemės“ klubo postulatus arba tūlo Nevzorovo paistalus apie „teroristinį Lietuvos sąjūdį“?

Ketvirta, neturėtume žiūrėti į būsimą iškilmingą Valdovų rūmų atvėrimą kaip į baigtinį, juolab vienkartinį aktą. Įvairiomis progomis didelėje Žemutinės pilies teritorijoje tyrimai dar bus tęsiami, ir laukia nauji vertingi radiniai, papildomi duomenys. Reikšmingi praeities Vilniaus ryšiai dar ne vieną sensaciją slepia kitų šalių archyvuose, muziejuose ir bibliotekose – jeigu galėjo Mindaugo krikšto dalyvio užrašai atsirasti net Amerikoje, tai kiek dar netikėtumų gali laukti mūsų ateityje… Atitinkamai būtų plečiamos ir kistų ekspozicijos, gal atkuriami kiti buvusio didelio komplekso statiniai, dekoras ir detalės.

Nieku būdu nenorėčiau būti suprastas, jog laikau „verta Tūkstantmečio“ tik sostinę ir jos prestižinius objektus, juolab – nelabai dėkingai istoriniam paveldui – sutapdinus Europos kultūros sostinės renginius tais pačiais metais. Visa, kas sostinėje sukurta ir eksponuojama, atsirado visos šalies ištekliais ir pastangomis, dalyvaujant visų regionų atstovams. Todėl ir šventė turėtų būti visų, ir kiek įmanoma plačiau prieinama. Ne vien ekskursijomis į Vilnių, bet ir rengiamomis kilnojamomis ekspozicijomis, mainais tarp muziejų ir parodų salių, išvažiuojamaisiais pažintiniais renginiais. Daug ką turi Tūkstantmečio proga pasakyti ir parodyti visos Lietuvos kultūros centrai – visų pirma, Kauno, 1920-1939m. kalbėjusio Lietuvai ir už laikinai iš jos atimtą Vilnių, bet ir daugelio kitų – visoje Lietuvoje buvo dainuojama „Mes be Vilniaus nenurimsim“, kuriama poezija, menas, muzika, kaupiami Lietuvą ir lietuvybę telkiantys ir vienijantys eksponatai. Gaila, daug jų prarasta sovietmečiu, „su šaknimis raunant feodalines ir buržuazines atgyvenas“, arba nukišta į fondų gelmes, iš kur pats laikas būtų ištraukti, nuvalyti, restauruoti ir parodyti tokia iškilia proga. Argi neįdomu būtų atgaivinti, kas dar išlikę, arba faksimilėmis senosios D.Poškos Baublių ekspozicijos, Tiškevičių kolekcijų ir garsiojo Vilniaus senienų muziejaus, kitų žymių Lietuvos didikų mecenatų rinkinių, buvusių turtingų Mažosios Lietuvos kolekcijų, tikslingai eksponuoti gausią senųjų dailininkų, fotografų kūrybą, archyvinius ir knygų rinkinius? Neturėtume žiūrėti į triūsą, parenkant tokias ekspozicijas, kaip vienkartinį darbą. Daug kas iš jų pateks į periodiką, memuaristiką, laikinas parodas, nusės istorijos vadovėliuose, ekskursijų maršrutuose. Turės ir tęsinius – pvz. jau po metų daug istorijos ir karybos tematikos ekspozicijų, papildytos ir modifikuotos, įgys antrą kvėpavimą – paminint Žalgirio mūšio 600 metų, ir toliau šios metinės riedės, sekant Vytauto Didžiojo itinerariumą, jo darbų ir sumanymų, žygių ir konferencijų metinėmis, iki pat didžiojo Lucko suvažiavimo 1429m., bei lemtingai sutrukdyto karūnavimo ir mirties 1430 spalio 16 d. Neilgai trukus įsiterps ir didinga sukaktis – 1918 Vasario 16 Akto šimtmetis…

O dabar – siekime, kad atsiskleistų ir taptų geriau suvokiama Lietuvos Vardo Tūkstantmečio kultūrinė panorama. Dauguma atvejų ji glaudžiai siejasi su istoriniu kraštovaizdžiu bei želdynais. Lietuvos sąlygomis geologiškai jaunas poledynmečio mums paliktas žemės paviršius labai gyvas, mozaikiškas, gana švelnių ir smulkių formų su jame žaismingai įsiterpiančiais piliakalniais, dvarų ir miestelių želdynais, rūmais, sodybomis ir bažnyčių bokštais. Tai nepalyginama su kartais norimais kopijuoti kitų šalių miestovaizdžiais, fone turinčiais dominuojančius kalnus, kaip Alpių, Kaukazo, Karpatų, ar slėnius, kaip Dunojaus, Reino, Dniepro – todėl mūsų kraštovaizdžiai lengvai pažeidžiami. Skubotai ir bet kaip taikoma šiuolaikinė architektūra bei inžinerija jau lengvai gali mūsų miestų ir miestelių kraštovaizdžius suskaidyti, užblokuoti, suniveliuoti ar netgi visai panaikinti. Deja, daug tokių požymių jau turime ir Vilniuje su nesaikinga daugiaaukšte statyba, ir pajūrio kraštovaizdžiuose, ypač Kuršių nerijoje, net prie garsiojo Tomo Mano namelio, ir prie kai kurių gražiausių upių slėnių bei ežerų. Todėl nesusirkime madinga tapusia gigantomanija ar puošeiviškumu – anot senolių, „kad ir ne žmoniškai, bet tik kitoniškai“ – saugokime mūsų tradicinį kraštovaizdį ir senobinių sodybų jaukumą, tiek daug patyrusių, dažnai tik stebuklu išlikusių per karus, negandas ir sumaiščius, daug paslapčių turinčių, menančių kadaise aidėjusią tautosaką ir legendas. Tik tausodami ir puoselėdami autentišką paveldą bei tradicijas, išliksime sparčiai ir neretai chaotiškai kintančiame pasaulyje įdomūs, orūs ir saviti, o ne paskubomis kopijuodami ir mėgdžiodami. Skubrumas nebuvo mums istoriškai būdingas – „septynis kart atmatuok, aštuntą kirpk“ sakydavo senoliai; ir senovės romėnų išmintis bylojo – festina lente („skubėk pamažu“). Civilizacijos skubrumas irgi neišeidavo į sveikatą: pagerėję ryšiai tarp žemynų be sanhigieninių įgūdžių „padovanojo“ baisių epidemijų; biologine rykšte buvo tapęs pakankamai nepatikrinus išplatintas insekticidas DDT, kenksmingas pasirodė ir visuotinai diegtas asbestas, dabar turime dėl besaikės kuro energetikos plėtros klimato šiltėjimo problemą ir galimą vandenynų potvynį; ir išgyvenama ekonomikos krizė bene pagimdyta besaikio skubėjimo ir menkai pagrįstų plėtros projektų. Nervingas skubėjimas, klaidos ir ieškojimas kaltų – irgi skubos civilizacijos, aklo mėgdžiojimo pasekmės. Kaip tai grėsminga – kalba gyvi pavyzdžiai: net Atėnuose, viename pasaulio kultūros pirminių židinių, prieš kelerius metus mus žavėjusiuose atgaivinta olimpine tradicija, įsiplieskė karštakošių riaušės, sudeginta net Kalėdų eglė. Dar šiurpiau tūkstantmetės kultūros ištakų Indostaną rėminančių Hindukušo ir Himalajų kalnų papėdėse. Į ten prieš tūkstančius metų jėga su užkariautojų deglu helėnų šviesą mėgino nunešti garsusis Aleksandras Makedonietis. Tačiau neapykantos ir keršto smurtas neužgesęs lig šiolei. Tai rodo pastarųjų dienų įvykiai ten, prasidėję prieš keliolika metų būtent nepakantumu kultūros paveldui, kai rūstusis talibanas Afganistane sprogdino Pasaulio paveldu paskelbtas budizmo kultūros Bamiano skulptūras…

Tačiau grįžkime nuo tų rūsčių pamokančių ekskursų svetur, Tėvynės ilgesio vedami, anot B.Brazdžionio, „prie pačio židinio tėvų gimtų namų“. Susimąstykime, kad jų negalime, neturime prarasti ir užmiršti, likdami tik amžini klajūnai, poeto žodžiais, „be šaukiančios Tėvynės ant amžių vieškelio plataus“…

Kartu su paveldo puoselėtojais, susitelkusiais apie M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondą, jo dvasingumą keliančiuose renginiuose lankiusiais daugiau nei per 40 paveldo vietovių ir objektų visose Lietuvos apskrityse, sveikinu visus tautiečius, – su Lietuvos Vardo Tūkstantmečio metinėmis, – džiaugsmingų atradimų ir susitikimų būsimuose renginiuose.

Kęstutis Labanauskas, Kultūrinio kraštovaizdžio ekspertas, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos narys-steigėjas

Siekiame surinkti ir pastatyti Baltųjų Vilniaus stulpų maketą

2009 m. sausio 29 d., 15 val., Valstybės sienos apsaugos tarnybos patalpose (Savanorių pr. 2), rengia ir kviečia į viešą „Apskrito stalo“ diskusiją-pasitarimą BALTŲJŲ VILNIAUS STULPŲ ATKŪRIMO TEMA.

Diskusijose ketina dalyvauti: etnologas, prof. Libertas Klimka, Valstybinės kultūros paveldo komisijos vyr. specialistas Juozas Lapinskas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Susisiekimo ministerijos, Vilniaus miesto Savivaldybės, visuomenės atstovai ir kt.

Sausio 26 d., 12.10 min., Žinių radijo laidoje „Prie pietų stalo“ (ved. Ginas Dabašinskas) šia tema diskutavo idėjos autorius prof. Libertas Klimka ir M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo atstovas Gintautas Ivinskas.

Sausio mėn. 23 d., 16 val. 03 min. laidoje „Gyvoji istorija“ (ved. Inga Berulienė) transliuojamą per Lietuvos Radiją, apie Baltųjų Vilniaus Stulpų atkūrimo idėja pasakos etnologas, prof. Libertas Klimka ir M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo atstovas Gintautas Ivinskas. Laida dar bus kartojama vakare, – 20.20 val.

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo, trečius metus vykdančio edukacinių, meninių renginių ciklą „NACIONALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMUI – AKTYVI PILIETINĖ INICIATYVA“ vienu iš šio ciklo projektu siekia akivaizdžiai pateikti etnologo prof. Liberto Klimkos puoselėjamą idėją – atkurti bent vieną senųjų Baltųjų Vilniaus stulpų, kadaise žymėjusius Vilniaus miesto ribą.

Siekiame surinkti ir pastatyti Baltųjų Vilniaus stulpų maketą (muliažą) beveik toje pačioje vietoje, kur jie yra stovėję, – dabartinė J. Basanavičiaus, S. Konarskio gatvių ir Savanorių prospekto sankirta.

Šiai idėjai profesionaliai pateikti ir įgyvendinti renkame tikslines aukas ar finansinę paramą.

Prisidėti galima aukojant:

Gavėjas – M. K. ČIURLIONIO KULTŪROS IR PAVELDO FONDAS

SĄSKAITOS Nr. LT 717290000001700028

BANKO KODAS 72900 AB ,,CITADELĖ“ BANKAS

Tikimasi, kad šios idėjos iškėlimas ir pateikimas visuomenei bei miestą valdantiesiems, inicijuos aktyvesnius svarstymus dėl galimybės atkurti bent vieną iš Baltųjų Vilniaus stulpų, kaip istorinį akcentą ir simbolį, pažymintį kur buvo senosios miesto ribos.

Tai nebūtų grandiozinis projektas ir neturėtų miestui daug kainuoti , bet užtat atliktų savo istorinę ir švietėjišką misiją.

Ilgainiui tai galėtų tapti ir turistų lankymo vieta. Siūlymas atkurti tik vieną (ne abu) stulpus remiasi ir praktine galimybe tai įgyvendinti, nes atkūrinėti abu stulpus būtų sudėtingiau, – tuomet vienas iš jų turėtų stovėti vos ne J. Basanavičiaus gatvės pabaigos (prie Gėlų turgelio) ir Savanorių prospekto pradžios važiuojamosios dalies viduryje.

Galima būtų šalia atkurto stulpo atskirai lentelėje pažymėti, kad turėtų būti du analogiški stulpai, o planelyje nurodyti tikslią jų buvimo vietą ir kryptį.

O gal visuomenėje dar atsiras ir kitų vertingų pasiūlymų?

 

 

 

 

 

Pasivaikščiojimas J. Basanavičiaus gatve

Libertas Klimka 

Sostinėje viena iš svarbiausių, o ir įdomiausių yra gatvė, pavadinta Jono Basanavičiaus vardu. Kyla ji nuo buvusių miesto sienos Trakų vartų į kalną, nuo kurio veriasi graži senamiesčio panorama. Iš tikrųjų gatvė ėmė formuotis pagal labai svarbaus kelio, jungusio praeityje Lietuvos sostines: Gedimino Vilnių ir Kęstučio Trakus, pradžią.

J. Basanavičiaus gatvės tęsinys – dabartinis Savanorių prospektas, gal tai ir būsimojo megapolio Vilnius–Kaunas ašis.

Tautos patriarcho vardu gatvė pavadinta 1939-aisiais, Lietuvai atgavus savo senąją sostinę. Išties daktaras J. B asanavičius pačius reikšmingiausius tautai ir valstybės nepriklausomybei darbus nuveikė Vilniuje. Net sovietmečiu to nesugebėta paneigti; gatvės pavadinimas išliko.

Iki tol senamiestį su traktu į Kauną bei Trakus jungianti gatvė vadinosi Didžiąja Pohulianka. Slaviškos kilmės žodis, reiškiantis pasivaikščiojimą. Mat senojo Vilniaus miestelėnai laisvalaikį mielai leisdavo besidžiaugdami miestą supančios gamtos grožiu. Netgi madinga būdavo keliauti vežimaičiais ar pėsčiomis link Vingio, Gerosios Vilties, Antakalnio, Belmonto kalvynų.

Pirmojo vadovo po Vilnių autorius Adomas Honoris Kirkoras 1856 m. rašė: „O dabar – į Pohulianką. Šis priemiestis atviras ir linksmas, tik kelias labai smėlėtas, o už miesto jis kyla vis aukščiau. Kairėje gatvės pusėje yra pylimas su patogia pėsčiųjų alėja… Toliau eidami medžiais apsodinta Pohuliankos gatve užkardos link, matome kelis dailius medinius ir mūrinius namus su sodais… Čia kadaise stovėjo Pohulianka vadinamas namas, kuriame buvo smuklė“.

Beje, Vilniaus aštrialiežuviai ir sakydavo, kad ne iš pasivaikščiojimų, o iš palėbavimų užmiesčio smuklėje, vėliau perstatytoje į didelį restoraną, kilo gatvės pavadinimas. Tas restorano pastatas tebėra ir šiandien. O žodis „pohulianka“ išties yra dviprasmiškas. Taigi kas kokį turi pamėgtą laisvalaikio praleidimo būdą; o užmiestyje ir patriukšmauti erdviau…

Iki XIX a. vidurio Didžiosios Pohuliankos gatvėje tankiau tebuvo užstatyta įkalnė, toliau driekėsi sodai, daržai, Vingio link buvo įsikūrę keli dvareliai. Iškilūs pastatai čia radosi vėliau, plėtojant Naujamiestį. Vaizdingoje vietoje, atveriančioje erdves, rūmus ėmė statydintis bankininkai, gydytojai, architektai. Vėliau čia kūrėsi ir svarbios įstaigos, mokyklos.

Gatvė mena garsius vardus: čia vaikystę praleido prancūzų literatūros šviesulys Romenas Gary, gyveno legendinis gydytojas Cemachas Šabadas, filantropas Juzefas Montvila, Žydų mokslo instituto (IJVO) direktorius Maksas Vainraichas.

Ir lietuviškajai kultūrai svarbių istorijos pėdsakų šioje gatvėje esama: Miesto teatre 1917 m. rugsėjyje posėdžiavusi Lietuvių konferencija išrinko Lietuvos Tarybą. Nuo 1915 m. stilingame pastate, esančiame Mindaugo ir Basanavičiaus gatvių sankryžoje, veikė lietuviška „Ryto“ draugijos įkurta gimnazija. J. Basanavičiaus gatvėje advokato Andriaus Bulotos šeimoje gyveno rašytoja Žemaitė.

Tačiau keliaukime, kaip A. H. Kirkoro pasakyta, link užkardos. Ties dabartiniu gėlių turgeliu XIX a. buvo miesto riba. Toliau – vieškelis, pagrindinė prekybinė arterija, jungianti sostinę su vakarinėmis valstybės žemėmis ir kitomis Europos šalimis. Todėl būtent čia buvo įrengta muitinė ir sargybinė. Klasicizmo stiliaus pastatas išliko iki šiol. Kitoje gatvės pusėje – grakšti trijų kondignacijų barokinė koplytėlė su šventojo Jackaus skulptūra viršuje. Kas sieja tuodu paminklu?

Legenda byloja, kad koplytėlę šioje vietoje 1501 m. pastatė vienuoliai dominikonai atminimui Vilniuje buvojusio garsaus misionieriaus. Šv. Jackus laikomas keliautojų globėju; tad prie jo atvaizdo būdavo pasimeldžiama, leidžiantis į kupiną pavojų ir netikėtumų kelią. Žalvarinę skulptūrą vietoj medinės sukūrė 1901 m. vilniškis skulptorius Boleslovas Balzukevičius.

Dar viena čia buvusios miesto ribos žymė – paminklinis akmuo ant kalnelio, trumputės Muitinės gatvelės gale, žymintis tautos didvyrio, liepsningo patrioto Simono Konarskio egzekucijos 1839-siais metais vietą. Budeliška tradicija – sušaudyti užmiestyje ir sunaikinti kapo pėdsakus…

O kurgi pati užkarda? Senieji vilniečiai J. Basanavičiaus gatvės pabaigą vadindavo Baltaisiais stulpais. Ties sargybine stovėjo du masyvūs, gana aukšti – apie 6 metrų – keturkampiai stulpai. Kol muitininkai tikrindavo kiekvienu vežimu atgabenamas prekes, pravažiavimą sargybiniai tarp jų užtverdavo šlagbaumu. Stulpų viršų puošė iš metalo liedinti Vyčiai. Apie 1840-sius metus šiuos valstybingumo ženklus pakeitė caro dvigalviai ereliai.

Baltieji stulpai buvo nugriauti jau pokario metais, ėmus platinti važiuojamąją gatvės dalį. Likę miesto ribos ženklai – keleivių globėjo šv. Jackaus koplytėlė, sargybinė, S. Konarskio atminimo akmuo, o ir tas Pohuliankos restorano pastatas nebeturi jungties. Trūksta svarbiausios žymės, kad čia tam tikru istorijos tarpsniu buvo miesto vartai. Pro juos į Vilnių įjojo imperatorius Napoleonas, ties jais vyko daug svarbių Vilniaus istorijai įvykių.

Kodėl taip smulkmeniškai pasakojama apie vieną sostinės gatvę? Todėl, kad mūsų miestų viešosios erdvės – aikštės, skverai, o ir gatvės, jų pastatai – daugeliu atvejų yra bebalsės, praradusios istorinės atminties ženklus. Ypač laikas nepagailėjo valstybingumo paminklų. Kitaip yra Europos šalių miestuose, juolab jų sostinėse. O jeigu imtume ir vieną iš tų Baltųjų stulpų prikeltume mūsų dabarčiai? Kad anūkams galėtume parodyti, koks buvo Vilnius prieš porą šimtų metų, kur prasidėdavo kelias į vakarus…

Netgi surašyti ant to stulpo galima, kokius istorijos žingsnius jis matė. Nesunku tai būtų padaryti, kiek čia tų plytų bereiktų… Ir eismui jokia kliūtis, nes dešinysis stulpas stovėjo ten, kur žalioji salelė skiria J. Basanavičiaus ir S. Konarskio gatves. Jeigu didžiuojamės savo sostine, jos architektūra ir urbanistika, turime nepamiršti ir viešųjų erdvių, pažymėti jas akcentais, – meniniais bei istoriniais.

Lietuvių liaudies patarlė sako: „Laiko dantys aštrūs, laikas ir kalnus sugraužia“. Pasipriešinti visagaliui laikui gali tik kultūra… Kokius ženklus istorijai apie šiuos metus paliks Vilnius, paskelbtas Europos kultūros sostine?