Susitikimas Vilkaviškyje

Tradicija Lietuvoje tampantis Europos paveldo dienų gražus paminėjimas rugsėjo pabaigoje – gera proga nusiteikti šiems kilniems darbams

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo, trečius metus vykdančio edukacinių, meninių renginių ciklą „NACIONALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMUI – AKTYVI PILIETINĖ INICIATYVA“,

kartu su Lietuvos nacionaline UNESCO komisija, Sūduvos kraštovaizdžio išsaugojimo ir turizmo asociacija bei Vilkaviškio miesto bendruomene

2008 m. rugsėjo 26 d. 17 val. organizuoja susitikimą prie Vilkaviškio (Napoleono) dvaro (Vyskupo A. Karoso g. 11, Vilkaviškis)

17.30 val. Vilkaviškio parapijos salėje (Vytauto 83, Vilkaviškis) prasidės diskusija „Vilkaviškio dvaro šiandiena ir ateitis“

Dalyvaus: Asociacijos ir bendruomenės atstovai, parkų tyrinėtojas Kęstutis Labanauskas, VKP komisijos ekspertas Algimantas Gražulis ir kt.

o 19.30 val. prasidės spektaklis „Ilgėjimosi sonata“

Spektaklis „Ilgėjimosi sonata“ gimė iš poreikio prabilti į žiūrovą lyrine, amžinas vertybes teigiančia kalba. Tyliai skambant Čiurlionio muzikos motyvams aktoriai Diana Anevičiūtė ir Aleksas Kazanavičius jautriai veda žiūrovą dviejų talentingų žmonių – Sofijos ir Mikalojaus Konstantino – meilės išgyvenimų labirintais. Aktorius Aleksas Kazanavičius yra vienas iš žymiausių viduriniosios kartos Vilniaus Jaunimo teatro aktorių, kurio kūrybinėje biografijoje ne tik daugybė vaidmenų spektakliuose, bet ir kine bei televizijoje. Per paskutinius metus aktorius išgarsėjo kaip Kunigo vaidmens atlikėjas Algimanto Puipos filme pagal Jurgos Ivanauskaitės kūrybą „Nuodėmės užkalbėjimas“.

Aktorė Diana Anevičiūtė kuria Nacionaliniame dramos teatre. Ji yra ne tik spektaklio „Ilgėjimosi sonata“ aktorė, bet ir režisierė.

Šio spektaklio rodymą parėmė Kultūros Ministerija.

Veiks M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo kaupiama paroda „Aplankyti paveldo objektai“

Renginys ATVIRAS VISIEMS ir NEMOKAMAS

Vilkaviškio dvaras

Vilkaviškio kraštas yra nuėjęs labai kontrastišką istorijos kelią. Nuo visiško apleistumo, kai XIII-XVa. senieji didingi sūduvių genties įrengti piliakalniai neatlaikė gretimose prūsų žemėse įsitvirtinusio Kryžiuočių ordino nuolatinių Europos remiamų kryžiaus žygių puolimų, bet ir užkariautojai neįstengė kurtis, Lietuvai ilgam įsitvirtinus gynybai patogiame panemunių piliakalnių ruože, ir todėl kraštas apaugo tik medžioklėms naudojamomis ir kariuomenių pražygiuojamomis giriomis – iki palaipsnio didžiausio civilizacijos įsiviešpatavimo vėlesniais amžiais. Pasibaigus Kryžiuočių karams, o Ordiną sekuliarizavus, prasidėjo intensyvus šių girių kirtimas ir miško produktų eksportas į Vakarų Europą. Našiose Sūduvos kirtimų žemėse kūrėsi prekiniai dvarų ūkiai. Suklestėjusi kaimyninės Prūsijos, vėliau peraugusios į Vokietijos imperiją, ekonomika ilgam nulėmė šio krašto pelningą žemės ūkį. Susižavėjus našia žemėnauda, jau XIXa. dabartinis Vilkaviškio rajonas paliko mažiausiai miškinga Lietuvos dalis. Regis turėtų būti gausu dvarų ir tradicinių kaimo sodybų paveldo su istoriniais želdynais. Vien dvarų ir stambesnių palivarkų literatūroje rajono ribose nurodoma per 30. Deja, vos keletas jų, kaip ir nedaugelis senųjų kaimų sodybų, yra autentiškiau išlikę. Mat, praeities karai ir sukilimai bei po jų vykę staigios reformos, o ypač XXa. abu pasauliniai karai, po Antrojo vykę sovietinės represijos prieš atkaklią rezistenciją šiame krašte ir ūkininkų „išbuožinimas“ smarkiai deformavo šio krašto veidą. Žymiai pertvarkyta ir buvusio Vilkaviškio dvaro sodyba. Šaltinių teigimu, ji transformuota netaisyklingu geometrišku planu, užimanti 4 ha plotą. Gaila, knygoje „Lietuvos gamtos paminklai“ (psl.367) sumažintai nurodomas tik 1,5 ha plotas – gal supainiojus su kitu miesto parku? – deja, klaidingai parkas pristatomas kaip naujas, be savo praeities, vietoje Šeimenos teigiama tekanti upė „Žeimena“.

Šis dvaro parkas kompleksiniu vertinimu 493-as Lietuvoje ir 25-as Sūduvos regione. 1989-07-26 dvaras įtrauktas į laikinos apskaitos sąrašą; atkūrus Nepriklausomybę, suteiktas išaiškinamo paminklo IP878At statusas.

Bene labiausiai buvusį Vilkaviškio dvarą išgarsino karinės aplinkybės. Tačiau skirtingai nuo daugelio karų naikintų ar žalotų rajono dvarų, šiame vyko karinis organizacinis renginys. Ir ne bet koks – istorikų nuomone, dabartinėje Lietuvos teritorijoje tai buvo didžiausias kada nors buvęs kariuomenės susitelkimas vienoje vietoje. Kaip aprašyta B.Kviklio („Mūsų Lietuva“, t III-364), trumpiau 1938m. „Vadove po Lietuvą“ (psl.131), dvaro rūmuose 1812m., prieš pradėdamas lemtingąjį karą su Rusija, buvo apsistojęs Prancūzijos imperatorius Napoleonas I. Jis leido prie Vilkaviškio pailsėti savo Didžiajai armijai 4 dienas, o prieš pat žygį surengė paradą. Parke buvo žinomas akmeninis stalas, prie kurio posėdžiavo Napoleonas ir jo karvedžiai galutinio pasitarimo metu. Iš čia Didžioji armija patraukė į Rusiją trimis kryptimis: pagrindinė dalis – pro Kauną, kur persikėlė per Nemuną ties dabar Napoleono kalnu vadinamu Pajiesio piliakalniu; antroji dalis – į šiaurę, Rygos link, o trečioji – į pietus, susijungti Gardine su Napoleono brolio Vestfalijos karaliaus vedamu korpusu. Išlikę pasakojimai apie didelius vilkaviškiečių patirtus nuostolius tokiai milžiniškai armijai apsistoti, maitinti ir žirgus šerti…

1988 m. Vilkaviškio parkų lankstinuke „Parkai – gamtos paminklai” rašoma, kad parką senieji vilkaviškiečiai vadino „miesto sodu“; nurodyti jame esantys visuomeninės paskirties pastatai: vasaros estrada, kavinė. Minima ir tinkama parko priežiūra: „iškirsti sausuoliai, veja šienaujama, neužkrūmijusi. Parkas nedidelis, tačiau jaukus. Geras jo išplanavimas, neblogai parinkti medžiai“. Trumpų žinių pateikia A.Tauro „Mūsų parkai“ (psl.137 su nedidele 120 schema 1985m. būklės) Iš augalijos pažymimi, be savaiminių drebulių, klevų, liepų, beržų, ąžuolų, uosių, parke augantys pasodinti svetimžemiai kaštonai, robinijos, didžialapės liepos, kazokiniai kadagiai, grupės europinių maumedžių, dygiųjų sidabrinės formos eglių, iš retesnių – didžioji pocūgė ir popieržievis beržas. Beje, B. Kviklio buvo paskelbta iliustracija senos tuopos, teigiama, dar menančios Napoleono laikus.

Vilkaviškio parkas taip pat buvo įtrauktas į dvarų programą. Reikėtų tęsti jo tvarkymą su autorine priežiūra, papildžius tyrimais. Tai itin aktualu mažiausiai miškingos nuskurdintos gamtos rajonui, kad būtų išsaugota, kas dar išlikę gamtos ir kultūros paveldo. Būtų gražus tęsinys to išties pasigėrėtino žygdarbio, kuris buvo padarytas prieš 10 metų, atstačius Vilkaviškio katedrą, kaip dabar tai primena gražiai išleista prelato Vytauto Gustaičio ir grupės sudarytojų knyga „Atstatytai Vilkaviškio katedrai 10 metų, 1998-2008“. Tarp daugelio knygoje išsakytų atstatymo dalyvių ir liudininkų padėkos ir pasididžiavimo žodžių pacituosiu garbaus veterano pedagogo Juozo Čekanavičiaus, kaip jis sakosi, „kilminio vilkaviškiečio“ žodžius:…„Vyskupijos dvaras, sodas, senoji Katedra – kaip ypatinga istorinė Vilkaviškio dalis<…>mano prisiminimuose išlikusi šventa. Ir miestas šventas, ir jo žmonės, ir Katedra.<…> Atkurti ją buvo būtinybė – visų vilkaviškiečių pasididžiavimas…“ Antrina šioms mintims buvęs Vilkaviškio meras Dr. Jonas Mačys: „vilkaviškiečiai mena vietoje Katedros buvusį skverą. Sovietiniai okupantai ir jų vietiniai pakalikai galvojo amžiams palaidoję Katedrą, tačiau skaudžiai apsiriko…“ Nebetęsiant daugelio panašių atsiliepimų, galima būtų tik reziumuoti, jog žengtas puikus ryžtingas žingsnis neliktų vienintelis, o būtų garbingai tęsiamas kraštiečių, savo tarpe turėjusių gretą tokių Lietuvos šviesulių, kaip Tautos patriarchu pelnytai įvardytas aušrininkas Jonas Basanavičius, kurio sodyba Ožkabaliuose baigiama atstatyti ir puoselėjamas Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolynas, pasiaukojęs tautos žadinimui varpininkas Vincas Kudirka su paminklais ir muziejumi Kudirkos Naumiestyje bei Paežerių sodybos memorialine klėtimi, lietuvių kalbos gaivintojas Jonas Jablonskis, atgimimo sodybos etaloną ir meno turtus palikę broliai Petras ir Juozas Rimšos, vienas pirmųjų piktžolėtus istorijos dirvonus praplėšęs Vincas Pietaris bei dešimtys kitų. Pagaliau tiems, kurie apgailestavo dėl skvero išniekintos Katedros vietoje – ar nelaikas prasiplauti akis, suvokti, jog klaidų nesigailima – jos taisomos darbu. Ir vienas tokių bus – kaip dešimteriopa kompensacija – gražiai sutvarkytas Vilkaviškio dvaras su parku, o toliau – ir kitos vertingos sodybos bei istorinės vietos. Tradicija Lietuvoje tampantis Europos paveldo dienų gražus paminėjimas rugsėjo pabaigoje – gera proga nusiteikti šiems kilniems darbams. Jų su įkvėpimu imantis, kaip rodo gražūs pavyzdžiai, susitelktų prireikus ir visa Lietuva, kartais Europa, o gal ir žmonija…

Iš Kęstučio Labanausko kartotekos

Napoleono išgarsintą Vilkaviškio dvarą būtina išsaugoti

M. K. Čiur­lio­nio kul­tū­ros ir pa­vel­do fon­das tre­čius me­tus vyk­do edu­ka­ci­nių, me­ni­nių ren­gi­nių cik­lą „Na­cio­na­li­nio pa­vel­do iš­sau­go­ji­mui – ak­ty­vi pi­lie­ti­nė ini­cia­ty­va“.

Fon­das kar­tu su Lie­tu­vos na­cio­na­li­ne UNES­CO ko­mi­si­ja, Sū­du­vos kraš­to­vaiz­džio iš­sau­go­ji­mo ir tu­riz­mo aso­cia­ci­ja bei Vil­ka­viš­kio mies­to bend­ruo­me­ne rug­sė­jo 26 d., 17 val., or­ga­ni­zuo­ja su­si­ti­ki­mą prie Vil­ka­viš­kio (Na­po­leo­no) dva­ro (Vys­ku­po A. Ka­ro­so g. 11, Vil­ka­viš­kis).

17.30 val. Vil­ka­viš­kio pa­ra­pi­jos sa­lė­je pra­si­dės dis­ku­si­ja „Vil­ka­viš­kio dva­ro šian­die­na ir atei­tis“, ku­rio­je da­ly­vaus aso­cia­ci­jos ir bend­ruo­me­nės at­sto­vai, par­kų ty­ri­nė­to­jas Kęs­tu­tis La­ba­naus­kas, VKP ko­mi­si­jos eks­per­tas Al­gi­man­tas Gra­žu­lis ir kt., o 19.30 val. pra­si­dės spek­tak­lis „Il­gė­ji­mo­si so­na­ta“.

Įvai­rio­je li­te­ra­tū­ro­je dva­rų ir stam­bes­nių pa­li­var­kų Vil­ka­viš­kio ra­jo­no ri­bo­se nu­ro­do­ma per 30. De­ja, vos ke­le­tas jų, kaip ir ne­dau­ge­lis se­nų­jų kai­mų so­dy­bų, yra iš­li­kę au­ten­tiš­ki. Mat praei­ties ka­rai, su­ki­li­mai bei po jų vy­ku­sios stai­gios re­for­mos, o ypač – abu pa­sau­li­niai ka­rai bei po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro vy­ku­sios so­vie­ti­nės rep­re­si­jos prieš at­kak­lią re­zis­ten­ci­ją šia­me kraš­te ir ūki­nin­kų „iš­buo­ži­ni­mas“, smar­kiai de­for­ma­vo šio kraš­to vei­dą.

La­bai per­tvar­ky­ta ir bu­vu­sio Vil­ka­viš­kio dva­ro so­dy­ba. Šal­ti­nių tei­gi­mu, ji trans­for­muo­ta ne­tai­syk­lin­gu geo­met­ri­niu pla­nu, uži­ma 4 ha plo­tą. Gai­la, jog kny­go­je „Lie­tu­vos gam­tos pa­mink­lai“ (367 p.) nu­ro­do­mas tik 1,5 ha plo­tas – gal su­pai­nio­ta su ki­tu mies­to par­ku? Par­kas klai­din­gai pri­sta­to­mas kaip nau­jas, be sa­vo praei­ties, o Šei­me­nos upė va­di­na­ma Žei­me­na.

Vil­ka­viš­kio dva­ro par­kas pa­gal komp­lek­si­nį ver­ti­ni­mą yra 493-ias Lie­tu­vo­je ir 25-as Sū­du­vos re­gio­ne. 1989 m. lie­pos 26 d. dva­ras įtrauk­tas į lai­ki­nos ap­skai­tos są­ra­šą. At­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę jam su­teik­tas išaiš­ki­na­mo pa­mink­lo IP878At sta­tu­sas. Be­ne la­biau­siai bu­vu­sį Vil­ka­viš­kio dva­rą iš­gar­si­no ka­ri­nės ap­lin­ky­bės. Ta­čiau skir­tin­gai nuo ki­tų dau­ge­lio ka­rų nai­kin­tų ar ža­lo­tų ra­jo­no dva­rų, šia­me vy­ko ka­ri­nis or­ga­ni­za­ci­nis ren­gi­nys. Ir ne bet koks – is­to­ri­kų nuo­mo­ne, da­bar­ti­nė­je Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je tai di­džiau­sias ka­da nors bu­vęs ka­riuo­me­nės su­si­tel­ki­mas vie­no­je vie­to­je. Kaip ap­ra­šy­ta B.Kvik­lio („Mū­sų Lie­tu­va“, t. 3, 364 p.) bei 1938 m. „Va­do­ve po Lie­tu­vą“ (131 p.), dva­ro rū­muo­se 1812 m., prieš pra­dė­da­mas lem­tin­gą­jį ka­rą su Ru­si­ja, bu­vo ap­si­sto­jęs Pran­cū­zi­jos im­pe­ra­to­rius Na­po­leo­nas I. Jis lei­do prie Vil­ka­viš­kio sa­vo Di­džia­jai ar­mi­jai pail­sė­ti 4 die­nas, o prieš pat žy­gį su­ren­gė pa­ra­dą. Par­ke bu­vo ži­no­mas ak­me­ni­nis sta­las, prie ku­rio po­sė­džia­vo Na­po­leo­nas ir jo kar­ve­džiai ga­lu­ti­nio pa­si­ta­ri­mo me­tu. Iš čia Di­džio­ji ar­mi­ja pa­trau­kė į Ru­si­ją tri­mis kryp­ti­mis: pa­grin­di­nė da­lis – pro Kau­ną, kur per­si­kė­lė per Ne­mu­ną ties da­bar Na­po­leo­no kal­nu va­di­na­mu Pa­jie­sio pi­lia­kal­niu, ant­ro­ji da­lis – į šiau­rę, Ry­gos link, o tre­čio­ji – į pie­tus, kad Gar­di­ne su­si­jung­tų su Na­po­leo­no bro­lio – Vest­fa­li­jos ka­ra­liaus ve­da­mu kor­pu­su. Iš­li­kę pa­sa­ko­ji­mai apie di­de­lius vil­ka­viš­kie­čių pa­tir­tus nuo­sto­lius to­kiai mil­ži­niš­kai ar­mi­jai ap­si­sto­jus, nes rei­kė­ję ją mai­tin­ti ir žir­gus šer­ti…

1988 m. Vil­ka­viš­kio par­kų lanks­ti­nu­ke „Par­kai – gam­tos pa­mink­lai“ ra­šo­ma, kad par­ką se­nie­ji vil­ka­viš­kie­čiai va­di­no mies­to so­du, nu­ro­dy­ti ja­me esan­tys vi­suo­me­ni­nės pa­skir­ties pa­sta­tai: va­sa­ros est­ra­da, ka­vi­nė. Mi­ni­ma ir tin­ka­ma par­ko prie­žiū­ra: <…> „iš­kirs­ti sau­suo­liai, ve­ja šie­nau­ja­ma, neužk­rū­mi­ju­si. Par­kas ne­di­de­lis, ta­čiau jau­kus. Ge­ras jo su­pla­na­vi­mas, ne­blo­gai pa­rink­ti me­džiai“. Trum­pų ži­nių pa­tei­kia­ma A.Tau­ro kny­go­je „Mū­sų par­kai“ (137 p.). Iš au­ga­li­jos, be sa­vai­mi­nių dre­bu­lių, kle­vų, lie­pų, ber­žų, ąžuo­lų, uo­sių, pa­žy­mi­mi par­ke au­gan­tys sve­tim­že­miai kaš­to­nai, ro­bi­ni­jos, di­džia­la­pės lie­pos, ka­zo­ki­niai ka­da­giai, gru­pės eu­ro­pi­nių mau­me­džių, dy­gių­jų si­dab­ri­nės for­mos eg­lių, iš re­tes­nių – di­džio­ji po­cū­gė ir po­pier­žie­vis ber­žas. Be­je, B.Kvik­lio lei­di­ny­je bu­vo pa­skelb­ta se­nos tuo­pos, kaip tei­gia­ma, dar me­nan­čios Na­po­leo­no lai­kus, iliust­ra­ci­ja.

Vil­ka­viš­kio par­kas taip pat bu­vo įtrauk­tas į dva­rų pa­vel­do pro­gra­mą. Pa­pil­džius ty­ri­mus, rei­kė­tų tęs­ti jo tvar­ky­mą. Ma­žiau­siai miš­kin­gos, nu­skur­din­tos gam­tos ra­jo­nui tu­ri bū­ti itin ak­tua­lu iš­sau­go­ti dar iš­li­ku­sį gam­tos ir kul­tū­ros pa­vel­dą. Tai bū­tų gra­žus tę­si­nys to iš­ties pa­si­gė­rė­ti­no žyg­dar­bio, ku­ris bu­vo pa­da­ry­tas prieš 10 me­tų, at­sta­čius Vil­ka­viš­kio ka­ted­rą. Reik­tų, jog šis pui­kus ryž­tin­gas žings­nis ne­lik­tų vie­nin­te­lis ir bū­tų gar­bin­gai tę­sia­mas dar­bas, pa­ger­biant žy­mių kraš­tie­čių, Lie­tu­vos švie­suo­lių at­mi­ni­mą: Tau­tos pa­triar­chu pel­ny­tai įvar­dy­to auš­ri­nin­ko Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus, ku­rio so­dy­ba Ož­ka­ba­liuo­se bai­gia­ma at­sta­ty­ti ir puo­se­lė­ja­mas Lie­tu­vos tau­ti­nio at­gi­mi­mo ąžuo­ly­nas, pa­siau­ko­ju­sio tau­tos ža­di­ni­mui var­pi­nin­ko Vin­co Ku­dir­kos su pa­mink­lais ir mu­zie­ju­mi Ku­dir­kos Nau­mies­ty­je bei Pae­že­rių so­dy­bos me­mo­ria­li­ne klė­ti­mi, lie­tu­vių kal­bos gai­vin­to­jo Jo­no Jab­lons­kio, at­gi­mi­mo so­dy­bos eta­lo­ną ir me­no tur­tus pa­li­ku­sių bro­lių Pet­ro ir Juo­zo Rim­šų, vie­no pir­mų­jų pikt­žo­lė­tus is­to­ri­jos dir­vo­nus pra­plė­šu­sio Vin­co Pie­ta­rio bei de­šim­čių ki­tų. Pa­ga­liau tiems, ku­rie ap­gai­les­ta­vo dėl skve­ro iš­nie­kin­tos ka­ted­ros vie­to­je, ar ne lai­kas pra­si­plau­ti akis, su­vok­ti, jog klai­dos tai­so­mos dar­bu. Ir vie­nas to­kių bus – kaip de­šim­te­rio­pa kom­pen­sa­ci­ja – gra­žiai su­tvar­ky­tas Vil­ka­viš­kio dva­ras su par­ku, o to­liau – ir ki­tos ver­tin­gos so­dy­bos bei is­to­ri­nės vie­tos.

Tra­di­ci­ja Lie­tu­vo­je tam­pan­tis gra­žus Eu­ro­pos pa­vel­do die­nų pa­mi­nė­ji­mas rug­sė­jo pa­bai­go­je – ge­ra pro­ga nu­si­teik­ti šiems kil­niems dar­bams. Jų su įkvė­pi­mu iman­tis, kaip ro­do gra­žūs pa­vyz­džiai, su­si­telk­tų ir vi­sa Lie­tu­va, kar­tais Eu­ro­pa, o gal ir žmo­ni­ja…

Kęs­tu­tis LA­BA­NAUS­KAS, par­kų ty­ri­nė­to­jas

Reikšmingos praeities dvarui piešiama nauja ateitis

Vilkaviškio dvaras, dar vadinamas Napoleono dvaru, vėl atkreipė M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo dėmesį. Praėjusią vasarą gausų žiūrovų būrį sukvietė retro muzikos koncertas „… nuo Šabaniausko iki mūsų dienų“. Šiemet fondo renginys iš ciklo „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė pozicija“, organizuotas kartu su Sūduvos kraštovaizdžio išsaugojimo ir turizmo asociacija bei Vilkaviškio miesto bendruomene, tokio ažiotažo nesulaukė. Kuklus buvo būrelis, atvykęs į susitikimą prie dvaro ir į parapijos salėje vykusią diskusiją „Vilkaviškio dvaro šiandiena ir ateitis“. Nacionalinio dramos teatro aktorė Diana Anevičiūtė bei Jaunimo teatro aktorius Aleksas Kazanavičius spektaklį „Ilgėjimosi sonata“ vaidino irgi tik šiek tiek daugiau nei porai dešimčių žiūrovų.

Svarbiausia – judesys

Sūduvos kraštovaizdžio išsaugojimo ir turizmo asociacijos pirmininkas, Vilkaviškio miesto bendruomenės narys Vytautas Lekešius mėgsta pabrėžti, jog vanduo neteka tik po gulinčiu akmeniu. Taigi, reikia džiaugtis bet kokiu judesiu. Ne išimtis – ir minėtas renginys.

Malonu, kad susirinkusiuosius prie dvaro pasitiko nušienauta, gražiai prižiūrima sodo veja. Krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas vaizdžiai apibūdino, kaip 1812 metų birželį į šį dvarą atvažiavo Prancūzijos imperatorius Napoleonas I: „Briką traukė baltas žirgas ir jo vardas buvo… Maskva.“

Keturias dienas miesto apylinkėse buvo įsikūrusi 250 tūkstančių prancūzų armija. Kaip teigė svečias Kęstutis Labanauskas, istorikai mano, kad tai buvo didžiausias kada nors dabartinėje Lietuvos teritorijoje, vienoje vietoje, buvęs kariuomenės susitelkimas. A. Žilinskas daugiausia klausimų sulaukė apie dvaro teritorijoje stovėjusį akmeninį stalą, prie kurio, prieš pradėdamas karą su Rusija, posėdžiavo Napoleonas ir jo armijos štabas. Šimtametę liepą ir po ja buvusią akmeninę girnapusę dabar mena tik 1934 metais daryta ir muziejuje saugoma nuotrauka. Nežinia kur dingusio akmeninio stalo paieškos sėkmės neatnešė.

Pasinaudoti jubiliejumi

Artėja 2012-ieji, kai sukaks 200 metų nuo prancūzų armijos žygio. Žvalgydamiesi po teritoriją, susirinkusieji patarinėjo, kur būtų galima pastatyti šiam neeiliniam įvykiui skirtą paminklinį ženklą. Jau dabar Vilkaviškio (Napoleono) dvaru domimasi net tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Sunku patikėti, bet, kaip rodo svečių viešnagės Krašto muziejuje, žinančių Vilkaviškio dvarą yra net mažutėje salelėje tarp Afrikos ir Madagaskaro.

Konferencijos metu buvo išsakyta daug minčių apie kompleksinį požiūrį į dvaro ateitį. Apie tai kalbėjo M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo rėmėjas, parkų tyrinėtojas Kęstutis Labanauskas, jau minėti Vytautas Lekešius, Antanas Žilinskas. Taip pat kalbėjo Vilkaviškio miesto bendruomenė pirmininkas Petras Žilionis, bendruomenės narė Jovita Žardeckienė, Savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus vedėja Ina Blauzdžiūnienė ir kt.

Buvo pabrėžta, jog nedovanotina būtų nepasinaudoti proga suteikti Vilkaviškiui tarptautinio skambesio. Juk tas keturias dienas, kai dvare buvo apsistojęs Napoleonas, Vilkaviškis buvo tarsi Prancūzijos sostinė, kurioje imperatorius priiminėjo žymiausius to meto savo ir kitų šalių veikėjus. Taigi galima tikėtis, kad minint 200-ąsias žygio metines svečių sulauks ir Vilkaviškis, o ne vien Drezdenas, Poznanė, Torūnė, Gdanskas ar Vilnius, kur taip pat ne vieną dieną stovėjo prancūzų ir jų sąjungininkų kariuomenė, traukusi „pamokyti“ per didelę įtaką to meto Europai dariusią Rusiją.

Pokalbio dalyviai sakė, jog tai nereiškia, kad pritariama konfliktų sprendimui ginklu. Paprasčiausiai – Sūduvai Napoleono epocha yra ypač reikšminga. 1806 metais prancūzai privertė iš Užnemunės pasitraukti vokiečius, joje įsigaliojo Napoleono kodeksas, mūsų krašte anksčiau nei likusioje Lietuvos dalyje buvo panaikinta baudžiava. Tai sudarė sąlygas turtėti valstiečiams, leisti į mokslą vaikus, kurie vėliau per jo šviesą nešė Lietuvai tautinį atgimimą.

Natūralus ryšys

Dalydamiesi mintimis apie veiklą, kuri natūraliai sietųsi su Vilkaviškio dvaru, kalbėjusieji minėjo ir gerokai vėlesnį nei Napoleono žygis laikotarpį, kai dvare buvo įsikūrusi vyskupija, ir ankstesnį, siekiantį XVIII amžių. Jei tikėtume, kad gyvenime viskas turi ryšį, tai galima sakyti, jog ne atsitiktinai pernai pirmą kartą visuomenės dėmesį į dvarą atkreipė muzikinis renginys. Juk dvaro šeimininkais yra buvę ir Oginskių giminės atstovai. Vilkaviškį valdęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio etmonas Mykolas Oginskis buvo garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ autoriaus Mykolo Kleopo Oginskio dėdė. Taigi kultūrinės programos Vilkaviškio dvaro aplinkoje galėtų sėkmingai konkuruoti su vykstančiomis Paežeriuose.

Piešiant gražias vizijas, kokios veiklos kryptys atgaivintų reikšmingos praeities Vilkaviškio dvarą, buvo kalbama apie bendradarbiavimą su užsienyje gyvenančiais ir Vilkaviškiui bei jo istorijai neabejingais garsiais žmonėmis. Svarbiausia, kad ir vietoje būtų žmogus ar jų grupė, nusiteikusi ne tik iškelti idėjas, bet ir jas įgyvendinti.

Vizijos ir problemos

Vizijų iš tiesų yra puikių. Pavyzdžiui, manoma, kad dvare tiktų įkurti muziejų. Bet dvaras privatizuotas, visi butai yra gyventojų nuosavybė. Nepanašu, kad jie norėtų išsikelti, o ir milijonų išpirkti jų butus nėra. Vis dėlto buvo siūloma organizuoti gyventojų apklausą. Gal vienas kitas ir susigundytų įsikurti kitur? Pradžioje juk užtektų išpirkti keletą butų ir įsteigti muziejaus filialą. Bet pirmiausia kyla klausimas, kaip apskritai neleisti sunykti privačia nuosavybe tapusiam dvaro pastatui (stogui, perdengimams ir kt.). Po pernykščio renginio Savivaldybė rado galimybių paskirti 50 tūkstančių litų ikiprojektiniams tyrinėjimams ir kolonų remontui. Bet tai tik lašas jūroje.

Didesnių problemų gal nekils paminkliniu ženklu įamžinant tai, jog dvare buvo apsistojęs Napoleonas. Nors, kita vertus, jau taip pat nėra ko lūkuriuoti, nes tam irgi reikia lėšų, detaliųjų ir kitokių planų, projektų, kaip sutvarkyti teritoriją, kur ir ką statyti, kokį medį iškirsti, kokį pasodinti ir t. t.

Birutė PAVLOVIENĖ, „SANTAKA“, Vilkaviškio krašto laikraštis (2008 m. Spalio 7 d. Antradienis)

Nuotraukos iš renginio

Keturios iškilios progos

Rugsėjo 22-oji kalendoriaus lapelyje pažymėta kaip Baltų vienybės diena, o Saulė pasiekia rudens lygiadienio tašką

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, trečius metus vykdantis edukacinių, meninių renginių ciklą „NACIONALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMUI – AKTYVI PILIETINĖ INICIATYVA“,

Rugsėjo 22 d.,

12 val. Gėlių padėjimas ant M. K. Čiurlionio kapo (Rasų kapinėse).

13 val. Gėlių padėjimas prie L. Stuokai-Gucevičiui skirtos paminklinės lentos.

Šv. Stepono bažnyčia (Geležinkelio g. 39).

19 val. Vilniaus Rotušėje (Didžioji g. 31)

organizuoja renginį skirtą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo 133 – sioms metinėms,

Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimimo 255 – sioms metinėms,

Baltų vienybės dienai ir Europos paveldo dienoms.

Renginyje dalyvaus:

solistai – Aušra Liutkutė (sopranas), Vilija Mikštaitė (mecosopranas), Deividas Staponkus (baritonas), Martynas Švėgžda von Bekkeris (smuikas),

Renata Milašiūtė – Drungilienė (fortepijonas); Folkloro ansamblis „Kupolė“;

Fortepijoninis trio „Kaskados“.

Renginio vedėjas muzikologas Viktoras Gerulaitis.

Veiks M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo kaupiama paroda „Aplankyti paveldo objektai“.

Renginys ATVIRAS VISIEMS ir NEMOKAMAS

Baltų vienybės dieną pasitinkant

Rugsėjo 22-oji kalendoriaus lapelyje pažymėta kaip Baltų vienybės diena. Šiandienos pasaulyje baltų kalbomis, kurios yra vienos archajiškiausios indoeuropietiškoje šeimoje, tekalba lietuviai ir latviai. Prie rytinės Baltijos jūros pakrantės neatmenamais laikais įsikūrę žmonės sukūrė savitą kultūrą; jų gentis siejo ne tik bendra kalba, bet ir panaši gyvensena, kraujo giminystės ryšiai, artimos darbų ir švenčių tradicijos, šeimos papročiai. Tikriausiai ir prigimtinės religijos bruožai buvo vienodi. Baltų genčių telkimasis į stambesnius junginius, vėliau – ir į valstybes – sudėtingų ir ilgų socialinių bei istorinių procesų išdava. Istorijos vingiuose baltų apgyvendinta teritorija labai susiaurėjo, daugelis genčių asimiliavosi kituose etnosuose, apskritai išnyko, palikdamos tik vietovardžius. Tačiau XV a. baltai sugebėjo sukurti valstybę, plotu didžiausią Europoje.

Baltų vienybės diena pažymi labai svarbią datą – 1236 m. įvykusį Saulės mūšį, kuriame baltų gentys sutelktomis pastangomis nugalėjo labai pavojingą agresorių – Livonijos ordino riterius. Mūšis įrodė baltų vienybės galią ir svarbą, paskatino valstybingumo raidą, padėdamas pamatus Mindaugo karalystei. Lietuva susivienijo, pateikdama paraišką tapti Europos šalių šeimos nare. Tačiau tą teisę teko dar ne kartą įrodinėti nuožmiose kovose tiek su vakarų galybėmis, tiek su rytų kaimynais. Istorija ne kartą skaudžiai baudė už baltiškosios vienybės stoką. XX a. istorija taip pat atnešė skaudžių praradimų: Lietuvos ir Latvijos – vienintelių baltų valstybių teritorija teriota ir plėšta, o tautiečių kaulai išbarstyti Sibiro platybėse…

Baltų vienybės dieną sureikšmina ir kitos su šia data susijusios sukaktys. Įdomu ir svarbu, kad jos reprezentuoja tiek lietuvių kultūros savitumą, tiek jungtį su bendraeuropine kultūra. Tai pirmiausia ryškiausios XX a. pradžios meno žvaigždės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 133-ioji gimimo sukaktis. M.K.Čiurlionio kūryba spalvomis ir linijomis, garsų dermėmis įvedė lietuvių liaudies meno tradicijas į modernaus pasaulio kultūrinę erdvę, stulbindama genialiomis pasaulėrėdos įžvalgomis. Tądien minima ir iškiliausio mūsų architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus 255-oji gimimo sukaktis (tiksli data nežinoma). L.Stuokos-Gucevičiaus klasicistinė architektūra harmoningai įsiterpė į sostinės gotikinių ir barokinių formų bei supančios gamtos vienovę, atversdama naują puslapį Vilniaus urbanistinėje raidoje. Jo projektuotoje Arkikatedroje gaudžia geriausio XIX a. meistro Jono Radavičiaus vargonai. Šiais metais sukanka 600 metų nuo šio įstabaus instrumento atsiradimo Lietuvoje. Istoriniai vargonai, kurių mūsų krašte priskaičiuojama iki 450, yra itin vertingas kultūros paveldas. Jų tarpe išsiskiria meistro Adomo Gotlybo Casparinio Karaliaučiuje 1776 m. pagaminti Vilniaus šv. Dvasios bažnyčios vargonai. Vilnietiškasis instrumentas vienintelis Europoje išliko neperdirbtas ir nesudarkytas iš garsiosios vargonų meistrų Casparinių dinastijos gaminių. Todėl restauruojant juos, daroma ir kopija Ročesterio universiteto (JAV) muzikos mokyklai. Prisimintina, kad vargonavimas skiria rytų ir vakarų krikščioniškąsias tradicijas, o vargonai – tai aukščiausio lygmens miestietiškosios kultūros požymis. Pažymint paminėtąją sukaktį, šių metų Europos paveldo dienos, vykstančios rugsėjo 19-28 dienomis Europos Tarybos programos rėmuose, skirtos istoriniams vargonams. Tuo tikimasi pažadinti visuomenės dėmesį šiai sakraliojo paveldo daliai, paskatinti istorinių vargonų tvarkymą, restauravimą ir kuo dažnesnį naudojimą.

Gamta taip pat puošia Baltų vienybės dieną: rugsėjo 22 d. 18 val. ir 46 min. Saulė pasiekia rudens lygiadienio tašką. Tada Lietuvoje ir ištinka pirmosios gilios šalnos, nubalinančios rytmečiais žolę ir rasos karoliukais padabinančios voratinklius. Greit rudens spalvų šėlsmas užlies parkus, kalvas ir klonius…

2008 m. rugsėjo 22 d., nuo 19 val., Vilniaus Rotušėje M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, trečius metus vykdantis projektą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“, organizuoja renginį šioms keturioms iškilioms progoms paminėti. Renginyje dalyvaus šie solistai – Aušra Liutkutė (sopranas), Vilija Mikštaitė (mecosopranas), Deividas Staponkus (baritonas), Martynas Švėgžda von Bekkeris (smuikas), Renata Milašiūtė-Drungilienė (fortepijonas); folkloro ansamblis „Kupolė“ bei fortepijoninis trio „Kaskados“ – Albina Šikšniūtė, Rusnė Mataitytė ir Edmundas Kulikauskas. Renginį ves muzikologas Viktoras Gerulaitis. Veiks M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo kaupiama paroda „Aplankyti paveldo objektai“.

Renginys atviras visiems ir nemokamas.

Etnologas, profesorius Libertas Klimka

Nuotraukos iš renginio