Užutrakio dvare

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo siūlomi kultūros renginiai ir moralinis palaikymas siekia sudominti platesnę kultūrinę visuomenę Užutrakio unikalumu ir grožybėmis

UZUTRAKIO dvaras AFISA_A3

Užutrakio platūs akiračiai

Užutrakio architektūrinio ansamblio parkas žavi lankytojus kaip vertybių įvairove, taip ir vizualiniu reginių grožiu – kompleksišku vertinimu jis 5-asis Lietuvoje.

Mecenatų Tiškevičių parkui parinkta vieta, sutapusi su projekto autoriaus E. F. Andre kūrybos polėkiu bei pačių mecenatų įžvalga ir užmoju, lėmė ypatingą sėkmę. Plačiai žinoma Tiškevičių giminė pasižymėjo ir polinkiais menui, ir ūkiniu praktiškumu. Tai leido giminės atstovams daugelyje dvarų pasižymėti kaip menų mecenatams, ypač parkų meno. Jų tarpe ir Užutrakį paveldėjęs Juozapas Tiškevičius (1868-1917). Ansambliui kurti panaudota unikali gamtos vieta – pusiasalis tarp labai vaizdingų ir didelės istorinės vertės aplinka pasižyminčių Galvės ir Skaisčio ežerų su aibe salų ir pusiasalių. Šių apylinkių kraštovaizdis pasižymi maksimaliu Lietuvai raiškumu, atveria nepakartojamas panoramas, kaip nustatė savo sudaryta metodika žymūs Lietuvos kraštovaizdžio tyrinėtojai A. R. Budriūnas ir K. Eringis. Gamtos grožis, vietovių patogumas gynybai glaudžiai siejosi su senovės lietuvių pasaulėžiūra, stipriomis gamtamanystės tradicijomis. Užutrakio aplinkoje tai liudija dar XIVa. minima legendinė “Algirdo sala” bei miškų senovę tyrinėjusio G.Isoko nurodytos šalimais buvusios mitologinės vietovės Kęstučio kalnas, Šventųjų liepų miškas su Ąžuolų kalva.

Tačiau meninę išraišką vietovei suteikė tik XIX a. pabaigoje atlikta Užutrakio parko rekonstrukcija pagal pasaulinio garso prancūzų kraštovaizdininko E. F. Andre (1840-1911) sudarytą projektą. Lankytojus stulbino pasiekta parko augalijos dermė su vandens ir sausumos elementais. Projekto originalumu Trakų ežerų veidrodžiai su pilių ir bažnyčių bokštais ir griuvėsiais tapo tarsi parko kompozicijos elementai. Savaiminiai ir svetimžemiai medžiai bei krūmai, jų grupės ir medynai, vaizdų perspektyvos su salomis – didingą ežerų panoramą lyg suskaldė iliuzoriška vandens reginių mozaika. Negana to, paties pusiasalio erdvėje tarp abiejų ežerų buvo įkomponuoti ligi dvidešimt tvenkinių tvenkinėlių. Pagaliau ir patys Tiškevičiai anuomet atvykdavo į dvarą ne dabar įprastu aplinkiniu sausumos keliu, bet persikeldami keltu per sąsiaurį, jungiantį abu ežerus. Tokia reginių įvairovė davė Užutrakiui vieną stipriausių Lietuvoje parkų meno įtaigą.

Kaip ir kiti E. F. Andre Lietuvoje suprojektuoti parkai, Užutrakis pasižymėjo turtingu, gerai parinktu vietos sąlygoms dendrofloros asortimentu. Dėl sudėtingų istorinių aplinkybių per daugiau kaip šimtmetį nuo sukūrimo augalijos sudėtis parke žymiai pakito: nemaža rūšių išnyko dėl jų trumpo amžiaus, buvo sunaikintos arba išgrobstytos per istorijos sumaištis, jų vietose plito greitaaugiai savaiminukai.

Tačiau nepaisant praradimų, dendrofloros asortimentas Užutrakyje dar pranoksta giminingų Lentvario ir Trakų Vokės parkų; projektiniais tyrimais bei pačių Trakų istorinio nacionalinio parko specialistų papildymais, 1999m. buvo fiksuotos Užutrakyje augančios 38 savaiminės ir 54 /iš anksčiau žinotų buvusių 71/ svetimžemės dendrofloros rūšys [gaila, paviršutinė 2002 m.atlikta Aplinkos ministerijai mokslinė ataskaita fiksavo atitinkamai tik 12+33 rūšis]. Lyginant su minėtais kaimyniniais parkais, Užutrakyje išsiskiria liepų gausa /kaip savaiminių mažalapių – ypač gausių alėjose -, taip ir svetimžemių 4 rūšių liepų/; turime pažymėti didingus paprastuosius ąžuolus /deja, stambiausias iš jų, pasiekęs~1,5mØ, sužalotas agresyvių tapusių bebrų/, paprastuosius klevus ir uosius, karpotuosius ir plaukuotuosius beržus /parko senieji abiejų rūšių beržai, pasiekę amžiaus ribą, sparčiai nyksta/, paprastąsias egles ir pušis /šiuodvi spygliuočių rūšys, sudarę parkui pritaikytų natūralių medynų pagrindą, irgi žymiai apsenę/, juodalksnius /taip pat priartėję prie amžiaus ribos/, guobas /randame tik jaunų – senmedžių nelikę po “guobų maro” epidemijos/, paprastąsias ievas ir šermukšnius.

Iš svetimžemių medžių išskirtini: stambios tuopos /kelių rūšių, siekiančios per 1mØ/, kelių rūšių liepos, uosiai /kelios rūšys/, klevai /kelios rūšys/, vakarinės tujos, melsvosios pocūgės ir kt.; beje, sovietmečio vajumi buvo pasodinti parke progine talka net keli šimtai raudonųjų ąžuolų, tik neaišku šiandien, kiek jų prigiję, nes tokie vajai paprastai palaikomąją priežiūrą „užmiršdavo“…

Be paties parko, į 80,43 ha užimantį paminklinį kompleksą įeina keliolika pastatų. Parko centre, prie terasos regyklos į Galvės ežerą su salos pilimi, 1901m. baigti statyti pagal architekto iš Varšuvos J.Husso projektą neorenesansiniai dviejų aukštų keturių fasadų rūmai. Amžininkams imponavo Liudviko XIV stiliumi įrengtos salės, dekoras ir puiki akustika. Rūmų architektūrą rėmino įspūdinga Galvės ežero krantinė, baliustrada, smulkioji parko architektūra.

Ūkinė dvaro dalis išsidėstė perimetrinėje parko šiaurinėje dalyje, atribota tvenkinių ir kanalo. Daugiausia tai buvo istorizmo epochai būdingi raudonų plytų mūro pastatai: arklidė, karvidė, spirito varykla ir jos sandėlis, svirnas, ledainė, keltininko namas, sarginė ir kiti pastatai (ne visi išlikę).

Į parko šiaurės rytų kampą kylanti labai senų liepų alėja paslaptingai atveda, manoma, į buvusiame alkakalnyje esančias dar iki Tiškevičių įrengtas sendvario kapinaites su koplytėlės griuvėsiais.

Legendomis garsėjo parką ir rūmus puošusios skulptūros, slapčiomis sunaikintos sovietmečio pradžioje ansamblyje šeimininkavusių kagebistų, kurių poilsiavietei pokariu atiduotas Užutrakis. Dėl nemokšiškos priežiūros ir savivaliavimo žuvo ir dalis retųjų svetimžemių augalų, ypač gėlynai. Užkariautojų skoniu, peizažinę erdvę aplink rūmus suskaidė ir užgožė geometriškos liepų alėjos ir eilės, o istorines skulptūras pakeitė “amžiams atėjusių proletariato vadų” stovylos…

Nors uždarumas nuo visuomenės pranyko, bet dvasinė kultūra neatsigavo, ir po kagebistų Užutrakyje įkurdinus “visasąjunginio turizmo” bazę. Lėkšti pompastiški sovietmečio viešosios kultūros renginiai daugiau trypė ir šiukšlino parkus, negu prisidėjo jų meną pažinti ir skleisti. Užutrakio turizmo bazei buvo skiriamos gana žymios lėšos, Paminklų konservavimo institute užsakyti parko ir kelių pastatų tvarkymo ir pritaikymo projektai [istoriniai tyrimai (1970 m. parko, E.Brundzaitės, F2/251-7; 1975 m. parko, D.Juchnevičiūtės, F5/1254; 1978 m. R.Firkovičiaus, F5/1887; 1980 m. R.Lebedytės, F5/2439), medynų įvertinimas (1970 m. D.Juchnevičiūtė, E.Brundzaitė, E.Navys, K.Labanauskas, F2/251-3,4,5,6), genplanas (1975 m. D.Juchnevičiūtė, F2/251-26), pastatų pritaikymai: (1971 m. R.Malžinskaitė, F2/251-9; 1972 m. A.Knyva, F2/251-23; 1975 m. L.Preikšaitė, F2/251-39; 1976 m. A.Meškauskienė, F2/251-61; 1976 m. arklidžių, M.Butautienė, F2/251-66; 1977 m. R.Paslaitienė, F2/251-80; 1979 m. svirno, M.Butautienė, F2/251-96; 1981 m. šunidžių, R.Anusevičius, F2/251-125; 1982 m. J.Lapinskas, F2/251-135)]. Bet tik maža dalis projektų buvo įgyvendinti, netiksliai ir nenuosekliai, o sovietijai žlugus, sukčių nugyventą turistinę bazę netvarkingai likviduojant, nemaža klaidų ir žalos pridaryta.

Dvaro praeitis, raida ir meno vertybės buvo plačiu straipsniu aptartos lenkų tyrinėtojo R.Aftanazy gausiai iliustruotame veikale.

Nepriklausomybę atgavus, Lietuvos Atkuriamojo Seimo sprendimu 1991 04 23 buvo įsteigtas Trakų istorinis nacionalinis parkas (TINP), kuriam globoti tarp kitų didelių vertybių perduotas ir Užutrakio ansamblis – taip užkrovus ką tik įkurtam parkui keblią minėtos nugyventos turizmo bazės likvidavimo užduotį. Užsitęsęs biurokratizmas, buvusių bazės “veikėjų” intrigos kėlė pagrįstą visuomenės susirūpinimą, išreikštą spaudoje ir konferencijose. Pvz. kraštovaizdžio architektų tarptautinėje konferencijoje 1997 m., skirtoje Palangos parko 100-mečiui, priminta, kad nepradėtas vykdyti Vyriausybės 1996 01 11 nutarimas Nr.69 ”Dėl Užutrakio buvusio dvaro ansamblio paskirties”, kuriuo numatyta ansamblį pritaikyti valstybės reprezentacinėms reikmėms, o laikinus gyventojus – iškeldinti. Susidomėjo parko vertybėmis bei likimu ir Prancūzijoje įsikūrusi E.Andre asociacija, įsteigta žymiojo kraštiečio kūrybai visame pasaulyje pažinti, propaguoti ir skatinti jos globą. Jai vadovauja E.Andre produkraitė F.Andre-Olivier. Asociacijos nariai jau kelis kartus lankėsi Lietuvoje, Užutrakio, Palangos, Lentvario ir Trakų Vokės parkuose, išvadose skatindami Lietuvą, kad būtų kvalifikuotų specialistų atlikta preliminari studija, vėliau parengta ir minėtų parkų restauravimo programa. Nepaisant ekonomikos sunkumų ribojamo finansavimo, TINP jau daug nuveikė, populiarindamas Užutrakį visuomenėje, kviesdamas renginius ir talkas, pritraukęs žymią Europos fondų paramą. Prašviesinta ir dalinai atnaujinta nemaža parko sklypų, išvalyta dalis tvenkinių, atnaujinta takų sistema. Parke vyksta romantiški Trakų festivalio klubo renginiai, sulaukiantys svečių ne tik iš Lietuvos, bet ir daugelio kultūriškai susijusių šalių. 1999m.Paminklų restauravimo instituto parengta kelių etapų Užutrakio parko želdinių tyrimo ir tvarkymo programa.

Sovietmečiu tebuvęs “vietinės reikšmės architektūros paminklu Nr.741”,o parkas lygiagrečiai respublikinės reikšmės gamtos paminklu Nr.34 tik 58,9 ha teritorija, Užutrakio ansamblis paskelbtas kultūros paminklu (G208KP) ir 1999 01 15 įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (parkas – G208K13) su patikslinta 80,43 ha teritorija. 2007.V.25 Užutrakyje Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos (LPDA) iniciatyva surengtas seminaras “Dvarai šiuolaikinėje visuomenėje: istorinių parkų ir želdynų priežiūra ir atkūrimas”, kuriame Užutrakis aplankytas ir pristatytas kartu su kitų žymiausių Lietuvos parkų pavyzdžiais. TINP direktoriaus Gintaro Abaravičiaus Užutrakis išsamiai pristatytas “Šviesos”leidyklos 2007m. knygoje „Lietuvos dvarai“, o 2008.VII.14 LTV-2 laidoje apie Lietuvos dvarus – kaip vienas nuosekliausių valstybinės įstaigos dvaro tvarkymo pavyzdžių. LPDA konferencijoje, vykusioje 2009.IX.13 Kairėnuose, G.Abaravičiaus buvo pristatyta Užutrakio parko raida nuo jo „genius locci“. Plati informacija teikiama tinklapyje www.seniejitrakai.lt.

Taigi Užutrakio parkui numatyta valstybės reprezentacinė paskirtis ir Trakų istorinio nacionalinio parko globa leidžia tikėti jo visapusiško atkūrimo perspektyva. Juolab dedant pastangų TINP įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Užutrakiui buvo laimėta Anglijos mecenatų paramos programa, užmegzti ryšiai su E.Andre asociacija Prancūzijoje jo sukurtiems parkams globoti ir remti, ieškoma naujų rėmėjų.

Prie tų paieškų prisijungia ir M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo siūlomi kultūros renginiai ir moralinis palaikymas, kad sudomintų platesnę kultūrinę visuomenę Užutrakio unikalumu ir grožybėmis, jų pavyzdžiu skatintų iniciatyvas kitose Lietuvos vertybių vietovėse, kurių dar daug tebelaukia visuomenės pažinimo, globos ir rūpesčio.

Parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas

 

 

 

 

Thomo Manno kultūros centre

Neringoje veiks moksleivių foto konkurso „Krikštai – Kuršių nerijos senųjų kapinių simbolis“ paroda bei Fondo kaupiama ir keliaujanti paroda „Aplankyti paveldo objektai“

Krikstai Afisa_A3

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas ketvirtą sezoną tęsia labdaringų, edukacinių, meninių renginių ciklą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“. Šių metų pagrindinė tema: ,,Šeima – unikali auklėjimo sistema: istorinių Lietuvos šeimų istorijos“. Šįkart Fondas, kartu su Všį Thomo Manno kultūros centru, 2009 m. lapkričio 7 d. 15 val. kviečia atvykti į Thomo Manno kultūros centrą, Skruzdynės g. 17, Neringa. Čia veiks: moksleivių foto konkurso „Krikštai – Kuršių nerijos senųjų kapinių simbolis“ paroda, Fondo kaupiama ir keliaujanti paroda „Aplankyti paveldo objektai“.

Vyks paskaitų ciklas etnografine tematika, dalyvaujant dr. Silvai Pocytei, prof. Rimantui Sliužinskui ir doc.dr. Nijolei Strakauskaite (Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas) bei etnologui, prof. Libertui Klimkai.

O programą „PO TĖVIŠKĖS DANGUM…“ atliks: Aušra Liutkutė (sopranas), Aurimas Raulinavičius (tenoras) ir Lina Giedraitytė (pianinas). Renginys atviras visiems ir nemokamas.

KRIKŠTAI

Vienas ryškiausių, net išskirtinių lietuvių etninės kultūros reiškinių – senoji kryždirbystės tradicija. Ji įtraukta į pasaulio tautų nematerialiojo paveldo šedevrų sąrašą. Kryžiai, koplytėlės, stogastulpiai yra mūsų tautodailės viršūnė. Tai ir religinio jausmo, ir žmogiškųjų godų, siekių, troškimų išraiška; drauge – grožio bei dermės su gamta pajauta.

Kaipgi Lietuvoje atsirado ir tarpo šis fenomenas? Ornamentika ir simbolika sako, kad reiškinio ištakų reikėtų ieškoti tautos proistorės gelmėse, senojoje baltų kultūroje. Vakarų Lietuvoje, Nemuno deltoje, pajūryje, taip pat Latvijos Kurzemėje (Kurše) iki mūsų dienų išliko labai savita antkapinių paminklų forma. Tai vadinamieji krikštai, krikšteliai, krikštužiai. Jie išpjauti iš storos lentos, išmoningai, o kartais gal ir kiek keistokai profiliuoti. Nidos miško kapinaitėse juos restauravo menininkas Eduardas Jonušas. Gražiai krikštai dera su gamta miško paunksmėje, o ypač įdomiai atrodo smėlio pustomų kopų fone. Jei toks paminklas būdavo statomas vyrui, imtas „vyriškas“ medis – ąžuolas, uosis, beržas; jei moteriai – „moteriškas“ – eglė, liepa, drebulė. Moteriškieji krikštai dažnai apgaubti dviem lentutėmis, tad atrodo tarsi skarota eglutė. Kaip čia neprisiminti Eglės, žalčių karalienės, medžiais pavertusios savo vaikus…

Skirtingai nei daugelis kitų tradicinių memorialinių paminklų, krikštai neaukšti, retai viršijantys vieną metrą. Priežastys, kodėl kaip tik toks yra krikšto aukštis, galėtų būti šios. Krikštas – tai paminklas vienam asmeniui, reikšmingas tik siauram žmonių ratui. Kuklus mirusiojo vietos pažymėjimas – ir evangelikų liuteronių tradicija. Toks paminklas buvo priimtinas besiformuojančiai krikščionių bendruomenei. Tai paaiškintų šios archajiškos formos paminklo išlikimą Mažojoje Lietuvoje ir Kurše. Gamtinės sąlygos tikriausiai irgi tarė savo žodį: neaukštas paminklas geriau tinka vėjų košiamai pustomų smėlynų žemei…

Krikšto lentos šonuose labai dažnai išpjaustomi paukščių siluetai. Tikėtina, kad čia vaizduotos gegutės, nes mitologijoje ši paukštė – likimo dievaitės Laimos-Dalužės įvaizdis. Todėl dainoje skamba:

„Ant jos kapužėlio žyd brunas bijūnėlis

O ant krikštužėlio tup raiboji gegelė…“

Krikštuose daug ir kitokių simbolių: širdis – tai gailestis, užuojauta; gėlė – atminimas, meilė; žirgai ir žvaigždutės – kelionė į amžinybę, anapus; kryželis – išganymo viltis. Dar viena išskirtinė šių paminklų ypatybė buvo ta, kad jie statyti prie mirusiojo kojų. Rašydamas apie krikštus, Jonas Basanavičius taip aiškino: mitiškai mąstant, vėlė medžiu pakylanti į dangiškas sferas, dausas. Ir kiti tyrinėtojai – Pavelas Knyševas, Balys Buračas, Marija Gimbutienė – krikštus kildina iš prosenovinių laikų, baltų mitologinių įvaizdžių. Juk daugelio istoriografijos šaltinių tvirtinimu, senovės lietuviai ir prūsai religines apeigas atlikinėdavę šventose giraitėse, ąžuolynuose, prie pavienių keistai nuaugusių medžių. Ten ir aukas dievams aukodavę. Ant šventojo medžio pakabindavę nudobtos meškos kailį, laukinių bičių korį, išaugintų linų kuodelį.Vėlesniais laikais religinių apeigų vieta tapo specialiai įrengti alkakalniai. Archeologai kai kuriuose yra aptikę aukų stulpų pėdsakų. Taigi akivaizdu, kad krikšto funkcijos kur kas platesnės nei paprastas mirusiojo atminimo ženklas. Juose – archajiškosios pasaulėžiūros atspindžiai. Krikštų formose netgi mitinių būtybių atvaizdus ar paaukoto žvėries kailį galima įžvelgti. Tačiau dažniausiai šis paminklas reprezentavo mitinį Pasaulio medį, jungiantį visas Visatos dalis. Tai žvaigždėtasis vėlės kelias į amžinybę. Štai kodėl krikštas prie mirusiojo kojų… Visatos modeliavimas padeda vėlei lengviau persikelti į dangiškąsias pomirtinio gyvenimo sferas.

Krikštas įsiterpia į labai svarbią lietuviškųjų sakralinių objektų raidos seką: aukos stulpas – krikštas – koplytėlė medyje – koplytstulpis. Keičiantis ideologinei sistemai ir meninės raiškos formai, jų funkcija išlieka ta pati: tai maldos kelias dievopi.

Etnologas, prof. Libertas Klimka

 

Susitikimas su E. Masiuliu

Spalio 16 dieną 11 valandą numatomas dar vienas Susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio susitikimas su Baltųjų Vilniaus Stulpų (BVS), kaip istorinių miesto ženklų atkūrimo iniciatoriais, profesoriumi Libertu Klimka, M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo Valdybos nariu Gintautu Ivinsku bei architekte Vitalija Stepuliene ir inžinieriumi ekspertu Vitaliu Stepuliu.

Pirmasis toks susitikimas su ministru BVS tema vyko dar metų pradžioje. Tuomet, sausio mėnesį, ministrui buvo pristatyta pati idėja. Galbūt tai paskatino ministrą E. Masiulį ne tik kad pritarti pačiai idėjai, bet ir konkrečiai prisidėti prie šios idėjos įgyvendinimo – organizavo lėšas, kurios iš dalies padengė marškinėlių su BVS atvaizdu gamybą. Šie marškinėliai skirti BVS atkūrimo idėjos sklaidai. Tokiu būdu šis ministras tapo pirmuoju iš politikų, kuris ne vien žodiniu pritarimu, bet ir praktiškai jau yra kažką padaręs BVS atkūrimo idėjos labui. Tenka konstatuoti, jog iki šiol panašių aukštesnio rango politikų, kuriems tikrai rūpėtų šių valstybingumo simbolių atkūrimas ir kurie praktiškai vienaip ar kitaip jau yra prisidėję šia linkme, viso labo tik trys…!?

Kaip ten bebūtų, šiame susitikime Susisiekimo ministrui E. Masiuliui ketinama pristatyti V. ir V. Stepulių paruoštus pirminio projekto variantus dėl šios iniciatyvos galimo praktinio įgyvendinimo ir pasitarti dėl tolimesnių koordinuotų žingsnių.

Nuotraukos iš susitikimo:

Susitikimas su Vidaus reikalų ministru

Rugsėjo 29 dieną, po pietų, vyko Vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio susitikimas su Baltųjų Vilniaus Stulpų, kaip istorinių miesto ženklų ir valstybingumo simbolių atkūrimo iniciatoriais: profesoriumi Libertu Klimka bei M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo Valdybos nariu Gintautu Ivinsku.

Ministrui buvo pristatyta Baltųjų Vilniaus Stulpų istorija, jų atkūrimo idėja. Taip pat siūlyta pasidomėti anksčiau buvusios istorinės sargybinės (muitinės) pastato dabartine priklausomybe bei perspektyva.

Ministras pritarė pačiai iniciatyvai ir, pabrėžęs sunkmečio sąlygas, žadėjo ieškoti galimybių ir būdų prisidėti prie šios iniciatyvos įgyvendinimo.

 Nuotraukose (iš kairės): prof. L. Klimka ir ministras R. Palaitis.

 

 

Pasitarimas Vilniaus miesto savivaldybėje

Susitikimas ir pirminis pasitarimas Vilniaus miesto savivaldybėje dėl Baltųjų Vilniaus Stulpų galimo atkūrimo

Rugsėjo 21 dieną nuo 15 valandos Vilniaus miesto Meras Vilius Navickas, Miesto Plėtros departamento direktorius Artūras Blotnys ir šio departamento Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas susitiko su Baltųjų Vilniaus Stulpų (toliau – BVS), kaip istorinių miesto ženklų atkūrimo iniciatoriais, – profesoriumi Libertu Klimka, M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo Valdybos nariu Gintautu Ivinsku bei architekte Vitalija Stepuliene ir inžinieriumi ekspertu Vitaliu Stepuliu.

Merui ir minėto departamento atstovams buvo pristatyta pati atkūrimo idėja, trumpa istorinė apžvalga, įteikti simboliniai marškinėliai su BVS atvaizdu bei pateikti pirminiai darbiniai pasiūlymai dėl šios iniciatyvos galimo praktinio įgyvendinimo. Architektė Vitalija Stepulienė, inžinierius ekspertas Vitalius Stepulis pristatė savo viziją dėl vieno iš tokių stulpų atstatymo vietos bei pateikė atitinkamą planą (darbinius brėžinius). Jie siūlė statyti vieną stulpą kiek „pastūmėjus“ patį stulpą nuo tos vietos, kur jie iš tikrųjų stovėjo – dabar esančiame žaliame plote J. Basanavičiaus, S. Konarskio gatvių ir Savanorių prospekto sankryžoje. Čia pateikti visą informaciją apie anksčiau stovėjusius BVS bei visą istorinį kontekstą ir tuo pačiu sudaryti galimybę miestiečiams ar svečiams saugiai prieiti bei susipažinti su ja. O toje tikrojoje vietoje, t.y. dabar važiuojamojoje kelio dalyje, pažymėti tas tikrąsias vietas ir jas apšviesti.

Meras V. Navickas, bei departamento direktorius A. Blotnys ir skyriaus vedėjas V. Karčiauskas pritarė BVS atkūrimo idėjai ir užtikrino, kad šiame pasitarime „…prieštaraujančių nėra…“, kartu pasiūlė alternatyvą, – jei jau ryžtis atkurti šiuos istorinius miesto riboženklius ir valstybingumo simbolius, tai tuomet reikia imtis atkurti ne vieną, bet abu stulpus. Ir kiek įmanoma – tikrojoje istorinėje vietoje, kur kad jie stovėjo.

Sutarta, kad architektė V. Stepulienė ir inžinierius ekspertas V. Stepulis naujai išnagrinės jau abiejų BVS atkūrimo galimybes tikrojoje ir istorinėje jų buvimo vietoje. Ir jau po naujųjų tokių pasiūlymų, darbine tvarka toliau nagrinėti šią naujesnę viziją bei būsimus pasiūlymus. Tuomet būtų prasminga kviestis dar vieną „Apskritą stalą“ ir kartu su visuomene bei specialistais toliau svarstyti šią temą ir, tikėtina, sulaukti prasmingų pasiūlymų bei diskusijų.

ELTA nuotraukos:

http://www.foto.elta.lt/index.php?act=photo.details&photo_id=959737

http://www.foto.elta.lt/index.php?act=photo.details&photo_id=959738

http://www.foto.elta.lt/index.php?act=photo.details&photo_id=959739

http://www.foto.elta.lt/index.php?act=photo.details&photo_id=959742

http://www.foto.elta.lt/index.php?act=photo.details&photo_id=959744

http://www.foto.elta.lt/index.php?act=photo.details&photo_id=959746

http://www.foto.elta.lt/index.php?act=photo.details&photo_id=959745

 

 

Kviečiame į V. Kudirkos aikštę

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas bei Senojo Vilniaus tradicijų puoselėtojas prof. Libertas Klimka rugsėjo 9 dieną, 16 valandą, dr. Vinco Kudirkos aikštėje, kviečia visus į viešą spaudos konferenciją miestelėnams bei žurnalistams.

Čia vyks marškinėlių su Baltųjų Vilniaus Stulpų vaizdu viešas pristatymas.

Bus muzikos ir dainų: Milda Arčikauskaitė (vokalas), Justina Orlovskytė (vokalas, fleita), Aistė Vaitkevičiūtė (fortepijonas), bei galimybė įsigyti marškinėlių ir taip paremti Baltųjų Vilniaus Stulpų atstatymo idėją.

Nuotraukos iš renginio:

 

 

Simboliniai marškinėliai

Baltųjų Vilniaus stulpų atkūrimui paremti – simboliniai marškinėliai

Istorinius Baltuosius stulpus sostinėje atkurti siekia M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas ir etnologas profesorius Libertas Klimka. Beatričės Jurevičiūtės nuotr.

Beatričė Jurevičiūtė, „VILNIAUS DIENA“, 2009-09-09

Atstatyti Baltuosius Vilniaus stulpus užsidegę senųjų tradicijų puoselėtojai trečiadienį surengė akciją, kurios metu siūlė miestiečiams įsigyti 30 litų kainuojančius marškinėlius ir taip padėti įgyvendinti jų idėją. Kiek anksčiau jau buvo pristatyti ir puodeliai su Baltųjų stulpų vaizdu.

Istorinius Baltuosius stulpus sostinėje atkurti siekia M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas ir etnologas profesorius Libertas Klimka. Jis vylėsi, kad vilniečiai susidomės šiuo projektu. „Akcija yra skirta mūsų idėjai paremti, kad Vilniaus viešosios erdvės turėtų istorinės atminties ženklus. Sostinės aikštės ir skverai yra praradę istorinę dvasią, o Vytį galime išvysti tik ant Aušros vartų“, – nuogąstavo profesorius L. Klimka.

Baltųjų Vilniaus stulpų atkūrimas esą būtų simbolinis ir nebrangus. Profesorius L. Klimka mano, kad būtų puiku, jog, kiekviena karta atstatytų ką nors iš praeities, nes Vilnius – garsus savo istorija ir monumentais.

„Pinigų jau šiek tiek surinkome. Miestiečiai, įsigiję mūsų akcijoje marškinėlius, galės didžiuotis, besti pirštu į jau pastatytus Baltuosius stulpus ir sakyti: „Čia yra mano plyta“, – įsijautęs pasakojo profesorius L. Klimka.

Akcija traukė ne vieno miestiečio dėmesį: jos metu grojo gyva muzika. Jos garsai viliojo smalsuolius prieiti arčiau ir įsigyti marškinėlius su Baltųjų stulpų vaizdu.

„Labai gražiai mergaitė dainuoja, negalėjau neprieiti ir nepasidomėti, kas čia vyksta. Džiaugiuosi, kad yra žmonių neabejingų Lietuvos istorijai. Paremti šią akciją ir įsigyti marškinėlius – norėčiau ir aš, bet man – per brangu“, – mintimis dalinosi mokytoja Birutė.

„O kas tie stulpai?“ – tarpusavyje krizeno paauglių grupelė. Aplinkui pašmižinėjo, tačiau marškinėlių nepirko – kaip gali mokėti pinigus už tai, ko nežinai.

Dosniausiais Baltųjų stulpų atstatymo rėmėjais tapo turistai. Marškinėlius ir puodelius jie pirko kaip suvenyrus lauktuvėms.

„Simpatiškas daikčiukas, manau, mano draugei patiks“, – šypsojosi 25 litų už puodelį nepagailėjęs britas Jasonas.

Baltieji Vilniaus stulpai – vartai, žymėję miesto ribą, ilgiausiai išsilaikė J. Basanavičiaus gatvės ir Savanorių prospekto sankirtoje. Pastatyti XVIII amžiuje, jie buvo o nugriauti po II-ojo pasaulinio karo. Vartų viršų puošė bronziniai Vyčiai. Caro valdymo metais Vytį pakeitė dvigalvių erelių statulos.

Tautos ąžuolynui šakas suskliaučiant

Ar pastebėjote, kad Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyno ąžuoliukai jau gražiai ūgtelėję, ir žymioje želdyno dalyje šakomis susiskliautę?

Tautos ąžuolynui šakas suskliaučiant

Jaunystėje daugumas turime gražių svajonių ir didelių lūkesčių. Tačiau nedažnam lemta sulaukti jų išsipildymo – juolab visu mastu, kaip apie tai svajojome… Mums septyniems, galima sakyti, tai su kaupu pavyko. Sakydamas mums, turiu omeny sumaniusius pasodinti Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyną (toliau LTA Ąžuolynas), o vėliau subūrusius Tautinio atgimimo ąžuolyno draugiją. Esu įsitikinęs, kad LTA Ąžuolyno sumanytojai – Vitalius Stepulis, Vygandas Čaplikas, Algimantas Kepežėnas, Romualdas Survila, Rimantas Krupickas, Vladas Markauskas ir šių eilučių autorius, Kęstutis Labanauskas, turime jaustis laimingi, jog sulaukėme Lietuvos valstybės atsikūrimo 1990 Kovo 11, dar išvakarėse įgyvendinę gražią svajonę – pasodinę LTA Ąžuolyną. O dabar ypač džiugu, kad visi sveiki sulaukę švenčiame jo 20 metų sukaktį. Ąžuoliukai jau gražiai ūgtelėję, ir žymioje želdyno dalyje šakomis susiskliautę. Labai malonu, kad sukaktis pažymima leidiniu „TAUTOS ĄŽUOLYNAS“, kuris parengtas bendromis pastangomis mūsų ir vienminčių rėmėjų – Marijonos Danutės Antanavičienės, Barbaros Baumstark, Vytauto Bražiūno, Valdonės ir Evaldo Darškų, Linos ir Alvydo Miliauskų, Romano Raulinaičio, o taip pat Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos, Marijampolės apskrities viršininko administracijos, Regionų kultūros plėtros programos, Vilkaviškio rajono savivaldybės ir Vilniaus Vytautų klubo – jiems visiems už tai esame nuoširdžiai dėkingi.

Gražiu sutapimu, šiemet minime ir Lietuvos Vardo Tūkstantmetį, galėdami didžiuotis mūsų 35-tajai lietuvių kartai per tūkstantį metų – Sąjūdžio kartai – tekusia garbe. Švenčiame šią sukaktį, kartu dalyvavę Lietuvos laisvę ir garbę grąžinant Sąjūdžio gretose. Tiesa, dabar dažnas padūsaujam dėl pasitaikiusių klaidų ir nesklandumų. Jų neišvengėme, įgyvendindami ilgai prarasto valstybingumo idėjas. O dar prisidėjo visą civilizuotą pasaulį krečiantis sunkmetis… Bet senolių posakiu, „nevykime Dievo į medį“. Argi palyginsi mūsų sunkumus su ankstesniųjų kartų̃ išgyventais? Kokias aukas jie patyrė per siaubingus karus, okupacijas ir trėmimus, kokie badmečiai ir epidemijos yra siaubę, kai Lietuva netekdavo iki trečdalio gyventojų, o kai kur ištisi kaimai likdavo visai be gyventojų, ar su saujele invalidų pasilikę… Turėdami savigarbos – o ypač vardan mūsų protėvių ir pirmtakų garbės – prisiminkime jų sudėtas neįkainojamas aukas, kad mes šitą šventę šiandien turėtume. Kiek šimtmečių jie karta po kartos gynė Lietuvos garbę ir teisę gyvuoti pasauly! Teisę kalbėti sava kalba, senoviškiausia indoeuropiečių kalbų šeimoje, gyventi jau 500 metų Lietuvos Statutuose užfiksuotais papročiais ir teisėmis. Tai skatino lietuvius savarankiškai siekti žinių ir mokslo dar XVI a. mūsų švietėjų nužymėtais kriterijais: M.Mažvydo Katekizmo, M.Daukšos Postilės, K.Sirvydo pamokslų, Radvilų leidiniuose, K.Semenavičiaus „Didžiajame Artilerijos mene“, grindusiame raketų technikos pradus, Lietuvos Metrikoje, Vilniaus universiteto veikaluose bei meno pagrinduose ir t.t. Ginant lietuvių teises ir savitumą, gimė Lietuvos epas – Palemono legenda apie lietuvių kilmę iš romėnų. Vėliau buvo pažinti lietuvių kalbos sąskambiai su lotynų ir kitomis Antikos kalbomis, unikalus jos senoviškumas. Visa tai žadino ir Rusijos priespaudoje po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalinimų atsidūrusios lietuvių tautos atgimimą, domėjimąsi mokslais ir istorija, leido pagrįsti įžymiojo ne tik Sūduvos-Suvalkijos krašto, bet ir visos Lietuvos atgimimo patriarcho Jono Basanavičiaus tezę, jog žmonės, nežinantys savo istorijos, amžinai palieka vaikai… Atgimimas nuosekliai vedė prie Lietuvos valstybės atkūrimo idėjos, ugdytos „Aušroje“ ir „Varpe“, knygnešių kovoje už lietuvišką žodį ir mintį, J.Basanavičiaus su bendražygiais inicijuotuose Didžiajame Vilniaus seime 1905.XII.4-5, 1917m. konferencijoje ir jos išrinktoje Lietuvos Taryboje. Pastaroji po ilgų svarstymų 1918.II.16 Nepriklausomybės aktu, priimtu J.Basanavičiui pirmininkaujant, apsisprendė atkurti „Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“, atskyrus „nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Deja, šis didžių nuopelnų lietuvis mirties sulaukė Vilniuje, atplėštame J.Pilsudskio klasta nuo Lietuvos… Kokiais skaudžiais pančiais, mūsų tautoje randus įrėžusiais, buvo virtę minėtieji ryšiai, mums vėl skaudžiai parodė XXa. patirtis. Virtine ultimatumų Lietuvai buvo pažertas kančių maratonas: Lenkijos 1938.III.17, prievartaujant atsižadėti mūsų amžinosios sostinės Vilniaus bei senobinės Trakų; Vokietijos 1939.III.22, kad atsižadėtume Mažosios Lietuvos ir išėjimo prie jūros; galiausiai, 1940.VI.14 sovietinės Stalino imperijos ultimatumo, laidojusio Lietuvos valstybingumą, tylomis laiminant tos pačios Hitlerio Vokietijos susimokėliškam Molotovo – Ribentropo paktui…

Su šiomis klastomis lietuvių tauta nesusitaikė, vėl savo teises didžiomis aukomis gindama, kiekviena istorijos proga jas skelbdama – nesėkmingai 1941 birželio 23 sukilimo laikinosios vyriausybės, 1949.II.16 Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžio tarybos aktais ir pagaliau pasisekusiu 1990 Kovo 11 aktu, kurį parėmė visuotinis tautos entuziazmas, šimtatūkstantiniai mitingai, sutramdžiusieji Sovietijos degradavusių smurtininkų kėslus. Reikšdama savo ilgai slopintą valią, lietuvių tauta pasiskelbė pasauliui dainuojančia revoliucija, neregėto masto peticijų ir Baltijos kelio iniciatyvomis. Tarp jų buvo ir mūsų sumanytoji idėja Ožkabaliuose, šalia Tautos patriarcho J.Basanavičiaus gimtinės, pagerbiant jo atminimą ir simbolizuojant jo iškeltas nemarias idėjas, pasodinti unikalų ąžuolyną visos lietuvių tautos jėgomis. Tarp kelių tūkstančių, įsijungusių į talkas ar jas parėmusių, buvo ne tik visų Lietuvos regionų atstovų, bet ir Lenkijos, Seinų ir Punsko krašto; Gudijos, Gervėčių ir Pelesos; Latvijos lietuvių bei tolimesnės išeivijos atstovų. Sodinome talkomis LTA Ąžuolyną, žinodami ąžuolų svarbą lietuvių tautos savimonėje, ekologinę reikšmę, o svarbiausia – ilgaamžiškumą, laiduosiantį šios iniciatyvos tvarumą daugeliui mūsų palikuonių kartų̃. Pirmojoje talkoje simboliškai pasodinau LTA Ąžuolyno garbingoje vietoje paskutinį sodinuką iš kelių dešimčių, kuriuos buvau prieš keliolika metų sudaiginęs iš surinktų Stelmužės ąžuolo gilių. Šis medis – lyg estafetės lazdelė iš garsiausio Lietuvos Pirmojo Tūkstantmečio ąžuolo būsimoms Antrojo Tūkstantmečio kartoms…

Lygiagrečiai tuo metu su dideliu entuziazmu Kauno „Drobės“ susivienijimo iniciatyva buvo atkuriama J.Basanavičiaus gimtinės sodyba pagal architektės restauratorės Živilės Mačionienės projektą. Būtent tomis progomis atliktus darbus ir sukauptą patirtį primins Lietuvos visuomenei – ir visų pirma, Sūduvos – Suvalkijos kraštui, kurio našioje žemėje LTA Ąžuolynas suvešėjo ir kurio žmonėms pirmiausia esame dėkingi už pritarimą ir paramą sodinant jį – leidinys „Tautos Ąžuolynas“. Ačiū nemažo autorių būrio, sudarytojo V. Stepulio, leidyklos „VERSUS AUREUS“ pastangoms ir operatyvumui, gausiai iliustruota knyga 1000 egz. tiražu pasirodė pačiu laiku, sukakties renginių išvakarėse. Leidinyje autoriniais straipsniais LTA Ąžuolyno sumanytojai bei suburtos Tautinio atgimimo ąžuolyno draugijos entuziastai ir rėmėjai aptaria tiek LTA Ąžuolyno visumą, jo vietovę, istoriją ir gamtos sąlygas, tiek ir susijusių aspektų įvairovę – ekologijos, mitologijos, kraštotyros bei tolesnės plėtros perspektyvas. Kaip reziumuojama draugijos tarybos 2007.04.25 patvirtintoje LTA Ąžuolyno plėtros koncepcijoje, jau atliktų darbų visuma įpareigoja „nepaliaujamam LTA Ąžuolyno ugdymui, jo apsaugai ir priežiūrai“. To reikalauja ir LRV 1998.05.19 nutarimu Nr.612 suteiktasis LTA Ąžuolynui kultūros paminklo statusas, kartu su memorialine sodyba ir kapinaitėmis, 67,4 ha plote. Sumanymo ištakas ir įgyvendinimo eigą aptardamas, leidinio sudarytojas, draugijos tarybos pirmininkas, didelės patirties inžinierius statybininkas ir puikus organizatorius V.Stepulis reziumavo, jog „Ąžuolynas tapo Lietuvos žmonių savastimi“; 1997m. iš esmės baigus jį formuoti, jo visumos jau nereikėtų keisti – „naujadarai gali tik papildyti, plėtoti pagrindinę idėją – tautinį atgimimą“. Ribotai dar sodinami medeliai tęstinio sodinimo giraitėse: Lietuvos prezidentų, J.Basanavičiaus premijos laureatų, Kovo 11 akto signatarų, jiems patiems dalyvaujant; taip pat įprasminant ypatingus įvykius.

Leidinio įvadinėse mintyse žymus filosofas ir mokslo istorikas Juozas Algimantas Krikštopaitis įžvalgiai mato LTA Ąžuolyno idėjos užuomazgą mite apie Pasaulio medį, sublimuoja jose S.Daukanto Sengirės, Vydūno regėtų misterijų šventųjų ąžuolų paunksmėje, Antano Baranausko apdainuoto Anykščių Šilelio vaizdinius, susiedamas su čia gimusio J.Basanavičiaus tautos praeities vizija bei ateities perspektyva. O visuomenėje šiam leidiniui paplitus, įžvelgia jo paskirtį – kad „taptų dokumentu, įamžinančiu mūsų kultūroje jau žaliuojantį TAUTOS MONUMENTĄ…“

LTA Ąžuolyno gamtos aplinką, žemėnaudos raidą jame aptaria, pagrindžia jo suformavimą keliolika giraičių, susijusių su lietuvių tautos istorija, Ąžuolyno plano sudarytojas patyręs žemėtvarkos inžinierius, daugelio projektų autorius R.Survila.

LTA Ąžuolyno vidury pastatyto lietuvių mitologijos esmę išreiškiančio Aukuro akmens motyvus apibūdina Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas, VPU profesorius Libertas Klimka ir architektė restauratorė Vitalija Stepulienė.

Ąžuolo įvaizdį kaip lietuvių etnoekologijos fenomeną argumentuotai pateikia filosofijos daktaras profesorius Česlovas Kalenda, pagrįsdamas gausia istorine medžiaga, iliustruojama gyvais pavyzdžiais, kaip B. Brazdžionio „AŽUOLE“ – „Prieš šimtmečius įaugo mano šaknys šiton žemėn,/ Ir šimtmečių juoda audra jų neišraus“; Maironio – „Idėjos, jei svarbios, nemiršta kaip žmonės“ bei kitais. Pažymi puikiai filosofo Juozo Girniaus pastebėtą ąžuolo simbolio tvarumą kaip atramą lietuvių istorinės egzistencijos pavojams „slavų ir germanų pasaulių“ paribyje. Ir baigia svariu apibendrinimu, jog „etnoekologijos požiūriu tėvynės gamtą laikant tautos namais, ąžuolą galima tituluoti tų namų sargu“.

Etnoekologinį lietuvių santykį su ąžuolais vaizdžiai pratęsė J.A. Krikštopaitis, dar palygindamas su kitų tautų pavyzdžiais, o „tautos stiprybės simboliu“ ąžuolą apibūdino jau mus palikęs įžymus tautosakos ir mitologijos tyrinėtojas Norbertas Vėlius (1938-1996).

Ąžuolų atsiradimą ir paplitimą Lietuvoje aptarė akademikas gamtininkas Algirdas Gaigalas, savo straipsnį baigdamas priminimu, jog „Ąžuolai savaime atauga sunkiai, juos reikia ne tik sodinti, bet ir globoti taip pat, kaip atgimstančią Lietuvą“.

Ir toli svetur gyvenant išlaikytą tvirtą jausmą Lietuvos ąžuolams išsakė pokalbyje su leidinio sudarytoju Vaclovas Dargužas, Šveicarijos lietuvių bendruomenės garbės pirmininkas, Vilniaus universiteto garbės daktaras; – o Lietuvoje ąžuolų keliamus jausmus ir kilnias idėjas išdėstė vienas LTA Ąžuolyno sumanytojų, etninės kultūros puoselėtojas, Etninės kultūros globos tarybos narys ,o Dzūkijos tarybos pirmininkas, Vygandas Čaplikas, mintyse apie ąžuolą, draugus ir Ąžuolyną priminęs, deja, taip nelauktai išėjusios talentingos dailininkės Gražinos Didelytės (1938-2007) didelį indėlį ąžuolų ir apskritai gamtos vaizdavimą mene.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė, miškininkė Birutė Valionytė aprašė Signatarų giraitės sodinimą LTA Ąžuolyne, to darbo žymiausius dalyvius ir rėmėjus, vildamasi, kad „Ąžuolynas gyvuos ilgus šimtmečius ir ateinančioms kartoms primins 1990-ųjų Atgimimą“.

J.Basanavičiaus gimtosios sodybos atkūrimą išsamiai nušvietė projekto autorė architektė restauratorė Živilė Mačionienė, vildamasi, jog netolimoje ateityje pavyks užbaigti viso sodybos komplekso atkūrimą su aliejinyčia (jos vienintelis pavyzdys bėra išlikęs Vištytyje) ir jauja, taip įtvirtinus „visą istorinę tiesą, kokioje sodyboje gimė ir augo Lietuvos patriarchas Jonas Basanavičius“.

Sodybą, Ąžuolyną ir apylinkes kaip turistinio lankymo įžymybes knygos pabaigoje aptaria vienas sumanytojų, geografas, keliautojas ir žygeivis, mokslų daktaras VPU docentas R.Krupickas, daug nusipelnęs Lietuvos pažinimo populiarintojas.

Knyga gausiai iliustruota išsamiai anotuotomis fotografijomis – tuo dar patrauklesnė tūkstančiams neužmirštamų LTA Ąžuolyno sodinimo talkų dalyvių bei istorinių želdynų entuziastams visoje Lietuvoje. Tai paliudijo knygos pristatymas Vilniaus visuomenei 2009m. kovo 26d. Signatarų namų salėje. Joje vargiai tilpo susirinkusieji paklausyti vakaro, sumaniai vedamo Tautos namų santaros tarybos pirmininko Antano Gudelio. Jame gyvai pasidalijo prisiminimais apie LTA Ąžuolyno ištakas, sodinimą, knygos sudarymą bei ateities perspektyvas nemaža jo sumanytojų, dalyvių ir rėmėjų, pasveikino atvykę Marijampolės apskrities administracijos ir jos dabar kuruojamo Jono Basanavičiaus sodybos muziejaus atstovai.

Kęstutis Labanauskas, parkotyrininkas, kultūrinio kraštovaizdžio ekspertas

 

Pulkininko Vytauto Pociūno atminimui

Daukanto aikštėje, Vilniuje, ir vėl skambės žuvusiam pulkininkui skirta muzika: fleita gros Justina Orlovskytė, dainuos Gytis Paškevičius

Piliečių Santalka ir M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas

KVIEČIA PAGERBTI PULKININKO VYTAUTO POCIŪNO ATMINIMĄ

Prieš trejus metus Baltarusijoje žuvo Lietuvos saugumo karininkas Vytautas Pociūnas. Aukščiausi šalies pareigūnai tuomet teigė, kad ištirti šios žūties aplinkybes – valstybės garbės reikalas. Deja, Lietuvos teisėsauga iki šiol to nėra padariusi.

Piliečių Santalka ir M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas jau trečius metus kviečia visus savo valstybei neabejingus piliečius pagerbti Vytauto Pociūno atminimą.

Rugpjūčio 23 d., sekmadienį, 17 valandą, Daukanto aikštėje, Vilniuje skambės žuvusiam pulkininkui skirta muzika.

Fleita gros Justina Orlovskytė.

Dainuos Gytis Paškevičius.

2009 08 21 „Ryto allegro“ per „Klasikos“ programą, http://www.lrt.lt/radio

„Jau trečią kartą S. Daukanto aikštėje Vilniuje skambės koncertas, skirtas pulkininko Vytauto Pociūno atminimui. Pernai čia skambėjo smuikininko Martyno Švėgždos fon Bekerio atliekama muzika, dainavo folkloro ansamblis „Kupolė“, užpernai bitlų dainas atliko filosofas Leonidas Donskis. Šiemet koncertuos fleitininkė Justina Orlovskytė, dainuos Gytis Paškevičius. Ką apie šią iniciatyvą – muzikinę pilietinę akciją, kurią rengia Piliečių santalka ir M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, mano kultūros žmonės, kodėl jie eina į tokius renginius, ar tai yra jų pilietinės pozicijos išraiška – pokalbis studijoje su teatrologe, mokslininke ir pedagoge profesore Irena Veisaite, M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo atstovu Gintautu Ivinsku, kompozitoriumi Osvaldu Balakausku ir režisieriumi Jonu Jurašu.“

Sekmadienį Vilniuje prie prezidentūros akcija V. Pociūnui atminti

2009-08-22

Rytoj jau trečią kartą S. Daukanto aikštėje Vilniuje skambės koncertas, skirtas pulkininko Vytauto Pociūno atminimui.

Pernai čia skambėjo smuikininko Martyno Švėgždos fon Bekerio atliekama muzika, dainavo folkloro ansamblis „Kupolė“, užpernai bitlų dainas atliko filosofas Leonidas Donskis. Šiemet rugpjūčio 23 d., sekmadienį, 17 valandą, Daukanto aikštėje, Vilniuje ir vėl skambės žuvusiam pulkininkui skirta muzika. Fleita gros Justina Orlovskytė, Dainuos Gytis Paškevičius.

Šią iniciatyvą – muzikinę pilietinę akciją, rengia Piliečių santalka ir M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas. Mintis būtent tokiu subtiliu būdu pagerbti pulkiniko atminimą prieš trejus metus kilo fondo atstovui Gintautui Ivinskui.

Pasak jo, poreikis pagerbti tragiškai ir iki šiol neaiškiomis aplinkybėmis žuvusio pulkininko atminimą buvo toks natūralus, kad net nekilo klausimų, ar tai tinka prie fondo vykdomos veiklos. „Laikomės nuostatos, kad jei esame Lietuvos piliečiai ir jaučiamės už ją atsakingi bei manome, kad mūsų veiksmai gali kažką pakeisti, tai būdami kultūros žmonės šalia savo pagrindinės profesijos bei veiklos galime ir turime skatinti pilietiškumą.“ – radijo laidoje „Ryto allegro“ kalbėjo akcijos iniciatorius.

V.Pociūnas kultūros žmonių tarpe turėjo daug draugų, bičiulių. Jo artimieji taip pat buvo glaudžiai susiję su kultūros ir meno pasauliu, tad neatsitiktinai pilietinei akcijai jau nuo pat pirmųjų metų buvo pasirinkta tokia subtili, tačiau tuo pat metu ir labai paveiki pilietinės akcijos forma.

„Iškėliau vienintelę sąlygą – kad renginio metu nebūtų jokių politinių kalbų ar „lipimo ant bačkos“. Juk svarbiausia, kad visas dėmesys būtų skiriamas deramam pulkininko atminimui“ – laidoje sakė G.Ivinskas.

V. Pociūno žuties tyrimas iki šiol nėra baigtas, o mirties aplinkybės vis dar neaiškios, tad ši akcija, ne tik pulkininko atminimo pagerbimas, bet ir savotiška tyli pasipriešinimo forma.

„Gyvename žodžių devalvacijos laikais, kai kalbomis ir žodžiais niekas nebetiki. Tad norint kažką pasakyti, reikia ne sakyti tikrąją to žodžio prasme, o ieškoti kitų būdų perduoti savo žinią. Todėl einu į S.Daukanto aikštę kasmet ne tik tam, kad pagerbčiau šio man taip brangaus žmogaus atminimą, bet tai tuo pačiu yra ir mano protesto išraiška“ – sakė radijo laidoje dalyvavusi teatrologė, mokslininkė ir pedagogė profesorė Irena Veisaitė.

Pasak profesorės, didelė dalis visuomenės yra pasipiktinusi ir nusivylusi tuo, kaip sprendžiama pulkininko žuties byla: „Visi pradedame jaustis nesaugūs, kai matome, kaip vyko šios bylos tyrimas, ir kaip po mirties buvo apšmeižtas V. Pociūnas.“.

Anot kompozitoriaus Osvaldo Balakausko, V. Pociūno žūties tragedija, tai ne vien asmeninė jo šeimos ir artimųjų drama. Tai visos Lietuvos tragedija, kurios nedera pamiršti, kol tyrimas nėra baigtas ir tiek daug dalykų nutylima. „Man atrodo, kad nepasitikėjimas ir neviltis, kuri šiandien sklando po mūsų kraštą yra bent iš dalies nulemta ir šioje byloje taip aiškiai pasimačiusio visos tiesos nepasakymo.“ – kompozitoriui laidoje antrino profesorė I.Veisaitė.

Todėl visos visuomenės, tarp jų ir kultūros žmonių aktyvus pilietiškumas yra būdas ne tik atiduoti pagarbą žuvusiam pulkininkui, bet apskritai parodyti, kad žmonėms ne vis vien kas vyksta Lietuvoje. Pasak I.Veisaitės, labai svarbu, kad apie akciją sužinotų ir joje dalyvautų ne tik pulkininko artimieji, draugai ir bičiuliai, bet ir visa visuomenė, ypač jaunimas.

Labai svarbu, kad tam abejingi nelieka bei iniciatyvos imasi kultūros žmonės, nes „juk tikra kultūra visada gina svarbiausias moralines ir egzistencines vertybes ir todėl ji šiandien mums tokia reikšminga“ – reziumavo profesorė.

Lina Valantiejūtėhttp://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles%2F98781

Daugiau apie šį renginį:

http://www.alfa.lt/straipsnis/10287281/#.U0PlU6h_vng

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vsd-karininko-vpociuno-zuties-metines-paminetos-koncertu-prie-prezidento-rumu.d?id=23703109

Nuotraukos iš renginio

Renginys M.K. Čiurlionio metinėms

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas ketvirtą sezoną tęsia labdaringų, edukacinių, meninių renginių ciklą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“. Šių metų pagrindinė tema: ,,Šeima – unikali auklėjimo sistema: istorinių Lietuvos šeimų istorijos“. Šįkart Fondas, kartu su Nacionaline UNESCO komisija ir Lietuvos mokslų akademijos Mokslininkų rūmais 2009 m. rugsėjo 22 d. 18 val. kviečia atvykti į Verkių rūmus (Mokslininkų rūmus) Žaliųjų Ežerų g. 49, Vilnius. Čia vyks renginys skirtas trims progoms: MIKALOJAUS KONSTANTINO ČIURLIONIO 134-ioms gimimo metinėms, BALTŲ VIENYBĖS DIENAI ir EUROPOS PAVELDO DIENOMS. Bet pradžioje, tą pačią 22 d. 12 val., – gėlių padėjimas ant M. K. Čiurlionio kapo Rasų kapinėse.

O jau minėtame renginyje dalyvaus: parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas, Etninės globos tarybos Pirmininkas, prof. Libertas Klimka, fortepijoninis trio „Kaskados“ (Albina Šikšniūtė, Rusnė Mataitytė ir Edmundas Kulikauskas); Lina Giedraitytė (pianinas) bei solistai: Aušra Liutkutė (sopranas), Jovita Vaškevičiūtė (mecosopranas) ir Mindaugas Jankauskas (tenoras). Be to, veiks Fondo kaupiama ir keliaujanti paroda „Aplankyti paveldo objektai“. Renginys atviras visiems ir nemokamas.

VERKIŲ LOBIŲ ATSPINDŽIAI

VERKIŲ architektūrinio ansamblio parkas yra 2-asis Lietuvoje pagal kompleksinę vertę (po Palangos parko).Verkiai pasižymi unikalia gamtos padėtimi prie didingo Neries upės posūkio. Čia upė įsiremia į aukštą plynaukštės šlaitą, kuriame sutekančių upelių giliais slėniais atidalytas vaizdingasis istorinis Verkių kalnas. Būtent šis kalnas tapo užuomazga vieno seniausių Lietuvos parkų kūrybai. Kilme tai buvo senojo tikėjimo žynių valda su šventąja giraite, XIV a. pabaigoje Lietuvai apsikrikštijus, didžiojo kunigaikščio Jogailos dovanojimo aktu užrašyta Vilniaus vyskupijai. XIV – XIX a. dvare suformuotas sudėtingos kompozicijos pastatų ansamblis su išplėtota tvenkinių sistema ir malūnais. Amžiams bėgant ansamblis patyrė daugelį kūrybinių rekonstrukcijų, prie kurių dirbo tokie garsūs architektai, kaip M. Knakfusas, L.Stuoka-Gucevičius, B.Simonas ir A. Žiraras bei kiti, mecenatų Vilniaus vyskupų (ypač K. Bžostovskio ir I.Masalskio), o XIX a. kunigaikščių Vitgenšteinų užsakymais. Svarbi ir Verkių archeologinė, istorinė bei dendrologinė vertė. Šis parkas apipintas daugelio legendų, įamžintas literatūros ir dailės. Įžymus Vilniaus kultūros paveldo tyrinėtojas V. Drėma, daug dėmesio skyręs Verkiams savo stambiausiame veikale „Dingęs Vilnius“, išsamiai aptarė Verkių parką vaizdavusių dailininkų P. Šmuglevičiaus, M. Januševičiaus, J. Oziemblauskio, V. Dmachausko, A. Žemaičio, N. Ordos, V. Sadovnikovo (pastarasis Verkių savininko Vitgenšteino specialiai buvo pasikviestas iš Sankt-Peterburgo Verkių grožį įamžinti) kūrybą, kuri vėliau įtraukta į garsųjį J. K.Vilčinskio „Vilniaus albumą“.

Prieš keliolika metų – deja, jau mirusių entuziastų S. Lasavicko ir A. Lisankos archeologijos tyrimais – kalno smaigalyje patvirtinta XIX a. romantikų iškelta legendų versija apie čia buvusią gamtamanių šventyklą bei Verkių parko pradmenį iš šventosios giraitės. Žinomiausioji legenda iš Verkių kildino garsųjį krivių krivaitį ir Lietuvos valdovo Gedimino patarėją Lizdeiką…

Gilią senovę liudija Verkiuose rastos 92 arabų monetos, kaldintos 896 – 943 m. ir 1941 m. darže rastas lobis puode, kur buvę per 2000 Vytauto Didžiojo monetų, Prahos grašių ir kitų. Beje – argi tai ne akivaizdus įrodymas, kokie seni ir platūs buvo mūsų protėvių tarptautiniai ryšiai?

Perėmusi Verkius, Vilniaus vyskupija čia įkūrė vieną iš pagrindinių Lietuvos bažnytinių dvarų. Ansamblį anuomet sudarė 3 dalys: vadinamoji Slabadėlė (dabar Trinapolis), palivarkas (ties dab. Verkių g. 69) ir rūmai (dab. vila Verkių g. 77). Ilgainiui Verkiuose sukaupta, be kita ko, ir didelių meno turtų. Čia lankydavosi ir teikdavo dovanų žymūs svečiai, kaip valdovas Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza, bei aukšti valstybės pareigūnai, užsienio diplomatai. Senuosiuose mediniuose Verkių rūmuose mirė Vilniaus vyskupas Albrechtas Radvila, sugrįžęs iš sunkios užsienio kelionės.

XVII a. ketvirtyje veiklaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus iniciatyva dvaras atnaujintas ansamblio reprezentacijai būtinais komponentais: rezidencija su parku ir žvėrynu, palivarku su ūkio pastatais ir įmonėmis.

1662m. vyskupas Jurgis Belazaras dovanojo iš dvaro 7 valakus žemės, kurioje – kaip padėka Dievo malonei už išsilaisvinimą nuo Rusijos caro okupacijos 1655 – 1661 m., buvo įrengtas garsusis Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelias, atkartojantis Jeruzalės Kristaus kančios kelią (simboliška, kad sovietų okupacijoje būtent 1962 m. diduma kelio koplyčių buvo vandališkai išsprogdintos, ir tik neseniai, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, atstatytos).

Apie 1690 m. vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio pastatydinti pilies tipo rūmai kalne. Jie buvo kvadratiniai, 3 aukštų, su skarda dengtais kampiniais bokštais. Pagrindinis fasadas su kolonada ir galerija buvo orientuotas upės pusėn. Drauge suformuotas 3 ašių ansamblis Verkiuose: Rūmai – Trinapolis – Kalvarijos, apsuptas parkų ir miškų, o žemutinio dvaro reikšmė sumažėjo.

1780 m. po ilgos juridinės bylos su Vilniaus kapitula Verkius išsikeitė asmeninei nuosavybei už kitas valdas savo ambicingiems planams vyskupas Ignas Masalskis. Jis ėmėsi formuoti klasicistinį ansamblį pagal architektų Martyno Knakfuso ir Lauryno Gucevičiaus projektus. Taip XVIII a. pabaigoje sukurtas vienas didingiausių Lietuvos architektūros ansamblių (tiesa, nespėtas visai išbaigti). Ansamblio pagrindą sudarė aukštutinis dvaras, užėmęs 57 ha, klasicistinio plano su liepų alėjomis ir juostomis. Jį gaubė žemutinis dvaras – beveik 200 ha, suplanuotas medžių alėjomis 4 kvartalais su tvenkiniais (upelių slėniuose įrengtos sistemos), malūnais ir daržininkyste.

Dabar klasicistinio dvaro plano tik fragmentai pastebimi, nes po vyskupo I. Masalskio ir jo dukterėčios, Elenos Apolonijos Masalskytės de Linjė/Potockienės, keičiantis savininkams ir žlugus senajam Lietuvos valstybingumui, Verkiai smuko, skaidėsi ir smulkėjo; žemutinis parkas sisteminio statuso dabar netekęs, tik maža dalimi įtrauktas į 1993 m. nustatytą kultūros vertybės teritoriją (iš viso 82,4 ha, iš jų medynų 42,2 ha).

Tiesa, XIX a. viduryje Verkiai buvo iš dalies atsigavę, kai dvarą įsigijo Lietuvon atsikraustęs Radvilos žentas kunigaikštis Liudvikas Vitgenšteinas. Jis net ketino restauruoti griūvančius centrinius rūmus; be kitų, kalbino garsųjį vokiečių architektą Karlą Fridrichą Šinkelį imtis šio darbo. Minėtasis V. Drėma veikale „Dingęs Vilnius“ pažymi K. F. Šinkelio susižavėjimą Verkiais, kuriuose savininkui jis rekomendavęs „Gucevičiaus kūrinį be jokių pakeitimų“ išsaugoti, bet kai pastarasis atsisakė to neįstengiąs, K. F. Šinkelis pasiūlė čia pastatyti tokius didingus rūmus, kad juos realizuoti „nenešė ir kunigaikščio kišenė“. Kitus architektus baugino sudėtingo ir baisiai apleisto Masalskio rūmų statinio būklė, tad L. Vitgenšteinui teko su didelėm išlaidom tuos rūmus demontuoti. Naujai Vitgenšteinų rezidencijai Verkiuose buvo pritaikytas rytinės oficinos klasicistinis pastatas, pagal šveicarų architektų Bernaro Simono ir Alfonso Žirardo projektą žymiai rekonstruotas. Jo šiauriniame gale pristatyta salė ir bokštas (XIX a. salė garsėjo Vilniuje sukaupta meno vertybių kolekcija – vadinamuoju Verkių Ermitažu), pietiniame gale pristatyta įstiklinta oranžerija (pagarsėjęs žiemos sodas; deja, neišlikęs) bei atlikta kitų pakeitimų.

Kartu su didesniu ar mažesniu pastatų pertvarkymu, Vitgenšteinai gamtovaizdiškai rekonstravo parką, ypač aukštutinį, anglų parkų dvasia. Visoje Europoje įsivyravo ši parkų meno kryptis, suteikdama laisvas gamtovaizdiškas formas daugeliui anksčiau griežtai geometriškai suplanuotų parkų. Tai atitiko išaugusias žmonijos gamtamokslines žinias, pasaulio augalijos pažinimą ir naujų augalų rūšių introdukciją. Taip įvyko ir Verkiuose, kurių parką perplanuojant, buvo keleriopai praturtinta rūšinė sudėtis, papildžiusi lig tol vyravusį didingų savaiminių ąžuolų, liepų, vinkšnų, klevų, pušų ir eglių medyną svetimžemiais maumedžiais, Veimuto pušimis, riešutmedžiais ir ypač svetimžemių liepų rūšimis, dekoratyvių krūmų gausa. Net po ilgai trukusio XX a. parko apleistumo G. Isokas rašė Verkių parke išlikusią 74 rūšių ir formų dendroflorą; iš jų 31 savaiminę ir 43 svetimžemes rūšis. Žymus XIX a. lenkų parkotyrininkas S. Wodzicki (gyvenęs Krokuvoje) Verkių parką vertino kaip vieną iš 5 geriausių angliško stiliaus parkų visoje buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – greta Kairėnų, Taujėnų, Cirkliškio ir Daugėliškio parkų.

XIX a. parko lankytojus taip pat žavėjo žiemos sodo ir šiltnamių augalai bei puošnūs parko gėlynai ir fontanas. Savito kolorito teikė parko apšvietimas dujiniais žibintais (po ilgos pertraukos toks apšvietimas neseniai restauruotas).

Kaip Vilniaus vyskupijos reprezentacinis dvaras, jau nuo seniausių laikų gausiai lankytas, į kelionių aprašymus ir memuarus patekęs, savotišku paminklosaugos pirmtaku ir etalonu tapęs Verkių ansamblis XIX a. kultūros visuomenėje ypač išgarsėjo, susilaukė jau minėtų dailininkų dėmesio. Apie Verkius, jų praeitį, tyrimus ir atradimus nemažai buvo rašoma tų laikų spaudoje; pvz. parko pertvarkymo metu 1845 rastos kelios kapavietės su įvairiais bronzos ir geležies dirbiniais, anksčiau minėtieji monetų radiniai. Deja, daug parko dekoro elementų jau nesugrąžinamai prarasti, kai XIX a. pabaigoje Vitgenšteinų palikuoniai Verkius, verčiami Rusijos valdžios, kaip ne Rusijos piliečiai, turėjo parduoti. Per XX a., keičiantis atsitiktiniams savininkams ir valdžioms, praūžus dviems pasauliniams karams ir keliems mažesniems su lydinčiomis suirutėmis, o ypač sovietmečio pradžioje, ansamblis buvo apniokotas bei patyrė milžiniškų meno vertybių bei retosios augalijos nuostolių. Kiek stabilesnė tvarka nusistovėjo tik perdavus Verkius 1960 m. Mokslų Akademijai. Kartu su ansambliu parkui suteiktas AtR 50n bei GR 5 paminkliškumas. Akademijos užsakymu rūmai buvo restauruoti ir pritaikyti Mokslininkų namams pagal Paminklų restauravimo instituto architekto Antano Kunigėlio projektą, atlikta kai kurių restauravimo ir pritaikymo darbų. Nemaža Mokslų Akademijos užsakyta ambicingų tvarkymo projektų ir senajam parkui, tačiau tik maža dalis jų įgyvendinti. Tarp kliūčių bene svarbiausia, kad nebuvo įsteigta nuolatinė parko tvarkymo tarnyba; darbai rengti tik priešokiais ir talkomis, kurių tokio sudėtingo parko organizmui tinkamai prižiūrėti anaiptol nepakanka – nors ir daug triūso įdėjo bei gerų norų turėjo dalyje ansamblio įsikūręs Botanikos institutas.

Nepaisant patirtų nemažų nuostolių ir susidariusių netolygumų per ilgą ansamblio raidą, vis dėlto pažymėtinas išlikęs darnus ryšys pastatų su parku. Ypač tikslinga klasicistinė pastatų kompozicija reprezentacinės kalvos plynaukštėje. Elipsinė parterio aikštė jos vidury – kompozicijos centras, abipus kurio simetriškai išdėstyti svarbiausi pastatai: minėtoji Vitgenšteinų rekonstruota kaip centriniai rūmai rytų oficina (savo vaidmeniu pakeitusi nugriautus skersai ašies stovėjusius klasicistinius Masalskių rūmus, iš kurių likę pamatai ir rūsiai) – ir vakarų oficina, kuri mažiau rekonstruota, todėl išlaikiusi grynesnį klasicizmą. Patį parterio centrą užima buvusio didingo fontano baseinas.

Prie pagrindinės kompozicijos ašies išilgai kalvos keterą išdėstyti ir kiti svarbūs pastatai: buvę užvažiuojamieji namai su ratine ir arklide, oranžerijos, sargo namelis bei klasicizmo architektūros etalonu laikomi mažieji rūmai arba paviljonas.

Dabar Verkių ansamblis yra Registro objektas G 230 K, kurio plotas 82,4 ha. Deja, paminklinės vienovės neišlaikyta, pagrindiniam naudotojui, Botanikos institutui, priskyrus ne visą ansamblį. Savo ruožtu ansamblis įeina į stambesnes saugomas teritorijas – Verkių kultūros istorijos draustinį bei Verkių regioninį parką. Be dažnų paminėjimų spaudoje, daugelyje enciklopedinių leidinių ir kelionių vadovų, Verkiai neseniai sulaukė ir atskiro leidinio, kurį sudarė miškininkas, gamtosaugos puoselėtojas Romas Pakalnis – „Verkiai“, 2003; o istorikės Mortos Baužienės Verkiai pristatyti leidinyje „Lietuvos dvarai“ su meniškomis iliustracijomis (2007; 138-147 psl.).

Simboliška, kad jungtinė Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija 1998 m. įkurdinta minėtuose mažuosiuose rūmuose. Įstaigų bendradarbiavimas teikia vilčių koordinuotai viso šio gražaus Vilniaus pakraščio vertybių apsaugai, tvarkymui ir turistinei reprezentacijai, kad bus sutelktos savivaldybės, aplinkos, kultūros ir visuomeninių institucijų pastangos. Taip įpareigoja ir antrojo pagal kompleksinę vertę Lietuvos parko rangas – juolab sostinės pašonėje, prie patrauklių turistinių maršrutų į Europos centrą ir labai išpopuliarėjusį pastaraisiais metais Europos parką. Todėl Verkių ansamblio atgaivinimas ir visapusiškas panaudojimas – vienas svarbiausių Lietuvos paminklotvarkos uždavinių, įsidėmėtinų Lietuvos Vardo Tūkstantmečio šviesoje.

Parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas

Nuotraukos iš renginio