Plukių dienos šventė

Dūkštų ąžuolynas – didžiulės sengirės, buvusios tarp Maišiagalos ir Kernavės dalis, yra unikalus ne tik gamtos, bet ir kultūros paveldo objektas

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, trečius metus tęsdamas labdaringų renginių ciklą

,,NACIONALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMUI – AKTYVI PILIETINĖ INICIATYVA“,

kartu su Neries regioninio parko direkcija

DŪKŠTŲ ĄŽUOLYNE (Dūkštų seniūnija, Vilniaus rajonas) 2008 m. balandžio 27 d., 14 val. rengia PLUKIŲ DIENOS ŠVENTĘ.

Kiekvienais metais Neries regioninio parko direkcija rengia Plukių dienos šventę. Organizuoti ją pradėjo norėdami parodyti miesto gyventojams Dūkštų ąžuolyną ankstyvą pavasarį, kai visame ąžuolyne baltu kilimu sužydi plukės. Ne mažiau svarbus buvo noras sukurti originalią tradiciją, būdingą tik šiam parkui.

Dūkštų ąžuolynas – didžiulės sengirės, buvusios tarp Maišiagalos ir Kernavės dalis, yra unikalus ne tik gamtos, bet ir kultūros paveldo objektas. Visose baltų žemėse ąžuolai ir ąžuolų giraitės buvo laikomos šventomis. Šventvietės, aukurai būdavo įrengiami ąžuolynuose ar šalia pavienių didingų ąžuolų.Spėjama, kad Dūkštų ąžuolyne taip pat būta mūsų protėvių šventvietės. Ąžuolyno, kaip ypatingos, mistiškos vietos suvokimas gyvas iki šiol. Apie ąžuolyną ir jo pakraštyje gulintį paslaptingą akmenį išlikę daug įdomių pasakojimų ir padavimų.

Šiais metais M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas nutarė prisidėti prie šios gražios šventės organizavimo ir populiarinimo.

Programa: „YRA TIKTAI TĖVYNĖ“ (paruošta pagal poeto Justino Marcinkevičiaus eiles). Šią programą atliks: aktorius PETRAS VENSLOVAS, solistė GIEDRĖ JUKNEVIČIŪTĖ-BEINARIENĖ (sopranas), klarnetininkas VALDAS ANDRIUŠKEVIČIUS, pianistė BEATA VINGRAITĖ. Veiks Fondo kaupiama paroda „Lietuvos dvarai“.

Renginys ATVIRAS VISIEMS ir NEMOKAMAS.

DŪKŠTŲ ĄŽUOLYNAS

Baltų tautosakoje ir mitologijoje svarbiausias medis – ąžuolas. Ąžuolus senovės lietuviai laikė Dievo namais, Perkūnui skirtais medžiais. Šventvietės, aukurai būdavo ąžuolynuose ar šalia pavienių didingų ąžuolų. Labiausiai gerbiami būdavo ypač aukšti, vešlūs, gumbuotomis šakomis medžiai. Melsdamasis po tokiu ąžuolu, žmogus galėjo tikėtis lengviau susisiekti su dievais, čia sukalbėta malda būdavo veiksmingesnė.

Visose baltų žemėse ąžuolai ir ąžuolų giraitės buvo laikomos šventomis, jose nebuvo galima net šakelės nulaužti, nes čia apsireikšdavo dievai.

Baltų gentyse vyravo tikėjimas, kad mirus žmogui, jo vėlė apsigyvena medyje, toks medis tapdavo neliečiamu. Iki šių dienų, išgirdę traškančius, girgždančius medžius, lietuviai sako, kad juose kenčia vėlės, sukalba maldą.

Žmonės pasakoja, kad senajame Ąžuolyne ar greta jo sutikdavo mistiškų būtybių: velnių, laumių… Sakmės pasakojamos ir apie Ąžuolyno pakraštyje stūksantį akmenį su ženklais bei netoliese esantį Bradeliškių piliakalnį, kur vaidendavosi į malūną einantiems vyrams. Tokių sakmių gausa rodo, kad žmonės Ąžuolyną suvokia kaip ypatingą mišką, o gal tai yra prisiminimų apie čia ošusias šventąsias neliečiamas ąžuolų girias atgarsis.

Taigi, kad suprastume, koks buvo senasis Dūkštų ąžuolynas ir ką jis reiškė aplinkiniams gyventojams, turime paklausyti jų pasakojimų.

„Kai buvom bernai, ėjome iš Maliūnų į vakaruškas Airėnuose. Netoli Kološkų pievų medžiuose pamatėme degant ugnį. Nors bijom, bet einam link tos vietos pažiūrėti. Žinome, kad toje vietoje nėra jokio namo, iš kur ten ugnis gali būti. O dar aukštai, vidury medžių, lyg kamuolys koks ąžuoluose. Priėjome arčiau – ugnis dingo. Jei vienas būtų matęs, o čia buvom septyni bernai. Ir vėliau esu dar ugnį matęs, prieš kokius penkis metus, jau Dūkštose gyvendamas. Pastebėjau pro langą, kad Ąžuolyne toks ugnies kamuolys dega. Aš ir žmoną pašaukiau eiti į kiemą pažiūrėti, gal man akyse rodosi, bet ir ji matė. Toks žėrintis kamuolys, toks kaip mėnulio pilnatis, raudonas lyg nudažytas. O kas tai galėtų būti, tai ir nežinau. Kai, būdavo, matydavo ant žemės degant ugnį, kuri tolyn bėgdavo, tai sakė, kad daug pavogto aukso ten užkasta. Tas auksas kas penkis ar dešimt metų valosi ir ugnimi pasirodo, o po to vėl žemėn slepiasi“. (Papasakojo Stefan Šocik).

„Mes matėme iš savo kiemo, kad Ąžuolyne degė ugnis, tiesiai priešais Rusėnus. Tai buvo prieš kokius penkis šešis metus. Žiūrėjom visi, ir kaimynai. Manom sau, taigi miškas negali degti, nes ne ant žemės dega, o aukščiau, medžiuose. Po poros dienų ir vėl matėme degant. Tai po to ilgai bijojome į mišką eiti“. (Pasakojo Leonarda Kurovska).

Ąžuolyne, Mitologinio tako pabaigoje yra paslaptingas akmuo, ant kurio iškalti nesuprantami rašmenys. Kai kurie mano, kad tai runos, bando įminti jų prasmę. Akmens šoniniame paviršiuje matosi lygiakraštis kryžius. Toks ženklas nuo senovės reiškė ugnies ar saulės žymę. Kartais tokie kryžiai buvo iškalami ant akmenų, žyminčių žemių ribas. Vietos gyventojai nuo seno žinojo šį akmenį it taip pat spėliojo apie rašmenų prasmę. Štai ką papasakojo buvęs Maliūnų kaimo gyventojas S. Šocikas.

„Senukai pasakojo, kad tais laikais, kai žmonės netikėjo į Dievą, tai tas akmuo buvo šventas ir kažkas ant jo raides iškalė, užrašydamas, kad tai šventas akmuo. Kiti kalbėjo, kad kai Napoleonas bėgo iš Maskvos, po šiuo akmeniu užkasė vežimą aukso, nesuprantamai pasižymėdamas ženklais tą vietą. Kai kurie žmonės tuo tikėjo ir slapčiomis eidavo kasinėti apie akmenį, tikėdamiesi praturtėti. Bet taip niekam ir nepavyko rasti to neva paslėpto aukso.“

„Ak, mūsų jaunystės Ąžuolynas, jis buvo panašus į gražiausią sodą, į parką!“, – taip kalba senesni Bradeliškių, Buivydų, Rusėnų, Maliūnų gyventojai, užaugę šalia šio didingo miško. Jau nebėra Rusėnų ir Maliūnų, Bradeliškėse ne čionykščiai gyvena, bet žmonės tebeprisimena savo vaikystėje ir jaunystėje išvaikščiotus takus.

Dūkštų krašto žemė nėra labai derlinga, o ir tokios valstiečiai turėjo mažai. Visus turimus žemės rėžius ardavo, užsėdavo, užsodindavo, todėl ganykloms likdavo tik paupiai, pagrioviai. Nuo senų laikų aplinkiniai kaimai ganydavo Ąžuolyne. Ten esančiuose raistuose augo ne kažin kokia žolė – viksva, tik po ąžuolais pievelėse geresnės žolės būdavo. Tarp medžių besiganančios karvės nuėsdavo visus besistiepiančius krūmus ir žolę, todėl ąžuolai atrodė augantys prižiūrimoje vejoje.

Drausdavo ganyti tik avis, kad jos nenugraužtų jaunų dygstančių ąžuoliukų. O jų kasmet pridygdavo daugybė, augdavo šepečiu. Įėjus į Ąžuolyną, per visą kilometrą matėsi, kur vaikšto banda, o padėjus ant žolės kiaušinį, už penkiasdešimt metrų galėjai jį matyti. Bet būdavo ir bėdos, jei sulūždavo rykštė karvėms ginti, nes krūmų rykštei išsilaužti tekdavo ilgokai paieškoti.

Ąžuolyno pievose ganydavosi nemažos bandos. Moterys dieną melžti vaikščiodavo į Ąžuolyną. Buivydiškėms net 1,5 km tekdavo eiti Dūkštos pakrančių kalnais ir mišku iki karvių ir po to grįžti su pilnomis milžtuvėmis pieno. Naktimis vyrai Ąžuolyne ganydavo dienos darbuose nuvargusius arklius. Susirinkę į būrį, vyrai užsikurdavo ugnį ir pamiegodavo prie laužo, pasilikdami paeiliui pabudėti.

Buivydai ir Maliūnai samdydavosi po kerdžių, kuriam kaimo piemenys padėdavo ganyti. Kerdžius mokėdavo pasidaryti alksninę triūbą, kuria sušaukdavo gyvulius. Piemenys prasimanydavo visokių pramogų, o pats įdomumas, ypač berniukams būdavo laipioti į ąžuolus ir ieškoti drevių, paukščių lizdų. Jie puikiausiai žinodavo kuriame ąžuole varnėnai įsikūrę, kuriame kuosos ar varnos veisiasi. Ne kartą, bandant iš drevės iškrapštyti varnėniukus, papuldavo ištraukti dieną ten snaudžiančius šikšnosparnius. Vaikai šikšnosparnių bijodavo, mesdavo juos žemėn, nes iš tėvų pasakojimų galvojo, kad tai velnio sutvėrimas.

Didesnėse drevėse įsikurdavo pelėdos, kurios pievose medžiodavo kiškius. Pavasariais, kai kiškiai keldavo vestuves, pelėdos mokėjo pamėgdžioti jų balsą ir taip priviliodavo vargšus kiškelius. Kerdžius yra rodęs vaikams kiškį su nugaroje įstrigusia sudžiūvusia pelėdos koja. Pasakojo, kad pelėda viena koja gaudė kiškį, kita koja įsikibusi į šiekštą, kiškis smarkiai šoko šalin ir perplėšė pelėdą.

Tekdavo miške pamatyti ir kitų paukščių. Pačiose ąžuolų viršūnėse lizdus krovė vanagai ir sakalai, balose perėdavo antys, pasakojama, kad buvo net tetervinų. Kartą berniokai pastebėjo skrendant juodąjį gandrą. Būriu nubėgo pažiūrėti, kur jis leisis. Po to ten vaikščiodami aptiko ąžuole sukrautą didžiulį gandro lizdą. Nuo to laiko jau praėjo 70 metų, bet juodieji gandrai vis dar peri toje vietoje.

Senais laikais ąžuoluose buvo galima ir medaus aptikti. Aplinkiniuose kaimuose žmonės laikydavo bites, tai jų spiečiai kartais pabėgdavo. Bitelės, radusios ąžuolų viduje išpuvusias dreves, ten susimesdavo ir tris keturis metus medžio viduje gyvendavo. Jei kas sumanydavo iš jų medų paimti, tai daug vargo turėdavo, nes plyšys būdavo siaurutis, vos dviejų pirštų pločio. Tekdavo neštis kopėčias, išpjauti angą, bet užtat medaus po tų vargų būdavo daugybė.

Gyveno šiame miške lapės, barsukai, stirnos, daug voverių, nes čia joms maisto visada gausu buvo. Tuo metu Ąžuolyne šernų ir briedžių nepasitaikydavo. Pirmuosius šernus žmonės čia pamatė tik tada, kai, nustojus ganyti, miške prižėlė krūmų. Užtat paraisčių krūmuose laikydavosi vilkai. Kerdžius vaikams yra parodęs dieną pakrūmėje miegantį, per naktį medžiojusį vilką. Dažniau vilkai atbėgdavo iš tolimesnių miškų, bet kai mokydavo jauniklius medžioti, apsistodavo ir Ąžuolyne. Naktimis jie lankydavosi aplinkiniuose kaimuose, tai šunį nunešdavo, tai avelę. Būdavo, kad iš tvarto kelias aveles išsivarę, jas gindavo į Ąžuolyną. Rytą žmonės rasdavo pakeliui papjautas ir paliktas aveles. Kai miške prisiveisė šernų, vilkai pradingo. Žmonės sako, kad kur laikosi šernai, vilkų nebus, nes šernai vilkiukus suėda.

Ąžuolyno pievose ir pamiškėse vasaros pradžioje sirpdavo daugybė žemuogių, o rudeniop pasipildavo baravykai. Kitokių grybų čia beveik ir nebūdavo. Kai suaugusieji kasdavo bulves, vaikai kasdien bėgdavo į Ąžuolyną grybauti. O ir mergos sekmadieniais susirinkdavo dar tamsoje ir būriu eidavo Ąžuolynan. Būdavo, pasėdi po ąžuolu, padainuoja kol dar tamsoka, o kai jau grybus gali įžiūrėti – pasipila po mišką. Tų baravykų tai ir ieškoti labai nereikėjo, iš tolo matėsi pievelėse, po pakeltomis samanomis pūpsojo, pridygdavo nesuskaičiuojama daugybė – šienauti galėjai

Teikdavo Ąžuolynas ir kitas gėrybes. Būdavo tokių derlingų metų, kad giles galėjai vežimais vežti. Padaužai ąžuolą, gilių pribyra, maišus prirenki, vakare arklius pakinkai ir veži namo. Dalį gilių tekdavo eiguliams atiduoti daiginimui, o likusios tekdavo kiaulėms ir avims. Avys taip mėgdavo giles, kad nuvaryti nebuvo galima. Nebuvo anksčiau kavos, tai sau ir gilių kavos mokėjo pasidaryti.

Kepant duoną, mėgdavo ližę ąžuolo lapais iškloti. Tam tikslui vasarą pririnkdavo pačių gražiausių, didžiausių lapų, suvėrę ant siūlo sudžiovindavo. Ąžuolo lapai tiko ir kitiems reikalams: juos naudojo tvarte pakratams, storai pripildavo apie namų pamatus, kad žiemą šilčiau būtų. Lapų vežimas būdavo pramoga vaikams. Važiuodavo miškan pačiu didžiausiu vežimu, dar lentom šonus paaukštinę, miške prigrėbdavo didžiules krūvas lapų, kraudavo juos vežiman, o tie vis virsdavo lauk. O jei dar vėjas papūsdavo!

Visa tai iš Ąžuolyno buvo galima gauti tik sumokėjus valdžiai. Girininkas pardavinėdavo bilietus ganiavai, grybavimui, uogavimui, gilių rinkimui ir net lapų grėbimui. Retą dieną miške nevaikščiodavo eigulys, tikrindamas tvarką. Piemenys saugodavosi jo, nes kartais nugindavo karves į jaunuolynus, kur augdavo vešlesnė žolė. Jaunuolynuose buvo draudžiama ganyti. Niekam nebuvo leidžiama Ąžuolyne net medelio kuolui nukirsti be leidimo. Pagautus savivaliautojus nuteisdavo, tekdavo ir cypėje pasėdėti. Eiguliai pagąsdindavo ir paneles, skinančias ąžuolo lapus duonai kepti. Kartais pavykdavo ir apgauti budrius sargus: išsipirkę bilietą 1-2 vežimams lapų, parsiveždavo net 5. Girininkas labai prižiūrėjo Ąžuolyną. Pastebėjęs sergančią drebulę, tuoj leisdavo kuriam valstiečiui ją išsikirsti. Iškirsto ąžuolyno vietoje netrukus sodindavo jaunus medelius. Ąžuolo mediena buvo labai brangi, kirsdavo nedažnai, o nukirstus ąžuolus žiemą rogėmis veždavo per Nerį ties Šiurmonimis ir traukdavo į Zaviasų lentpjūvę prie Rykantų.

Gražusis Ąžuolynas pradėjo keistis po 1950 metų, kai buvo uždrausta ganyti gyvulius. Miško aikštelės palengva užžėlė krūmais, priaugo menkaverčių medžių, išnyko žemuogės, labai sumažėjo valgomų grybų. Gretimuose laukuose vykdyta melioracija išdžiovino daugumą miško balų. Po karo miške buvo prisodinta pušų ir eglių, kurios vietomis jau išstūmė ąžuolus. Pastaraisiais metais ąžuolyno grožį geriausiai galima pamatyti tik vėlyvą rudenį ir pavasarį, kai medžiai be lapų.

Dabar, kai Ąžuolyno dalis yra paskelbta rezervatu ir imtasi Ąžuolyno atkūrimo darbų, vietos žmonės tikisi, kad jų vaikai ir anūkai vėl galės džiaugtis jų atmintyje išlikusiais senojo Ąžuolyno vaizdais.

Pagal leidinį „Dūkštų ąžuolynas“ (V., 2004 m.) parengė Virginija Rudienė, Neries regioninio parko kultūrologė

Nuotraukos iš renginio

 

Bernardinų kapinių tvarkymo talka

Bernardinų kapinės, antros pagal senumą Vilniuje, tylą ir ramybę skleidžia Užupyje, kur kūrybinį džiaugsmą ir kančią patiria ne vienas meniškos sielos žmogus

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, trečius metus tęsdamas labdaringų renginių ciklą „NACIONALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMUI – AKTYVI PILIETINĖ INICIATYVA“

bei paminėdamas Fondo dviejų metų veiklos sukaktį (registruotas 2006 m. balandžio 26 d.), – tą pačią dieną, – balandžio 26 dieną, 10 valandą, kartu su Užupio bendruomene bei Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondu,

KVIEČIA Į PAVASARINĘ BERNARDINŲ KAPINIŲ TVARKYMO TALKĄ

Senųjų kapinių istorija

Bernardinų kapinės, antros pagal senumą Vilniuje, tylą ir ramybę skleidžia Užupyje, kur kūrybinį džiaugsmą ir kančią patiria ne vienas meniškos sielos žmogus. Kapines supa Polocko ir Žvirgždyno gatvių namai, rytuose ir pietuose jos stačiu šlaitu nusileidžia į Vilnios upės slėnį.

Klasicistinio stiliaus Bernardinų kapinės įkurtos 1810 m., kai Vilniaus miesto taryba Vilniaus Bernardinų vienuolyno Šv. Martyno vokiečių Romos katalikų kongregacijai čia paskyrė 1 margo 103 rykščių (2,6 ha) sklypą kapinėms. Dabar šis plotas užima kapinių vietą, esančią nuo pagrindinių vartų iki kolumbariumų. Vėliau dalį kapinių kongre­gacija dovanojo Bernardinų bažnyčiai.

1857 m. Bernardinų bažnyčios klebonas prašė Vilniaus gubernijos valdybos skirti papildomo žemės ploto kapinėms išplėsti. Buvo pasiūlytas žemės plotas Vilnios slėnyje, tačiau bernardinai jo atsisakė, kadangi vieta pasirodė esanti pelkėta. 1860 m. kapinėms padidinti buvo pasiūlyta kita vieta, dabar užimanti vakarinę kapinių dalį į pietvakarius nuo kolumbariumų. Beje, per 1863 m. sukilimą sukilėliai čia slėpė savo ginklus.

Pradžioje kapinėse buvo laidojami tik vokiečių kongregacijos nariai, kitais atvejais reikėjo raštiško Bernardinų bažnyčios klebono leidimo. Pirmasis Bernardinų kapinėse 1810 m. spalio 2 d. amžino poilsio atgulė Antanas Skimborovičius. Tik po 1832 m., sumažėjus kongregacijos narių, kapinėse leista laidoti visus Bernardinų bažnyčios parapijos žmones, o nuo XX a. 7 dešimtmečio laidojama tik šeimų kapuose.

Ir kapinės turi savo stilių

Ne tik architektūriniams objektams, dailei ar literatūrai būdingas savitas stilius. Kapinėms taip pat būdingi tos epochos, kada jos buvo kuriamos, stilistiniai ypatumai. Turbūt išskirtinis kapinių bruožas – per šimtmečius jose susipynę begalė skirtingų materialiais simboliais išreiškiamų stilių. Labiausiai dėmesį atkreipia senove ir gilia praeitimi dvelkiantys antkapiai, koplyčios, kryžiai ir t.t.

Pagrindiniai Bernardinų kapinių statiniai išliko nepakitę ir jie liudija, kad kapinės Vilniuje buvo kuriamos atsižvelgiant į Europoje nusistovėjusias kapinių steigimo tradicijas. Tad nenuostabu, kad Bernardinų kapinėms būdingi klasicizmo bruožai.

1810 – 1812 m. vakarinė kapinių dalis buvo aptverta nedegto molio plytų mūro tvora su dvišlaičiu raudonų čerpių stogeliu. Šiuo metu kapinėse yra išlikę apie 10–15 m tvoros liekanų. Tuo pačiu metu pastatyti ir pagrindiniai vartai, esantys šiaurės vakarinėje kapinių dalyje, įrengti tarp tinkuotų plytų mūro stulpų. Vartai dvivėriai, viršuje turin­tys kaltus geležinius kryžius. Kapinių šiaurinėje dalyje senus amžius mena plytų mūro koplyčia, pastatyta apie 1828 m., prie kurios šonų išlikusios dviejų kolumbariumų liekanos. Pirmosios žinios apie trijų aukštų kolumbariumus siekia 1812 m. pabaigą. Beje, viename iš kolumbariumų 1812 m. palaidotas Vilniaus universiteto teisės profesorius Kornelis Pocalojevskis. Nuo koplyčios ir kolumbariumų takeliu keliaujant pietų kryptimi pasitinka seniausi kapai, menantys XIX a. aštuntąjį dešimtmetį. Išlikusi ir Vilniui nebūdingų formų kapinių pašventinimo koplytėlė. Ši inauguracinė klasicistinio stiliaus koplytėlė – vienas reikšmingiausių meniniu ir istoriniu požiūriu paminklų Bernardinų kapinėse. Kapinėse galima pamatyti ir įvairių istorinių laikotarpių paminklų, keletą nuostabių austrų secesinio ir modernistinio stiliaus darbų.

Pagrindinė Bernardinų kapinių koplyčia – klasicistinio stiliaus, dalijanti kapinių sienoje esantį kolumbariumą į dvi dalis. Viena iš jų buvo restauruota XX a. pabaigoje ir tai yra vienintelis tokio tipo statinys, išlikęs Lietuvoje.

Bernardinuose ilsisi žymūs žmonės

Kapinėse daugiausia palaidoti mokslo, meno, kultūros žmonės, revoliucijų ir demokratinio judėjimo dalyviai. Verta paminėti keletą žymesnių žmonių ir paminklų, kurie mena apie garbingus, tautai nusipelniusius žmones ir kurių paminklai žymi skirtingų laikotarpių laidojimo tradicijas.

Izabelos Paraka antkapinis paminklas, statytas po 1828 m., – vienas seniausių Bernardinų kapinėse. Jo forma klasicistinė – mūrinis kvadratinio skerspjūvio stulpas su piramidiniu, čerpėmis dengtu stogeliu.

Kairiūkščių šeimos kapai. Vytautas Kairiūkštis – tapytojas, menotyrininkas, dėstė Vilniaus universitete. Aliejumi ir pastele nutapė peizažų, figūrinių paveikslų, natiurmortų, portretų, pa­rašė studijų apie lietuvių dailininkus, dailės teorijos straipsnių.

Halina Kairiūkštytė-Jacinienė – V. Kairiūkščio sesuo, taip pat dailininkė, menotyrininkė, etnografė. 1942–1950 m. dėstė Vilniaus dailės institute ir Vilniaus universitete. Parašė studiją apie Pažaislio vienuolyną, su kitais parengė albumą „Lietuvių liaudies menas. Audiniai“, sukaupė daug medžiagos apie lietuvių liaudies ap­rangą, kraičių skrynių tapybą, orna­mentiką.

Abu menininkai palaidoti Kairiūkščių šeimos kapavietėje, kurią juosia tvorelė iš keturių kampinių apskritų stulpelių, sujungtų metaline grandine. Antkapį sudaro želdinių vietą juosiantis betono aptvaras ir paminklas – pilko granito stovinčios, kiek palinkusios į priekį, moters statula. Moters rankos prilaiko atverstos knygos pavidalo antkapinę plokštę, kurios viršutinėje dalyje iškaltas Ovidijaus eilėraščio ketureilis lotynų kalba.

1863 m. sukilimo veikėjo Ignoto Zdanavičiaus kapas – ant paties Vilnios slėnio šlaito, Zdanavičių šeimos kapavietėje. Čia palaidoti I. Zdanavičiaus tėvai – Aleksandras ir Emilija. Antkapį sudaro betono aptvaru apjuosta kapavietė, kurios centre yra želdinių vieta ir paminklas – rausvo granito obeliskas. Jame iškaltos Zdanavičiaus tėvų epitafijos bei ketureilis lenkų kalba. Pats antkapis pastatytas XIX a. 8 dešimtmetyje.

Pats I. Zdanavičius buvo ne tik 1863 m. sukilimo dalyvis, bet ir Vilniaus miesto sukilėlių kasos iždi­ninkas, Lietuvos provincijų vykdomojo skyriaus narys. 1863 m. rugpjūtį paskirtas Vilniaus miesto sukilėlių komisaru, tačiau 1863 m. rudenį buvo suimtas ir 1864 m. sausio 2 d. pakartas Lukiškių aikštėje. Nežinia dėl kokių aplinkybių, po egzekucijos sūnaus kūnas atiduotas tėvams (tai vienintelė išimtis sukilimo Lietuvoje istorijoje), kurie jį ir palaidojo šiose kapinėse.

 Nuotraukos iš talkos

Seminaras – diskusija Gelgaudiškio dvare

Gelgaudiškis – pagal kompleksinę vertę vienuoliktasis Lietuvoje ir vertingiausias Sūduvos (Suvalkijos) regiono parkas, esantis Šakių raj.

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, trečius metus tęsdamas labdaringų renginių ciklą ,,NACIONALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMUI – AKTYVI PILIETINĖ INICIATYVA“, kartu su Gelgaudiškio bendruomene „Atgaiva“ ir Panemunių regioninio parko direkcija Gelgaudiškio bendruomenės centre „Atgaiva“ (Gelgaudiškio mstl., Šakių raj.), 2008 m. balandžio 18 d., 14 val. rengia „Apskrito stalo“ seminarą – diskusiją

„GELGAUDIŠKIO DVARO BEI PARKO ŠIANDIENA IR ATEITIS“.

Seminare – diskusijoje dalyvaus: Gelgaudiškio bendruomenė „Atgaiva“, Valstybinės kultūros paveldo komisijos ekspertas Algimantas Gražulis, parkų tyrinėtojas Kęstutis Labanauskas, Marijampolės apskrities viršininko administracijos atstovai, Šakių rajono savivaldybės atstovai, Panemunių regioninio parko administracijos atstovai ir visi norintys… 17 val. Gelgaudiškio kultūros centre

Programa „YRA TIKTAI TĖVYNĖ“ (paruošta pagal poeto Justino Marcinkevičiaus eiles). Šią programą atliks: aktorius PETRAS VENSLOVAS, solistė GIEDRĖ JUKNEVIČIŪTĖ – BEINARIENĖ (sopranas), klarnetininkas VALDAS ANDRIUŠKEVIČIUS, pianistė BEATA VINGRAITĖ. Veiks Fondo kaupiama paroda „Lietuvos dvarai“.

Renginys ATVIRAS VISIEMS ir NEMOKAMAS

valstietis

Gelgaudiškio dvaro kompleksas

Gelgaudiškis – pagal kompleksinę vertę vienuoliktasis Lietuvoje ir vertingiausias Sūduvos (Suvalkijos) regiono parkas. Jis gamtovaizdiškai rekonstruotas XIXa. iš senobinio geometriško plano su jungtimi į sengirę ir legendinio Velniakalnio panoramą. Tai dabartinio Šakių rajono vienos iš seniūnijų centro didžiadvaris didingame Nemuno paslėnyje. Jis sudaro didelį pastatų ir unikalaus parko ansamblį, 118,5 ha ploto (toks pateiktas1992.IV.7 Vyriausybės nutarime Nr.256; kitų šaltinių pateikiami plotai sumažinti ir labai svyruoja). Šis ansamblis priklauso prie seniausių Lietuvoje, dar sovietmečiu buvo paskelbtas AtR137 paminklas.

Jau XVa. čia buvo įkurtas Skirsnemunės dvaro palivarkas, vėliau pajamų iš aplinkinių girių sąskaita išaugęs didele valda. Nors jos savininkai ir ribos ne kartą keitėsi, bet dar XIXa., kraštą užgrobus Rusijai, barono Teodoro Koidelio (Keudel) 1797m. iš Čartoryskių nusipirkta Gelgaudiškio valda sudarė 22000 margų žemės. Kraštotyrininkė Kristina Kelpšaitė nurodo tuometinėje Suvalkų gubernijoje tai buvusią didžiausią valdą, kuriai priklausė 43 kaimai. Ir tai jau buvo ne visa senoji valda, nes mažesnę dalį, vadinamąjį Aukštutinį Gelgaudiškį, iš Čartoryskio buvo nupirkęs kitas savininkas Otonas Melkė.

Parkas ryškiai sudėtinio tipo: senosios komplikuotos geometrinės kompozicijos, apėmusios ir dabar apirusią tvenkinių sistemą; bei vėlyvesnės, išplėtotos sengirėje už tvenkinių iki Šilupės klonio. Pastaroji dalis suformuota peizažinė, bet su dominuojančia spinduliškų „takų žvaigžde“, kuri įrengta, pasak senbuvių, medžioklių sumetimais. Iš senojo dvaro laikotarpio parko šlaite į Nemuno slėnį pastebimas retai kur Lietuvoje išlikęs parko plano elementas – pakopomis terasuotas šlaitas dekoratyviems augalams, gėlynams eksponuoti; deja, jis seniai apleistas ir sulaukėjęs savaiminiais želdiniais. Tačiau prieš pusšimtį metų parkotyrininkas A.Tauras čia priskaičiavo 11 bermų, išdėstytų kas 1,5m viena žemiau kitos (tai pavaizduota plane, paskelbtame MLTE-I-543).

Pažymėtini ir didingi laiptai, tarp šlaito ąžuolijos leidęsi nuo rūmų į Nemuno slėnyje esančią parko dalį ir Žemutinį Gelgaudiškį su neogotikine stačiakampio plano, vienabokšte su 3 bokšteliais, apside ir zakristijomis prie jos, Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia, pastatyta plytų mūro 1866-1868m. vietoje sudegusios medinės.

Neoklasicistiniai dvaro rūmai buvo pastatyti barono Gustavo Koidelio 1842 – 1846m., jam atlikus kapitalinę dvaro ūkio rekonstrukciją. 1844m. ūkio sistemą sudarė įrengti 14 palivarkų: Šakių, Trakų, Kriaučiūniškių ir kt. su kapitaliniais ūkio pastatais. Imta auginti veisliniai žirgai, įsteigta šveicariškų sūrių gamykla ir kt. ūkio naujovės. Naujieji Gelgaudiškio rūmai akcentuoti masyvių kolonų portiku, kurį viršuje puošia akroterijus. Lygiagrečiai buvo rekonstruotas 300 margų parkas, įrengta šeimos koplyčia ir kapinės.

XIXa. vidurio Koidelių (amžiaus pabaigoje nutrūko Koidelių giminės 4 kartų valdymas Gelgaudiškyje, Rusijos valdžiai 1887m. uždraudus svetimtaučiams valstybės pakraščiuose turėti dvarų, todėl Gelgaudiškį pardavus ir išvykus į Drezdeną) ir XXa. pradžioje įsigijusio dvarą M.Komaro rekonstrukcijų metu parkas buvo pertvarkytas ir gamtovaizdiškai išplėtotas bei praturtintas dendrofloristiškai [17savaiminių + 17 (LP2004,158 teigia 27, išvardinami sidabriniai klevai, paprastieji ir plikieji (bene rausvažiedžiai?-K.L) kaštonai, juodosios ir Veimuto pušys, baltažiedės robinijos, amerikinė liepa) svetimžemių taksonų nurodyti G.Isoko (LGP-253)] su unikalia buvusia 4 eilių (dabar apretėjusia) sidabrinių klevų alėja (nemaža jų pasiekę per 1m skersmens), didinga ąžuolija iki 1,5m skersmens (stambiausias jų dunkso ties rūmų Šiaurės Rytų kampu), kuri vešlumu pranoksta garsųjį Kauno Ąžuolyną. 1974m. PRI atlikti L.Čibiro ir K.Labanausko želdinių tyrimai parko dalyje inventorino per 2000 medžių, iš kurių per 400 brandžių ąžuolų, individualiai fiksavo ir aprašė unikalią sidabrinių klevų alėją, unikalius medžių lizdus bei bukų savaiminukus parke. Ypač savita ir lizdais išugdytų ąžuolų alėja. Parko paribiu su sengire tekančios Šilupės klonyje dunkso viena stambiausių Lietuvos paprastųjų eglių, siekianti 42m aukštį ir apie 1 m skersmens. Retėja amžiaus ribą pasiekusių keliasdešimties paprastųjų kaštonų alėja. Pažymėtinos dar tokios retenybės kaip amerikinė liepa ir rausvažiedis kaštonas, stambūs maumedžiai, bukai, trešnės, juodoji pušis ir kt. Deja, sumenkusi vaizdiškai parką turtinusi sudėtinga tvenkinių sistema, išvirtus neprižiūrimiems užtvankų pylimams. Smunkantį Gelgaudiškio dvarą, nualintą Pirmojo Pasaulinio Karo vokiečių okupacijos bei spaudžiant artėjančiai dvarų žemėvaldą suvaržiusiai Lietuvos žemės reformai, Komaras pardavė Lietuvos Moterų draugijai, įkurdinusiai čia vienuolių šaričių vedamą vaikų prieglaudą (apie 80 globotinių). Ji čia veikė iki 1941m. Antrojo Pasaulinio Karo metais dvare buvo įsikūręs štabas, vėliau karo ligoninė. Sovietmečiu įkurdinti vaikų namai,1966m. pakeisti pagalbine internatine mokykla.

Visų tų įvykių ir permainų nuskurdintą buvusį turtingą ir dekoruotą rūmų interjerą galutinai suniokojo 1979m. rūmus ištikęs gaisras.

Parkas pasižymi daugiasluoksne kultūrine verte, bet sovietmečiu rengtų tvarkymo projektų [PRI atlikti: istoriniai tyrimai (A.Kazlauskas, 1970 m. F5/443; S.Samuolienė, 1980 m. F5/2216), želdinių tyrimai (L.Čibiras, K.Labanauskas, 1974m.), genplanas (J.Stepanavičienė, 1974 m. F2/380-01-6), rūmų pritaikymas pagalb. mokyklai (V.Mačiulytė, 1982 m. F2/380-8)] neįvykdyta. Todėl Kazio Kazakevičiaus straipsnyje „Dauguma Suvalkijos dvarų neturi šeimininkų“ („Lietuvos žinios“, 2003-05-06) apgailestaujama, kad „rūmų būklė kasmet vis blogėja“, o ir visos „Gelgaudiškio dvaro sodybos ateitis pastaraisiais metais tapo labai neaiški“. Didingą dvaro ansamblį ir iki pat Nemuno besidriekiantį vieną stambiausių Lietuvoje parkų Marijampolės apskrities administracija linkusi suskaidyti, dalimis perduodama Valstybės turto fondui. Kol kas tai nedaroma tik todėl, kad nėra visos sodybos detaliojo plano. KVAD Marijampolės teritorinio padalinio vadovas Algis Milius straipsnyje susirūpinęs, kad pažeidus vientisumą, bus sumenkinta ansamblio kultūrinė vertė: rūmai gali likti be iškilmingo ovalinio privažiavimo, kitiems savininkams atitektų centrinė sidabrinių klevų alėja, neaišku, kas turėtų pasirūpinti prie rūmų esančiais unikaliais rūsiais. Vienintele išeitimi A.Milius įžvelgia surasti turtingą investuotoją, kuris pajėgtų įsigyti šį puošniausią visoje Suvalkijoje ansamblį, puikiai tinkantį rekreacijai ir turizmui. Tai susišauktų ir su daugelio diskutuojančių linkstamu pamiršti faktu, kad 1992.IV.7 LRV nutarimu Nr.256 Gelgaudiškio parkas įtrauktas į neprivatizuotinų dvarų sodybų sąrašą Tiesa, atkūrus Nepriklausomybę, bendradarbiaujant įsteigto Panemunių regioninio parko (PRP) ir Danijos kompanijos „Hedeselskabet“1999 m. projektu įrengtas parko pažintinis takas turistams su tilteliais, laiptais, mažosios architektūros formomis, lauko baldais, dekoru, kurie įrengti naudojant tradicinę medžio darbų metodiką. Girininkijos tvarkyti ir šviesinti maršruto patakių medynai. Tačiau istorinių pastatų ir tinkamos parko įrangos restauravimo ir panaudojimo spręsti PRP neturi galios. KVAD Marijampolės Teritorinio Padalinio 2004-05-25 informacija pratęsia šių keblių, neretai grėsmingų parkams problemų svarstymą, kartu pažymėdama teigiamą parko būklei ir pripažinimui PRP įrengto pažintinio tako Gelgaudiškio parke reikšmę. Takas atveda į senuosius dvaro rūmus, pagrindines alėjas, mitologines vietas, baronų Koidelių kapines, takų „žvaigždę“. Pažintiniame take įrengtos poilsiavietės su miško baldais, liepteliai ir tilteliai per griovas, mediniai laiptai prie aukščiausios Sūduvos eglės, medinės skulptūros, dekoras, rodyklės turistams, informaciniai stendai ir t.t. Prakirstos regyklos vaizdams į Nemuno slėnį ir kt. kraštovaizdžio elementus. Anksčiau tik gelgaudiškiečiams prieinamos parko vertybės plačiai išpopuliarėjo. Gelgaudiškio parkas įtrauktas ir į turistinį dviračių tako maršrutą kairiuoju Nemuno krantu. PRP rengia ir vandens turizmo maršrutą Nemunu, taip pat įtraukdamas Gelgaudiškio parką. Marijampolės Teritorinis Padalinys baigia ataskaitą, jog visa tai leidžia tikėtis, „kad šis vienas iš seniausių ir vertingiausių parkų bus integruotas į visuomenės gyvenimą, pagerins žmonių gyvenimo ir aplinkos kokybę, bus išsaugotas ateities kartoms kaip neatskiriama Lietuvos istorinio kraštovaizdžio, kultūros ir gamtos paveldo dalis“. To tikisi ir LP 2004,156 –159; tekste aptariama parko gaivinimo problematika ir pateiktos 7 nuotraukos, iliustruojančios parko vaizdus ir augalijos įdomybes.

Ansamblis įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių Registrą kaip G251K11 objektas nuo 2001-03-20 architektūros, istorijos, urbanistikos, kraštovaizdžio vertėmis su rūmais ir 9 ūkio statiniais, deformuotos tvenkinių sistemos fragmentais; rūmai apleisti po vandalizmo ir 1979 m. gaisro Gelgaudiškis taip pat įtrauktas į dvarų programą.

Parkų tyrinėtojas Kęstutis Labanauskas

Daugiau apie šį renginį:

http://www.valstietis.lt/ezwebin/print/?node=7200

Nuotraukos iš renginio