M. K. Čiurlionio namuose

„Dedikuojant Čiurlioniui“ baigiamas trečiasis M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo edukacinių, meninių renginių ciklas

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas trečius metus vykdantis edukacinių, meninių renginių ciklą,

kartu su Lietuvos nacionaline UNESCO komisija

Gruodžio 18 d., 17.30 val.

M. K. Čiurlionio namuose, memorialiniame kultūros centre (Savičiaus g. 11, Vilnius)

rengia 2008 projekto ,,Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“,

Metų baigiamąjį vakarą ir pristato programą

„DEDIKUOJANT ČIURLIONIUI“

Programą atliks:

tarptautinių konkursų laureatės Inesa Linaburgytė (mecosopranas) ir Ala Bendoraitienė (fortepijonas)

Vakarą ves muzikologė Birutė Landsbergytė

Renginys ATVIRAS VISIEMS ir NEMOKAMAS

„Dedikuojant Čiurlioniui“ baigiamas trečiasis renginių ciklas

Maloniai Jus kviečiame adventinį gruodžio 18 d. vakarą praleisti M. K. Čiurlionio namuose, memorialiniame muziejuje Vilniuje (Savičiaus g. 11). Čia 17.30 val. prasdidės M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo vykdomo projekto NACIONALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMUI-AKTYVI PILIETINĖ INICIATYVA šių metų baigiamasis, 22-asis renginys „DEDIKUOJANT ČIURLIONIUI“.

Renginiui programą ruošia tarptautinių konkursų laureatės Inesa Linaburgytė (mecosopranas) ir Ala Bendoraitienė (fortepijonas). Vakarą ves muzikologė Birutė Landsbergytė.

Nuo 2006 metų pavasario veikiantis M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas šiuo nemokamu renginiu baigia trečiąjį nekomercinių, labdaringų, švietėjiškų, kultūrinių, paveldosauginių renginių ciklą „“. Iki šiol, per 2 metus ir 7 mėnesius, suorganizuoti 54 renginiai, iš jų 2008 metais – 21.

Reikia pažymėti, kad fondo veikla remiasi privačių įmonių ar asmenų finansine parama – jų indėlis yra apie 90% veiklai sukaupiamų lėšų.

Šiais metais renginiai vyko Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje (Kaunas), Chaimo Frenkelio viloje (Šiauliai), Kintų Vydūno kultūros centre (Šilutės raj.), Gelgaudiškio dvare (Šakių raj.), Bernardinų kapinėse – du kartus (Vilnius), Dūkštų Ąžuolyne (Vilniaus raj.), „Santaros“ gimnazijoje, Milikonių vidurinėje, Petro Vileišio vidurinėje, Juozo Grušo vidurinėje (visos mokyklos yra Kaune), Grafo Zubovo parke (Šiaulių raj.), Ariogalos (Čėkuvos) dvare (Raseinių raj.), Šv. Vyskupo Stanislovo bažnyčioje Beržore (Plungės raj.), Salų dvare (Rokiškio raj.), S.Daukanto aikštėje ir Vilniaus Rotušėje (Vilnius), Vilkaviškio (Napoleono) dvare (Vilkaviškis), Raudonės pilyje (Jurbarko raj.), Alantos dvare (Molėtų raj.), Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje Merkinėje (Varėnos raj.).

Renginiai organizuoti kartu su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio muziejumi, Šiaulių „Aušros“ muziejumi, Vydūno draugija ir Vydūno kultūros centru, Gelgaudiškio bendruomenės centru „Atgaiva“ ir Panemunių regioniniu parku, A. Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondu bei Užupio bendruomene, Neries regioniniu parku, Kurtuvėnų regioniu parku, Kultūros paveldo departamentu, Žemaitijos nacionalinio parku, Lietuvos kaimo ir sporto asociacija „Nemunas“ ir tarptautinės kalbotyros vasaros stovyklos Academia Grammaticorum Salensis Quinta entuziastais, Piliečių Santalka, Vilniaus Rotuše, Sūduvos kraštovaizdžio išsaugojimo asociacija ir Vilkaviškio miesto bendruomene, Dzūkijos nacionaliniu parku bei nuo šio rugsėjo mėnesio talkinančia Nacionaline UNESCO komisija.

Juose dalyvavo: parkų tyrėjas Kęstutis Labanauskas, Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė Gražina Drėmaitė ir šios komisijos ekspertas Algimantas Gražulis, Vydūno draugijos pirmininkas Vacys Bagdonavičius ir draugijos nariai, literatūrologė Dalia Striogaitė, menotyrininkas Vytenis Rimkus, Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė ir kt.

Kultūrinėse programose dalyvavo šie atlikėjai ar kolektyvai: Nacionalinės premijos laureatas M. K. Čiurlionio kvartetas (Saulius Lipčius, Jonas Tankevičius, Darius Dikšaitis, Gediminas Dačinskas), Nacionalinės pažangos premijos laureatas Virgilijus Noreika, muzikologas Viktoras Gerulaitis, fortepijoninis trio „Kaskados“ (Albina Šikšniūtė, Rusnė Mataitytė ir Edmundas Kulikauskas), folkloro ansamblis „Kupolė“, tautiška kapelija „Sutaras“, Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“, jaunimo fleitų kvartetas (Simona Vaitkevičiūtė, Monika Žulpaitė, Elena Poleščuk ir Justinas Mačys), instrumentinis trio (Jaroslavas Cechanovičius, Povilas Jaraminas ir Zigmas Žukas); solistės – Aušra Liutkutė, Laura Stančikaitė, Vilija Mikštaitė, Giedrė Juknevičiūtė-Beinarienė, Rita Preikšaitė, Jovita Vaškevičiūtė; solistai – Danielius Sadauskas, Tomas Ladiga, Deividas Staponkus; klarnetininkas Valdas Andriuškevičius ir smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris; pianistės – Beata Vingraitė, Rūta Blaškytė, Renata Milašiūtė-Drungilienė bei aktoriai – Virginija Kochanskytė, Petras Venclovas, Diana Anevičiūtė ir Aleksas Kazanavičius.

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo programų vadovė Indrė Šeputienė

Vakaro dedikacija M. K. Čiurlioniui

Viktoras GIEDRIMAITIS, „Lietuvos žinios“

Šiandien baigiasi trečiasis renginių „Dedikacija Čiurlioniui“ ciklas. Jaukią advento atmosferą vakare sukurs tarptautinių konkursų laureačių duetas.

Šį vakarą Vilniaus muzikos mėgėjai kviečiami praleisti sostinės M.K.Čiurlionio namuose, memorialiniame kultūros centre (Savičiaus g. 11). Čia vyks M.K.Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo vykdomo projekto „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“ baigiamasis metų renginys. Vakaro programą parengė tarptautinių konkursų laureatės Inesa Linaburgytė (mecosopranas) ir Ala Bendoraitienė (fortepijonas). Renginį ves muzikologė Birutė Landsbergytė-Cechanavičienė.

Nuo 2006-ųjų pavasario veikiantis M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas šiuo susitikimu baigia trečiąjį švietėjiškų renginių ciklą.

Per mažiau nei trejus metus suorganizuoti 54 renginiai, vien tik šiemet klausytojai apsilankė dviejose dešimtyse jų.

„Reikia pažymėti, kad fondo veikla grindžiama privačių įmonių ir asmenų finansine parama. Devynias sukauptų lėšų dalis iš dešimties sudaro jų įnašas“, – sakė M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo programų vadovė Indrė Šeputienė.

Šiais metais renginiai vyko Nacionaliniame M.K.Čiurlionio muziejuje Kaune, Chaimo Frenkelio viloje Šiauliuose, Kintų Vydūno kultūros centre (Šilutės r.), Gelgaudiškio dvare (Šakių r.), Bernardinų kapinėse Vilniuje, Dūkštų ąžuolyne (Vilniaus r.), „Santaros“ gimnazijoje, Milikonių, Petro Vileišio, Juozo Grušo vidurinėse mokyklose Kaune, Grafo Zubovo parke (Šiaulių r.), Ariogalos (Čėkuvos) dvare (Raseinių r.), Šv. Vyskupo Stanislovo bažnyčioje Beržore (Plungės r.), Salų dvare (Rokiškio r.), S.Daukanto aikštėje ir Vilniaus rotušėje (Vilnius), Vilkaviškio (Napoleono) dvare, Raudonės pilyje (Jurbarko r.), Alantos dvare (Molėtų r.), Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje Merkinėje (Varėnos r.).

Renginiai organizuoti kartu su Nacionaliniu M. K.  Čiurlionio muziejumi, Šiaulių „Aušros“ muziejumi, Vydūno draugija ir Vydūno kultūros centru, Gelgaudiškio bendruomenės centru „Atgaiva“ ir Panemunių regioniniu parku, A.Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondu bei Užupio bendruomene, Neries regioniniu parku, Kurtuvėnų regioniniu parku, Kultūros paveldo departamentu, Žemaitijos nacionaliniu parku, Lietuvos kaimo ir sporto asociacija „Nemunas“ ir tarptautinės kalbotyros vasaros stovyklos „Academia Grammaticorum Salensis Quinta“ entuziastais, Piliečių santalka, Vilniaus rotuše, Sūduvos kraštovaizdžio išsaugojimo asociacija ir Vilkaviškio miesto bendruomene, Dzūkijos nacionaliniu parku bei nuo šio rugsėjo mėnesio talkinančia Nacionaline UNESCO komisija.

Renginiuose dalyvavo parkų tyrėjas Kęstutis Labanauskas, Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė Gražina Drėmaitė ir šios komisijos ekspertas Algimantas Gražulis, Vydūno draugijos pirmininkas Vacys Bagdonavičius, draugijos nariai, literatūrologė Dalia Striogaitė, menotyrininkas Vytenis Rimkus, Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė. Kultūrinėse programose dalyvavo Nacionalinės premijos laureatas M.K.Čiurlionio kvartetas (Saulius Lipčius, Jonas Tankevičius, Darius Dikšaitis, Gediminas Dačinskas), Nacionalinės pažangos premijos laureatas Virgilijus Noreika, muzikologas Viktoras Gerulaitis, fortepijono trio „Kaskados“, folkloro ansamblis „Kupolė“, kapelija „Sutaras“, Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“, Jaunimo fleitų kvartetas, instrumentinis trio (Jaroslavas Cechanovičius, Povilas Jaraminas ir Zigmas Žukas), solistės ir solistai Aušra Liutkutė, Laura Stančikaitė, Vilija Mikštaitė, Giedrė Juknevičiūtė-Beinarienė, Rita Preikšaitė, Jovita Vaškevičiūtė, Danielius Sadauskas, Tomas Ladiga, Deividas Staponkus, klarnetininkas Valdas Andriuškevičius ir smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris, pianistės Beata Vingraitė, Rūta Blaškytė, Renata Milašiūtė-Drungilienė bei aktoriai Virginija Kochanskytė, Petras Venslovas, Diana Anevičiūtė ir Aleksas Kazanavičius.

Šiandieninio susitikimo pradžia 17.30 val.

Daugiau apie šį renginį:

http://www.muzikosbarai.lt/index.php?id=433

Nuotraukos iš renginio

Idėja: atstatyti miesto vartus

Miesto ribą kadaise žymėje prabangūs vartai gali atgimti. Tiksliau – viena jų kolona su spindinčiu raiteliu. Taip vilniečiams ir miesto svečiams tikimasi priminti miesto istoriją.

Vilniaus diena, 2008 12 09

Jūratė Žuolytė

Baltuju Vilniaus Stulpu vizualizacija_160 x 297

Žymės istorinę vietą

Vos prieš šimtą metų senąsias Vilniaus miesto ribas žymėjo prašmatnūs vartai. Pro juos, spėjama, dar XVIII a. riedėjo miestiečių karietos, žygiuodavo kareiviai, atvykdavo miesto svečiai. “Gal net pats Napoleonas pro šiuos vartus įjojo į Vilnių”, – šypsojosi etnologas Libertas Klimka. Dabar čia kertasi Savanorių ir J.Basanavičiaus gatvės, o buvusių vartų – nė ženklo.

Etnologo nuomone, vartai buvo nugriauti, kai miestas išsiplėtė ir vartai tapo per siauri pravažiuoti. “Ko gero, tai įvyko lenkų valdymo metais. O pastatyti jie galėjo būti dar XVIII a., bent jau taip galima spėti iš juos puošusių vyčių”, – spėjo L.Klimka.

Kuria atstatymo planą

Vartų istorija domėjęsis etninės kultūros globos tarybos pirmininkas L.Klimka keletui žmonių užsiminė, kad būtų smagu šiuos vartus atstatyti – juk Vilniuje tiek mažai istorijos ženklų ir gyvybingų viešųjų erdvių. Šia jo iniciatyva susidomėjo M.K.Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas. Suvieniję jėgas jie tikisi kitais metais pradėti įgyvendinti šią idėją.

Tačiau atstatyti vartai nebus tokie pat kaip originalūs – vietoj dviejų kolonų liks tik viena, o antrosios buvimo vieta bus pažymėta specialiu ženklu. “Buvusioje vartų vietoje šiuo metu yra gatvė, todėl kad ir kaip sklinktume vartus, vienas stulpas atsidurtų važiuojamojoje dalyje ir trukdytų eismui. Šiais laikais užtenka ir vieno stulpo, kaip istorinio paminklo, primenančio įvairius įvykius. Čia buvo miesto pradžia, muitinė, tai liudija Šv. Jackaus koplytėlė, veikė Didžiosios Pohuliankos restoranas, šiek tiek aukščiau esantis memorialas primena vietą, kur buvo sušaudytas Simonas Konarskis. Atstatytas vienas Baltųjų Vilniaus stulpų tarsi sujungtų visus šiuos dalykus į visumą”, – aiškino L.Klimka.

Pirmiausia – muliažas

Vilniečius prie naujo statinio planuojama pratinti pamažu. Pirmiausia istorinėje vietoje bus pastatytas Baltųjų Vilniaus stulpų muliažas. “Tai parodys, ar verta vystyti idėją, galvoti apie statybą. Mes tikrai nenorime būti nedidelė grupelė žmonių, kurie žūtbūt nori pasiekti savo. Norime vienyti visuomenę, ugdyti pilietiškumą, tuomet toks statinys turės visiškai kitokią vertę”, – kalbėjo M.K.Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo atstovas Gintautas Ivinskas.

Visuomenei idėją įvertinus palankiai, atkurtas stulpas būtų natūralaus dydžio – viena kraštinė siektų 1,5 m, o aukštis – beveik 6 m. “Juk tais laikais vyravo masyvūs, tvirti statiniai, ne tokie kaip dabartiniai stiklainiai”, – šypsojosi G.Ivinskas.

Kiek kainuotų pastatyti muliažą ir stulpą tiksliai nežinoma. “Manau, kad muliažas kainuotų vos keletą tūkstančių, kiek ten reikia plytų atvežti. Kol kas tikslių skaičių nežinau, bet manau, kad tikrajam statiniui turėtų užtekti maždaug apie 20 tūkst. Originalūs vartai buvo papuošti bronzinėmis raitelių skulptūromis (tik caro valdymo metais jas pakeitė ereliai). Atkurdami galėtumėme, pavyzdžiui, išlieti jas iš aliuminio ir tuomet pabronzuoti”, – svarstė L.Klimka.

 

Lietuvos kariuomenės įkūrimo metinės

Lietuvos kariuomenės įkūrimo 90-ųjų metinių proga Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų Bažnyčioje skambės partizanų dainos

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo, trečius metus vykdančio edukacinių, meninių renginių ciklą „NACIONALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMUI – AKTYVI PILIETINĖ INICIATYVA“Lietuvos kariuomenės įkūrimo 90-ųjų metinių proga,

2008 m. lapkričio 23 d., 12.30 val. (po Šv. Mišių, – jų pradžia 11.30 val.)

Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų Bažnyčioje

(Kard. V. Sladkevičiaus g. 9, Merkinės mstl., Varėnos raj.)

folkloro ansamblis „KUPOLĖ“ (vadovas Antanas Bernatonis)

pristato programą „LIETUVOS PARTIZANŲ DAINOS“

Veiks Fondo kaupiama paroda „Aplankyti paveldo objektai“

Renginys ATVIRAS VISIEMS ir NEMOKAMAS

Bažnyčios istorija

Manoma, kad pirmoji bažnyčia pastatyta iš tvirtovės iki 1387m. Bažnyčia Merkinėje minima 1392m., 1496m. atnaujinta. 1442 m. Lietuvos didysis kunigaigštis Kazimieras bažnyčiai skyrė turtų. Kiti valdovai juos papildė 1516 ir 1582m. 1607m. įsteigtas dominikonų vienuolynas (fundatorius burmistras Kristupas Steponis), 1615m. pastatyta mūrinė bažnyčia. 1676m. įsteigtas jėzuitų vienuolynas, pastatyta bažnyčia (hetmono Mykolo Paco rūpesčiu). 1648m. iš dalies permūrytos ir nutinkuotos parapinės bažnyčios sienos, pastatytas frontonas, iš naujo suskliausti skliautai. 1655m. bažnyčia apgriauta, iki 1674 m. suremontuota. Merkinės parapijai 1744 m. priklausė 66 kaimai abipus Nemuno. 1725-1773 m. veikė nepilnoji jėzuitų kolegija; 1 774 m. ji atiteko dominikonams, kurie 1776 m. įsteigė mokyklą (veikė iki 1831 m. kaip apygardėlės mokykla). 1822 m. liepos 16d. per miestelio gaisrą sudegė klebonija ir visos 3 katalikų bažnyčios (parapinė, dominikonų, jėzuitų). 1832 m. uždaryto dominikonų vienuolyno bažnyčia perduota parapijai, vienuolyne įsikūrė policija ir pasienio sargyba. 1843 m. kunigas Kajetonas Aleknavičius savo lėšomis pastatė kleboniją (su parapijiečiais kalbėjo lietuviškai). 1884 m. pagal M.Strebeikos projektą pastatytas priebažnytis. Konstantinas Jagminas, Merkinėje vikaravęs 1890-1896 m., bažnyčioje pradėjo giedoti lietuviškai, organizavo lietuviškų knygų gabenimą iš Tilžės. Kazimiero Ribikausko, Merkinėje klebonavusio 1911-1934 m., rūpesčiu 1912 m. dekoruotas bažnyčios vidus, pastatyta klebonija, atsisakyta lenkiškų pamaldų. Kiek vėliau vikaras M. Cijūnaitis su vargonininku S.Česnulevičiumi subūrė puikų lietuvišką chorą. 1912 -1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius, kuriam 1913 m. leista įsteigti biblioteką-skaityklą. 1913 m. įkurtas „Ryto“draugijos skyrius. Po Pirmojo pasaulinio karo Merkinėje dirbo kompozitorius Teodoras Brazys ir dr.Juozas Bakšys. Juos iš Vilniaus už lietuvišką veiklą ištrėmė Vilniaus vyskupijos valdytojas prelatas K.Michalkevičius. T.Brazys Merkinės apylinkėse surinko lietuviškų dainų, kunigas daktaras J. Bakšys 1921 m. įsteigė progimnaziją ir buvo jos direktorius. Jis,1924 m. gruodžio 17 d. dviem šūviais piktadarių sužeistas, 1925 m. sausio 7-ąją mirė. Po Antrojo pasaulinio karo Merkinėje klebonavo Zigmas Komaras, Sibiro tremtinys, Kaišiadoryse bolševikų nužudytas dekanas Andrius Juknevičius, nuo 1966 m. – Petras Laskauskas (1903-1988), (palaidotas šventoriuje).

IŠ PRAEITIES TAVO SŪNŪS…

Merkinė priklauso ryškiausioms istorinės praeities Lietuvos vietovėms, tuoj po Trakų, Kernavės, Gardino ir Kauno, – vienoje gretoje su legendų išgarsintomis Veliuona, Biržais, Dubingiais, Punia, Lyda. Tai nulėmė objektyvi Merkinės svarba Panemunių pilių gynybos grandinėje prieš Kryžiuočių ordiną ir jos didelio valsčiaus ir dvaro vaidmuo prie svarbiųjų Lietuvos sausumos ir vandens kelių. Kiekvieno keliautojo akį patraukia Nemuno ir Merkio santakoje stūksantis piliakalnis, sugriautos legendinės pilies vieta. Lietuvai XX a. pradžioje atgimstant, daug nusipelnė Merkinės šlovei jos praeitį išaukštinęs kraštietis rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius. Kaip pats rašytojas tvirtino prisiminimuose, jo parašytuose „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“ norėjęs, „kad lietuviai, sužinoję apie karžygišką savo prosenelių gyvenimą, pajustų daugiau savigarbos“. Atgimstančiai po ilgo „letargo miego“ ir svetimųjų paniekos tautai, padavimai gaivinodidingos ir garsios Lietuvos istorijos pojūtį. Tai leido pasijusti valstiečių vaikams ne tik sunkiu darbu pelnančių sau duoną šios žemės vaisių vartotojais, bet ir ilgaamžės jos istorijos teisėtais šeimininkais ir tęsėjais. Akivaizdžiai jų dvasią įrodė Merkinės kaimynų perlojiškių ryžtas sunkiausiu pereinamuoju laikotarpiu kurti savigynai „Perlojos respubliką“, atkaklus okupuotos Dainavos krašto dalies gyventojų priešinimasis J.Pilsudskio ir L.Želigovskio avantiūros primestai jiems lenkų okupacinei administracijai bei ypač atkakli Dzūkijos partizanų kova prieš sovietų okupaciją, baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir beveik dešimtmetį po jo. Vienas ryškiausių kovos akordų tapo dainose įamžintas drąsus partizanų puolimas pačioje Merkinėje įsitvirtinusių sovietinių baudėjų.

Tiek gausios tautosakos užfiksuota, tiek apibendrinančių archeologijos ir istorijos tyrimų (veikale „Merkinės istorijos bruožais“) rodoma tūkstantmečių praeitis, kurios pradžia datuojama vėlyvuoju paleolitu (Xa.pr.Kr. antroji pusė – IXa.pr.Kr. pradžia), pagrindžia, koks įvairus ir ryškus yra Merkinės kultūros paveldas. Jo ryškiausi pavidalai formavosi Viduramžių laikotarpiu, kai, manoma, XIII a., ankstyvuoju valstybės laikotarpiu, Merkinėje buvo įsteigtas gynybinis ir administracinis centras, formuojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pietvakarinės sienos apsaugos ruožą Nemuno vidurupyje. XIII–XIV a. Merkinės paminklų kompleksui priskirtina: pilis, gyvenvietės papilys, menama kapinyno vieta ir Kukumbalio šventvietė. Nuo 1569 m. miestui buvo suteikta savivalda, pastatyta Rotušė (carų Rusijos metais iš jos griuvėsių perstatyta cerkvė; dabar, – kraštotyros muziejus). Merkinės šlovės laikus byloja išlikę senųjų miesto vartų stulpai. Merkinės Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia yra tarp pirmųjų Lietuvoje pastatytų; daug kartų degusi, perstatoma ir rekonstruota. Dabartinė mūrinė, iš 1615m. buvo gotikinė, smarkiai rekonstruota 1648m. ir po Maskvos invazijos nusiaubimo remontuota 1674m. baroko stiliaus bruožais, išlaikiusi retų meno bruožų. Paslaptingumu dvelkia ir išlikęs pastatas, kuriame apsistojęs 1648m. mirė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza, mėgdavęs medžioti aplinkinėse giriose, bet tąsyk pervargęs ir apsirgęs…

Deja, XVII a. antrojoje pusėje miesto augimas sulėtėjo, po patirtų karų ir marų, ypač Maskvos 1655m. invazijos ir XVIII a. pradžios didžiojo maro, Merkinė, kaip ir daugelis kitų Lietuvos miestų, išgyveno krizę. Todėl vėliau ją nukonkuravo ir administraciniu centru tapo Alytus. Tačiau apylinkių gamtos savitumas, nulemtas sudėtinga sąveika ledynmečio palikto geologiškai jauno paviršiaus su Nemuno bei Merkio upių gilinamais slėniais; tūkstantmetė istorinė praeitis su sūduvių, jotvingių, dainavių genčių sąveikos paribiu; kovų už laisvę tautosakos vaizdiniai; užsikonservavęs šio krašto verslų ir tradicijų pobūdis tapo prielaida jame įkurti Dzūkijos nacionalinį parką bei garbingai čia prisiminti ilgaamžes Lietuvos kariuomenės tradicijas.

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, tęsdamas paveldosauginių, edukacinių, meninių renginių ciklą „NACIONALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMUI – AKTYVI PILIETINĖ INICIATYVA“, kartu su Lietuvos Nacionaline UNESCO komisija bei Dzūkijos nacionaliniu parku lapkričio 23-ąją, 12.30 val., po Šv. Mišių (jų pradžia 11.30val.), Merkinės Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų Bažnyčioje (Varėnos raj.), Lietuvos kariuomenės atkūrimo 90-ųjų metinių proga pristato folkloro ansamblio „Kupolė“ (vad. Antanas Bernatonis) atliekamą programą „Lietuvos partizanų dainos“.

Be to, Merkinės lankytojų centre (Vilniaus g. 2, Merkinė) veiks Fondo kaupiama ir nuolat papildoma grafikos darbų paroda „Aplankyti paveldo objektai“. Tai dienai bus sukaupta jau 40 grafikos darbų.

Kęstutis Labanauskas

Nuotraukos iš renginio

Alantos (Naujasodžio) dvare

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo, trečius metus vykdančio edukacinių, meninių renginių ciklą „NACIONALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMUI – AKTYVI PILIETINĖ INICIATYVA“,

kartu su Lietuvos nacionaline UNESCO komisija

2008 m. spalio 24 d., 17.00 val.

Alantos (Naujasodžio) dvare (Alantos mstl., Molėtų r.)

pristato folkloro ansamblio „KUPOLĖ“ (vadovas Antanas Bernatonis)

atliekamą programą „LIETUVOS PARTIZANŲ DAINOS“

Fondo kaupiamą parodą „Aplankyti paveldo objektai“ pristatys parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas

Renginys ATVIRAS VISIEMS ir NEMOKAMAS

ALANTOS DVARAS

Šis dvaras yra Molėtų r. Alantos miestelio, seniūnijos centro sendvaris, vadintas po žemės reformos Naujasodis. Jis priklauso seniausių iš pilių kilusių Lietuvos dvarų kategorijai ir yra paveldėjęs pilių legendas, siejamas dar su Astikų gimine. Teigiama (1938m. “Vadovas po Lietuvą”, psl.184), kad senoji pilies vieta esanti tarp Antaliežės ir Pakryžės viensėdžių, Aluntėlės kalnely.

Alanta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio, valdžiusio šalį po brolio Vytauto Didžiojo, 1436 m. padovanota Kristinui Astikui už nuopelnus kovoje su Švitrigaila, kuris taip pat pretendavo šalį valdyti. Tačiau 1581m. dvaras iš Astikų giminės buvo atimtas, nukirsdinus Grigą Astiką už išdavystę Maskvos carui Jonui Žiauriajam, ir valdovo Stepono Batoro padovanotas pasižymėjusiam Polocko mūšyje jo tautiečiui karvedžiui Gasparui Bekešui. Nuo 1598 m. dvaras atiteko Radviloms ir vėliau Pomarnackiams ( kituose šaltiniuose, rašoma ir Pomarneckai). Rusijos carų ir baudžiavos laikais Alanta priklausė lenkui dvarininkui Tadeušui Pomarneckui, kuris 1853-1858 metais pastatė mūrinį Alantos dvarą, šalia įkūrė gražų parką (veikiausia, seną geometrišką parką perplanavo peizažiniu). Šalimais teka Virinta, kairysis Šventosios intakas, į kurį atiteka iš Gruodžio ežero Aluntėlės upelis, panaudotas parko tvenkiniams. XIXa 2-oje pusėje Lenkų geografinio žinyno (t.IV, psl.533) Pomarnackių Alanta minima tarp didžiausių tuometinės Kauno gubernijos dvarų /Owanta Pac- Pomarnackich/. Pažymima (MLTE-II-491) Alantosdvaro įgaliotiniu /plenipotentu/ XIXa. dirbęs Zavesiškių dvaro savininkas Kazimieras Maigys /lenkiška transkripcija Moigis/- lietuvių tautosakininkas ir liaudies švietėjas, 1845-1852m. susirašinėjęs su S.Daukantu.

Rūmai anuomet garsėję turtais, porceliano kolekcija, sietynais. Ir šiandien tebežavi retas Lietuvoje šių rūmų itališkos vilos tipas su neoromaniškų arkučių juostomis fasaduose ir kitais puošybos elementais. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Pomarneckis išvažiavo į užsienį. Atėję vokiečiai vertingiausius daiktus išvežė. Po karo ponas į Alantą daugiau negrįžo. Alantos dvaras parduotas Baliui Šližiui.

Be rūmų, Alantos dvaro ansamblį sudaro keletas akmeninių pastatų, gražus parkas su alėjomis ir tvenkiniais. Parkas, mano kompleksiniu vertinimu yra 33-as Lietuvoje, 11-as Aukštaitijos regione ir 2-as Utenos apskrityje. Priklausomai nuo požiūrio į ansamblio vientisumą, jis įvairių šaltinių nurodomas skirtingo ploto, nuo 6 ha iki 20,2 ha .

Sovietmečiu konfiskuotame dvare 1940-1973 m. veikė žemės ūkio mokykla, kuriai vadovavo rūpestingas ir dėmesingas kultūros paveldui direktorius V.Pusvaškis. Jo rūpesčiu parkas buvo gerai prižiūrimas; kiek praturtintas dendrofloristiškai (literatūros minimi 11savaiminių ir 21 svetimžemių taksonas; nurodytas stambiausias medis – baltoji tuopa 86 cm skersmens /lankantis 2008.VIII.9, šis medis jau pasiekęs gerokai per 1 m skersmens/). A.Tauras aprašydamas akcentavo parką puošiančius girnakmenių stalus, nurodė vyraujantį savaiminių paprastųjų klevų, uosių, liepų, beržų su eglių priemaiša medyną, saikingai praturtintą baltaisiais svyruoklės formos gluosniais bei svetimžemiais sibiriniais maumedžiais, didžiosiomis tujomis; pažymi, kad parkas dalinai atnaujintas ir akcentuotas XXa. 2-je pusėje pagal kraštovaizdžio architekto A.Kiškio projektą. Iš svetimžemių medžių („Lietuvos parkai“, 2004, psl.46-49) papildomai dar įvardyti paprastieji kaštonai, sidabriniai, totoriniai ir Ginalo klevai, vakarinės tujos, vengrinės ir paprastosios alyvos, baltosios sedulos, lenktašakės forzitijos, juodavaisės aronijos , parkas iliustruotas aštuoniomis nuotraukomis.

Alanta įtraukta į dvarų programą. Pagal tuometinio KVAD Utenos padalinio 2004-05-25 informaciją, tai vienas geriausiai tvarkomų apskrities parkų, kurio teritorija 1992.IV.7 LRV nutarimu Nr.256 priskirta prie neprivatizuotinų teritorijų dvarų sodybų. Yra atsiradusi tik viena namų valda. Parke šalinami prižėlę savaiminukai, genimi medžiai, tvarkomi takai. Senuosiuose dvaro rūmuose galėjo mokytis tik 200 moksleivių, todėl 1973 m. pastačius naują pastatą, mokykla buvo iškelta. Alantos dvaro rūmų pastatas tapo kultūrinės veiklos objektu. Rūmai paskelbti AtV1065 paminklu, ansamblis – IP431At ir nuo 2002-4-17 Registro objektas G305K13, architektūros, istorijos, urbanistikos ir kraštovaizdžio vertėmis, su 11 statinių, parku, tvenkiniais, tvora ir vartais. UAB “Lietuvos paminklai“ užsakymu pagal ekspertų rekomendacijas kelių fondo lėšomis parteryje priešais rūmus buvo paklota betono trinkelių danga. Graži rūmų nuotrauka paskelbta A.Semaškos („Pasivaikščiojimai po Lietuvą“, 2004, psl. 301). Lankydamiesi su ekskursija 2008.VIII.9, rūmuose su malonumu apžiūrėjome gana turtingą kraštotyros muziejų, keičiamas parodų ekspozicijas, biblioteką, iškilmių salę. Sužinojome, kad sukaupta per 300 eksponatų, kasmet muziejų aplanko apie 2000 lankytojų, pastoviai rengiamos įvairios tautodailininkų ir profesionalių dailininkų darbų parodos. Beje, labai įdomios eksponuojamos reprodukuotos Pomarnackių laikų dvaro gyvenimo ir parko vaizdų nuotraukos.

Tęstina visokeriopa parko priežiūra, remiantis turima tvarkymo dokumentacija ir papildant tyrimais.

Parko prieigose galima parinkti vietą Alantos visuomenei pasodinti proginę Lietuvos Vardo Tūkstantmečio ąžuolų grupę.

Kęstutis Labanauskas

Daugiau apie šį renginį:

http://www.valstietis.lt/Rubrikos/Regionai/M.K.Ciurlionio-fondas-beldziasi-i-sirdis

Nuotraukos iš renginio

 

 

Raudonės pilyje

Raudonės pilyje pristatomas spektaklis „Ilgėjimosi sonata“ gimė iš poreikio prabilti į žiūrovą lyrine, amžinas vertybes teigiančia kalba

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo, trečius metus vykdančio edukacinių, meninių renginių ciklą

„NACIONALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMUI – AKTYVI PILIETINĖ INICIATYVA“,

Raudonės pilyje (dabar – Raudonės pagrindinė mokykla)

(Pilies g. 1, Raudonė, Jurbarko rajonas)

Spalio 10 d., 16 val.

Spektaklis „Ilgėjimosi sonata“

Spektaklis „Ilgėjimosi sonata“ gimė iš poreikio prabilti į žiūrovą lyrine, amžinas vertybes teigiančia kalba. Tyliai skambant Čiurlionio muzikos motyvams aktoriai Diana Anevičiūtė ir Aleksas Kazanavičius jautriai veda žiūrovą dviejų talentingų žmonių – Sofijos ir Mikalojaus Konstantino – meilės išgyvenimų labirintais. Aktorius Aleksas Kazanavičius yra vienas iš žymiausių viduriniosios kartos Vilniaus Jaunimo teatro aktorių, kurio kūrybinėje biografijoje ne tik daugybė vaidmenų spektakliuose, bet ir kine bei televizijoje. Per paskutinius metus aktorius išgarsėjo kaip Kunigo vaidmens atlikėjas Algimanto Puipos filme pagal Jurgos Ivanauskaitės kūrybą „Nuodėmės užkalbėjimas“. Aktorė Diana Anevičiūtė kuria Nacionaliniame dramos teatre. Ji yra ne tik šio spektaklio aktorė, bet ir režisierė.

Parkų tyrinėtojas Kęstutis Labanauskas pristatys M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo kaupiamą parodą „APLANKYTI PAVELDO OBJEKTAI“

Renginys ATVIRAS VISIEMS ir NEMOKAMAS

Istorija:

XVI a. pab. prūsų kilmės pirklys Jeronimas Kristupas Kiršenšteinas pastatė mūrinę Raudonės pilį, kurią vėliau įsigijo Kiršenšteino giminaičiai Olendskiai. Pastatas iš uždaro stačiakampio įgavo U raidės formą, o rytinio pilies korpuso centre buvo pristatytas cilindrinis bokštas. Paskutinis Olendskis Raudonę ir gaisro apniokotą pilį pardavė Platonui Zubovui. Šis ėmėsi pilies atstatymo ir remonto darbų. Po jo mirties pilis atiteko dukrai Sofijai von Pirch (Kaisarovai). Jai tvarkant pilį pagal Štegemano projektą pastatas įgijo eklektiškų formų. Šiaurinėje Raudonės pilies pusėje išlikęs mūrinis 1877 m. statytas pilaitės pavidalo pastatas, naudotas dvaro ūkio reikalams, tarnų gyvenamosioms patalpoms. Po I pasaulinio karo jame buvo gyvenama, kai kuriose patalpose pilami javai, 1923 m. pastate įrengtas malūnas. Šiuo metu Raudonės pilyje įsikūrusi Raudonės pagrindinė mokykla.

Raudonės pilies parkas

Tai vaizdingųjų istorinių panemunių puošmena Raudonėje, Jurbarko rajono miestelyje, seniūnijos centre. Kelių rekonstrukcijų suformuotas sudėtingas pilies, parko ir priklausinių ansamblis iškyla viršum Nemuno slėnio šlaito. Parkas pasižymi tvenkiniais, alėjomis, daugialype jungtimi į Nemuno šlaitų girią ir didingais sienmedžiais; kompleksiniu vertinimu jis 9-tas Lietuvoje. Ansamblis apibūdinamas kaip rezidencinio pobūdžio sodyba („Lietuvos architektūros istorija“, t III, psl.50). Dar sovietmečiu paskelbtas AtR104 bei GR paminklais; nuo 1996-12-23 nekilnojamųjų kultūros vertybių Registro objektas G27K3P architektūros, istorijos ir kraštovaizdžio vertėmis su pilies ir vandens malūno statiniais, 27,36 ha ploto (čia šis plotas pateiktas be jungties su gretimu mišku, kurio artimoji dalis turėtų būti tvarkoma parko ir turistinio naudojimo nuostatomis; tuomet sudarytų per 40 ha. LRV nutarimu Nr.256 pateikiamas 26,8 ha).

Nors Raudonės parkas stambiausias iš pilių parkų Lietuvoje, tačiau priešingai legendų teiginiams, dažnai kartotiems populiarios literatūros, istorikų tyrimais pilis tiesiogiai nesiejama su kryžiuočių karų laikotarpio gynybinio panemunių ruožo paskirtimi. Kaip apie Raudonės pilį rašė žymus menotyrininkas Stasys Pinkus (1924 – 1992), statybų čia pradininkas XVI a. pab. buvo į Lietuvą iš Prūsijos atsikėlęs stambus miško eksportininkas Krišpinas Kiršenšteinas. Manoma, kad jam ansamblio projektą parengė iš Olandijos kilęs fortifikacijų specialistas P.Nonhartas. Vėliau, keičiantis savininkams, ansamblis ne kartą rekonstruotas.

Dabartinį pavidalą pilis įgijusi po 1854 – 1877 m. atliktos neogotinės rekonstrukcijos pagal Stegemann’o, Oldenburgo princo rūmų architekto parengtą projektą /LAI-III-343/. Rekonstrukciją finansavo tuometinė savininkė, P.Zubovo duktė Sofija von Pirch (Kaisarova; jos rekonstruotos pilies vaizdas pateiktas /LAI-III-352/, užfiksuotas žymaus XIXa. dailininko N.Ordos).

Rekonstruojant praplatintas pilies rytinis korpusas, vietoje klasicistinio portiko išmūrytas priestatas – rizalitas. Pilies siluetas įgijo neogotinių bruožų, bokštai apvainikuoti dekoratyviniais dantytais kuorais. Į šiaurę nuo rytinio korpuso išmūrytas neogotiškas bravoro pastatas su bokšteliais kampuose. Vėliau jis rekonstruotas į malūną. Dar viena rekonstrukcija atlikta XXa. pr. naujojo savininko iniciatyva, kai Kaisarovos anūkė ištekėjo už portugalo de Faria e Kastro, atsikėlusio gyventi Lietuvon. Šio giminė, valdas nuniokojus Pirmąjam Pasauliniam karui ir apkarpius žemės reformai, o dar prisidėjus 1930m. pasaulinės ekonominės krizės sunkumams, įklimpo į skolas, ir pilį perėmė Lietuvos bankas. Tolesnė jos priežiūra patikėta Švietimo ministerijos Kultūros departamentui, 1936m. pradėtas restauravimas. Pati pilis nuo sovietmečio naudojama, pritaikius vidurinei mokyklai, atlikus didelių darbų, nes Antrąjam Pasauliniam karui baigiantis, atsitraukdami vokiečiai 1944 m. rugpjūčio 3 d. susprogdino didįjį pilies bokštą, kuris virsdamas apgriovė dalį pietinio korpuso. Pilies tyrimo ir restauravimo darbai pagal architektų S.Čerškutės ir V.Jurkšto projektą bei didžiojo bokšto atstatymas užsitęsė iki 1968 m. Paminklų restauravimo institute 1978m. atlikti malūno ir parko istoriniai tyrimai (A.Baliulis,F5/1752), 1980m. – parko fotofiksacija (F2/114-20).

Pastaraisiais metais įrengta ekspozicija ir pritaikytas turistų lankymui restauruotasis didysis bokštas, nuo kurio atsiveria unikalus apylinkių, ypač Nemuno slėnio reginys. Gaila, malūnas nevykusio privatizavimo buvo atkirstas nuo ansamblio, bet reikalai gal pagerės, pasikeitus savininkui. Ansamblio naudojimas mokyklos paskirtimi nėra pats tinkamiausias turistiniam lankymui ir muziejiniam eksponavimui. Bet palikus pilį nenaudojamą ar prastai naudojamą, būtų dar blogiau, (prisiminkime daugelio nugyventų dvarų griuvėsių likimą – kadaise garsios Paulavo respublikos Mažojoje Merkinėje, Šalčininkų rajone, buvusius dvarininkų romantikų Svėdasus Aukštaitijoje, pagaliau netolimų Pavilkijo ar Ilguvos dvarų panemunėse…

Raudonės pilį supantis parkas su keliais tvenkiniais yra vienas seniausių Lietuvoje. Tai akivaizdžiai byloja išlikusių senmedžių amžius. Gaila, vėtrų sužalotas, nudžiuvo seniausias legendinis Gedimino ąžuolas, o ketinimus jo liekanas konservuoti vis nerandama galimybių įgyvendinti… Gerai, kad netoliese parke atskleistas ne ką menkesnis ąžuolas Gediminaitis, pasiekęs per 1,5m kamieno skersmens ir didinga laja; apstu ir kitų šimtamečių ąžuolų. Visai netoli nuo pilies dunkso didingu daugialiemeniu vainiku viena seniausių Lietuvos liepų; mėginamas sulopyti vėtros aplaužytas storiausias Lietuvos kaštonas per 4m apjuosties, saugoma viena seniausių Lietuvoje kedrinių pušų, bet nepavyko išgelbėti seniausio dvikamienio riešutmedžio, išpuvusio kamienų sandūroje ir vėtros perplėšto. Beliko vienas iš kamienų su kelmo žaizda, kurią būtina išvalyti, plombuoti ir sutvirtinti. Ir daug šio senobinio parko medžių laukia rūpestingų paveldą gerbiančių žmonių rankų apsaugos, priežiūros ir globos – deja, ir nuo pačių vandalizmo komplekso apsėstų žmonių…

1992.IV.7 LRV nutarimu Nr.256 Raudonė įtraukta į neprivatizuotinų dvarų sodybų sąrašą, bet keistai pamiršta įtraukti į dvarų programą(?). Tačiau išsamaus dendrofloristinio tyrimo parkas taip ir nesulaukė, po XIXa. rekonstrukcijų turėdamas tik ribotą palaikomąją priežiūrą, o karų, sumaiščių bei skubotų reformų atvejais parkas ir sumažintas, fragmentais kertamas; vietomis yra sutankėjęs neprižiūrimais greitaaugiais savaiminiais baltalksniais, blindėmis, drebulėmis, lazdynais, skroblais bei kitais medžiais ir krūmais, užgožusiais ar visai išstūmusiais daugelį dekoratyvių retenybių. Dendroflora, nors tik paviršutiniškai žiūrėta, siektų per 40 taksonų (G.Isokas nurodo 38; L.Januškevičius teigia 16 svetimžemių taksonų).

Trumpai apsilankę, įvairūs amžininkai paliko paviršutinių įspūdžių, perpintų legendomis, apsiribojusių žavesio šūksniais apie didingus senmedžius ir alėjas, margaspalvių gėlių terasas, trykštančius fontanus. Vis dėlto nederėtų skubotai jų apibendrinti („Lietuvos parkai“,2004, psl.284), kad „mišriojo stiliaus Raudonės parką viršutinėje šlaito terasoje ir pietiniame šlaite XVIa. pabaigoje įkūrė K.Kiršenšteinas.“ Nurodomasis mišrumas nieku būdu negalėjo būti kūrybinis tikslingumas, o susiklostė po kelių rekonstrukcijų bei jas skyrusių apleistumo laikotarpių; pirminis išplanavimas, kaip ir visų parkų anuomet, tegalėjo būti geometrinis, o gamtovaizdiškumas – tiesiogiai paveldėtas iš gamtos, įjungus jos komponentus, pvz. didikų pamėgtuose žvėrynuose. Tai žymu kaip išlikusiais seniausių alėjų geometriškumo fragmentais, taip ir natūralaus senobinio ąžuolyno ar išlikusiomis peizažinėmis vėlesnių dekoratyvių sodinių grupėmis.

Neseniai artimiausias prie pilies tvenkinys išvalytas nuo susikaupusio dumblo; kukliomis vietos išgalėmis ir kitas parko vertybes stengtasi prižiūrėti. Į talką mokyklai ir seniūnijai vis daugiau įsijungia įkurtasis gamtos ir kultūros vertybių globai Panemunių regioninis parkas, pastaraisiais metais įrengęs turistams pažintinį taką su informacijos žymenimis. Ansamblis aprašytas ir vaizdu iš oro ir iš parko iliustruotas A. Semaškos („Pasižvalgymai po Lietuvą“,2004, psl.126-128).

Tačiau tokio didelio ir sudėtingo parko vien palaikomasis tvarkymas negalėjo aprėpti kaip visumos ir neišvengė nukrypimų. Todėl KVAD Tauragės padalinio tuometinio vadovo Vitkaus pranešime 2004-05-12 konferencijoje kritikuotas dėl erdvinės struktūros iškraipymo, nepakankamos ar nekvalifikuotos ryškiausių senmedžių globos bei genėjimo. Unikalaus ansamblio visuminiam tvarkymui ir naudojimui, laikantis tarptautinių Florencijos 1981m. chartijoje įtvirtintų istorinio kraštovaizdžio apsaugos reikalavimų, būtina tarpžinybiškai kooperuoti pastangas ir išteklius, kad būtų parengtas ir etapais įgyvendintas kompleksinis tyrimų, apsaugos, tvarkymo, restauravimo ir pritaikymo projektas. O iki tol būtina sustiprinti tausojančias apsaugines pastangas, glaudžiau bendradarbiaujant specialistams, kad išvengtume klaidų ir perlenkimų.

Pilies parko prieigose reikėtų parinkti vietą, kur susibūrę pilyje veikiančios mokyklos auklėtiniai galėtų pasodinti ąžuolų ir kitų parko tradicinių medžių grupę, simbolišką artėjančiam Lietuvos Vardo Tūkstantmečiui.

Iš parkotyrininko Kęstučio Labanausko kartotekos 

Daugiau apie šį renginį:

http://www.musulaikas.com/?id=6&nid=523

Nuotraukos iš renginio

Susitikimas Vilkaviškyje

Tradicija Lietuvoje tampantis Europos paveldo dienų gražus paminėjimas rugsėjo pabaigoje – gera proga nusiteikti šiems kilniems darbams

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo, trečius metus vykdančio edukacinių, meninių renginių ciklą „NACIONALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMUI – AKTYVI PILIETINĖ INICIATYVA“,

kartu su Lietuvos nacionaline UNESCO komisija, Sūduvos kraštovaizdžio išsaugojimo ir turizmo asociacija bei Vilkaviškio miesto bendruomene

2008 m. rugsėjo 26 d. 17 val. organizuoja susitikimą prie Vilkaviškio (Napoleono) dvaro (Vyskupo A. Karoso g. 11, Vilkaviškis)

17.30 val. Vilkaviškio parapijos salėje (Vytauto 83, Vilkaviškis) prasidės diskusija „Vilkaviškio dvaro šiandiena ir ateitis“

Dalyvaus: Asociacijos ir bendruomenės atstovai, parkų tyrinėtojas Kęstutis Labanauskas, VKP komisijos ekspertas Algimantas Gražulis ir kt.

o 19.30 val. prasidės spektaklis „Ilgėjimosi sonata“

Spektaklis „Ilgėjimosi sonata“ gimė iš poreikio prabilti į žiūrovą lyrine, amžinas vertybes teigiančia kalba. Tyliai skambant Čiurlionio muzikos motyvams aktoriai Diana Anevičiūtė ir Aleksas Kazanavičius jautriai veda žiūrovą dviejų talentingų žmonių – Sofijos ir Mikalojaus Konstantino – meilės išgyvenimų labirintais. Aktorius Aleksas Kazanavičius yra vienas iš žymiausių viduriniosios kartos Vilniaus Jaunimo teatro aktorių, kurio kūrybinėje biografijoje ne tik daugybė vaidmenų spektakliuose, bet ir kine bei televizijoje. Per paskutinius metus aktorius išgarsėjo kaip Kunigo vaidmens atlikėjas Algimanto Puipos filme pagal Jurgos Ivanauskaitės kūrybą „Nuodėmės užkalbėjimas“.

Aktorė Diana Anevičiūtė kuria Nacionaliniame dramos teatre. Ji yra ne tik spektaklio „Ilgėjimosi sonata“ aktorė, bet ir režisierė.

Šio spektaklio rodymą parėmė Kultūros Ministerija.

Veiks M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo kaupiama paroda „Aplankyti paveldo objektai“

Renginys ATVIRAS VISIEMS ir NEMOKAMAS

Vilkaviškio dvaras

Vilkaviškio kraštas yra nuėjęs labai kontrastišką istorijos kelią. Nuo visiško apleistumo, kai XIII-XVa. senieji didingi sūduvių genties įrengti piliakalniai neatlaikė gretimose prūsų žemėse įsitvirtinusio Kryžiuočių ordino nuolatinių Europos remiamų kryžiaus žygių puolimų, bet ir užkariautojai neįstengė kurtis, Lietuvai ilgam įsitvirtinus gynybai patogiame panemunių piliakalnių ruože, ir todėl kraštas apaugo tik medžioklėms naudojamomis ir kariuomenių pražygiuojamomis giriomis – iki palaipsnio didžiausio civilizacijos įsiviešpatavimo vėlesniais amžiais. Pasibaigus Kryžiuočių karams, o Ordiną sekuliarizavus, prasidėjo intensyvus šių girių kirtimas ir miško produktų eksportas į Vakarų Europą. Našiose Sūduvos kirtimų žemėse kūrėsi prekiniai dvarų ūkiai. Suklestėjusi kaimyninės Prūsijos, vėliau peraugusios į Vokietijos imperiją, ekonomika ilgam nulėmė šio krašto pelningą žemės ūkį. Susižavėjus našia žemėnauda, jau XIXa. dabartinis Vilkaviškio rajonas paliko mažiausiai miškinga Lietuvos dalis. Regis turėtų būti gausu dvarų ir tradicinių kaimo sodybų paveldo su istoriniais želdynais. Vien dvarų ir stambesnių palivarkų literatūroje rajono ribose nurodoma per 30. Deja, vos keletas jų, kaip ir nedaugelis senųjų kaimų sodybų, yra autentiškiau išlikę. Mat, praeities karai ir sukilimai bei po jų vykę staigios reformos, o ypač XXa. abu pasauliniai karai, po Antrojo vykę sovietinės represijos prieš atkaklią rezistenciją šiame krašte ir ūkininkų „išbuožinimas“ smarkiai deformavo šio krašto veidą. Žymiai pertvarkyta ir buvusio Vilkaviškio dvaro sodyba. Šaltinių teigimu, ji transformuota netaisyklingu geometrišku planu, užimanti 4 ha plotą. Gaila, knygoje „Lietuvos gamtos paminklai“ (psl.367) sumažintai nurodomas tik 1,5 ha plotas – gal supainiojus su kitu miesto parku? – deja, klaidingai parkas pristatomas kaip naujas, be savo praeities, vietoje Šeimenos teigiama tekanti upė „Žeimena“.

Šis dvaro parkas kompleksiniu vertinimu 493-as Lietuvoje ir 25-as Sūduvos regione. 1989-07-26 dvaras įtrauktas į laikinos apskaitos sąrašą; atkūrus Nepriklausomybę, suteiktas išaiškinamo paminklo IP878At statusas.

Bene labiausiai buvusį Vilkaviškio dvarą išgarsino karinės aplinkybės. Tačiau skirtingai nuo daugelio karų naikintų ar žalotų rajono dvarų, šiame vyko karinis organizacinis renginys. Ir ne bet koks – istorikų nuomone, dabartinėje Lietuvos teritorijoje tai buvo didžiausias kada nors buvęs kariuomenės susitelkimas vienoje vietoje. Kaip aprašyta B.Kviklio („Mūsų Lietuva“, t III-364), trumpiau 1938m. „Vadove po Lietuvą“ (psl.131), dvaro rūmuose 1812m., prieš pradėdamas lemtingąjį karą su Rusija, buvo apsistojęs Prancūzijos imperatorius Napoleonas I. Jis leido prie Vilkaviškio pailsėti savo Didžiajai armijai 4 dienas, o prieš pat žygį surengė paradą. Parke buvo žinomas akmeninis stalas, prie kurio posėdžiavo Napoleonas ir jo karvedžiai galutinio pasitarimo metu. Iš čia Didžioji armija patraukė į Rusiją trimis kryptimis: pagrindinė dalis – pro Kauną, kur persikėlė per Nemuną ties dabar Napoleono kalnu vadinamu Pajiesio piliakalniu; antroji dalis – į šiaurę, Rygos link, o trečioji – į pietus, susijungti Gardine su Napoleono brolio Vestfalijos karaliaus vedamu korpusu. Išlikę pasakojimai apie didelius vilkaviškiečių patirtus nuostolius tokiai milžiniškai armijai apsistoti, maitinti ir žirgus šerti…

1988 m. Vilkaviškio parkų lankstinuke „Parkai – gamtos paminklai” rašoma, kad parką senieji vilkaviškiečiai vadino „miesto sodu“; nurodyti jame esantys visuomeninės paskirties pastatai: vasaros estrada, kavinė. Minima ir tinkama parko priežiūra: „iškirsti sausuoliai, veja šienaujama, neužkrūmijusi. Parkas nedidelis, tačiau jaukus. Geras jo išplanavimas, neblogai parinkti medžiai“. Trumpų žinių pateikia A.Tauro „Mūsų parkai“ (psl.137 su nedidele 120 schema 1985m. būklės) Iš augalijos pažymimi, be savaiminių drebulių, klevų, liepų, beržų, ąžuolų, uosių, parke augantys pasodinti svetimžemiai kaštonai, robinijos, didžialapės liepos, kazokiniai kadagiai, grupės europinių maumedžių, dygiųjų sidabrinės formos eglių, iš retesnių – didžioji pocūgė ir popieržievis beržas. Beje, B. Kviklio buvo paskelbta iliustracija senos tuopos, teigiama, dar menančios Napoleono laikus.

Vilkaviškio parkas taip pat buvo įtrauktas į dvarų programą. Reikėtų tęsti jo tvarkymą su autorine priežiūra, papildžius tyrimais. Tai itin aktualu mažiausiai miškingos nuskurdintos gamtos rajonui, kad būtų išsaugota, kas dar išlikę gamtos ir kultūros paveldo. Būtų gražus tęsinys to išties pasigėrėtino žygdarbio, kuris buvo padarytas prieš 10 metų, atstačius Vilkaviškio katedrą, kaip dabar tai primena gražiai išleista prelato Vytauto Gustaičio ir grupės sudarytojų knyga „Atstatytai Vilkaviškio katedrai 10 metų, 1998-2008“. Tarp daugelio knygoje išsakytų atstatymo dalyvių ir liudininkų padėkos ir pasididžiavimo žodžių pacituosiu garbaus veterano pedagogo Juozo Čekanavičiaus, kaip jis sakosi, „kilminio vilkaviškiečio“ žodžius:…„Vyskupijos dvaras, sodas, senoji Katedra – kaip ypatinga istorinė Vilkaviškio dalis<…>mano prisiminimuose išlikusi šventa. Ir miestas šventas, ir jo žmonės, ir Katedra.<…> Atkurti ją buvo būtinybė – visų vilkaviškiečių pasididžiavimas…“ Antrina šioms mintims buvęs Vilkaviškio meras Dr. Jonas Mačys: „vilkaviškiečiai mena vietoje Katedros buvusį skverą. Sovietiniai okupantai ir jų vietiniai pakalikai galvojo amžiams palaidoję Katedrą, tačiau skaudžiai apsiriko…“ Nebetęsiant daugelio panašių atsiliepimų, galima būtų tik reziumuoti, jog žengtas puikus ryžtingas žingsnis neliktų vienintelis, o būtų garbingai tęsiamas kraštiečių, savo tarpe turėjusių gretą tokių Lietuvos šviesulių, kaip Tautos patriarchu pelnytai įvardytas aušrininkas Jonas Basanavičius, kurio sodyba Ožkabaliuose baigiama atstatyti ir puoselėjamas Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolynas, pasiaukojęs tautos žadinimui varpininkas Vincas Kudirka su paminklais ir muziejumi Kudirkos Naumiestyje bei Paežerių sodybos memorialine klėtimi, lietuvių kalbos gaivintojas Jonas Jablonskis, atgimimo sodybos etaloną ir meno turtus palikę broliai Petras ir Juozas Rimšos, vienas pirmųjų piktžolėtus istorijos dirvonus praplėšęs Vincas Pietaris bei dešimtys kitų. Pagaliau tiems, kurie apgailestavo dėl skvero išniekintos Katedros vietoje – ar nelaikas prasiplauti akis, suvokti, jog klaidų nesigailima – jos taisomos darbu. Ir vienas tokių bus – kaip dešimteriopa kompensacija – gražiai sutvarkytas Vilkaviškio dvaras su parku, o toliau – ir kitos vertingos sodybos bei istorinės vietos. Tradicija Lietuvoje tampantis Europos paveldo dienų gražus paminėjimas rugsėjo pabaigoje – gera proga nusiteikti šiems kilniems darbams. Jų su įkvėpimu imantis, kaip rodo gražūs pavyzdžiai, susitelktų prireikus ir visa Lietuva, kartais Europa, o gal ir žmonija…

Iš Kęstučio Labanausko kartotekos

Napoleono išgarsintą Vilkaviškio dvarą būtina išsaugoti

M. K. Čiur­lio­nio kul­tū­ros ir pa­vel­do fon­das tre­čius me­tus vyk­do edu­ka­ci­nių, me­ni­nių ren­gi­nių cik­lą „Na­cio­na­li­nio pa­vel­do iš­sau­go­ji­mui – ak­ty­vi pi­lie­ti­nė ini­cia­ty­va“.

Fon­das kar­tu su Lie­tu­vos na­cio­na­li­ne UNES­CO ko­mi­si­ja, Sū­du­vos kraš­to­vaiz­džio iš­sau­go­ji­mo ir tu­riz­mo aso­cia­ci­ja bei Vil­ka­viš­kio mies­to bend­ruo­me­ne rug­sė­jo 26 d., 17 val., or­ga­ni­zuo­ja su­si­ti­ki­mą prie Vil­ka­viš­kio (Na­po­leo­no) dva­ro (Vys­ku­po A. Ka­ro­so g. 11, Vil­ka­viš­kis).

17.30 val. Vil­ka­viš­kio pa­ra­pi­jos sa­lė­je pra­si­dės dis­ku­si­ja „Vil­ka­viš­kio dva­ro šian­die­na ir atei­tis“, ku­rio­je da­ly­vaus aso­cia­ci­jos ir bend­ruo­me­nės at­sto­vai, par­kų ty­ri­nė­to­jas Kęs­tu­tis La­ba­naus­kas, VKP ko­mi­si­jos eks­per­tas Al­gi­man­tas Gra­žu­lis ir kt., o 19.30 val. pra­si­dės spek­tak­lis „Il­gė­ji­mo­si so­na­ta“.

Įvai­rio­je li­te­ra­tū­ro­je dva­rų ir stam­bes­nių pa­li­var­kų Vil­ka­viš­kio ra­jo­no ri­bo­se nu­ro­do­ma per 30. De­ja, vos ke­le­tas jų, kaip ir ne­dau­ge­lis se­nų­jų kai­mų so­dy­bų, yra iš­li­kę au­ten­tiš­ki. Mat praei­ties ka­rai, su­ki­li­mai bei po jų vy­ku­sios stai­gios re­for­mos, o ypač – abu pa­sau­li­niai ka­rai bei po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro vy­ku­sios so­vie­ti­nės rep­re­si­jos prieš at­kak­lią re­zis­ten­ci­ją šia­me kraš­te ir ūki­nin­kų „iš­buo­ži­ni­mas“, smar­kiai de­for­ma­vo šio kraš­to vei­dą.

La­bai per­tvar­ky­ta ir bu­vu­sio Vil­ka­viš­kio dva­ro so­dy­ba. Šal­ti­nių tei­gi­mu, ji trans­for­muo­ta ne­tai­syk­lin­gu geo­met­ri­niu pla­nu, uži­ma 4 ha plo­tą. Gai­la, jog kny­go­je „Lie­tu­vos gam­tos pa­mink­lai“ (367 p.) nu­ro­do­mas tik 1,5 ha plo­tas – gal su­pai­nio­ta su ki­tu mies­to par­ku? Par­kas klai­din­gai pri­sta­to­mas kaip nau­jas, be sa­vo praei­ties, o Šei­me­nos upė va­di­na­ma Žei­me­na.

Vil­ka­viš­kio dva­ro par­kas pa­gal komp­lek­si­nį ver­ti­ni­mą yra 493-ias Lie­tu­vo­je ir 25-as Sū­du­vos re­gio­ne. 1989 m. lie­pos 26 d. dva­ras įtrauk­tas į lai­ki­nos ap­skai­tos są­ra­šą. At­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę jam su­teik­tas išaiš­ki­na­mo pa­mink­lo IP878At sta­tu­sas. Be­ne la­biau­siai bu­vu­sį Vil­ka­viš­kio dva­rą iš­gar­si­no ka­ri­nės ap­lin­ky­bės. Ta­čiau skir­tin­gai nuo ki­tų dau­ge­lio ka­rų nai­kin­tų ar ža­lo­tų ra­jo­no dva­rų, šia­me vy­ko ka­ri­nis or­ga­ni­za­ci­nis ren­gi­nys. Ir ne bet koks – is­to­ri­kų nuo­mo­ne, da­bar­ti­nė­je Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je tai di­džiau­sias ka­da nors bu­vęs ka­riuo­me­nės su­si­tel­ki­mas vie­no­je vie­to­je. Kaip ap­ra­šy­ta B.Kvik­lio („Mū­sų Lie­tu­va“, t. 3, 364 p.) bei 1938 m. „Va­do­ve po Lie­tu­vą“ (131 p.), dva­ro rū­muo­se 1812 m., prieš pra­dė­da­mas lem­tin­gą­jį ka­rą su Ru­si­ja, bu­vo ap­si­sto­jęs Pran­cū­zi­jos im­pe­ra­to­rius Na­po­leo­nas I. Jis lei­do prie Vil­ka­viš­kio sa­vo Di­džia­jai ar­mi­jai pail­sė­ti 4 die­nas, o prieš pat žy­gį su­ren­gė pa­ra­dą. Par­ke bu­vo ži­no­mas ak­me­ni­nis sta­las, prie ku­rio po­sė­džia­vo Na­po­leo­nas ir jo kar­ve­džiai ga­lu­ti­nio pa­si­ta­ri­mo me­tu. Iš čia Di­džio­ji ar­mi­ja pa­trau­kė į Ru­si­ją tri­mis kryp­ti­mis: pa­grin­di­nė da­lis – pro Kau­ną, kur per­si­kė­lė per Ne­mu­ną ties da­bar Na­po­leo­no kal­nu va­di­na­mu Pa­jie­sio pi­lia­kal­niu, ant­ro­ji da­lis – į šiau­rę, Ry­gos link, o tre­čio­ji – į pie­tus, kad Gar­di­ne su­si­jung­tų su Na­po­leo­no bro­lio – Vest­fa­li­jos ka­ra­liaus ve­da­mu kor­pu­su. Iš­li­kę pa­sa­ko­ji­mai apie di­de­lius vil­ka­viš­kie­čių pa­tir­tus nuo­sto­lius to­kiai mil­ži­niš­kai ar­mi­jai ap­si­sto­jus, nes rei­kė­ję ją mai­tin­ti ir žir­gus šer­ti…

1988 m. Vil­ka­viš­kio par­kų lanks­ti­nu­ke „Par­kai – gam­tos pa­mink­lai“ ra­šo­ma, kad par­ką se­nie­ji vil­ka­viš­kie­čiai va­di­no mies­to so­du, nu­ro­dy­ti ja­me esan­tys vi­suo­me­ni­nės pa­skir­ties pa­sta­tai: va­sa­ros est­ra­da, ka­vi­nė. Mi­ni­ma ir tin­ka­ma par­ko prie­žiū­ra: <…> „iš­kirs­ti sau­suo­liai, ve­ja šie­nau­ja­ma, neužk­rū­mi­ju­si. Par­kas ne­di­de­lis, ta­čiau jau­kus. Ge­ras jo su­pla­na­vi­mas, ne­blo­gai pa­rink­ti me­džiai“. Trum­pų ži­nių pa­tei­kia­ma A.Tau­ro kny­go­je „Mū­sų par­kai“ (137 p.). Iš au­ga­li­jos, be sa­vai­mi­nių dre­bu­lių, kle­vų, lie­pų, ber­žų, ąžuo­lų, uo­sių, pa­žy­mi­mi par­ke au­gan­tys sve­tim­že­miai kaš­to­nai, ro­bi­ni­jos, di­džia­la­pės lie­pos, ka­zo­ki­niai ka­da­giai, gru­pės eu­ro­pi­nių mau­me­džių, dy­gių­jų si­dab­ri­nės for­mos eg­lių, iš re­tes­nių – di­džio­ji po­cū­gė ir po­pier­žie­vis ber­žas. Be­je, B.Kvik­lio lei­di­ny­je bu­vo pa­skelb­ta se­nos tuo­pos, kaip tei­gia­ma, dar me­nan­čios Na­po­leo­no lai­kus, iliust­ra­ci­ja.

Vil­ka­viš­kio par­kas taip pat bu­vo įtrauk­tas į dva­rų pa­vel­do pro­gra­mą. Pa­pil­džius ty­ri­mus, rei­kė­tų tęs­ti jo tvar­ky­mą. Ma­žiau­siai miš­kin­gos, nu­skur­din­tos gam­tos ra­jo­nui tu­ri bū­ti itin ak­tua­lu iš­sau­go­ti dar iš­li­ku­sį gam­tos ir kul­tū­ros pa­vel­dą. Tai bū­tų gra­žus tę­si­nys to iš­ties pa­si­gė­rė­ti­no žyg­dar­bio, ku­ris bu­vo pa­da­ry­tas prieš 10 me­tų, at­sta­čius Vil­ka­viš­kio ka­ted­rą. Reik­tų, jog šis pui­kus ryž­tin­gas žings­nis ne­lik­tų vie­nin­te­lis ir bū­tų gar­bin­gai tę­sia­mas dar­bas, pa­ger­biant žy­mių kraš­tie­čių, Lie­tu­vos švie­suo­lių at­mi­ni­mą: Tau­tos pa­triar­chu pel­ny­tai įvar­dy­to auš­ri­nin­ko Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus, ku­rio so­dy­ba Ož­ka­ba­liuo­se bai­gia­ma at­sta­ty­ti ir puo­se­lė­ja­mas Lie­tu­vos tau­ti­nio at­gi­mi­mo ąžuo­ly­nas, pa­siau­ko­ju­sio tau­tos ža­di­ni­mui var­pi­nin­ko Vin­co Ku­dir­kos su pa­mink­lais ir mu­zie­ju­mi Ku­dir­kos Nau­mies­ty­je bei Pae­že­rių so­dy­bos me­mo­ria­li­ne klė­ti­mi, lie­tu­vių kal­bos gai­vin­to­jo Jo­no Jab­lons­kio, at­gi­mi­mo so­dy­bos eta­lo­ną ir me­no tur­tus pa­li­ku­sių bro­lių Pet­ro ir Juo­zo Rim­šų, vie­no pir­mų­jų pikt­žo­lė­tus is­to­ri­jos dir­vo­nus pra­plė­šu­sio Vin­co Pie­ta­rio bei de­šim­čių ki­tų. Pa­ga­liau tiems, ku­rie ap­gai­les­ta­vo dėl skve­ro iš­nie­kin­tos ka­ted­ros vie­to­je, ar ne lai­kas pra­si­plau­ti akis, su­vok­ti, jog klai­dos tai­so­mos dar­bu. Ir vie­nas to­kių bus – kaip de­šim­te­rio­pa kom­pen­sa­ci­ja – gra­žiai su­tvar­ky­tas Vil­ka­viš­kio dva­ras su par­ku, o to­liau – ir ki­tos ver­tin­gos so­dy­bos bei is­to­ri­nės vie­tos.

Tra­di­ci­ja Lie­tu­vo­je tam­pan­tis gra­žus Eu­ro­pos pa­vel­do die­nų pa­mi­nė­ji­mas rug­sė­jo pa­bai­go­je – ge­ra pro­ga nu­si­teik­ti šiems kil­niems dar­bams. Jų su įkvė­pi­mu iman­tis, kaip ro­do gra­žūs pa­vyz­džiai, su­si­telk­tų ir vi­sa Lie­tu­va, kar­tais Eu­ro­pa, o gal ir žmo­ni­ja…

Kęs­tu­tis LA­BA­NAUS­KAS, par­kų ty­ri­nė­to­jas

Reikšmingos praeities dvarui piešiama nauja ateitis

Vilkaviškio dvaras, dar vadinamas Napoleono dvaru, vėl atkreipė M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo dėmesį. Praėjusią vasarą gausų žiūrovų būrį sukvietė retro muzikos koncertas „… nuo Šabaniausko iki mūsų dienų“. Šiemet fondo renginys iš ciklo „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė pozicija“, organizuotas kartu su Sūduvos kraštovaizdžio išsaugojimo ir turizmo asociacija bei Vilkaviškio miesto bendruomene, tokio ažiotažo nesulaukė. Kuklus buvo būrelis, atvykęs į susitikimą prie dvaro ir į parapijos salėje vykusią diskusiją „Vilkaviškio dvaro šiandiena ir ateitis“. Nacionalinio dramos teatro aktorė Diana Anevičiūtė bei Jaunimo teatro aktorius Aleksas Kazanavičius spektaklį „Ilgėjimosi sonata“ vaidino irgi tik šiek tiek daugiau nei porai dešimčių žiūrovų.

Svarbiausia – judesys

Sūduvos kraštovaizdžio išsaugojimo ir turizmo asociacijos pirmininkas, Vilkaviškio miesto bendruomenės narys Vytautas Lekešius mėgsta pabrėžti, jog vanduo neteka tik po gulinčiu akmeniu. Taigi, reikia džiaugtis bet kokiu judesiu. Ne išimtis – ir minėtas renginys.

Malonu, kad susirinkusiuosius prie dvaro pasitiko nušienauta, gražiai prižiūrima sodo veja. Krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas vaizdžiai apibūdino, kaip 1812 metų birželį į šį dvarą atvažiavo Prancūzijos imperatorius Napoleonas I: „Briką traukė baltas žirgas ir jo vardas buvo… Maskva.“

Keturias dienas miesto apylinkėse buvo įsikūrusi 250 tūkstančių prancūzų armija. Kaip teigė svečias Kęstutis Labanauskas, istorikai mano, kad tai buvo didžiausias kada nors dabartinėje Lietuvos teritorijoje, vienoje vietoje, buvęs kariuomenės susitelkimas. A. Žilinskas daugiausia klausimų sulaukė apie dvaro teritorijoje stovėjusį akmeninį stalą, prie kurio, prieš pradėdamas karą su Rusija, posėdžiavo Napoleonas ir jo armijos štabas. Šimtametę liepą ir po ja buvusią akmeninę girnapusę dabar mena tik 1934 metais daryta ir muziejuje saugoma nuotrauka. Nežinia kur dingusio akmeninio stalo paieškos sėkmės neatnešė.

Pasinaudoti jubiliejumi

Artėja 2012-ieji, kai sukaks 200 metų nuo prancūzų armijos žygio. Žvalgydamiesi po teritoriją, susirinkusieji patarinėjo, kur būtų galima pastatyti šiam neeiliniam įvykiui skirtą paminklinį ženklą. Jau dabar Vilkaviškio (Napoleono) dvaru domimasi net tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Sunku patikėti, bet, kaip rodo svečių viešnagės Krašto muziejuje, žinančių Vilkaviškio dvarą yra net mažutėje salelėje tarp Afrikos ir Madagaskaro.

Konferencijos metu buvo išsakyta daug minčių apie kompleksinį požiūrį į dvaro ateitį. Apie tai kalbėjo M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo rėmėjas, parkų tyrinėtojas Kęstutis Labanauskas, jau minėti Vytautas Lekešius, Antanas Žilinskas. Taip pat kalbėjo Vilkaviškio miesto bendruomenė pirmininkas Petras Žilionis, bendruomenės narė Jovita Žardeckienė, Savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus vedėja Ina Blauzdžiūnienė ir kt.

Buvo pabrėžta, jog nedovanotina būtų nepasinaudoti proga suteikti Vilkaviškiui tarptautinio skambesio. Juk tas keturias dienas, kai dvare buvo apsistojęs Napoleonas, Vilkaviškis buvo tarsi Prancūzijos sostinė, kurioje imperatorius priiminėjo žymiausius to meto savo ir kitų šalių veikėjus. Taigi galima tikėtis, kad minint 200-ąsias žygio metines svečių sulauks ir Vilkaviškis, o ne vien Drezdenas, Poznanė, Torūnė, Gdanskas ar Vilnius, kur taip pat ne vieną dieną stovėjo prancūzų ir jų sąjungininkų kariuomenė, traukusi „pamokyti“ per didelę įtaką to meto Europai dariusią Rusiją.

Pokalbio dalyviai sakė, jog tai nereiškia, kad pritariama konfliktų sprendimui ginklu. Paprasčiausiai – Sūduvai Napoleono epocha yra ypač reikšminga. 1806 metais prancūzai privertė iš Užnemunės pasitraukti vokiečius, joje įsigaliojo Napoleono kodeksas, mūsų krašte anksčiau nei likusioje Lietuvos dalyje buvo panaikinta baudžiava. Tai sudarė sąlygas turtėti valstiečiams, leisti į mokslą vaikus, kurie vėliau per jo šviesą nešė Lietuvai tautinį atgimimą.

Natūralus ryšys

Dalydamiesi mintimis apie veiklą, kuri natūraliai sietųsi su Vilkaviškio dvaru, kalbėjusieji minėjo ir gerokai vėlesnį nei Napoleono žygis laikotarpį, kai dvare buvo įsikūrusi vyskupija, ir ankstesnį, siekiantį XVIII amžių. Jei tikėtume, kad gyvenime viskas turi ryšį, tai galima sakyti, jog ne atsitiktinai pernai pirmą kartą visuomenės dėmesį į dvarą atkreipė muzikinis renginys. Juk dvaro šeimininkais yra buvę ir Oginskių giminės atstovai. Vilkaviškį valdęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio etmonas Mykolas Oginskis buvo garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ autoriaus Mykolo Kleopo Oginskio dėdė. Taigi kultūrinės programos Vilkaviškio dvaro aplinkoje galėtų sėkmingai konkuruoti su vykstančiomis Paežeriuose.

Piešiant gražias vizijas, kokios veiklos kryptys atgaivintų reikšmingos praeities Vilkaviškio dvarą, buvo kalbama apie bendradarbiavimą su užsienyje gyvenančiais ir Vilkaviškiui bei jo istorijai neabejingais garsiais žmonėmis. Svarbiausia, kad ir vietoje būtų žmogus ar jų grupė, nusiteikusi ne tik iškelti idėjas, bet ir jas įgyvendinti.

Vizijos ir problemos

Vizijų iš tiesų yra puikių. Pavyzdžiui, manoma, kad dvare tiktų įkurti muziejų. Bet dvaras privatizuotas, visi butai yra gyventojų nuosavybė. Nepanašu, kad jie norėtų išsikelti, o ir milijonų išpirkti jų butus nėra. Vis dėlto buvo siūloma organizuoti gyventojų apklausą. Gal vienas kitas ir susigundytų įsikurti kitur? Pradžioje juk užtektų išpirkti keletą butų ir įsteigti muziejaus filialą. Bet pirmiausia kyla klausimas, kaip apskritai neleisti sunykti privačia nuosavybe tapusiam dvaro pastatui (stogui, perdengimams ir kt.). Po pernykščio renginio Savivaldybė rado galimybių paskirti 50 tūkstančių litų ikiprojektiniams tyrinėjimams ir kolonų remontui. Bet tai tik lašas jūroje.

Didesnių problemų gal nekils paminkliniu ženklu įamžinant tai, jog dvare buvo apsistojęs Napoleonas. Nors, kita vertus, jau taip pat nėra ko lūkuriuoti, nes tam irgi reikia lėšų, detaliųjų ir kitokių planų, projektų, kaip sutvarkyti teritoriją, kur ir ką statyti, kokį medį iškirsti, kokį pasodinti ir t. t.

Birutė PAVLOVIENĖ, „SANTAKA“, Vilkaviškio krašto laikraštis (2008 m. Spalio 7 d. Antradienis)

Nuotraukos iš renginio

Keturios iškilios progos

Rugsėjo 22-oji kalendoriaus lapelyje pažymėta kaip Baltų vienybės diena, o Saulė pasiekia rudens lygiadienio tašką

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, trečius metus vykdantis edukacinių, meninių renginių ciklą „NACIONALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMUI – AKTYVI PILIETINĖ INICIATYVA“,

Rugsėjo 22 d.,

12 val. Gėlių padėjimas ant M. K. Čiurlionio kapo (Rasų kapinėse).

13 val. Gėlių padėjimas prie L. Stuokai-Gucevičiui skirtos paminklinės lentos.

Šv. Stepono bažnyčia (Geležinkelio g. 39).

19 val. Vilniaus Rotušėje (Didžioji g. 31)

organizuoja renginį skirtą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo 133 – sioms metinėms,

Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimimo 255 – sioms metinėms,

Baltų vienybės dienai ir Europos paveldo dienoms.

Renginyje dalyvaus:

solistai – Aušra Liutkutė (sopranas), Vilija Mikštaitė (mecosopranas), Deividas Staponkus (baritonas), Martynas Švėgžda von Bekkeris (smuikas),

Renata Milašiūtė – Drungilienė (fortepijonas); Folkloro ansamblis „Kupolė“;

Fortepijoninis trio „Kaskados“.

Renginio vedėjas muzikologas Viktoras Gerulaitis.

Veiks M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo kaupiama paroda „Aplankyti paveldo objektai“.

Renginys ATVIRAS VISIEMS ir NEMOKAMAS

Baltų vienybės dieną pasitinkant

Rugsėjo 22-oji kalendoriaus lapelyje pažymėta kaip Baltų vienybės diena. Šiandienos pasaulyje baltų kalbomis, kurios yra vienos archajiškiausios indoeuropietiškoje šeimoje, tekalba lietuviai ir latviai. Prie rytinės Baltijos jūros pakrantės neatmenamais laikais įsikūrę žmonės sukūrė savitą kultūrą; jų gentis siejo ne tik bendra kalba, bet ir panaši gyvensena, kraujo giminystės ryšiai, artimos darbų ir švenčių tradicijos, šeimos papročiai. Tikriausiai ir prigimtinės religijos bruožai buvo vienodi. Baltų genčių telkimasis į stambesnius junginius, vėliau – ir į valstybes – sudėtingų ir ilgų socialinių bei istorinių procesų išdava. Istorijos vingiuose baltų apgyvendinta teritorija labai susiaurėjo, daugelis genčių asimiliavosi kituose etnosuose, apskritai išnyko, palikdamos tik vietovardžius. Tačiau XV a. baltai sugebėjo sukurti valstybę, plotu didžiausią Europoje.

Baltų vienybės diena pažymi labai svarbią datą – 1236 m. įvykusį Saulės mūšį, kuriame baltų gentys sutelktomis pastangomis nugalėjo labai pavojingą agresorių – Livonijos ordino riterius. Mūšis įrodė baltų vienybės galią ir svarbą, paskatino valstybingumo raidą, padėdamas pamatus Mindaugo karalystei. Lietuva susivienijo, pateikdama paraišką tapti Europos šalių šeimos nare. Tačiau tą teisę teko dar ne kartą įrodinėti nuožmiose kovose tiek su vakarų galybėmis, tiek su rytų kaimynais. Istorija ne kartą skaudžiai baudė už baltiškosios vienybės stoką. XX a. istorija taip pat atnešė skaudžių praradimų: Lietuvos ir Latvijos – vienintelių baltų valstybių teritorija teriota ir plėšta, o tautiečių kaulai išbarstyti Sibiro platybėse…

Baltų vienybės dieną sureikšmina ir kitos su šia data susijusios sukaktys. Įdomu ir svarbu, kad jos reprezentuoja tiek lietuvių kultūros savitumą, tiek jungtį su bendraeuropine kultūra. Tai pirmiausia ryškiausios XX a. pradžios meno žvaigždės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 133-ioji gimimo sukaktis. M.K.Čiurlionio kūryba spalvomis ir linijomis, garsų dermėmis įvedė lietuvių liaudies meno tradicijas į modernaus pasaulio kultūrinę erdvę, stulbindama genialiomis pasaulėrėdos įžvalgomis. Tądien minima ir iškiliausio mūsų architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus 255-oji gimimo sukaktis (tiksli data nežinoma). L.Stuokos-Gucevičiaus klasicistinė architektūra harmoningai įsiterpė į sostinės gotikinių ir barokinių formų bei supančios gamtos vienovę, atversdama naują puslapį Vilniaus urbanistinėje raidoje. Jo projektuotoje Arkikatedroje gaudžia geriausio XIX a. meistro Jono Radavičiaus vargonai. Šiais metais sukanka 600 metų nuo šio įstabaus instrumento atsiradimo Lietuvoje. Istoriniai vargonai, kurių mūsų krašte priskaičiuojama iki 450, yra itin vertingas kultūros paveldas. Jų tarpe išsiskiria meistro Adomo Gotlybo Casparinio Karaliaučiuje 1776 m. pagaminti Vilniaus šv. Dvasios bažnyčios vargonai. Vilnietiškasis instrumentas vienintelis Europoje išliko neperdirbtas ir nesudarkytas iš garsiosios vargonų meistrų Casparinių dinastijos gaminių. Todėl restauruojant juos, daroma ir kopija Ročesterio universiteto (JAV) muzikos mokyklai. Prisimintina, kad vargonavimas skiria rytų ir vakarų krikščioniškąsias tradicijas, o vargonai – tai aukščiausio lygmens miestietiškosios kultūros požymis. Pažymint paminėtąją sukaktį, šių metų Europos paveldo dienos, vykstančios rugsėjo 19-28 dienomis Europos Tarybos programos rėmuose, skirtos istoriniams vargonams. Tuo tikimasi pažadinti visuomenės dėmesį šiai sakraliojo paveldo daliai, paskatinti istorinių vargonų tvarkymą, restauravimą ir kuo dažnesnį naudojimą.

Gamta taip pat puošia Baltų vienybės dieną: rugsėjo 22 d. 18 val. ir 46 min. Saulė pasiekia rudens lygiadienio tašką. Tada Lietuvoje ir ištinka pirmosios gilios šalnos, nubalinančios rytmečiais žolę ir rasos karoliukais padabinančios voratinklius. Greit rudens spalvų šėlsmas užlies parkus, kalvas ir klonius…

2008 m. rugsėjo 22 d., nuo 19 val., Vilniaus Rotušėje M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, trečius metus vykdantis projektą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“, organizuoja renginį šioms keturioms iškilioms progoms paminėti. Renginyje dalyvaus šie solistai – Aušra Liutkutė (sopranas), Vilija Mikštaitė (mecosopranas), Deividas Staponkus (baritonas), Martynas Švėgžda von Bekkeris (smuikas), Renata Milašiūtė-Drungilienė (fortepijonas); folkloro ansamblis „Kupolė“ bei fortepijoninis trio „Kaskados“ – Albina Šikšniūtė, Rusnė Mataitytė ir Edmundas Kulikauskas. Renginį ves muzikologas Viktoras Gerulaitis. Veiks M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo kaupiama paroda „Aplankyti paveldo objektai“.

Renginys atviras visiems ir nemokamas.

Etnologas, profesorius Libertas Klimka

Nuotraukos iš renginio

Pagerbtas Vytauto Pociūno atminimas

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas kviečia pagerbti žuvusio Lietuvos saugumo pulkininko Vytauto Pociūno atminimą

Rugpjūčio 22 d., penktadienį, 12 val., Daukanto aikštėje, Vilniuje

„Prieš dvejus metus Baltarusijoje žuvo Lietuvos saugumo pulkininkas Vytautas Pociūnas. Nors Lietuvos pareigūnai teigia, kad ištirti pulkininko žūties aplinkybes – valstybės garbės reikalas, tai iki šiol nepadaryta“ – teigiama Piliečių Santalkos išplatintame pranešime. Jame taip pat informuojama, kad Piliečių Santalka ir M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas kviečia šių metų rugpjūčio 22 dieną, penktadienį, 12 valandą, Daukanto aikštėje, Vilniuje pagerbti Vytauto Pociūno atminimą.

Grieš Martynas Švėgžda von Bekkeris.

Dainuos folkloro ansamblis „Kupolė“ (vadovas A. Bernatonis, Kaunas).

Nuotraukos iš renginio

 

 

 

Renginiai Salų dvare

Skambant Čiurlionio muzikos motyvams aktoriai Diana Anevičiūtė ir Aleksas Kazanavičius jautriai veda žiūrovą dviejų talentingų žmonių – Sofijos ir Mikalojaus Konstantino – meilės išgyvenimų labirintais

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo, trečius metus vykdančio edukacinių, meninių renginių ciklą „NACIONALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMUI – AKTYVI PILIETINĖ INICIATYVA“, bei tarptautinės kalbotyros vasaros stovyklos Academia Grammaticorum Salensis Quinta

Atidaromasis vakaras Salų dvare

(Salos, Kamajų seniūnija, Rokiškio rajonas)

Rugpjūčio 4 d., 18 val.

Spektaklis „Ilgėjimosi sonata“

Spektaklis „Ilgėjimosi sonata“ gimė iš poreikio prabilti į žiūrovą lyrine, amžinas vertybes teigiančia kalba. Tyliai skambant Čiurlionio muzikos motyvams aktoriai Diana Anevičiūtė ir Aleksas Kazanavičius jautriai veda žiūrovą dviejų talentingų žmonių – Sofijos ir Mikalojaus Konstantino – meilės išgyvenimų labirintais. Aktorius Aleksas Kazanavičius yra vienas iš žymiausių viduriniosios kartos Vilniaus Jaunimo teatro aktorių, kurio kūrybinėje biografijoje ne tik daugybė vaidmenų spektakliuose, bet ir kine bei televizijoje. Per paskutinius metus aktorius išgarsėjo kaip Kunigo vaidmens atlikėjas Algimanto Puipos filme pagal Jurgos Ivanauskaitės kūrybą „Nuodėmės užkalbėjimas“. Aktorė Diana Anevičiūtė kuria Nacionaliniame dramos teatre. Ji yra ne tik spektaklio „Ilgėjimosi sonata“ aktorė, bet ir režisierė.

ir Uždaromasis vakaras Salų dvare

Rugpjūčio 9 d., 18 val.

Koncertas „Jausmai ir širdis“ (populiarių retro dainų ir muzikos koncertas)

Atlikėjai:

Nacionalinės pažangos premijos laureatas Virgilijus Noreika (tenoras),

LNOBT solistė Jovita Vaškevičiūtė (mecosopranas)

bei Instrumentinis trio: Povilas Jaraminas (pianinas),

Jaroslavas Cechanovičius (gitara), Zigmas Žukas (kontrabosas).

Veiks M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo kaupiama paroda „Aplankyti paveldo objektai“

Renginiai ATVIRI VISIEMS ir NEMOKAMI

Trumpa istorija:

Salų dvaras„Salos iš tiesų miniatiūrinė Lietuva“, turbūt ne vienam kiltų tokia mintis, žvelgiant į Eugenijaus Stumbrio Salų kaimelio nuotrauką. Šioje unikalioje ir nuostabaus kraštovaizdžio Dviragio ežero saloje, iš paukščio skrydžio primenančioje Lietuvos žemėlapio kontūrus, įsikūręs vienas gražiausių Lietuvos dvaru.

Salų dvaro sodyba su parku sudaro 12 ha. Tai viena iš dviejų dvaro sodybų, įrašytų į naująjį respublikinį kultūros vertybių registrą. Tikslių duomenų nėra, tačiau manoma, kad klasicistinius Salų dvaro rūmus Ignotas Morikonis statė XVIII ir XIX a. sandūroje, projekto autorius – italų architektas Pietro de Rosi.

PENKTOJI SALŲ VASAROS AKADEMIJA – NE TIK MOKSLUI

Jau penkti metai iš eilės rengiamų Salų kalbotyros vasaros mokyklų projektas Academia Grammaticorum Salensis, kuris pasirodė esąs sėkmingas. Idėją surengti Salose šiuolaikinės kalbotyros kryptis pristatančią mokyklą pasiūlė iš Belgijos kilęs lingvistas profesorius Akselis Holvoetas, kuris, apsigyvenęs Lietuvoje ir įsitraukęs čia į akademinį darbą, patyrė, kad naujos lingvistinės teorijos dar nepakankamai žinomos Lietuvos mokslinei bendruomenei ir netaikomos lietuvių kalbos tyrimams. Buvo sumanyta be šeimininko likusiam (paskutinis buvo pradinė mokykla) Salų dvarui įkvėpti naujos gyvybės ir imti jame kas vasarą rengti neformalius savaitinius mokslininkų susibūrimus, o tiksliau – kalbotyros mokyklas, suteikiančias akademiniam jaunimui (o ir dažnam vyresnio amžiaus kalbininkui) galimybę ne tik gražioje dvaro aplinkoje pabendrauti su kolegomis, bet ir pasisemti čia naujų šiuolaikinės kalbotyros žinių. 2003 m. įvykusi pirmoji Salų Akademija buvo savotiškas eksperimentas: buvo nedrąsu, netgi baugu, ar dalyviai nesibodės ne itin gerų buitinių sąlygų, būta abejonių, ar lietuvių kalbininkai susidomės užsieniečių skaitomomis įvairių Lietuvos universitetuose ne itin praktikuojamų kalbotyros krypčių – tipologijos, generatyvinės gramatikos, kognityvinės semantikos, laringalų teorijos ir kt. – paskaitomis, ar jiems rūpės Salose numatomos svarstyti naujosios lietuvių kalbos gramatikos problemos. Tačiau pirmųjų metų sėkmė pranoko visus lūkesčius: paaiškėjo, kad naujosios lingvistinės idėjos iš tiesų daug kam rūpi. Žinia apie Academia Salensis pasklido po Lietuvą ir artimąjį užsienį, ši mokykla tapo kasmetiniu ir labai laukiamu renginiu, pritraukiančiu vis daugiau dalyvių. Džiugu, kad jauni doktorantai, Salose klausę paskaitų, renkasi naujas disertacijų temas, stebėdamiesi prisipažįsta nemanę, jog „net ir sintaksė gali būti įdomus dalykas“. Salose skaitytų paskaitų pagrindu pradėta leisti knygų serija Bibliotheca Salensis, kurioje spausdinami atskirų lingvistinių teorijų įvadai užpildo lietuviškos kalbinės literatūros spragas. Specialiai šiai serijai parašytos knygos verčiamos į lietuvių kalbą. Šių vertimų nauda keleriopa: supažindinant su naujomis teorijomis bei sąvokomis kartu kuriama ir nauja lietuvių kalbotyros terminija. Jau yra išleistos trys serijos knygos: Bohumilo Vykypělo Hjelmslevo glosematika ir baltų kalbų fonologija (2006), Wojciecho Smoczyńskio Laringalų teorija ir lietuvių kalba (2006) ir Irenos Sawickos Arealinės fonetikos (fonetinės geografijos) įvadas Pietryčių Europos fonetinių problemų pagrindu (2007). Šiuo metu baigtas versti dviejų dalių Vladimiro Plungiano veikalas Gramatinės tipologijos įvadas. Rengiamos ir kitos knygos (Antonas Zimmerlingas baigia rašyti knygą apie žodžių tvarkos problematiką gramatikoje, šių metų Salų akademijos dėstytojas Pawełas Rutkowskis žada parašyti generatyvinės gramatikos įvadą).

Salų vasaros mokyklose paskaitas ligi šiol jau yra skaitę lingvistai iš Rusijos, Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, Šveicarijos ir Danijos, šių paskaitų klausyti ir dalyvauti mokslinėse diskusijose bei kultūriniuose renginiuose atvyksta studentai, doktorantai ir jauni mokslininkai ne tik iš Lietuvos akademinių centrų, bet ir iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Čekijos, Vokietijos ir Latvijos. Šie kasmetiniai kalbininkų forumai, skleisdami Lietuvoje šiuolaikinės lingvistikos teorijas, tapo vieta, per kurią į mūsų šalį atkeliauja naujos idėjos, žadančios atgimimą lietuvių kalbotyrai.

Malonu, kad mokykla stiprėdama sulaukia didesnės ar mažesnės paramos iš įvairių institucijų: Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos, praėjusiais metais buvo gautas finansavimas iš Europos sąjungos, Bibliotheca Salensis leidybą Rezervo fondo lėšomis ne kartą yra parėmusi Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o praėjusiais ir šiais metais rengiant mokyklą prisidėjo ir Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas. Renginį palaiko Rokiškio rajono Kamajų seniūnija bei Salų bendruomenė.

Naujų lingvistinių idėjų generavimas – tai tik viena medalio pusė Salų vasaros mokyklų veikloje. Siekdama išlaikyti pusiausvyrą, vis didesnių ambicijų įgyja kultūrinė renginio dalis: ištikimais Academia Salensis bičiuliais jau tapo Kauno styginių kvartetas, Nijolės ir Vitalijaus Mazūrų Paršiuko Ikaro lėlių teatras, Salų bažnyčioje koncertą rengia vargonininkė Renata Marcinkute Lesieur, fleitininkas Dainius Radziukynas ir solistė Skaidra Jančaitė (sopranas). Kultūrinę programą dar labiau praturtino bendradarbiavimas su M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondu, vežančiu savo renginius į įvairius Lietuvos dvarus ir taip atkreipiančiu vietos bendruomenių ir valdžios dėmesį į nepatenkinamą, o kartais ir visai apverktiną jų būklę. Praėjusiais metais Fondas dalyvavo ketvirtosios Salų kalbotyros mokyklos Academia Grammaticorum Salensis Quarta atidaryme, surengė diskusiją Šiaurės Rytų Aukštaitijos regiono paveldo išsaugojimo tema ir koncertą „Sakralinės muzikos ir poezijos valanda“ (atlikėjai Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Dainius Puišys (baritonas), Virginija Survilaitė (vargonai), eiles skaitė aktorė Jūratė Vilūnaitė). Šiemet, M.K. Čiurlionio kultūros ir fondas kartu su ketinančia prisijungti prie šių renginių Lietuvos kaimo sporto ir kultūros asociacija „Nemunas“, penktosios Salų kalbotyros mokyklos Academia Grammaticorum Salensis Quinta Atidarymui (rugpjūčio 4d.,18val.) atveš spektaklį „Ilgėjimosi sonata“, sukurtą pagal S. Čiurlionienės laiškus (režisierė ir aktorė Diana Anevičiūtė, aktorius Aleksas Kazanavičius), o Uždarymo vakarui (rugpjūčio 9d.,18val.) – koncertą „Jausmai ir širdis“, kuriame dalyvaus Nacionalinės pažangos premijos laureatas Virgilijus Noreika (tenoras), LNOBT solistė Jovita Vaškevičiūtė (mecosopranas), instrumentinis trio: Povilas Jaraminas (klavišiniai), Jaroslavas Cechanovičius (gitara) ir Zigmas Žukas (kontrabosas). Taip pat ketinama surengti pasitarimą apie Salų dvaro ateitį ir galimybę pritaikyti dvarą mokslo ir kultūros renginiams, konferencijoms, koncertams bei paskatinti savivaldybės administraciją daugiau dėmesio skirti šiam unikaliam gamtos ir kultūros paminklui.

Kasmet Salose savaitei įsikuriantys įvairių šalių mokslininkai pažadino ir vietos gyventojų patriotinius jausmus bei pilietinę sąmonę. Anot Salų bendruomenės pirmininkės Zitos Levaškevičienės, „tai jūs mums parodėt, kokią turime vertybę“. Gyventojai, kasmet svetingai priimantys Academia Salensis dalyvius, įkūrė bendruomenę, ėmė aktyviai domėtis dvaro likimu, juo rūpintis, siekti glaudesnio ir atviresnio bendradarbiavimo su Rokiškio savivaldybe, kuriai dvaras šiuo metu yra pavaldus.

Salų kalbotyros vasaros mokyklų rengėjų pavyzdžiu seka ir kiti mokslo ir menų centrai: Salų dvare stovyklas, plenerus, konferencijas yra jau yra surengę – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilniaus dailės akademija, Čiurlionio meno mokykla, – ir sąrašas vis ilgėja.

Dr. Gina Kavaliūnaitė, Lietuvių kalbos instituto kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus mokslo darbuotoja

Nuotraukos iš renginio

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Beržoro Šv.Vyskupo Stanislovo bažnyčioje

Talkininkai ir visi norintys kviečiami į atvirą renginį Šv. Vyskupo Stanislovo bažnyčioje Beržore, Plungės rajone

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, trečius metus tęsdamas nekomercinių, edukacinių, meninių renginių ciklą „NACIONALINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMUI – AKTYVI PILIETINĖ INICIATYVA“, kartu su Žemaitijos nacionalinio parko direkcija

2008 m. liepos 25 d., 17.00 val. organizuoja TALKĄ Plokštinės miške partizanų buvimo vietose.

Norintiems dalyvauti talkoje ieškoti talkos koordinatorės Aldonos Kuprelytės (ŽNP), tel.: 8 698 12287.

2008 m. liepos 27  d., 12.00 val.

Beržoro Šv. Vyskupo Stanislovo bažnyčioje

(Beržoras, Platelių seniūnija, Plungės rajonas, Žemaitijos nacionalinis parkas)

pristato Lietuvos veterinarijos akademijos folkloro ansamblio „KUPOLĖ“ (vadovas Antanas Bernatonis) atliekamą programą „LIETUVOS PARTIZANŲ DAINOS“.

Veiks Fondo kaupiama grafikos darbų paroda „Aplankyti paveldo objektai“.

Renginys ATVIRAS VISIEMS ir NEMOKAMAS

Partizanų takais Plokštinėje

Pokario kovos neaplenkė ir Plokštinės miškų netoli Platelių. Liepos mėnesį čia organizuojama talka partizanų buvimo vietose. Talkininkai kviečiami tvarkyti ,,Vanagų” stovyklą Plokštinė miške, markapius Paburgėje ir Andriuškaičių kaime, kur palaidoti partizanai, Alkos rinktinės vado Stasio Bedaukio žuties vietą. Talkininkus, liepos 25 dieną (penktadienį), 17 val. kviečiame susirinkti prie kelio Plungė-Plateliai posūkio į Plokštinės raketinę bazę. Organizatoriai – M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas bei Žemaitijos nacionalinio parko administracijos kultūros paveldo skyrius. Šiais metais tai keturioliktasis M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo renginys, vykdant edukacinį, paveldosauginį, meninį projektą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva 2008“. Po talkos, liepos 27 dieną (sekmadienį), 12 val. talkininkai ir visi norintys kviečiami į atvirą renginį Šv. Vyskupo Stanislovo bažnyčioje Beržore (Platelių seniūnija, Plungės rajonas). Čia folkloro ansamblis „Kupolė“ (vadovas Antanas Bernatonis) atliks programą „Lietuvos partizanų dainos“. Programos metu yra skaitomi partizanų laiškai mylimosioms, mamoms, seserims, skaitomi prisiminimai apie rezistencinį laikotarpį, yra perpasakojami amžininkų pasakojimai, kuriuos skaito profesionalūs aktoriai ir patys dainininkai. Į tarpus, istorinę, lyrinę, meilės ir apskritai dramatišką jauseną ir nuotaiką iliustruoja partizanų dainuotos dainos ir muzika – viskas atliekama gyvai. Taip pat bus pristatyta M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo kaupiama grafikos darbų paroda „Aplankyti paveldo objektai“.

1944 m. rugpjūčio 15-25 dienomis prie Platelių ežero buvo surengti LLA ,,Vanagų” karinių dalykų ir partizanų taktikos mokymai. Po to visi ,,vanagai” buvo gen. Motiejaus Pečiulionio-Miškinio prisaikdinti. Buvo perskaitytas LLA vadovybės įsakymas grįžti į gimtąsias vietas ir vykdyti pasipriešinimą.

Netoli buvusios raketinės bazės senuosiuose Paburgės markapiuose yra palaidoti du partizanai, žuvę 1948 metais per sekmines Plokštinėje netoli Zuikdoubės. Partizano pavardė nėra žinoma. 1989m. kapeliuose Stasys Jundulas pastatė atminimo kryžių. Kituose markapiuose Andriuškaičių kaime, palaidotas partizanas Edvardas Balsys (1915-1947 m.). Partizanui pastatytas paminklas, kapeliuose 1991 m. Stasys Jundulas pastatė kryžių. Už Skyplaičių ežero, Paburgės kaime 1952 metais liepos 7 dieną buvo nušautas Alkos rinktinės vadas (nuo 1945 m.) Stasys Bedaukis ir partizanė Stasė Miklovaitė. Žūties vietoje pastatytas paminklas.

Aldona Kuprelytė, Žemaitijos nacionalinio parko Kultūros paveldo skyriaus vedėja

Nuotraukos iš renginio: