Užvenčio dvaras (Kelmės raj.)

Garsus ne tik Užvenčio dvaras, tačiau paslaptingas, tiek istorikus, tiek turistus dominantis Žemaitijoje prisiglaudęs Užvenčio miestelis

Grožis lyg iš paveikslo plaukęs. Užvenčio dvaras

2007-07-11

uzventisM. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, keliaudamas po Lietuvos dvarus, kitus paveldo objektus, atkeliauja ir į šio gražaus miestelio sava praeitimi turtingą dvarą, atsiveždamas garsių muzikantų, solistų, M. K. Čiurlionio paveikslų parodą.

Liepos 15 d. M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas dvare sklandančią kūrybinę dvasią praturtins M. K. Čiurlionio muzika, lietuvių liaudies bei lietuviškomis dainomis. M. K. Čiurlionio paveiksluose atgyjantys ir ukrainiečių režisieriaus Aleksandro Dirdovskio filme „Alluzion“, sukurto M.K. Čiurlionio ir V. Orvido kūrybos motyvais, plaukiantys vaizdai susilies su rašytojų tekstuose gyvenančiais ir po apylinkes klajojančiais praeities šešėliais.

Garsus ne tik Užvenčio dvaras, tačiau paslaptingas, tiek istorikus, tiek turistus dominantis Žemaitijoje prisiglaudęs Užvenčio miestelis, įsikūręs netoli Kelmės, palei Ventos upę, ištekančios iš Tyklio ežero. Prie Užvenčio baigiasi kalvotosios Žemaitijos apylinkės, tarp miestelio ir Kuršėnų yra didelis Ilgšinio – Gintėnų miško masyvas. Miestelio pavadinimas kilęs nuo Ventos upės vardo. Miestelyje rastos ir Užvenčio pilies liekanos, bylojančios apie čia vykusius susirėmimus, archeologai aptikę net II–III a. siekiančių archeologinių liekanų – įkapių, žalvarinių antkaklių, geležinių ginklų. Netoli miestelio puikuojasi alkakalnis, dar vadinamas Perkūnkalniu. Turininga, permainų kupina ir miestelio bažnyčios istorija. Marija Pečkaukauskaitė dienoraštyje taip rašė apie jai brangų kraštą: „Išėjome po pietų pasivaikščioti po kalnus. Tai mano išvykų pati maloniausia vieta, nes ir aplinkos grožis, ir vaizdai tiesiog stebuklingi! Ypatingai ten, malūno pusėje, lygiai kaip gražiame paveiksle, paįvairintame dar tekančios pakalnėje upės čiurlenimu. Yra dar viena priežastis, kuri mane ten traukia – tai mielų įvykių ir asmenų atsiminimai. Kiekvienas žemės kampelis (plotelis), kiekvienas krūmelis man primena brangias ir malonias valandėles, kurios, nežinau ir abejoju, ar kada besugrįš, ir asmenis, kurie buvo tų valandėlių atsiminimų priežastimi…“

Užvenčio miestelio istoriniai vingiai

Žemaičių gentys prie Ventos ištakų gyvena nuo pat tautų kraustymosi laikų, kai tik sėslią ir ramią vietą gyvenimui aptiko Pabaltijy. Beje, Vakarų žemaičiai, dar vadinami dounininkais, gyvenantys apie Šaukėnus, Užventyje, Kelmėje, mano save esant tikraisiais žemaičiais. Telšiškiai ir plungiškiai, kurie didžiuojasi savo žemaitiškumu, kelmiškių nuomone, yra iš „pakraščio“, ir jų žemaitiškas kraujas bei tarmė jau gerokai pakitę nukariavus kuršių gentis ir su jomis susimaišius.

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Užvenčio vardas paminėtas dar XIV a. Kaip ir būdinga daugelio miestelių ir miestų raidai, Užventis taip pat pradėjęs formuotis prie dvaro, plečiantis dvaro valdoms, daugėjant valdinių ir bajorų. XV a. čia jau buvęs, nors ir vienas iš mažesnių Žemaitijoje, tačiau valsčiaus centras. Miestelį ne kartą nuniokojo gaisrai ir karai: Užventis stipriai nukentėjo per Šiaurės karą, manoma, kad 1701 m. čia didelį gaisrą sukėlė švedai. Tačiau užventiečiai buvę ištikimi savo kraštui, jo neapleidę. Netrukus tuščiuose kiemuose lakstė vaikai, arimuose ir laukuose darbavosi vyrai ir moterys, tad jau 1703 m. Užvenčiui buvo suteikta teisė rengti turgų, o nuo 1746 m. čia dar vykdavo ir trys prekymečiai. Tačiau 1738 m. miestelį dar kartą ugniniais liežuviais prarijo gaisras.

Kruvinų pėdsakų miestelio apylinkėse paliko ir 1863 m. sukilimas. Užvenčio miškuose sukilėliai buvo įkūrę stovyklą. Apylinkėse veikė sukilėlių Roberto Krasausko, Antano Mackevičiaus, Igno Leskausko bei Jono Stanevičiaus būriai. Miestelėnai vėl pasižymėjo drąsa ir rėmė sukilėlius. Tačiau rusų valdžiai imantis represijų prieš sukilėlius, buvo panaikintas Užvenčio valsčius, uždaryta lietuviška mokykla. Kolainių vienuolyno žemėse apsigyveno rusų kolonistai, tad katalikų bažnyčia tapo cerkve, o Kolainiai pavadinti Blagoveščensku. Nepaisant skaudžių istorinių vingių, Užventis klestėjo – 1876 m. įsteigta valdinė pradinė mokykla, 1909 m. atidarytas paštas. 1892 m. Užventyje stovėjo 25 gyvenamieji namai, kuriuose buvo įsikūrę 236 gyventojai.

Šv. Magdalenos bažnyčia

Spėjama, kad pirmoji medinė Šv. Marijos Magdalenos katalikų bažnyčia Užventyje buvo pastatyta XVI a. pab. – XVII a. pr. miestelį valdant Matui Vainai. Apleista, Elžbietos Vainienės rūpesčiu atnaujinta, tačiau vėl sunykusi, ji buvo atstatyta 1825 m. kunigaikščio Druckio-Lubeckio lėšomis. Šioji bažnyčia užventiečius ramybės pasisemti suburia iki šiol. Tačiau Užventyje buvo ne tik katalikų maldos namai. Kadangi čia visada gyveno daug žydų, 1750 m. jiems buvo leista pasistatyti sinagogą.

Užvenčio dvaras

Užvenčio dvaro pastatas išlikęs iki šiol, jam – daugiau kaip trys šimtai metų. Pastato rūmas buvo suręstas iš stiprių ąžuolinių rąstų. Apie jį savo kūriniuose rašė poetas Adomas Mickevičius. Čia Marija Pečkauskaitė išgyveno nelaimingą meilę, čia gimė pirmieji jos kūrybiniai bandymai.

Dvaro šeimininkų būta daug

Lietuvos didžiojo kunigaikščio valia XV a. Užvenčio dvaras atiteko žemaičių seniūnui – Mykolui Jegelevičiui. Nuo 1527 m. Žygimantas Senasis pats perėmė savo žinion Užventį ir ėmė skirti jo laikytojus. 1538 m. dvaro valdytoju paskirtas Andrius Tujinlaitis, po jo į dvaro valdas įžengė Kasparas Bilevičius.

1569 m. Užvenčio seniūnija tapo pirmąja kunigaikščio ekonomija, kurią valdė didikas Gorskis. 1587 m. Užvenčio valdytojas jau buvo Simonas Vainius, vėlesniais metais – Matas Vainius, o po jo mirties Užventis perėjo Elzbietos Vainienės žinion. Vainių giminė čia pastatė pirmąją katalikų bažnyčią. Šiaurės karas į Užvenčio dvarą atginė ne tik kruvinų ir griaunančių jėgų, bet ir Švedijos karalių Karolį XII.

XVII a. Užventis vis dar priklausė LDK valdovui. Čia veikė bravoras, vandens malūnas. Tačiau apie 1820 m. dvaras žemės atiteko Gardino kunigaikščiui Pranciškui Druckiui Liubeckiui, kuris apsiėmė sutvarkyti apgriuvusią bažnyčią. 1855 m. šio dvaro šeimininko šeimoje gimė iškilus Vidurinės Azijos tyrinėtojas, orientalistas Bronislovas Grombčevskis.

Po dvaro apylinkes garsių žmonių akimis

Tačiau dvare gyveno ir daugiau žymių bei nusipelniusių žmonių: jame kūrybines mintis liejo bei gražiausias gyvenimo dienas leido dvi garsios rašytojos – Marija Pečkauskaitė (Šatrijos ragana). 1887–1898 m. Užvenčio dvarą buvo išsinuomoję jos tėvai. Netoli Užvenčio, Ušnėnų dvare, tais laikais gyveno ir Povilas Višinskis. Jis nuo 1891 metų vasaros lankydavosi Pečkauskų šeimoje, susipažino su savo mokinio seserimi, t.y. Marija Pečkauskaite, pamilo ją ir daug kuo jai padėjo kūrybinio kelio pradžioje, pažadino Marijos domėjimąsi Lietuvos istorija, skatino ją mokytis lietuvių kalbos ir kurti lietuviškai. 1892-1893 m. su savo šeima dvare gyveno ir Žemaitijos rašytoja – Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė–Žemaitė.

Ne tik kūrybinės idėjos užliejo dvarą, bet ir pati dvaro aplinka XX a. pr. buvo įspūdinga: gražus tvenkinys, liepų alėja, medžiai su išpjaustytais Šatrijos Raganos inicialais. Užvenčio parkas – mišraus planavimo, įkurtas XIX a. pirmoje pusėje ant Ventos upės kranto. Užtvenkta Venta parko teritorijoje išsilieja į didelį tvenkinį. Šiuo metu parke daugiausia auga savaiminių rūšių medžiai, iš kurių galingiausi uosiai ir liepos – jų skersmuo siekia daugiau negu 1 m. Akis džiugina ir keletas egzotinių augalų: paminėtini paprastieji kaštonai, Menzieso pocūgės, dygiosios eglės, rūgštieji žagreniai. Graži parko alėja, kurią apysakoje „Sename dvare“ aprašė Šatrijos Ragana, nuveda tiesiai prie dvaro namo pastato. Nors apysakoje rašytoja nei vardų, nei vietovių pavadinimų neminėjo, tačiau vaizdingai aprašytos apylinkės pačios atranda vietą šalia dvaro.

Pečkauskams išvykus iš Užvenčio dvaro, tarpukariu kurį laiką jis priklausė žemaičių dvarininkui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Jonui Smilgevičiui. Signatarui pavyko dvarą aptvarkyti, padaryti pelningu ūkiu. Prie Ventos tuo metu veikė didelis malūnas, stovėjo daug gamybinių pastatų. Signataras palaidotas Užvenčio kapinėse.

Nuo 1958 m. Užvenčio parkas ir dvaras pradėtas saugoti valstybės, o nuo 1966 m. dvarvietės teritorijoje stovinčiame restauruotame buvusio dvaro svirno pastate veikia Užvenčio kraštotyros muziejus, kuriame įrengtos ekspozicijos pasakoja apie Šatrijos Raganą, J. Smilgevičių, kitus iškilius krašto žmones ir Užvenčio istoriją.

Jolita Žalgirytė

http://www.bernardinai.lt/archyvas/straipsnis/64868

Nuotraukos iš renginio

Vilkaviškio (Napoleono) dvaras

Dvaro, kurio didi praeitis užžėlusi žole ir pasislėpusi tarp apgriuvusių sienų, istoriją būtina priminti ir prisiminti

Napoleonas Bonapartas, Vilkaviškio dvaras ir retro muzika

2007-07-12

Vilkaviškio dvarasM. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, keliaudamas po Lietuvos dvarus, skleisdamas muziką, pasakodamas apie kultūrinį ir dažnai pamirštą Lietuvos paveldą, nepamiršta ir apleistų dvarų, apie kuriuos išlikę mažai istorinių žinių. Dvaro, kurio didi praeitis užžėlusi žole ir pasislėpusi tarp apgriuvusių sienų, istoriją būtina priminti ir prisiminti. Tad liepos 14 d. 18 val. šalia Vilkaviškio (Napoleono) dvaro (Vilkaviškis) Fondas rengia pramoginės retro muzikos koncertą „…nuo Antano Šabaniausko iki mūsų dienų“. Solistai – Gintarė Skėrytė (sopranas), Arūnas Dingelis (tenoras), Dainius Puišys (baritonas) bei Instrumentinis trio, kuriame groja muzikantai Povilas Jaraminas (fortepijonas), Jaroslavas Cechanovičius (gitara) ir Eugenijus Mikšys (bosinė gitara) dvaro praeitį prikels tango muzika, fokstrotais, lietuvių liaudies bei lietuviškų dainų motyvais. „Bent kartą liaukimės bambėję – nusišypsokime“, – sako muzikantai, kviesdami žmones susiburti draugėn ten, kur kadaise sudėjusi ginklus prieš karą ilsėjosi imperatoriaus Napoleono didžioji kariuomenė.

Miestas tarp dviejų upių

Vilkaviškis, prisiglaudęs Šeimenos ir Vilkaujos upių santakoje, – vienas seniausių Sūduvos miestų, istorijos metraščiuose minimas nuo XVI a. pradžios. Karalienė Bona, 1561 m. viename rašte minėdama Paširvinčio (Alvito) parapijos sienas, pamini ir Vilkaviškį. Apie miesto įsikūrimą ir tokio pavadinimo kilmę sklando galybę legendų. Tačiau, anot istorinių šaltinių, Vilkaviškis išaugo iš kaimo, įsikūrusio XVI a. antroje pusėje Birštono girios vakariniame pakraštyje. J. Totoraičio, parašiusio Sūduvos Suvalkijos istoriją, nuomone, Vilkaviškis atsirado kaip Prienų girios kaimelis. Tuo metu Vilkaviškio dvaras ir seniūnija priklausė Prienų seniūnui. O pats Vilkaviškio pavadinimas kildinamas iš gyventojo, pavarde Vilkas ar Vilkaujiškis, atsikėlusio iš anapus Nemuno, arba nuo Vilkaujos upelio.

Pradžioje Vilkaviškio būta tik mažo miestelio prie kelio iš Kauno į Prūsus. Bet jis plėtėsi: 1620 m. Vilkaviškyje pastatyta bažnyčia, 1660 m. miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės, nuo 1697 m. rugsėjo 19 d. miestelėnai galėję didžiuotis ir savo herbu, kurio paskyrimą nulėmė garsi, tuo metu Vilkaviškyje šeimininkavusi didikų Pacų giminė. Tad ir pats herbas savo simbolika panašus į šios giminės – dviguba sidabrinė lelija raudoname lauke. Smailėjanti į apačią herbo skydo forma pabrėžia jo kilmę iš Prancūzijos. XVII a. antroje pusėje Vilkaviškis buvo užstatytas pagal stačiakampį gotikinį planą.

XVI a. čia gyvenę daug pirklių, amatininkų, nes per Vilkaviškį ėjęs kelias iš Kauno į Prūsiją. Tuo metu didžiąją bendruomenės dalį sudarę žydai, tad miestelėnai galėję didžiuotis ir viena seniausių bei gražiausių Lietuvoje medinių sinagogų, kuri pastatyta daugiau kaip prieš 400 metų. Carinės Rusijos laikais Vilkaviškis, būdamas Mažosios Lietuvos pasienyje, tapo svarbiu gabenamos draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo centru.

Vilkaviškyje lankantis imperatoriui Napoleonui, karo prieš Rusiją pergalės atveju, jis pažadėjęs miestą paversti mažuoju Paryžiumi.

Dvarą garsinanti tik Napoleono viešnagė

v01Vilkaviškis ir jo apylinkės žymūs ne vienu dvaru, apie kuriuos sukaupta daugiau ar mažiau istorinių faktų. Vilkaviškis priklauso tų dvarų sąrašui, kurių istorija pašykštėjo duomenų ateinančioms kartoms. Bene labiausiai Vilkaviškio dvarą išgarsino istorinė aplinkybė, kad jo rūmuose 1812 m. birželio mėnesį, prieš pradėdamas karą su Rusija, buvo apsistojęs Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Šį įvykį užrašė klierikas (vėliau prelatas) Butkevičius. Jis rašo, kad 1812 m. birželio 19-24 d. Vilkaviškio apylinkės keliai buvo pilni prancūzų kariuomenės – apie 250 000 karių. Napoleono kariuomenės korpusai, rinktinės, pulkai visais keliais dulkių debesyse rinkosi į Vilkaviškį. Visa kariuomenė buvo surikiuota laukuose, esančiuose į pietus nuo klebonijos, prie pat Vilkaviškio. Visi miestelio namai buvo užimti grafų, maršalų, generolų. Birželio 21 d. atvykęs Napoleonas apsigyveno Vilkaviškio dvare, kitų šaltinių teigimu – palapinėje, pastatytoje prie dvaro. Napoleono buvimą mieste beveik pusantro šimto metų priminė liepa kurijos sode ir girnų akmens stalas Vilkaviškio dvaro parke prie kurio sėdėjęs imperatorius. Šiandien tai byloja tik nuotraukose įamžintos istorijos relikvijos.

Vilkaviškio dvaras buvęs tik stotelė Imperatoriaus planuose keliaujant į karą prieš rusus. Napoleonas savo armijai keturias dienas dvaro apylinkėse leido pailsėti, o pats dvaro parke prie akmeninio stalo su karvedžiais surengė galutinį pasitarimą dėl karo. Prieš pat žygį imperatorius suorganizavo kariuomenės paradą miesto laukuose ir paskelbė atsišaukimą – faktišką karo pradžios paskelbimą Rusijai. Iš čia Didžioji armiją į Rusiją patraukė trimis kryptimis: pagrindinė dalis žygiavo per Kauną, kur persikėlė per Nemuną ties dabar Napoleono kalnu vadinamu Pajiesio piliakalniu. Antroji dalis patraukė į šiaurę, Rygos link, trečioji – į pietus, kad Gardine susijungtų su imperatoriaus brolio Vestfalijos karaliaus vedamu korpusu. Išlikę pasakojimai apie didelius vilkaviškiečių patirtus nuostolius, mat reikėję tokiai didžiuliai armijai kažkur apsistoti, parūpinti maisto, pašerti žirgus…

Iki šiol šalia Gižų pieninės išlikinęs kauburys, kurį, anot pasakojimų, šalmais supylė Napoleono kariai – mat ten stovėjęs imperatorius ir žvelgęs į pražygiuojančias armijos voras. Prie plento iš Vilkaviškio į Pilviškius, maždaug už pusantro kilometro nuo miesto, alyvom ir brūzgais apaugusios rėpso pamirštos mirusių Napoleono karių kapinaitės.

Ištuštėjęs dvaras ir Vilkaviškio parkas

Kaip ir didžioji dalis dvarų, Vilkaviškio dvaras neišvengė „nedvariško“ likimo. 1861 m panaikinus baudžiavą dvaru imta vadinti tik dvaro sodyba su tam tikru žemės plotu. 1864-1904 m. dvare gyvenęs rusas generolas. Pirmojo pasaulinio karo metais dvare apsigyveno vokiečiai. Pasakojama, kad vėliau Vilkaviškio dvarą su 80 hektarų centru iš valstybės nupirko kunigas Karalius, tad vėliau čia įsikūrė ir Vilkaviškio vyskupijos kurija. Čia gyveno ir vyskupai: Antanas Karosas ir Mečislovas Reinys.

Dvaras buvo likviduotas 1940 m., vykdant sovietinį žemės reformos įstatymą. Antrojo Pasaulinio karo metais dvaro rūmų pastatas apskritai buvęs tuščias. Tuo metu ne tik ištuštėjo dvaras, tačiau pats miestelis buvo sugriautas, išliko tik 10 procentų pastatų. Tik po karo į dvarą vėl įžengė žmogaus koja, tačiau ne dvaro reikalais rūpintis. Čia įsikūrė Vilkaviškio tarybinio ūkio administracija. Dabar dvare įrengti gyvenamieji butai, o iš kadaise buvusios dvaro sodybos įrengtas Vilkaviškio parkas. Jis išsidėstęs netaisyklingu geometrišku planu bei užima keturių hektarų plotą. Senieji Vilkaviškio gyventojai dvaro parką vadinę „miesto sodu“. Ir augmenija parke įvairi: be savaiminių drebulių, beržų, ąžuolų, uosių, jame auga pasodinti svetimžemiai kaštonai, robinijos, didžiąlapės liepos, kazokiniai kadagiai ir t.t. Iš retesnių medžių pažymėtini didžioji pocūgė ir popieržievis beržas. Šiuo metu parkas įtrauktas į dvarų saugojimo programą.

Jolita Žalgirytė

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-07-12-napoleonas-bonapartas-vilkaviskio-dvaras-ir-retro-muzika/9941

http://turistas.lt/straipsniai/kitos_temos/napoleonas_bonapartas…

Ištrauka iš laikraščio „Lietuvos rytas“ straipsnio 2007 m. liepos 17 d. Nr 160

Dvaro istorija gaivinama ir Vilkaviškyje

Liepos 14 dieną daugiau negu 300 žmonių susirinko į koncertinę programą, kurią į Vilkaviškį atvežė M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas.

Daugelis vilkaviškiečių iki tol nežinojo, kad renginio vieta – buvęs dvaras, kuriame 1812 m. žygio metu buvo apsistojęs Napoleonas. Idėja priminti šio dvaro istoriją kilo Vilkaviškio miesto bendruomenei. Padėti vietos žmonėms aktualizuoti jiems svarbų kultūros paveldą ir paskatinti juo domėtis – vienas iš M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo tikslų.

Šiemet fondas siekė atkreipti dėmesį į medinę architektūrą – dvarus, bažnyčias, malūnus, kryžius. Medinis kultūros paveldas nyksta greičiausiai, bet valstybė jam skiria mažiausiai dėmesio. „Yra tokių medinio paveldo objektų, kurie buvo profesionaliai rekonstruoti privačiomis lėšomis, bet šiems žmonėms nebuvo padėkota“ – rašoma fondo programoje.

Per septynis šių metų mėnesius fondo kultūros renginiai apkeliavo beveik visą Lietuvą – Bagdoniškio dvarą, kuriame gimė ir augo Lietuvos konstitucinės teisės kūrėjas M. Riomeris (Rokiškio raj.); nuo II Pasaulinio karo laikų griūvančius Vaitkuškio dvaro rūmus (Ukmergės raj.); Veliuonos dvarą, Žygimanto Augusto XVI a. padovanotą Barborai Radvilaitei (Jurbarko raj.); Pliaterių giminei kadaise priklausiusį Stemplių dvarą ir medinę bažnyčią (Šilutės raj.); Hugo Šojaus dvarą (Šilutės raj.); Ilguvos dvarą, kuriame augo garsi Lietuvos dainininkė B. Grincevičiūtė (Šakių raj.); žymaus orientalisto Bronislavo Grombčevskio gimtinę Užvenčio dvarą (Kelmės raj.); Džiuginėnų dvarą (Telšių raj.); XVIII amžiaus barokinį Kurtuvėnų svirną (Šiaulių raj.) ir kitus.

Mintimis apie šios veiklos prasmę ir įspūdžiais iš renginių dalinasi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja Aušra Liutkutė, Šilutės laikraščio „Pamarys“ žurnalistė Laima Putriuvienė, Vilkaviškio bendruomenės narys Vytautas Lekešius ir M. K. Čiurlionio fondo atstovai Gintautas Ivinskas ir Erika Stankevičiūtė.

Nuotraukos iš renginio

Hugo Šojaus dvaras (Šilutės raj.)

Kviečiame nusikelti į neišsemiamus M. K. Čiurlionio kūrybinius tolius, kuriuose klaidžioja ramybė ir chaosas, dangus ir žemė, meilė ir neramūs sielos virpesiai

Didžių žmonių – didūs darbai

2007-07-03

Sojus001Hugo Šojus – vienas iškiliausių Šilutės miesto žmonių, savo kultūrine ir visuomenine veikla nusipelnęs ne tik dvaro, bet ir viso miestelio gerovei. Ne veltui dvarininkui dar esant gyvam, jo vardu buvo pavadintos gatvės Šilutėje ir Klaipėdoje, o už nuopelnus krašto kultūrai bei ekonomikai 1922 m. suteiktas filosofijos garbės daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnis Karaliaučiaus universitete. Visa tai liudija, jog H. Šojus buvo vertinamas ir gerbiamas ne tik Šilutės miestelyje, tačiau atgarsis apie šią asmenybę ir jo veiklą sklido ir už jos ribų.

Šiandien H. Šojus vadinamas Šilutės miesto kūrėju. Įsigijęs dvarą, jis buvo išrinktas į apskrities valdybą, vėliau tapo Žemės ūkio rūmų steigėju bei prezidentu. Tačiau dvarininko interesai ir veikla neapsiribojo vien pareigomis valstybės tarnyboje. H. Šojus buvęs ne vienos visuomeninės organizacijos bei įvairių draugijų narys. Tačiau miesto plėtra ir garsinamas visų pirmiausia neatsiejamas nuo H. Šojaus kaip naujo Šilutės (Šilokarčemos) dvaro savininko.

Dvaras iki H. Šojaus

H. Šojaus gyvenimas bei veikla tiek dvare, tiek visuomeniniame gyvenime siejamas su laimingiausiais ir gražiausiais senojo dvaro gyvavimo metais. Pats dvaras Hugo Šojaus vardu pradėtas vadinti tik dvarą įsigijus jam pačiam – nuo 1889 m.

Pati Šilutės dvaro istorija prasidėjo 1772 m. Prūsijoje vykdant administracines reformas, kurių metu Klaipėdos valsčius buvo išskaidytas į mažesnius – Sendvario, Klemiškės, Priekulės, Tusnės ir Šilutės. Tuo pačiu metu įkurtas ir Šilutės dvaras kaip valstybinis duomenų dvaras, kuris turėjo valdyti ir administruoti išskaidytus mažesniuosius valsčius.

Nuo 1774 m. valstybinis dvaras pradėtas nuomoti, tikintis gauti didesnių ir papildomų pajamų. Nuomos konkursą laimėjęs asmuo tapdavo ne tik generaliniu dvaro nuomininku, bet ir valsčiaus valdytoju – amtmanu, tad ant jo pečių guldavo ir dvaro rūpesčiai, ir viso valsčiaus reikalai: mokesčių, duoklių apskaitų vedimas, laisvųjų valstiečių bei pavaldinių civilinių bylų kuravimas ir t.t. Pirmuoju Šilutės dvaro amtmanu tapo Jakobas Miuleris, kurį 1774 m. pakeitė Gotfridas Šperberis. 1730 m. šias pareigas perėmė Frydrichas Kerneris. Ši giminė dvarą ir valsčių valdė 150 metų. 1752 m. Vernerio valdas perėmė jo anūkas Christofas Friedrichas Radke, 1761-1785 m. jį pakeitė brolis Evaldas Radke. Šios dinastijos valdymo metais dvaro žemės išsiplėtė nuo keliasdešimties iki kelių šimtų hektarų. Nuo 1785 m. dvarą valdė našlės Charlottes Radkes antrasis vyras Carlas Heinrichas Beyeras, kuris dvaro nuomą 1804 m. perdavė posūniui Franzui Wilhelmui Radkei, o šis Šilutės valstybinį dvarą už beveik 37 tūkstančius talerių įsigijo kaip visišką nuosavybę. Radkių giminės palikuonims dvaras priklausė iki 1889 m., kada jį įsigijo H. Šojus.

1808-1818 m. vykdant valstybinius pertvarkymus, pasikeitė ir Šilutės dvaro situacija. Iš Rusnės ir Šilutės valsčių buvo sudarytas Šilutės valsčius, kurio centras buvo pačioje Šilutėje. Apskritims valdyti pradėti skirti valstybės pareigūnai – apskrities viršininkai, pakeitę amtmanus. Valstybiniai dvarai tapo nebereikalingi, todėl juos buvo nuspręsta išparduoti. Pasikeitė ne tik dvaro padėtis, bet jis ir vadinti pradėtas kitaip – iš karališko arba valstybinio dvaro tapo kilminguoju.

Septynmečio karo metu Šilutės dvaras rusų buvęs sudegintas ir vėl iš naujo atstatydintas. 1819 m. naujasis dvaro šeimininkas Francas Vilhelmas Radkė pradėjo statyti ir naujus dvaro rūmus, išlikusius iki šių dienų. Šiuo laikotarpiu dvaras buvęs vienas didžiausių visame regione. Didesnis buvo tik Tilžės apskričiai priklausęs Šilininkų dvaras. Paskutinis Šilutės dvaro savininkas – Eduardas Radke, – dvarą paveldėjo dar būdamas nepilnametis. Būdamas silpnos sveikatos, neturėdamas patirties bei noro, dvaro ir ūkio reikalais nesirūpino. Dvaras pamažu skurdo, paskendo skolose. Tad E. Radke dvarą nusprendė parduoti. Taip dvaras pakliuvo į H. Šojaus rankas: 1889 m. už beveik 540 tūkstančius markių jis įsigijo senąjį Šilutės dvarą.

Gražiausi dvaro metai

H. Šojaus valdymo metais dvaras išgyveno iškiliausius ir gražiausius metus. H. Šojus stengėsi ne tik reorganizuoti, atnaujinti dvarą, tačiau garsinti pačią Šilutę, skleisti jos vardą visoje Lietuvoje.

Tik įsigijęs dvarą, naujasis šeimininkas pasiliko 750 ha. dvarui priklausiusios žemės. Likusią išskirstė sklypais, kuriuos pardavė ir išnuomojo. Taip gavo pinigų skoloms padengti bei ūkiniams pastatams atnaujinti. Po 1896 m. gaisro, kuris vėl sunaikino beveik visus dvaro ūkinius pastatus, senųjų vietoje buvo pastatyti nauji, o dvaro kiemas, apsisaugant nuo upės potvynių, paaukštintas apie metrą ir išgrįstas akmeniniu grindiniu. 1906-1907 m. dvarininkas ėmėsi atnaujinti pačius rūmus, prie dvaro įrengė parką, buvo iškasti trys nauji tvenkiniai, o palei miškuotą Šyšos upę ir prie jos prisišliejusiame miškelyje, vadinamajame Varnamiškyje, sukurta promenada. Taip dvaras įgijo naują, patrauklią bei reprezentatyvią išvaizdą. Tad nenuostabu, kad dvare lankydavosi garbūs ir žinomi žmonės: buvo atvykęs Vokietijos kronprincas, svečiuodavosi Lietuvos prezidentai, kiti kultūros ir politikos elito atstovai.

Sėkminga dvaro raida prisidėjo prie paties Šilutės miestelio sėkmingos kultūrinės, politinės bei visuomeninės raidos. H. Šojus dvaro žemių dovanojo miesteliui – apskrities ligoninė, turgaus aikštė, gimnazija, pradinė mokykla, paštas, gaisrinė, uostas, bažnyčia ir kt. – yra pastatyta ant buvusių dvaro žemių. Švęsdamas 80 metų jubiliejų, dvarininkas savo paties įkurtą parką padovanojo miestui. Iki šiol Šilutės muziejuje saugomas H. Šojaus padovanotas albumas su senojo parko vaizdais.

Architektūrinis dvaro ansamblis

Dvaro rūmų ir pačios dvaro aplinkos architektūrinis ansamblis ne kartą kito. Pergyvenęs keletą gaisrų, jis buvo atstatinėjamas. Naujos dinastijos dvarininkas restauruodavo pačius dvaro rūmus, suteikdamas jiems naujų architektūrinių, dekoro detalių. Tačiau vienaip ar kitaip, patiems dvaro rūmams būdingos tam tikros formos ir detalės, kurių laikas bei nepalankios likimo jėgos nepajėgė sugriauti. Dabar Šilutės dvaro sodybos kompleksui priklauso: rūmai, parkas, svirnas, kiaulidė, rūsys, du namai, tvartas, kluonas, siloso bokštas, sodininko namas.

Šilutės dvaro rūmai – nesudėtingų formų vėlyvojo klasicizmo bei istorizmo laikų pastatas. Jam būdingi neryškūs stiliaus bruožai bei santūrus, Klaipėdos kraštui būdingas, dekoras. Dabartiniai dvaro rūmai pastatyti 1819 m. Tai dviejų aukštų pastatas su gyvenama pastoge. Antrasis aukštas pristatytas H. Šojaus dvarininkavimo metu kaip ir rizalitas bei medinė veranda. Rūmų planas simetriškas, stačiakampis, su į gatvės pusę kiek iškišta vidurine dalimi, kurioje buvo vestibiulis su laiptais. Vienoje vestibiulio pusėje patalpos išdėstytos abipus koridoriaus, kitoje – dviem eilėmis, pereinamos. Fasadą skaido mentės, tarp kurių išdėstyti aukšti stačiakampiai langai, pabrėžti palangių traukomis. Antrojo aukšto langų viršų ir palangių plokštumas puošia lipdiniai, pastogę juosia kuklus karnizas.

Pastaraisiais metais rūmai buvo restauruojami: įrengta pamatų horizontali hidroizoliacija, atlikti mažojo korpuso restauravimo ir pritaikymo darbai, restauruota ir sutvirtinta stogo medinė konstrukcija, stogas perklotas keraminėmis čerpėmis. Konservuota išlikusi polichrominė sieninė tapyba.

H. Šojaus parkas

Dvaro parkas įrengtas H. Šojaus valdymo laikais. Tai – angliško tipo parkas su 3 tvenkiniais ir šiltnamiais. Jame buvo pasodinta 150 veislių medžių ir krūmų, nutiesti takai, įrengtos beržų alėjos, prie pasivaikščiojimo takų pastatyti suoliukai. Parke įrengta sporto aikštė, šaudykla, pastatyti Šaulių draugijos namai, veikė restoranas. Kadangi parkas buvo suformuotas abiejose upės pusėse, teko pastatyti du tiltus – vienas iš jų buvo vadinamas Augusto, kitas – Elžbietos. Pats H. Šojus teigė: „Nieko nėra geresnio gyventojų gerovės atžvilgiu, kaip įrengti arti gyvenvietės mišką, panaudojant gamtos grožį, kuris susijęs su upės krantu. Mano planas buvo įrengti pasivaikščiojimo vietą nuo Šilutės tilto palei senąjį Kalveliškių vieškelį iki Verdainės bažnyčios ir apsodinti jį“. Dvarininkas labai puoselėjo šį parką, čia dažnai vaikščiodavo. Pasivaikščiojimų taką buvo apsodinęs savo mėgstamais beržais.

Parkas stipriai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Po karo ilgą laiką jis buvo menkai prižiūrimas, gerokai apnyko, žuvo nemažai egzotinių medžių. Tuo laiku jis buvo padalintas į dvi dalis – upės vingyje esanti parko dalis atskirta ir pavadinta J. Janonio parku. Dabar čia daugiausia auga vietiniai medžiai: eglės, pušys, liepos bei klevai. Iš senųjų retų medžių yra išlikęs sužalotas Burgundijos ąžuolas ir pora raudonųjų ąžuolų.

Pastaraisiais metais parką pradėta atnaujinti. Įrengta magnolijų alėja, iškasti 2 tvenkiniai, kuriuos puošia moderni skulptūra. Sutvarkius parką jį planuojama pavadinti Mažosios Lietuvos parku.

Dvaro likimas

Sojaus_dvaras04Kaip ir didžiąją dalį Lietuvos dvarų, Šilutės dvaro taip pat neaplenkė viską griaunantis likimas. Po dvarininko H. Šojaus mirties 1937 m. dvarą paveldėjo jo anūkas Werneris Scheu. Tačiau, artėjant karo frontui, dvarą paliko ir su šeima pasitraukė į Vokietiją. Per karą dvaras smarkiai nukentėjo nuo jame kurį laiką stovėjusių sovietinės armijos dalinių, buvo nacionalizuotas ir paverstas Šilutės rajono vykdomojo komiteto pagalbiniu ūkiu. 1948 m. pagalbinį ūkį perėmė tarybinių ūkių ministerija ir jį pavedė Kretingos žemes ūkio mokyklai, kuri čia atidarė daržininkystės skyrių. Vėliau dvare veikė daržininkystės skyriaus ūkvedžių kursai, dvimetė Žemės ūkio mokykla. Ilgiausiai buvusiame Šilutės dvare 1959-1985 m. buvo įsikūręs Žemės ūkio technikumas. Dvaro pastatai buvo pritaikyti mokyklos poreikiams: rūmuose ir priestate įrengtos klasės ir kabinetai, berniukų ir mergaičių bendrabučiai. Arklidės buvo paverstos sporto ir aktų sale, karvidėje įrengti kabinetai, garažas ir nedidelė salė, o tarnų name – biblioteka ir pan.

Tačiau dvaras pamažu gaivinamas, bandoma ištaisyti tas klaidas, kurios suniokojo daugybę dvarų. 1990 m pradėta restauracija. Restauruotą dvaro kompleksą numatoma pritaikyti kultūros ir turizmo reikmėms. Centriniuose rūmuose ir dalyje buvusių dvaro ūkinių pastatų planuojama įrengti muziejų bei Mažosios Lietuvos amatų centrą. Tad Šilutės muziejuje saugotos dvarininko dr. H. Scheu muziejinės vertybės daugiau nei po pusšimčio metų vėl bus grąžintos į dvarą.

Valstybės diena H. Šojaus dvare

Į Šilutės dvarą, kuriame įrengtas Šilutės muziejus, 2007 m. liepos 6 d., keliaudamas po Lietuvos dvarus, skleisdamas muziką bei žinią apie negalintį sunykti kultūrinį paveldą, atvažiuoja „M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas“. Fondas atsiveš ne tik jau aplankytų dvarų grafinę parodą, kuri nuolat papildoma naujais darbais, „Nakties muziką“, bet M. K. Čiurlionio dalelę. Visi kviečiami eksponuojamoje parodoje „M. K. Čiurlionio vizijų pasaulyje”nusikelti į neišsemiamus M. K. Čiurlionio kūrybinius tolius, kuriuose klaidžioja ramybė ir chaosas, dangus ir žemė, meilė ir neramūs sielos virpesiai. Režisierius Aleksandras Dirdovskis naujame filme „Alluzion“, sukurtame remiantis M. K. Čiurlionio ir V. Orvydo kūryba, atvers plaukiančių ir čiurlenančių M. K. Čiurlionio kūrybos ir gyvenimo epizodų. Vakare, tylant miesto šurmuliui ir artėjant tamsai, kiekvieno ausį ir sielą malonins „Nakties muzika“, atliekama Čiurlionio kvarteto.

Didžių žmonių – didūs darbai. Jie suspindi ir susibičiuliauja susitikę ten, kur dvi iškilios sielos – H. Šojaus ir M. K. Čiurlionio – susilieja.

Jolita Žalgirytė, ,,Šilutės žinios“

Šilutiškiai šventė karališkai

,,Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną švęskime karališkai“, – linkėjo šilutiškiams aktorė Virginija Kochanskytė, pristatydama pasaulinio lygio kolektyvą – M. K. Čiurlionio kvartetą. Penktadienio sutemoms gaubiant Lietuvą, gausus būrys žiūrovų susirinko į Hugo Šojaus dvarą pasiklausyti karališkos V. A. Mocarto, J. Bacho muzikos, jautrių M. K. Čiurlionio kūrinių.

Po pasaulį keliauja reprodukcijos

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas antrą kartą per mėnesį į Šilutės rajoną pakviečia garsius atlikėjus: visoje Lietuvoje organizuojami klasikinės muzikos koncertai, pristatomos parodos yra skirti atkreipti visuomenės dėmesį į menkai saugomą paveldą – dvarus, medines bažnytėles.

Įspūdingo koncerto Stemplių bažnyčioje atgarsiai, be abejo, pasiekė ir šilutiškius, tad ir jie, ir tolimesni svečiai į H.Šojaus dvarą skubėjo du kartus. Nerestautuotoje dvaro salėje popietę M. K. Čiurlionio namų direktorius menotyrininkas Stasys Urbonas pristatė parodą „M. K. Čiurlionio vizijų pasaulyje”, kurioje eksponuojamos dailininko kūrinių reprodukcijos, išsaugojusios tokį paveikslų vaizdą, kokį praėjusio amžiaus pradžioje sukūrė autorius. Darbų originalus, deja, laikas nepataisomai gadina, todėl reprodukcijose galima pamatyti jau dingusių detalių.

Dvaro vestibiulyje parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas pristatė M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo kaupiamą parodą „Lietuvos dvarai”. Per 14 fondo gyvavimo mėnesių jau surengti 24 koncertai įvairiuose dvaruose ir žmonėms priminta, jog svarbu stengtis išsaugoti tai, kas sukurta.

Šilutiškiai verpė ir ragavo blynų

Šilutės muziejus, priėmęs menininkus, nepamiršo ir savos tradicijos – Valstybės dieną pakviesti į Amatų kiemelį.

Šiemet daug liaudies meistrų buvo išvykę į Dainų šventę, tad iniciatyvos ėmėsi patys muziejininkai. Restauracinio centro specialistė Idalija Ragelienė demonstravo savo siuvinius. Siuvinėti ji išmoko iš savo senelės. Pasak I.Ragelienės, siuvinėjimui reikia tik audeklo, lankelio, adatos, siūlų ir daug daug kantrybės. Rodydama meniškai išsiuvinėtą staltiesę, ji pasakojo, kad kiekvienai ornamento detalei reikia imti vienodo ilgio siūlus – tik taip raštas būna lygus ir simetriškas.

Muziejaus darbuotojas Zigmantas Liutkevičius ant malkomis kūrenamos krosnies kieme senovišku būdu kepė blynus. Burnoje tirpstantys blynai gaminti pagal specialų šventišką receptą, o įvairūs receptai buvo išdėlioti ant staliuko ir kiekvienas galėjo jų pasiimti. „Amatų kiemelio” svečiai galėjo pasivaišinti Minijos kaimo gyventojos Irmos Šukienės kepiniais, paragauti namie keptos duonos su žolelėmis pagardintu sviestu. Norintieji atsigerti kavos, pupeles turėjo patys susimalti senovišku rankiniu kavos malimo prietaisu.

Šventėje dalyvavo ir žinomas nėgių žvejas Ervinas Prūsas, rodęs, kaip pinami bučiukai. E.Prūsas bučiuką nupina per gerą valandą. Šį kartą dėl prastos žiemos jis neturėjo gerų vytelių, todėl kiemelyje nupinti bučiukai žvejybai netiks, jie suvenyriniai.

Netrūko dėmesio rateliu vilną verpusiai juknaitiškei Stanislovai Andrijauskienei. Iki ašarų prisijuokė meistrė ir aplinkiniai, kai vienas iš vaikinų pabandė verpti. Per kelioliką minučių jam pavyko pagaminti apie 10 centimetrų siūlo, tačiau vėliau pradėjo sektis geriau. Pasak S. Andrijauskienės, kiek pasitreniravęs, jis jau galėtų verpti, nors senovėje vyrai retai sėsdavo prie verpimo ratelio.

Kvartetas nepaliko abejingų

Valstybės dienos renginiai Šilutėje baigėsi lietuviškos kilmės ukrainiečių režisieriaus Aleksandro Dirdovskio filmu „Alluzion“, kuriame pristatyta M. K. Čiurlionio ir Viliaus Orvido kūryba. Šie du menininkai, pasak pasaulinio garso kinematografininko, poeto ir rašytojo Jono Meko, yra du Lietuvos genijai, iš kurių vienas – pripažintas, kitas – deja, ne.

M. K. Čiurlionio kvarteto koncertas „Nakties muzika“ nepaliko abejingo nė vieno klausytojo. Labiau pažinti dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio asmenybę leido V. Kochanskytės skaityti jo laiškai draugui, broliui.

Vaidotas VILKAS, ,,Šilutės naujienos“

Nuotraukos iš renginio