Čiulų (Jono Povstanskio) dvaras (Molėtų raj.)

Į Čiulų dvarą atsivežamas lietuviškų, širdžiai brangių dainų koncertas „Nu Lietuva, nu Dauguva“, perpintas Vydūno kūrybos tekstais, M. K. Čiurlionio preliudais ir mazurkomis

Čiulų dvaras: „Nu Lietuva, nu Dauguva”

2007-08-20

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, antrus metus tęsdamas projektą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva 2007 – ieji”, keliauja po Lietuvos dvarus, skleisdamas muziką, veždamas parodas, pasakodamas vietinėms bendruomenėms apie jų apskrityje esantį dvarą, jo istoriją, čia gyvenusius didžius, garsius, Lietuvai nusipelniusius žmones. Rugpjūčio 26 d. Fondas atvyksta į Čiulų dvarą, atsiveždamas lietuviškų, širdžiai brangių dainų koncertą „Nu Lietuva, nu Dauguva“, perpintą Vydūno kūrybos tekstais, M. K. Čiurlionio preliudais ir mazurkomis.

Gaila, bet ne kiekvieno dvaro istorija iškalbinga ar pateikianti daug faktų apie savo praeitį. Fondas jau yra aplankęs 25 paveldo objektus, iš jų – 21 dvaras. Apie kai kuriuos galima rašyti istorines knygas, kai kurie – tylūs ir pasislėpę užmarštyje. Vienas iš tokių dvarų – Čiulų (Jono Povstanskio) dvaras, esantis Čiulų kaime, Mindūnų seniunijoje, Molėtų rajone.

Dvaras ant ežero kranto

Čiulų dvaro ansamblio vertė – architektūrinė kraštovaizdinė. Tai – vidutinio dvaro pavyzdys, kultūrinio kraštovaizdžio sala, įsiterpianti vaizdingos natūralios gamtos aplinkoje. Dvarą pastatė ir jame šeimininkavo smulkių, vidutinių dvarininkų giminė – Povstanskiai.

Mediniai XIX a. II-osios pusės dvaro rūmai ir keli mediniai pastatai prisiglaudę Tramio Pirmojo ežero pakrantėje. Dvaro sodybos kompleksui priklauso ponų namas, svirnas, kluonas bei gerai išsilaikęs malūnininko namas, nuo centrinės dvaro rūmų dalies nutolęs per 250 metrų.

Dvaro sodyba – smulkaus tradicinių architektūrinių formų ir išplanavimo, gerai išlikusio smulkaus dvaro pavyzdys Aukštaitijoje. Visiems dvaro ansamblio pastatams būdingas istorizmo laikotarpio stilius. Čiulų dvaro ansamblis priskirtinas iki XVIII a. II–os pusės Lietuvoje vyravusiam medinių dvarų tipui. Anot istorinių šaltinių, dvaras buvęs medinis, kadangi tuo metu manyta, esą mediniuose pastatuose sveikiau gyventi. Mediniai dvarai ir vėliau buvo populiarūs tarp smulkiųjų ir vidutinių dvarininkų.

Dvarą supa XIX a. dvarininkų Poniatovskių įkurtas parkas, besidriekiantis Tramio ežero pakrante. Savaiminių parko medžių gausoje išsiskiria didinga senolė – baltoji liepa, kurios kamieno apjuostis siekia apie 5 m. Iki žemės reformos 1921 m. dvaro parkui priklausė ir nemažas Čiulų miško plotas, rytuose prisišliejęs prie didžiosios Labanoro girios.

Fondo veikla

Į šį mažai istorinių žinių pateikiantį dvarą ir atvyksta M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, kad suburtų vietinę bendruomenę bei šventės svečius į šalia dvaro esantį parką pasiklausyti lietuviškos, todėl tokios širdžiai artimos muzikos. Vienas iš Fondo veiklos tikslų ir yra kultūrinis bendruomenių švietimas, meninio skonio ugdymas. Tad Fondas ne tik rengia diskusijas – seminarus apie Lietuvos paveldo objektus, bendradarbiauja su profesionaliais parkotyrininkais, architektūros istorikais ar paveldosaugininkais, tačiau organizuoja profesionalių ir žinomų atlikėjų koncertus, pristato parodas ar kino filmus. Hugo Šojaus dvare Šilutėje surengtame koncerte vietos gyventojai bei svečiai turėjo galimybę vieni pirmųjų išvysti ukrainiečių režisieriaus A. Dirdovskij filmą „Alluzion“, paremtą M. K. Čiurlionio ir V. Orvydo kūrybos motyvais. Šilutės gyventojai bei miesto svečiai mėgavosi M. K. Čiurlionio namų Vilniuje direktoriaus ir menotyrininko S. Urbono pristatoma M. K. Čiurlionio paveikslų paroda „M. K. Čiurlionio vizijų pasaulyje”.

Į kiekvieną dvarą ar bažnyčią Fondas vežasi vis papildomą grafinių darbų parodą apie jau aplankytus Lietuvos dvarus „Lietuvos dvarai“. Tai – originalūs paveikslai su autentiškais dvarų vaizdais. Dažnai parodą bendruomenių nariams pristato bei apie kiekvieną parodoje eksponuojamą dvarą pasakoja parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas, kuris savo žiniomis pasidalins ir su Čiulų kaimelio gyventojais bei svečiais.

Žinoma, tokia veikla neturėtų prasmės, jei bendruomenės nariai nebūtų aktyvūs ar nedalyvautų Fondo organizuojamuose renginiuose. Pavyzdžiui, Salų dvare surengtoje konferencijoje apie Salų dvaro išsaugojimą susirinko ne tik seniūnijos, savivaldybės ir apskrities atstovai, tačiau gausus būrys vietos gyventojų, kurie išreiškė susirūpinimą dvaru, iškėlė probleminius dvaro išsaugojimo ir panaudojimo klausimus. Neretai bendruomenės nariai sako, kad jie nori, kad dvaras būtų sutvarkytas, išpuoselėtas, tačiau trūksta informacijos, kaip tą padaryti, nuo ko pradėti, tačiau kiekvienas sutinka, kad pirmasis žingsnis – pačių žmonių, supančių dvarą, iniciatyva.

Lietuviškos muzikos skambesys

Fondo organizuojamus renginius vainikuoja meninė – koncertinė dalis. Į kiekvieną renginį Fondas stengiasi atvežti skirtingą programą. Jei dvare gyveno žymus žmogus – Fondas užsako specialią programą, skirtą šiam žmogui atminti ir pagerbti.

Rugpjūčio 26 d. Čiuluose, prie Čiulų dvaro skambės dainos, kurioms muziką ir žodžius kūrė lietuvių kompozitoriai ir poetai: S. Šimkaus ir Pr. Vaičaičio „Kur bakūžė samanota“, J. Tallat – Kelpšos ir Maironio „Kur lygūs laukai“ ir t.t. Solistų Aušros Liutkutės ir Šarūno Čepulio balsai skambės kiekvienai atvirai širdžiai ir kiekvienai apgriuvusiai dvaro kertelei. Pianistė Renata Milašiūtė-Drungilienė skambins M. K. Čiurlionio preliudus ir mazurkas, aktorius Leonas Ciunis skaitys Vydūno tekstus.

Tad visi kviečiami atverti širdis lietuviškai ir todėl tokiai artimai muzikai.

Jolita Žalgirytė

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-08-20-ciulu-dvaras-nu-lietuva-nu-dauguva/9907

Nuotraukos iš renginio

„The Beatles“ dainos – V. Pociūno atminimui

Leonidas Donskis Vilniuje, greta prezidento rūmų, dainavo „The Beatles“ dainas

Prezidentas Donskio „bitlų“ nesiklausė

Leonidas Donskis ketvirtadienį Vilniuje greta prezidento rūmų dainavo „The Beatles“ dainas – taip jis minėjo karininko Vytauto Pociūno mirties metines. Prezidentas Valdas Adamkus apie renginį žinojo ir jam pritarė, tačiau koncerto paklausyti neišėjo.

Andriaus Petrulevičiaus nuotr. | Alfa.lt

Andriaus Petrulevičiaus nuotr. | Alfa.lt

„Užuot vien tik kalbėjęs ir rašęs, pagaliau atidaviau pagarbos duoklę tais būdais, kuriais atiduočiau pagarbą draugui ar artimam žmogui – dainavimu. Jaučiuosi padainavęs mylimas dainas, pagrojęs su muzikantais, kurie mane sužavėjo, ir atlikęs žmogišką bei pilietinę pareigą. Man atrodo, aš privalėjau tai padaryti“, – po koncerto Alfa.lt sakė L. Donskis.

Paklausyti dainų atėjo keli šimtai žmonių, dauguma jų nuo kaitrios saulės bandė pasislėpti po medžiais. Bet politikai ir visuomenės veikėjai stovėjo po saule prieš žiniasklaidos kameras – tai buvo daugiausia konservatoriai, taip pat judėjimo „Piliečių santalka“ nariai. Renginį organizavo minėtas judėjimas kartu su M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondu.

Atokiau, įsimaišiusi į žmonių minią, ašaras braukė V. Pociūno našlė Liudvika.

„Man atrodo, mūsų garbės reikalas yra į tai, kad V. Pociūnui žuvus už valstybę jo žūtis buvo pasitikta ne pagarbos ženklais, o šmeižtu, reaguoti priešingais metodais. Parodėme, kad už atmintį galima kovoti ne priešiškomis retorikomis, o muzika ir pagarba“, – dėstė L. Donskis.

Adamkus neišėjo

Nors minioje buvo matyti prezidento V. Adamkaus kanceliarijos darbuotojų, paties šalies vadovo nebuvo. Pagal oficialiąją darbotvarkę, V. Adamkus turėjo po valandos dalyvauti netoliese vykusiame renginyje.

„Nesitikėjau, kad prezidentas išeis. Pakanka to, kad jis žinojo ir pritarė šiai akcijai. Man atrodo, kad V. Adamkus pasielgė taktiškai ir supratingai: jo pasirodymas galėjo būti interpretuotas kaip politinis gestas ar viešųjų ryšių akcija“, – sakė L. Donskis.

Jis užtikrino, kad nebando konfrontuoti su šalies vadovu – renginio vietą parinko ne jis, o organizatoriai.

„Būtų buvę labai gražu, jei būtų išėjęs (V. Adamkus – Alfa.lt)“, – žurnalistams svarstė europarlamentaras Vytautas Landsbergis. – Jei jis yra rūmuose – tai gal žiūrėjo pro langą, gal girdėjo muziką, gal širdimi dalyvavo.“

Rinkosi gražias ir intymias dainas

Koncertas truko pusvalandį, L. Donskis su akustinių gitarų kvartetu pagrojo tik penkias dainas.

Trys jų buvo „The Beatles“ dainos: „Hey Jude“, „Let it Be“ bei „Yesterday“. Pirmąsias dvi atliko tik L. Donskis su gitara, paskutiniąją jis grojo su kvartetu.

„Tai mano mylimos dainos – jaučiau, kad būtent tokias geriausia dainuoti šioje situacijoje. Pasirinkau gražias, intymias dainas, nes linksmų dainuoti negalėjau“, – aiškina L. Donskis.

Taip pat kvartetas pagrojo „Metallica“ dainos „Nothing Else Matters“ instrumentinę versiją, vieną akademinės muzikos kūrinį ir airiškų melodijų popuri.

Muzikantai kartu repetavo tik vieną valandą prieš koncertą – kvartetas L. Donskiui pristatė savo sukurtą „Yesterday“ aranžuotę, muzikantai mokėsi kartu ją groti.

L. Donskis Alfa.lt svarstė, kad nors dainoje „Let it Be“ dainuojama apie susitaikymą su esama būkle – jis nenorėjęs pasakyti, kad reikėtų susitaikyti su V. Pociūno bylos baigtimi.

„Lietuviškai daina vadinasi „Tebūnie“. Jokiu būdu nenorėjau pasakyti, kad „tebūnie“ taip, kaip nusprendė kažkokia galią turinti asmenų grupė. Greičiau norėjau pasakyti, kad „tebūnie“ V. Pociūno žūties tyrimo byla, „tebūnie“ jo atminimas, ar „tebūnie“ darbai, kuriais jis tikėjo“, – kalbėjo L. Donskis.

Sadūnaitė dalijo savo teisybę

Renginį stebėjo konservatorių garbės pirmininkas V. Landsbergis, partijos pirmininkas Andrius Kubilius ir roko grupės marškinėliais pasidabinęs partijos Vilniaus skyriaus vadovas Kęstutis Masiulis. Taip pat minioje buvo buvęs kariuomenės vadas Jonas Kronkaitis, keli Sąjūdžio laikų aktyvistai, „Piliečių santalkos“ vicepirmininkas Darius Kuolys ir jos aktyvus narys Romas Sakadolskis.

Aikštės pakraštyje buvusi disidentė Nijolė Sadūnaitė žmonėms dalijo atšviestus žiniasklaidos straipsnių rinkinius, kuriuose, kaip ji sakė, atskleidžiama tiesa „apie Pociūną, apie Paksą, apie Terlecką“. Viename iš dalinamų lapų buvo iš Alfa.lt tinklapio atspausdinti V. Landsbergio tekstai. „Netrukdykite, darbą dirbu“, – nuo žurnalistų gynėsi N. Sadūnaitė.

Andrius Sytashttp://www.alfa.lt/straipsnis/147770/#.U0PHo6h_vng#ixzz2yHsrozfO

Daugiau apie šį renginį:

http://lzinios.lt/lzinios/Lietuvoje/pakto-smekla-vis-dar-virs-lietuvos/111530

 http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/juoda-priespriesos-diena-50011#.U0LenqiSzFA

Nuotraukos iš renginio:

http://www.fotokronika.lt/fotografija/index/id/29009/search/LE

 

 

 

Aštriosios Kirsnos dvaras (Lazdijų raj.)

„Bent kartą liaukimės bambėję – nusišypsokime“, – sako muzikantai, kviesdami žmones susiburti draugėn ten, kur kadaise žemę mynė didūs ir garbūs žmonės

Retro muzikos garsai Aštriosios Kirsnos dvare

2007-09-05

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, gyvuojantis jau antrus metus, vėl lankosi Alytaus apskrityje, šį kartą – Aštriosios Kirsnos dvare, esančiame Aštriosios Kirsnos kaime, Būdviečio seniūnijoje, Lazdijų rajone. Lyginant su kitomis XIX a. II p. Lietuvos dvarų sodybomis, Aštriosios Kirsnos ansamblis išsiskiria originalia reprezentacinės ir ūkinės – gamybinės dalių kompozicija, kurią rugsėjo 8 d. paįvairins pramoginės retro muzikos garsai bei papuoš Fondo kaupiamos parodos „Lietuvos dvarai“ originalūs paveikslai su autentiškais dvarų vaizdais.

Jotvingių kilmės vardas

Kaip ir dauguma dvarų – Aštriosios Kirsnos dvaro pavadinimas sutampa su kaimelio pavadinimu, kuriame jis yra, o pačios Aštriosios Kirsnos vietovardis kilęs nuo Kirsnos upelio pavadinimo ir Aštros raisto prie Kirsnos upelio. Tad ne tik kaimelis, jame stovintis seną istoriją menantis Aštriosios Kirsnos dvaras, tačiau ir pati Kirsnos upė savy slepia seną ir įdomią istoriją.

Manoma, kad Kirsnos vietovardis, kuris rašytiniuose šaltiniuose (Kryžiuočių kronikose) minimas jau XIII a., kai kryžiuočiai siaubė šį kraštą, – jotvingių kilmės, o ir pati upė kadaise buvusi riba tarp lietuvių ir jotvingių, kuriuos kryžiuočiai stūmė iš jų žemių į lietuvių žemes. Tad neveltui palei upę įsikūręs ne vienas kaimelis, turintis Kirsnos pavadinimą.

Viename iš tokių kaimelių – Aštriojoje Kirsnoje – stovi Aštriosios Kirsnos dvaras, žinomas jau nuo 1576 m. Dvarą valdė daugybė kilmingų ir istorijai gerai žinomų didikų – Masalskiai, Sapiegos, Lukoševičiai, Karingos, Gavronskiai, carinės Rusijos laikais – rusų armijos dimisijos karininkas K. Jastžembskis. Dabar dvaras priklauso privatiems asmenims: Nagliui Narauskui ir Nerijui Narauskui. Šį kultūrinį ir istorinį paminklą ateityje planuojama restauruoti, išsaugant esamas vertybes, pritaikant dvarą turizmo, žirginio sporto, konferencijų veiklai.

Istorija

Dvaro istorija mena dar LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto laikus, kai šis Aštros raistą su dvaru prie Kirsnos upelio paskyrė dvariškiui Bogdanui Bielkui. Bielkas, savo ruožtu, dvarą perleido Benešui Mlinskiui. 1592 m. karalius Zigmundas III padovanojo Aštriosios Kirsnos dvarą Kijevo kaštelionui ir Liubeco seniūnui Povilui Sapiegai, tačiau dvarininkas, spaudžiamas nuolatinio finansinio nepritekliaus, dvarą pardavė Romanui Praževskiui. Dvaras ėjo iš rankų į rankas, kol 1755 m. atiteko Včicesiūnų seniūnui ir Kauno pavieto teismo paseniūniui Juozapui Tadui Karengai. Jis atliko svarbų ir daug žinių istorijai palikusį darbą: jo reikalavimu buvo sudarytas dvaro inventorius, kuriame rašoma, kad dvare yra dviejų aukštų mediniai griūvantys rūmai, sūrinė, arklidės, daržinė, kluonas, bravoras ir malūnas. Taip pat dvarui priklausančios trys smuklės. Po J. T. Karengos mirties dvarą pasidalijo keturi jo sūnūs, taip nuo 1910 m. dvare šeimininkavo Krinskis, o 1912 m. dvaras atiteko Balinskiui.

Deja, bet kaip ir daugelis dvarų, Aštriosios Kirsnos dvaras neišvengė žemės reformos, nacionalizavimo bei mokomosios įstaigos likimo. 1922 m. Aštrioji Kirsna buvo išparceliuota, tuometiniam savininkui palikta tik 150 ha žemės, o kultūriniam ūkiui išnuomota 170 ha žemės. 1927 m. dvare įsteigta žemesnioji žemės ūkio mokykla. 1940 m. sovietinė valdžia nacionalizavo dvarą, o 1945 m. XIX a. II pusės neoklasicistiniuose dvaro rūmuose įsikūrė Aštriosios Kirsnos tarybinio ūkio administracija. Kaip ir minėta, šiuo metu dvaras priklauso privatiems asmenims.

Architektūrinis dvaro sodybos ansamblis

Aštriosios Kirsnos dvaras – vienas didžiausių ne tik Dzūkijoje, tačiau visoje Lietuvoje. Dvaro ansamblį sudaro 19 statinių – rūmai, dvi oficinos, keturi ūkiniai pastatai, kalvė, malūnas, klojimas, lentpjūvė, sandėliai, sodininko namelis. Dviaukščiai Aštriosios Kirsnos dvaro rūmai priklauso XIX a. II pusės neoklasicistiniam stiliui. Langai ir durys ornamentuoti, fasade yra keturių plonų kolonų portikas, virš jo – trikampis frontonas. Šalia rūmų žydėjo gėlynai, parke teliuškavo penki tvenkiniai, kuriuose buvo auginami karpiai. Tvenkinių sistemą maitino užtvenktas Kirsnos upelis.

Dvarą, pastatytą ant banguoto reljefo, supa parkas, kurį pagyvina dirbtinės kalvelės, kad geriau matytųsi aplinka, sudėtinga tvenkinių, kurių kadaise buvo apie 20, sistema. Parke buvo iškasti keli grioviai – kanalai, jungiantys visus tvenkinius. Visa parko teritorija sudaro netaisyklingo laužyto daugiakampio formą, kuri iš paukščio skrydžio atrodo lyg sudarytą iš dviejų atskirų daugiakampių.

Šiuo metu dvaro sodyboje vykdomi teritorijos planavimo ir istorinio parko atkūrimo darbai. Buvusiose dviejose oficinose ir spirito varykloje įrengti gyvenamieji namai. Džiugu, kad išlikę tvartai, sandėliai, kalvė, kluonas, grūdų sandėlys ir lentpjūvė naudojami pagal paskirtį.

„Bent kartą liaukimės bambėję“

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, keliaudamas po Lietuvos dvarus, skleisdamas muziką, pasakodamas apie kultūrinį ir dažnai pamirštą Lietuvos paveldą, veždamas parodas ir belsdamasis į mažų bendruomenių duris, rugsėjo 8 d. atvyksta ir į šį vieną didžiausių dvarų Lietuvoje, atsiveždamas tango, fokstrotų, valsų, neapolietiškų dainų iš A. Šabaniausko repertuaro, miuziklų bei populiarios lietuvių kompozitorių kūrybos.

18.00 val. Aštriosios Kirsnos dvare Fondas rengia pramoginės retro muzikos koncertą „…nuo Antano Šabaniausko iki mūsų dienų“. Solistai – Gintarė Skerytė (sopranas), Arūnas Dingelis (tenoras), Dainius Puišys (baritonas) bei Instrumentinis trio, kuriame groja muzikantai Povilas Jaraminas (fortepijonas), Jaroslavas Cechanovičius (gitara) ir Zigmas Žukas (kontrabosas) dvaro praeitį prikels linksma retro muzika. „Bent kartą liaukimės bambėję – nusišypsokime“, sako muzikantai, kviesdami žmones susiburti draugėn ten, kur kadaise žemę mynė didūs ir garbūs žmonės.

Jolita Žalgirytė

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-09-05-retro-muzikos-garsai-astriosios-kirsnos-dvare/9893

http://lt.lazdijuzvaigzde.lt/content/view/21/114/

Nuotraukos iš renginio:

 

 

 

Salų dvaras (Rokiškio raj.)

Salų dvaro sodyba – viena iš nedaugelio Lietuvoje, kurios visi pastatai yra gana geros būklės

Miniatiūrinė Lietuva iš paukščio skrydžio

2007-08-02

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, antrus metus vykdydamas nemokamų renginių ciklą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui aktyvi pilietinė iniciatyva 2007-ieji“, skatina patriotizmą, pilietinę iniciatyvą, puoselėjant ir saugant nacionalinę kultūrą bei paveldą. Fondas siekia atkreipti visuomenės dėmesį, kad Lietuvoje yra daugybė apleistų dvarų, kuriuose gyveno ir kūrė didžios asmenybės, kurie buvo kultūriniai ir edukaciniai centrai, kad Lietuvos kultūrinę ir politinę istoriją, kultūrinį paveldą sudaro ne tik didieji paveldo objektai. Tad Fondas, važinėdamas po Lietuvos dvarus ir primindamas vietinėms bendruomenėms apie jų apylinkėje esantį vertingą kultūrinį objektą, – dvarą, bažnyčią ir kt. – nori padėti „išjudinti“ paveldo objektų atkūrimo procesą.

Vieni iš pagrindinių Fondo tikslų – skatinti vietos miestelių ar kaimelių bendruomenių iniciatyvą, tvarkyti jų apylinkėje esantį paveldą, ugdyti meninį skonį bei priminti apie kultūrines vertybes. Šiam tikslui įgyvendinti Fondas ne tik organizuoja bei atveža koncertus, tačiau vykdo ir švietėjišką veiklą: į kiekvieną renginį vežasi nuolatos papildomą grafinių darbų parodą „Lietuvos dvarai“, kurioje eksponuojami jau aplankytų Lietuvos dvarų autentiški vaizdai. Apie Lietuvos dvarus bei dvarą, kuriame lankomasi, pasakoja profesionalūs menotyrininkai, paminklosaugininkai, kultūros istorikai ar parkotvarkininkai.

Rugpjūčio 6 d. Fondas atkeliaus ir į Salų dvarą (Salos, Kamajų seniūnija, Rokiškio rajonas) bei surengs koncertą „Sakralinės muzikos ir poezijos valanda“, skirtą Tarptautinės kalbotyros vasaros mokyklos Academia Grammaticorum Salensis Quarta atidarymui.

Rugpjūčio 6 d. renginių ciklas prasidės „Apskritojo stalo“ diskusija-seminaru Šiaurės rytų Aukštaitijos paveldo tema. Diskusijose dalyvaus Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė G. Drėmaitė, Panevėžio apskrities Viršininkė G. Umbrasienė, KVAD Panevėžio teritorinio padalinio Vedėjas A. Umbrasas, Rokiškio rajono savivaldybės, Salų bendruomenės atstovai ir kiti pageidaujantieji. Po diskusijos vietos gyventojai bei svečiai bus kviečiami į šv. Mišias Šv. Kryžiaus bažnyčioje ir ten pat vyksiantį koncertą, kurio metu bus skaitomos Jono Pauliaus II, R. Mikutavičiaus, V. Mačernio, V. Mykolaičio-Putino eilės. Solistai Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Dainius Puišys (baritonas) atliks A. Caldar`os, G. F. Handel`io, J. S. Bach`o, L. Luzzi, Ch. Gounod, C. Francko, F. Schubert`o, M. Reger`io, R. Wagner`io, G. Verdi arijas ir giesmes, o vargonuos Virginija Survilaitė.

Iš paukščio skrydžio

„Salos – iš tiesų miniatiūrinė Lietuva“, turbūt ne vienam kiltų tokia mintis, žvelgiant į Eugenijaus Stumbrio Salų kaimelio nuotrauką. Šioje unikalioje ir nuostabaus kraštovaizdžio Dviragio ežero saloje, iš paukščio skrydžio primenančioje Lietuvos žemėlapio kontūrus, įsikūręs vienas gražiausių Lietuvos dvarų.

Salų dvaro istorija mena dar XVI a., kai Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis padovanojo Salų žemes įtakingai ir galingai Radvilų giminei. Tuometinis „dvaras“ buvęs tik medinis pastatas ant pamatų mūro. Ir patys Radvilos į salas atvykdavo tik pamedžioti. Radviloms susigiminiavus su Morikoniais ir perleidus jiems dvarą, XVIII a. pabaigoje Ignoto Morikonio iniciatyva italų architektas Petras de Rosi suprojektavo mūrinį rūmų pastatą. Taip buvo perstatyti senieji mediniai „rūmai“. Iki 1855 m. buvo sukurtas dvaro sodybinis ansamblis. Istorikų teigimu, galutiniai rūmai susiformavo XIX a. pab.– XX a. pr.

Iki šių dienų išlikę dvaro rūmai – klasicistinio stiliaus. Salų dvaro sodyba – viena iš nedaugelio Lietuvoje, kurios visi pastatai yra gana geros būklės: greta pagrindinių rūmų stovi didysis ir mažas kumetynai, sargo namas, dar vadinamas šunide, skalbykla, arklidės, kalvė bei ledainė (iš viso 11 dvaro laikotarpio statinių). Tiktai ledainė šiuo metu yra avarinės būklės. Šalia dvaro 1781–1782 m. įkurtas parkas, kuriame kadaise augo 22 skirtingos augalų rūšys.

Architektūra

Dvaro sodybos pastatų architektūra atspindi daugiau kaip 100 metų sodybos vystymosi raidą. Kompozicinį centrą sudaro rūmai, į vakarus nuo jų išsidėstę ūkiniai ir gyvenamieji pastatai, rytuose ošia parkas. Rūmai ir kiti pastatai – klasicistinio stiliaus su vienomis gražiausių šio stiliaus proporcijų Lietuvoje. Tačiau visa sodyba pasižymi klasicizmui nebūdingu laisvu pastatų išdėstymu, kurį nulėmė banguota ežero pakrantė, gal dėl to ir pačių dvaro rūmų planas netaisyklingas, asimetriškas.

Patys rūmai vienaukščiai su mezoninu. Tai – monumentalus pastatas, kuriam būdinga detalių ir formų įvairovė. Ypač vertingas išlikęs dvaro rūmų dekoras (krosnys, medžio dirbiniai, polichromija), autentiškos lauko ir vidinės sienos, drožinėto tamsaus medžio durys. Dalies patalpų interjeras puošnus, sienos ištapytos klasicizmui būdingu stiliumi, kitur vyrauja mišrūs stiliai.

Ne ką mažiau vertingas ir klasicistinis centrinės dalies portikas bei puikių proporcijų toskaninės kolonos. Rūmų pagrindiniame fasade aiškiai išsiskiria šešių dorėninių kolonų portikas, užsibaigiantis trikampiu frontonu, kuris buvo papuoštas Morikonių giminės herbu.

Bažnyčia

Salų Šv. Kryžiaus bažnyčiaPirmoji bažnyčia Salose buvo pastatyta 1781–1782 m. Dabartinę Šv. Kryžiaus bažnyčią suprojektavo austrų architektas Georgas Kerneris. Tai – vienas gražiausių ankstyvosios „grynosios“ neogotikos pastatų. Kunigo Kušleikos rūpesčiu ir grafienei M. Pšezdzeckienei parėmus, bažnyčia pastatyta per dvejus metus (l887–1888).

Bažnyčia – kryžiaus plano, suręsta iš tašytų eglinių rąstų ir apkalta lentomis. Labai įdomus bažnyčios interjeras: mediniai gotikinio stiliaus skliautai, trys 1889-1901 m. įrengti altoriai. Ypač dailus gotikinis didysis altorius. 1889 m. Feliksas Bublys įrengė Kristaus gimimo, o 1900 m. jaunimo aukomis pastatytas Kristaus Kančiosaltorius.

Dvaro parkas

Rytinėje sodybos dalyje esantis dvaro parkas – mišraus planavimo. Tai – vienas iš seniausių parkų Lietuvoje, dar iš Radvilų laikų, taigi iš XVI amžiaus pabaigos. Radvilos parke buvo įrengę žvėryną, kur, anot legendos, auginę lokius, kurie kaip šunys saugodavę rūmus. Manoma, kad XVIII a. parkas – dalinai sutvarkytas miško parkas, kuriame buvo prisodinta vaismedžių, vaiskrūmių, prižiūrimų sodininko. Liucijaus Morikonio šeimininkavimo laikais parkas buvo pertvarkytas, įrengtas fazanų voljeras ir žvėrynas. Dvarą į savo rankas perėmus grafui Tyzenhauzui, parkas pamažu apleistas.

Kadangi parkas ilgą laiką buvo tvarkomas neprofesionaliai, išnyko pagal geografinę padėtį landšaftinę struktūrą turėjęs pirminis vaizdas. Dėl blogos priežiūros ir oro sąlygų išnyko daug medžių rūšių. Parke buvę du dirbtiniai tvenkiniai, kurie, vykdant melioraciją, buvo užpilti žemėmis.

Dabar pagrindinę parko augaliją sudaro vietinės kilmės medžiai: paprastieji uosiai, daugialapės liepos, baltosios tuopos ir t.t. Tačiau ir šiandien galime grožėtis dvaro rūmų parko likučiais: išlikę želdiniai, alėjų fragmentai.

Salų dvaro istorija

Tuo metu, kai Salos atiteko Radviloms, į Krokuvą atvyko Milano kunigaikštytė Bona Marija. Tolimas, šaltas, nepažįstamas, „miškų, meškų bei stipraus medaus kraštas“ gąsdino būsimąją Žygimanto Senojo žmoną, tad su ja kartu atkeliavo gausi dvariškių ir tarnų palyda bei būsimi pirmieji Salų dvaro savininkai – galingos, iš Florencijos kilusios Morikonių giminės atstovai. Radvilos, norėdami sustiprinti savo įtaką Lenkijoje, siekė suartėti su karaliumi, tad bičiulystė su Bona Marija, kuriai Žygimantas Senasis, anot Radvilų, turėjęs jausti didelį prielankumą, atrodė tinkamiausias būdas tai padaryti. Kadangi karalienė viešumoje niekada nesirodydavo be palydos, Radvilos siekė lydėti Boną Mariją kiekviename žingsnyje. Taip Salų žemių šeimininkai susipažino su karalienės dvarininkais – Morikoniais. Galingai ir visur įtakos siekiančiai Morikonių giminei itin rūpėjo stiprinti savo pozicijas Lenkijos–Lietuvos žemėse. Kaip ir dauguma to meto didikų šeimų, Morikoniai savo įtaką didino giminiuodamiesi su vietiniais didikais, taip įgydami vis daugiau žemių. Tad Morikonai iš pradžių kaip užstatą ir galiausiai kaip visišką nuosavybę į savo rankas perėmė ir Radvilams priklausiusias Salų žemes. Salos įgijo pirmąjį istoriškai patvirtintą savininką – Ukmergės pastalininkį Kristupą Morikonį, kurio vaikaitis Ignotas Morikonis, Salas paveldėjęs iš savo tėvo Marcijono Morikonio, XVIII a. pabaigoje pastatydino Salų dvaro rūmus.

Ignotas Morikonis, šykštus artimiesiems, tačiau dosnus Salų bažnyčiai ir valstiečiams, 1781 metais Salose pastatė Šventojo Kryžiaus bažnyčią (1784 metais – Šv. Pranciškaus Serafiškio bažnyčią Aleksandravėlėje). Jo iniciatyva Salose buvo įrengta mokyklėlė valstiečių vaikams, kaimo ligoninė ir nedidelė vaistinė, kas šioje Europos dalyje XIX amžiaus pradžioje buvo retenybė.

Ignotas Morikonis turėjo tik vieną sūnų, Liucijoną Morikonį, itin mylėjusį savo kraštą, tačiau visiškai nemokėjusį tvarkyti ūkio ir žemiškų reikalų, tad greitai iššvaistė visą tėvo sukauptą turtą. Už dalyvavimą Sausio sukilime (1863 m.) Liucijonas buvo areštuotas ir keletui mėnesių įkalintas Vilniaus kalėjime. Grįžęs į laisvę, dvarininkas neturėjo nė grašio, tad buvo priverstas parduoti Salas. Pats išvyko į Varšuvą, ten ir mirė. Iki šių dienų sklando legendos, jog po mirties jis grįžęs į Salas ir naktimis jo siela klaidžiojanti dvaro rūmų kambariais.

Naujojo Salų šeimininko, grafo Reinholdo Tyzenhauzo, valdymo laikais dvaras išgyveno savo aukso amžių – čia būdavo rengiamos geriausios puotos visoje Kauno gubernijoje, jose dalyvaudavo to meto aukštuomenė. Parke buvo įrengtas teatras, kuriame vaidino aktoriai net iš Prancūzijos. Mirus grafui, dvarą paveldėjo jo sesuo Marija Tyzenhauzaitė su savo vyru Aleksandru Pšezdzieckiu, kilusiu iš Rokiškio. Naujieji šeimininkai gyveno tiktai Postovyse arba Rokiškyje, tad į Salas įsikėlė nuomininkai. Taip baigėsi Salų dvaro klestėjimo laikai. Paskutinis Salų dvaro savininkas – Rainoldas Pšezdzieckis, Marijos Pšezdzieckienės vaikaitis, Konstantino ir Elžbietos Platerytės-Zyberk sūnus, diplomatas ir rašytojas, labai išsilavinęs žmogus. Nei žmonos, nei vaikų jis neturėjo, tad po jo mirties baigėsi ir Salų dvaro savininkų karta.

Pirmojo pasaulinio karo metais dvarą valdė vokiečiai, vėliau jis atiteko Lietuvos valstybės žinion. Nuo 1924 m. dvare veikė žemesnioji Žemės ūkio mokykla, vėliau pertvarkyta į žemės ūkio technikumą. Kurį laiką rūmuose buvo aštuonmetė, vėliau pradinė Salų mokykla. 2002 metais uždarius mokyklą dvaras ėmė merdėti. Nuo 2004 metų dvare kasmet rengiamos tarptautinės kalbotyros vasaros mokyklos, kurių sėkmingas pavyzdys pritraukė ir daugiau renginių: čia jau vyksta Vilniaus universiteto literatų konferencijos, Vilniaus Dailės akademijos studentų praktikos ir kiti renginiai. Į dvarą koncertuoti atvyksta garsūs atlikėjai: Kauno styginių kvartetas, vargonininkė Virginija Survilaitė, dainininkai Asta Krikščiūnaitė ir Dainius Puišys, savo spektaklius šiemet rodys N. ir V. Mazūrų lėlių teatras.

Rugpjūčio 6 dieną kviečiame visus į M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo renginius šiame unikaliame šalies kampelyje – „miniatiūrinėje Lietuvoje iš paukščio skrydžio“ ir Academia Grammaticorum Salensis Quarta atidarymą.

Jolita Žalgirytė

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-08-02-jolita-zalgiryte-miniatiurine-lietuva-is-paukscio-skrydzio/9914

Nuotraukos iš renginio