Šv. Aloyzo bažnyčia Stemplėse (Šilutės raj.)

Stemplės garsios ir savo dvaru, kuriame kurį laiką gyveno poetas Simonas Stanevičius, ir bažnyčia

Nuotaikingos melodijos iš klasikos lobyno Stemplių dvare

2007-06-19

M. K. Čiurlionio ir kultūros paveldo fondas, keliaudamas po Lietuvos dvarus ir kviesdamas žmones susipažinti su primirštais dvarais bei jų istorija, birželio 24 dieną atvažiuoja ir į Stemples. Stemplių kaimelis, esantis Švėkšnos rajone, Šilutės savivaldybėje, garsus savo dvaru ir Šv. Aloyzo bažnyčia, kurioje po Šv. Aloyzo atlaidų kiekvienas savo širdį galės atverti klasikos kūriniams iš linksmosios klasikos lobyno.

Stemplių kaimelis

Stemplės – nedidelis kaimelis, kuriame šiuo metu gyvena apie 100 gyventojų, įsikūręs Šilutės rajone, 12 km į rytus nuo Švėkšnos. Kaimelis apsuptas miškų ir upės: pietrytiniu Stemplių pakraščiu teka Ašva (Veiviržo intakas), rytuose įsikūręs Stemplių kraštovaizdžio draustinis, iš pietų ir šiaurės kaimelį supa Stemplių ir Žąsyčių miškai. Kaimelis prasideda buvusio Stemplių dvaro pastatu, šiuo metu priklausančiu Alminauskiams. Vietos žmonės itin džiaugiasi garsiais žmonėmis, kilusiais ar gyvenusiais jų gimtojoje vietoje. Vienas iš jų – Kazimieras Steponas Šaulys, prelatas, Nepriklausomybės akto signataras, kuriam Stumpliuose pastatytas paminklas. Kaimelis didžiuojasi turįs senas kapines, į kurias amžino poilsio grįžta ne vienas čia gimęs ar gyvenęs žmogus.

Stemplėse yra istorinių ir archeologinių paminklų: išlikę XIX a. pirmoje pusėje pastatyti Stemplių dvaro svirnas ir gyvenamasis namas, kuriame nuo 1836-1848 m. gyveno poetas, istorikas Simonas Stanevičius, Ašvos krante – amžinojo poilsio ne vieną priglaudęs kapinynas, dar vadinamas Maro kapais. Išlikę ir dailės kūrinių: koplytstulpis, statytas 1875 m., ir koplytėlė. Tarpukariu Stemplėse, ant Ašvos upės kranto, buvo pastatytas vandens malūnas.

Stemplių dvaro istorija

Stemplių dvaro istorija neatsiejama nuo garsios Pliaterių giminės bei Švėkšnos dvaro, kurį 1766 m. gegužės 22 d. kartu su visais ūkiais ir vaivadystėmis Žemaitijoje už 714 tūkstančių lenkų auksinių Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Oginskis pardavė iš Livonijos kilusiam grafui Vilhelmui Jonui Pliateriui. Ši giminė Švėkšnoje šeimininkavo apie 200 metų, puoselėdama aukštą kultūrą, lietuvybę. Pliateriai puikiai kalbėjo lietuviškai ir su vietos gyventojais visada bendraudavo tik lietuvių kalba.

1820 m. Švėkšnos dvarą pasidalijo keturi Jurgio Pliaterio sūnūs. Taip atsirado keturi dvarai – Švėkšnos, Vilkėnų, Stemplių ir Gedminaičių. Vienas iš sūnų – grafas Kazimieras Pliateris – Stemplių kaimo pakraštyje įkūrė Stemplių dvarą. Iki 1820 dvaras ir visas kaimas priklausė Pliaterių valdomam Švėkšnos dvarui. Pas Stemplių dvaro savininką Kazimierą Pliaterį paskutinius savo gyvenimo metus praleido Simonas Stanevičius, kuris Stemplėse mirė ir buvo palaidotas Švėkšnos kapinėse.

Stemplių dvare buvusi ir koplyčia, kurioje retkarčiais vykdavo pamaldos. Šv. Mišios pirmą kartą dvaro altoriuje laikytis 1934 m. Kunigas į dvarą atvažiuodavo kas trečią sekmadienį.

Likimo vingiais

Kaip ir dauguma dvarų, Stemplių dvaras taip pat išgyveno ne vieną kataklizmą, buvo parceliuojamas, jo apylinkėse vyko sukilėlių susirėmimai, dvare buvo įkurdinta mokykla, netgi buvo ketinama pakeisti Stemplių kaimelio pavadinimą.

1863 m. gegužės 11-12 dienomis Stemplėse vyko stiprus sukilėlių susirėmimas su rusų caro kariuomene, tačiau sukilėliai atsilaikė. 1881 m. Stemplių dvaras bandė savo žemes atriboti nuo kaimo, tačiau Stemplių kaimo valstiečiai neleido tų darbų vykdyti, nes dvarininkas Kazimieras Pliateris sau matavosi ir tas žemes, kuriomis nuo seno naudojosi valstiečiai. 1864-1904 m. pro Stemples ėjo draudžiamos Lietuviškos spaudos kelias. Nepriklausomybės metais Stemplių dvaro centras priklausė Jadvygai Čeckienei, iš kurios vėliau prelatas K. Šaulys dvarą nupirko giminaičiui Alminauskiui. Pagal žemės reformos įstatymą, išdalyto dvaro vietoje norėta įkurti Drobulių kaimą, tačiau senas ir gražus Stemplių vardas, neprigijus naujajam, liko. Sovietmečiu pagrindiniame dvaro pastate buvo mokykla: 1949–1961 m. – septynmetė, vėliau – aštuonmetė, galiausiai – pradinė, kuri nepriklausomybės laikais perkelta į Stemplių bažnyčios klebonijos pastatą.

Šv. Aloyzo bažnyčia

Stemplių istorija neatsiejama nuo Stemplių bažnyčios. Vietos gyventojai iki šiol didžiuojasi čia kasmet vykstančiais Šv. Aloyzo atlaidais. Stemplių Šv. Aloyzo bažnyčia įsikūrusi prie Švėkšnos-Kvėdarnos kelio, Ašvos kairiajame krante. Kaip ir dauguma bažnyčių, šioji taip pat patyrė ne vieno kunigo ranką, kol galiausiai įgavo dabartinę savo išvaizdą: bažnyčia yra stačiakampio plano, medinė, vienabokštė, įrengti 3 altoriai. Šventoriaus tvora – medinių statinių.

1937 m. Stemplių kaimo gyventojai – Bronislava Žiogaitė, jos sesuo Amelija ir Antanas Žąsyčiai – dovanojo kelis hektarus žemės bažnyčiai, klebonijai pastatyti ir kapinėms įrengti. Gavęs vyskupo sutikimą, kunigas A. Baltinis pradėjo statyti Šv. Aloyzo bažnyčią, pradėtą darbą tęsė kunigas Memgaudas ir užbaigė kunigas Feliksas Valaitis. Bažnyčią 1943 m. konsekravo Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius.

„Nuotaikingos melodijos iš klasikos lobyno“

Šioje gražioje bažnyčioje po Šv. Aloyzo atlaidų Gintarė Skerytė, Dainius Puišys ir Vilniaus styginių kvintetas „Intermezzo“ atliks programą „Nuotaikingos melodijos iš klasikos lobyno“.

G. Skerytės, baigusiosLietuvos muzikos ir teatro akademijoje fortepijono ir dainavimo studijas, repertuaras – ypač įvairus ir platus – nuo senosios iki šiuolaikinės muzikos kūrinių. Kad ir ką dainuotų, dainininkė visuomet žino, kokie konkretūs kūriniai geriausiai tinka jos balsui. 1998 m. Lietuvos TV sukurtas filmas apie G. Skerytės kūrybinį kelią. Dainininkė dalyvauja ne tik visuose Lietuvoje rengiamuose muzikos festivaliuose (Vilniaus, „Šv.Kristoforo“, „Gaidos“, „Pažaislio“), tačiau yra ir tarptautinių festivalių dalyvė: yra parengusi ir atlikusi daug solo programų Latvijos, Rusijos, Lenkijos, Vokietijos, Nyderlandų, Suomijos, Švedijos, Danijos, Islandijos ir JAV koncertų salėse. Dainininkė nuolat koncertuoja su įvairiais Lietuvos ir užsienio šalių orkestrais, chorais bei kameriniais ansambliais. Daug pagrindinių vaidmenų G. Skerytė yra dainavusi barokinių operų tarptautiniuose projektuose, keletas iš jų: H. Purcellio „Didonė ir Enėjas“ (Didonė), C. Monteverdi „Orfėjas ir Euridikė“ Nuo 1992 m. dainininkė vokalinio meistriškumo patirtį perteikia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams bei chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ mokiniams.

G. Skėrytė turi nepriekaištingą skonį – moka scenoje elgtis, rengtis, grakščiai koketuoti su partneriais ir publika, niekad neperžengdama ribos, tačiau savo kūrinį pakylėja keletu laiptelių aukščiau.

J. Puišys gimė 1965 m. spalio 19 d. Ukmergėje. 1973–1980 m. Panevėžio vaikų muzikos mokykloje mokėsi skambinti fortepijonu. 1980–1984 m. mokėsi choro dirigavimo Panevėžio J. Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje. 1983-iaisiais respublikiniame jaunųjų atlikėjų konkurse Kaune tapo diplomantu. Mokydamasis akompanavo Panevėžio miesto chorams ir vokaliniams ansambliams, buvo mokyklos koncertmeisteris. 1986–1991 m. Lietuvos muzikos akademijoje pas profesorių A. Jozėną studijavo choro dirigavimą, vėliau choro dirigavimo žinias gilino akademijos meno aspirantūroje. Taip pat akademijoje pas profesorių V. Noreiką studijavo solinį dainavimą, studijas tęsė akademijos Dainavimo katedros magistrantūroje. 1990 m. tapo I tarptautinio J. Naujalio dirigentų konkurso Vilniuje laureatu. Nuo 1992-ųjų diriguoja Lietuvos muzikos akademijos chorui, nuo 1995 m. – merginų choro meno vadovas ir dirigentas. Chorą išmokė užsienio ir lietuvių klasikų bei šiuolaikinių kompozitorių kūrinių, rengia koncertus. Su choru dalyvauja religinės muzikos festivaliuose ir kompozitorių jubiliejiniuose koncertuose, gieda bažnyčiose.

D. Puišys Vilniaus savivaldybės kamerinio choro „Jauna muzika“ artistas (solistas). Kaip solistas koncertuoja tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. 1997 Lietuvos operos ir baleto teatre debiutavo G. Verdi operoje „Traviata“ Barono vaidmeniu. Turėdamas reto grožio baritoną, šis solistas dar ir puikiai šoka, juda scenoje.

Intermezzo kvintetas iš Vilniaus, kuriam priklauso Almina Stankuvienė, Vytautas Mikoliūnas, Henrikas Marcinkus, Lionius Treikauskas ir Dainius Misiūnas, gyvuoja jau 8 metus. Ansamblio repertuare – baroko instrumentinė ir vokalinė muzika, klasikinės pjesės ir dainos, romantines miniatiūros, šiuolaikinių kompozitorių kūriniai, klasikinio džiazo ir populiariosios muzikos kompozicijos. Kvintetas yra surengęs per 500 koncertų visoje Lietuvoje, kviečiamas koncertuoti ir užsienyje. Kartu su kvintetu koncertavo ne vienas iškilus Lietuvos padangės balsas: V. Noreika, G. Kaukaitė, R. Maciūtė, G. Skerytė ir t.t. Kvintetas nuolat rengia švietejiškas programas vaikams ir jaunimui. Ansamblio muzikantai taip pat nuolat rengia labdaringus koncertus. „Intermezzo“ Lietuvos radijo ir tebevijos įrašų studijoje įrašė keletą savo plokštelių: Vakaro muzika“, „… kaip aukštai menulis…“, kartu su poete R. Skučaite – pasakų kasetę „Kalėdinė dovana“ ir mokamąją kasetę „Muzikinis miškas“, kurioje populiariai pristatyti visi simfoninio orkestro instrumentai.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-06-19-nuotaikingos-melodijos-is-klasikos-lobyno-stempliu-dvare/9966

Stemplės sulaukė garbių svečių

Švėkšnos seniūnijos Stemplių kaimo bažnytėlė prieš savaitę vos pajėgė sutalpinti visus norinčius – čia vyko Šv. Aloyzo atlaidai, su Angelo diena pasveikintas Švėkšnos bažnyčios klebonas Aloyzas Lideikis. Sulaukta ir garbių svečių – klasikinės muzikos koncertą po bažnyčios skliautais surengė iš sostinės atvykę žymūs atlikėjai – aktorė Gražina Urbonaitė, šiuolaikinės muzikos kūrinių atlikėja Gintarė Skėrytė, kamerinio choro „Jauna muzika“ solistas Dainius Puišys ir Vilniaus styginių kvartetas „Intermezzo”.

Kleboną A.Lideikį sveikinę Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis ir bendruomenės atstovai dėkojo jam, kad nuolat aplanko Stemplių bažnyčią ir linkėjo Dangiškojo tėvo palaimos. Visiems Jonams ir Janinoms po bažyčios skliautais nuskambėjo choristų traukiamas „Ilgiausių metų…“

Atlaidus, anot seniūno, papuošė svečiai iš Vilniaus, kuriuos pristatė M.K.Čiurlionio ir kultūros paveldo fondo atstovė Jolita Žalgirytė. Dar tik metus veikiantis fondas turi daug darbų – kviečia gyventojus susipažinti su užmirštų dvarų istorija, stengiamasi aplankyti bent po vieną dvarą kiekvienoje apskrityje. O Stemplės taip pat garsios ir savo dvaru, kuriame kurį laiką gyveno poetas Simonas Stanevičius, ir bažnyčia. Fondo surengtą „Lietuvos dvarų“ parodą atvykusieji galėjo apžiūrėti šventoriuje.

„Fondo tikslas – suburti žmones iš atokesnių kaimų į vieną vietą“, – sakė J.Žalgirytė ir dėkojo rėmėjams, tarp kurių – ir keli šilutiškiai. Padėkos raštą už neeilinį renginį fondo atstovei įteikė ir A.Šeputis.

Vilija BUDRIKIENĖ

Nuotraukos iš renginio

Veliuonos dvaras (Jurbarko raj.)

Nemokamo ir visiems atviro renginio metu kiekvienas galės daugiau sužinoti apie Veliuonos perlą – klausydamiesi ir klausinėdami architektūros istorikės Dalės Puodžiukienės

Gražiausias medinis ponų namas – Veliuonoje

2007-06-12

veliuona01Apie Veliuoną, jos parką, dvaro sodybą, rūmus, piliakalnius, istoriją rašyta labai daug straipsnių, apybraižų, knygų, keliautojų prisiminimų. Gražiausias Lietuvoje klasicistinis medinis ponų namas mena išskirtinių Lietuvai istorinių įvykių svarba, liudija kultūros paveldo vertę ir stebina nepakartojamu natūralios ir žmogaus kuriamos gamtos grožį.

„Saugokim savo dienas“

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas antrus metus tęsia labdaringų renginių ciklą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė inciatyva“. Lankydami įvairius Lietuvos dvarus, projekto vykdytojai vis primena, kad didžiuotis tikrai turime kuo – tiek architektūros istorija, tiek parkų išskirtinumu, tiek profesionaliais atlikėjais.

Šių metų birželio 15 d. 16 val. Veliuonos dvare įvyks vienas iš M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo inicijuoto projekto renginių – „Saugokime savo dienas“. Nemokamo ir visiems atviro renginio metu kiekvienas galės daugiau sužinoti apie Veliuonos perlą – klausydamiesi ir klausinėdami architektūros istorikės Dalės Puodžiukienės. Kiekvienas galės aplankyti fondo kaupiamą parodą „Lietuvos dvarai“. Kiekvienas galės pasiklausyti profesionalių aktorių trupės „Teatriukas“ dainuojamosios poezijos koncerto pagal J. Erlicko eiles.

„Teatriukas“ vaidina, dainuoja ir vaikams, ir suaugusiesiems visoje Lietuvoje. Trupę 1998 m. rudenį įkūrė Vilniaus universitetą, aktoriaus-filologo specialybę ir „Keistuolių teatro“ studiją baigę aktoriai. Tai trys draugai – Dalia Mikoliūnaitė, Žilvinas Ramanauskas, Arturas Varnas. Nuo 2004 m. „Teatriukas“ – Tarptautinės teatrų vaikams ir jaunimui organizacijos ASSITEJ narys.

Aktoriai, skaičiuojantys savo pasirodymus jau nuo 1000, apvažiavo ne tik visą Lietuvą, bet ir JAV. Kai paklausėme, kokia jų sėkmės formulė, nedvejodami atsakė: „nuoširdumas, kūrybingumas, profesionalumas, lankstumas“. O sužinoję Veliuonos dvaro rūmų istoriją tepasakė – „Tikrai turime kuo didžiuotis Lietuvoje. Reikia pasistengti, kad žmonės tai įvertintų“.

Protėvių vėlių globojama vieta

Anot padavimų, 1341 m. kovose prieš kryžiuočius Veliuonoje žuvo Lietuvos Didysis kunigaikštis, Vilniaus įkūrėjas, Gediminas. O ir pats Veliuonos pavadinimas siejamas su Vilniumi – abu vardai kilę iš tos pačios šaknies ir įkūnija šventas mitologines protėvių vėlių globojamas vietas.

Labai svarbi karų su kryžiuočiais laikų Veliuona (iki 1315 m. vadinta Junigeda). Ji buvo vienas iš pagrindinių kovos prieš kryžiuočius punktų. Vėliau, 1411–1422 m., Lietuvos – Lenkijos valdovų ir kryžiuočių magistrų derybų vieta.

Senieji Veliuonos piliakalniai – tai Žemaitijos gynybos sistemos prieš kryžiuočius reliktai. Miestelis – urbanistikos paminklas (Magdeburgo teisės sutektos dar 1443 m.). XVII a. pradžioje statyta renesansinė bažnyčia puoselėja vertingus meno kūrinius. O XVIII a. pabaigos medinė klebonija siejasi su iškiliomis lietuvių asmenybėmis – tautosakininku, etnografu Antanu Juška ir poetu kunigu Kiprijonu Nezabitausku–Zabičiu.

Svarbios vietovės – išskirtiniai valdytojai

Mažai kalbama apie dvarą, nors pats miestas daugiausia nuo jo priklausęs. Šią svarbią vietovę valdę išskirtiniai žmonės. Štai Teodoras. Triplinas, kuris lankėsi Veliuonoje 1856 m., prisiminimuose rašo, kad bažnyčios rūsiuose buvę šešių svarbiausių LDK didikų giminių, – miestelio ir dvaro savininkų, – Radvilų (Radziwiłłowie), Višnioveckių (Wiśniowieccy), Katkevičių (Chodkiewiczowie), Bžostovskių (Brzostowscy), Ostrorogovų (Ostrorogowie), Slučių (Słuccy) laidojimo vietos.

XVIII a. Veliuona priklausė žemaičių seniūnui J. Poniatovskiui. XVIII a. pabaigoje dvaras tapo bajorų Zaleskių (Lubicz herbo) lietuviškos šakos nuosavybe. Mykolas Zaleskis (mirė 1840 m.) sukūrė mūsų dienas pasiekusią sodybą. Ją paveldėjo sūnus Zenonas Zaleskis, vėliau – pastarojo sūnus Gabrielius ir anūkas Marijonas. XIX a. pabaigoje, dvarui ir jo palivarkams (Naujadvaris ir Kristinpolis) priklausė 737 dešimtinės dirbamos žemės, 342 – pievų, 440 – miškų.

Zenonas Zaleskis buvo sukaupęs vertingą meno kūrinių ir senienų kolekciją. Kalbama, kolekcijoje puikavosi dvi drobės, tapytos Albrechto Diurerio, o dalį rinkinio sudarė Veliuonos žemėje rastos senos įvairių kraštų monetos bei ginklai.

Gabrielio Zaleskio brolis Vladislovas Mykolas Zaleskis buvo mokslininkas, teologas, botanikos ir zoologijos žinovas. Spėjama, kad jis prisidėjo puošdamas nedidelį, bet reto grožio Veliuonos parką.

1909 m. dvarą nupirko švedų kilmės dvarininkas P. Vakselis. Per Pirmąjį pasaulinį karą Vakseliai emigravo, tad rūmuose iki 1923 m. veikė pradinė mokykla. Tarpukariu valda priklausė Agėjui ir Zinaidai Vekseliams. Po Antrojo pasaulinio karo rūmai ir toliau buvo palikti mokyklai, vėliau įkurtas rašytojo Petro Cvirkos muziejus, kadangi jis 1920–1922 m. čia mokėsi.

Nepriklausomybės metais rūmai grąžinti Agėjo dukrai Olgai Vakselytei – Švarc. Ji sutiko, kad dalyje pastato veiktų muziejus.

Veliuonoje – dendrologinė vertybė

Puošnus, retais medžiais turtingas, mišrus parkas įkurtas kartu su sodybą. Jo ypatingas grožis 1856 m. sužavėjo Teodorą Tripliną, žavi keliautojus ir dabar. Erdvų parterio ovalą puošia egzotiniai įvairių formų medžiai. Anot parkotyrininko K. Labanausko, „(…) pietuose parteris ovalo ašimi rėmėsi į buvusius įvažiuojamuosius vartus, už kurių kelias vingiavo Veliuonėlės upelio tarpkalne, atskiriančia sodybą ir didingus istorinius piliakalnius. Į rytus nuo parterio tebedunkso stambiausias sklypo medynas. Giliai įsirėžusi Dvaro upelio griova jungia aukštutinį ir žemutinį tvenkinius. Griovos šlaitai gausiai apaugę šimtamečiais medžiais, kurių ūksmėje įkypai šlaito nuo parterio ovalo leidžiasi takas, apriesdamas žemutinį tvenkinį ir pasukdamas pro buvusius dvaro sodus su paslaptingu senkapiu į tolimąsias alėjas. Sodų viduriu gilioje griovoje teka Veliuonos upelis, o rytiniu pakraščiu dar gilesnėje griovoje – Skruzdupys“.

Iš vakarų pusės parterį nuo miestelio skiria siauras sklypas, išilgai kurio tęsiasi sena mažalapių liepų alėja. Didžiausia parko dendrologinė vertybė – du galingi gelsvažiedžiai tulpmedžiai. Be jų parke auga dar 21 rūšis retų medžių. Tai glaustašakis ąžuolas, raudonasis klevas, didžioji tuja, juodoji ir veimutinė pušys, europinis maumedis ir kt.

Medinis rūmų dekoras – tobulas klasicizmo kūrinys

veliuona04Sodyba yra aukštutinėje Nemuno terasoje, šalia miestelio, į šiaurę nuo piliakalnių. Šiandien jos plotas nedidelis – apie 3 ha. Sodybą sudaro pagrindinio reprezentacinio kiemo fragmentai – rūmai su priešais nusidriekusiu ovaliu parteru ir parkas. Ūkiniai pastatai, buvę į šiaurę nuo dabartinių rūmų, už parko, neišliko.

Veliuonos rūmai – vieni didžiausių ir gražiausių medinių klasicistinių ponų namų Lietuvoje. Dvaro sodyba – rūmai ir parkas – įtraukti į Lietuvos nekilnojamųjų vertybių registrą (kodas G7K).

Atlikus medienos dendrologinį tyrimą paaiškėjo, kad stogo konstrukcijos rąstai nukirsti 1817 m. Taigi, spėjama, rūmai pastatyti apie 1820 m. Išlikę 1984 m. restauruoti plytų mūro rūsiai, dengti kryžminiais skliautais. Manoma, jog tai senesnio pastato reliktas. Vienoje rūsio patalpoje išlikęs ir itin senas židinys.

Medinis rūmų dekoras – tobulai interpretuotų klasicistinių formų kūrinys. Keturių aukštų kolonų portikas turi visus dorėninio orderio elementus – kapitelius, triglifus su lašais, modiljonus. Trikampio frontono timpane įkomponuotas pusapskritis švieslangis. Antras žemesnis portikėlis priglaustas prie rytinio rūmų galo – čia buvo įėjimas į nedidelį galinių patalpų koridorių. Portikėlio cokolyje įspraustos rūsio durys. Fasaduose tolygiai išdėstyti stačiakampiai langai, rėmų skaidomi į 8 dalis.

Pirminis namo planas išliko dalinai. XIX a., pagal tuo metu buvusią madą ir etiketą, pagrindinis įėjimas į namą privalėjo būti iš parterio pusės – pro portiką patekdavo į puošnų holą, kurį supo reprezentaciniai salonai. Buvo įprasta, kad patalpos driekiasi viena paskui kitą dviem eilėm išilgai pastato ir atskirtos durimis (anfiladiškai). Namo ašyje, tuoj už holo, stengtasi įrengti valgomąjį ar salę šokiams. Būtinas tuo meto architektūros atributas – durys į parko terasą. Tačiau yra žinoma, kad XX a. pr. Veliuonos rūmuose būta atvirkštinės tvarkos. Vietoje tradicinio holo prie portiko durų buvusi puošni „raudonoji“ salė su lubų lipdiniais, geometrinio rašto parketu, reljefinių koklių krosnimis ir rokoko stiliaus baldais. Abipus salės – gyvenamieji kambariai. Įeidavo į pastatą iš kitos pusės – pro šiaurinę priemenę, kurią supo valgomasis ir salonai. Taigi, kaip matome, per trumpą laiko tarpą patalpų planas pasikeitė. Peršasi mintis, kad XIX a. pab. ar XX a. pr., pasikeitus savininkams, buvo ieškota patogumo, todėl pirminis namo planas pakeistas.

Pastato vidus ypač nukentėjo per remontą 1947–1948 m. Tuomet įspraustas koridorius, sunaikintas interjeras. Po pertvarkos išliko vos keli senieji elementai – 2 stulpai, 8 pakopų laipteliai, vedantys į portiką, ir sraigtiniai laiptai šiaurinėje priemenėje.

Dalė Puodžiukienė

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-06-12-dale-puodziukiene-graziausias-medinis-ponu-namas-veliuonoje/9974

Nuotraukos iš renginio

Ilguvos dvaras (Šakių raj.)

 Prieš daugiau nei šimtmetį Ilguvos dvaras buvo vienas iš didžiausių, ryškiausių Europos muzikinių, kultūrinių centrų Lietuvoje

Ilguvos_afisa

Ilguvos dvare atgyja meilė klasikai

2007-06-06

Petras Cvirka yra rašęs, jog savo vaikystėje nuo Nemuno kranto lyg užkerėtas klausydavosi iš kito kranto, iš Ilguvos, atplaukiančios namų koncertų muzikos. Tai buvo tada, kai į vasaros rezidenciją pas Emilį Mlynarskį atvykdavo svečių…

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo organizuojamo nemokamo renginio „Tavo giesmė regi dangaus vaivorykštinį langą…“ metu bent iš dalies kiekvienas atvykusysis galės pajusti tokių koncertų romantišką nuotaiką.

Birželio 8 dieną 17 valandą Ilguvos dvare (Kriūkų sen., Šakių r.) skambės F. Šuberto, G. Kuprevičiaus, J. Bramso, K. Debussy, M. K. Čiurlionio, E. Mlynarskio ir kitų kompozitorių muzika. Savo meistriškumą ir muzikinę meilę žiūrovams dalys Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainavimo katedros dėstytoja Aušra Liutkutė, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninio orkestro violončelininkė Roma Jaraminaitė, M. K. Čiurlionio menų gimnazijos smuikininkų ansamblio vadovas, smuikininkas Andrius Krevnevičius, 2005-aisiais apdovanotas Prezidento medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“, tarptautinių konkursų laureatė, klavesino meistrė Vaiva Eidukaitytė-Storastienė bei tarptautinių konkursų laureatė, pianistė – solistė Renata Milašiūtė-Drungilienė. Koncertą ves Laima Žukauskaitė, šiuo metu esanti Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos B. Grincevičiūtės memorialinio buto-muziejaus vyr. fondų saugotoja.

Ilguvos dvaro valdytojai

Ilguvos dvarasPrieš daugiau nei šimtmetį Ilguvos dvaras (Kriūkų sen., Šakių r.) buvo vienas iš didžiausių, ryškiausių Europos muzikinių, kultūrinių centrų Lietuvoje. Čia gražiai sugyveno lietuvių ir lenkų kultūros, kryžiavosi daugelio žymių žmonių keliai. Dvare dažnai lankydavosi Peterburgo dvasinės akademijos profesorius kunigas Justinas Pranaitis, dalininkai Ferdinandas Ruščicas ir Elvyro Andriolli, garsus to meto smuikininkas Polis Kochanskis, kompozitorius Karolis Szymanowskis, pianistas ir dainų autorius, vėliau tapęs Lenkijos ministru pirmininku, Ignacy Paderewskis. Tarpukariu į Ilguvą pasisvečiuoti atvažiuodavo pasaulinio garso pianistas Arturas Rubinšteinas, rašytojas profesorius Albinas Herbačiauskas, dailininkas Kazys Šimelionis, dažnas svečias buvo ir kurį laiką šiose vietovėse gyvenęs istorikas Antanas Tatarė, istorikas profesorius Jonas Totoraitis, kompozitorius Stasys Šimkus. Ilguvoje savo vaikystę praleido garsi praėjusio amžiaus lietuvių dainininkė Beatričė Grincevičiūtė.

Per laiką dvaro savininkai ir pačios vietovės pavadinimas keitėsi. XVIII a. pirmojoje pusėje dvarą valdė broliai Skirmuntai, vėliau A. Prialgauskas, iš kurio už skolas 1758 m. dvarą su keliais palivarkais įsigijo Veliuonos klebonas ir dekanas, prelatas, kunigas Viktoras Talko-Grincevičius-Ilgauskas. Jis šiame dvare įsirengė vasaros rezidenciją, o netoli dvaro sodybos, ant Nykos kranto, 1765 m. pastatė bažnyčią. Tuo metu Panykiai buvo pavadinti nauju vardu – Ilguva.

Iki to laiko visi dvarai ir kaimai nuo Žemosios Panemunės iki Nykos upelio priklausė Seredžiaus parapijai. Prelatas V. Grincevičius pasirūpino, kad Ilguvos dvaras ir jam priklausantys kaimai būtų priskirti Veliuonos parapijai. Ši priklausomybė išliko iki 1794 m. Tuomet Ilguva tapo savarankiška parapija, o bažnyčia iš filijinės gavo parapinės titulą.

Neilgai valdęs dvarą, prel. V.Grincevičius jį kartu su penkiais palivarkais Tvirbūtais, Misiūnais ir kitoje Nemuno pusėje buvusiais Rukšionimis, Goniūnais bei Marapole pardavė savo brolio Pranciškaus sūnui Jonui Grincevičiui, karaliaus Stanislovo Augusto šambelionui (rūmų tvarkytojui). Yra išlikęs ir antrasis 1768 m. Ilguvos dvaro inventorinis aprašas. Jame nurodyta, kad Ilguvoje tuo metu yra buvusi ir koplyčia, kuri aptarnaudavo daugiausia dvariškius.

1895 m. tuometinio dvaro šeimininko Henriko Grincevičiaus vyriausioji dukra Ona ištekėjo už nuo mažens garsėjusio smuiko vunderkindo Emilio Mlynarskio. Po šių vedybų ir prasidėjo Ilguvos aukso amžius. Nuo tada Ilguvoje kryžiavosi daugelio tuo metu žymių žmonių keliai.

Varšuvos muzikos karalius – Em. Mlynarskis

E. Mlynarskis Varšuvoje buvo didis Lietuvos ir lietuvių bičiulis. Gimęs Kybartuose, vedęs Ilguvos Grincevičiūtę, jis jautėsi susijęs su Lietuva. Reikia paminėti, kad E. Mlynarskis ilgą laikotarpį buvo Varšuvos muzikos karalius, nes vienu ir tuo pačiu laiku įsteigė iki šiol gyvuojančią Varšuvos filharmoniją, buvo Varšuvos Didžiojo operos teatro ir muzikos instituto (konservatorijos) pirmuoju dirigentu ir direktoriumi.

Kol jis vadovavo Varšuvos konservatorijai, itin daug gabių jaunuolių iškilo kaip pasaulinio garso muzikantai. E. Mlynarskis buvo mecenatas – gabiuosius remdavo nesitikėdamas tiesioginio pelno. Beje, šis žmogus tapo Stasio Šimkaus ir Beatričės Grincevičiūtės studijų rėmėju.

B. Grincevičiūtė gimė 1911 m. Vilkaviškio rajone. Dainininkės tėvas Andrius Grincevičius yra kilęs iš tos giminės atšakos, kuri prieš kelis šimtmečius įsikūrė ir paplito Smolensko, Ukrainos žemėse, o motina – Vanda Grincevičiūtė – iš bajorų Grincevičių giminės, gyvenusios Ilguvoje.

Jei gyvenimas būtų knyga su laiminga pabaiga, tai tikėtina, jog Beatričė būtų buvusi Mlynarskytė. Jeigu iki Beatričės gimimo būtų buvę įmanoma tuoktis tik iš meilės, neatsižvelgiant į jokias griežtas giminės tradicijas, taip ir būtų buvę. E. Mlynarskis, dvarininkas nuo Kybartų, įsimylėjo jaunesniąją seserį gražuolę Vandą Grincevičiūtę iš Ilguvos dvaro. Bet griežta senolė Ana Alina Grincevičienė Emiliui nenuginčijamai užkirto: „Jei nori įeiti į mūsų šeimą, turi vesti vyriausiąją seserį, taip, kaip reikalauja mūsų tradicijos, taip, kaip pridera“. Nesvarbu, kad meilė, apie kurią tiek daug prirašyta knygose, išrikiuotose gausioje Ilguvos bibliotekoje, nesvarbu, kad abu jaunuoliai myli vienas kitą. Tokia tvarka. Ponas Emilis, nors skaudama širdimi, nesiryžo konfliktuoti ir vedė vyriausiąją seserį. Bet vėliau, priglaudęs Varšuvoje Vandos dukrą Beatričę, pasistatydavo ją prieš save ir, žiūrėdamas į jos profilį, atsidusdavo: „Visai kaip Vanda“.

E. Mlynarskio vaikai turėjo puikių galimybių mokytis muzikos, muzikos garsais alsavo jų namų sienos, bet muzikos legenda tapo tik Beatričė, jo mylimosios dukra – Beatričė.

Beatričė Grincevičiūtė ir Ilguva

Beatričės vaikystė prabėgo Ilguvos dvare, kuris tuo metu priklausė tam pačiam E. Mlynarskiui, tetos vyriui. Štai ką atsimena pati dainininkė: „Ilguvos namuose kabėjo giminės portretai. Iš Karpių kilusios senelės portretas kabėjo virš durų, einant iš valgomojo į saloną. Vaikus kartais pagąsdindavo, kad senelė kai kada mirkčioja. Į Ilguvą iš Kauno atvažiuodavo universiteto literatūros lektorius Juozas Albinas Herbačiauskas su žmona. Svečias sakydavęs, kad čia, mūsų namuose, esąs gerų dvasių pasaulis, čia visos dvasios geros, net toji senelė“.

Dėdė Emilis, pastebėjęs mergaitės neeilinius muzikinius gabumus, nusprendė remti jos tolesnes studijas Varšuvoje. Dainininkė mokėsi groti smuiku, tačiau širdžiai buvo artimesnė fortepijoninė muzika, todėl vėliau perėjo į fortepijono specialybę. Dainavo instituto chore. Atkreipęs dėmesį į Beatričės balsą, profesorius dainininkei skirdavo atlikti solines partijas. 1928 m. baigusi instituto šešias klases, Beatričė grįžta į Lietuvą. 1931 m. ji pradeda dirbti Aklųjų institute auklėtoja. Vertėsi labai sunkiai, pinigų mokslams nebuvo. Ir štai sužibo viltis – Kaune atidaryta konservatorija. Turėdama absoliučią klausą ir fenomenalią atmintį bei nemažą muzikinį išprusimą, ji tarėsi galėsianti siekti savo šventojo tikslo jau rimtoje muzikos įstaigoje. Ir ne kas kitas, o konservatorijos direktorius, pats kompozitorius Juozas Gruodis, kuris po kiek laiko nuoširdžiai gėrėsis Beatričės meistriškai padainuota nelengvai įkandama jo daina „Burtai“, į jos prašymą priimti mokytis tada pasakė: „Taip, esate labai muzikali, bet balso nėra jokio. O, pagaliau, kaip jūs nematydama mokysitės?“. Taigi, Beatričės į konservatoriją nepriėmė. 1934 m. B. Grincevičiūtė dainavimo pradėjo mokytis E. Laumenskienės vadovaujamoje Liaudies konservatorijoje.

„Prarasti akis ar balsą, – aš atiduočiau akis“

Turėjo praeiti nemažai laiko, kol jos menu susižavėjo tas pats Juozas Gruodis, kol komplimentus jai ėmė berti pats Kipras Petrauskas. O vėliau su Beatriče susibičiuliavusi Stasė Gruodienė nuolat atsiprašinėdavo už aną apmaudų savo vyro neįžvalgumą.

Ilgametes studijas vainikavo dainininkės pirmasis koncertas (1937 m. lapkričio 24 d. Kauno radijuje). Pirmasis rečitalis įvyko 1943 m. kovo 6 d. Kauno konservatorijoje, kuris dainininkei atnešė pripažinimą.

B. Grincevičiūtė lietuvių muzikoje pramynė svarbią vagą. Būdama labai muzikali, darbšti ir apdovanota absoliučia klausa bei fenomenalia atmintimi, ši dainininkė įnešė savitą ir neįkainojamą indėlį į mūsų profesionaliosios vokalinės muzikos raidą. Prof. Saulius Sondeckis, koncertavęs su ja ne vieną kartą ir palikęs nemažai bendrų įrašų, sako: „Šiandien, remdamasis didžiule koncertine patirtimi, o man teko artimai bendradarbiauti tikrai su pasaulinio pripažinimo sulaukusiais muzikais, – drįstu teigti, kad Beatričės talentas prilygsta pačių didžiausiųjų rangui“. Ji viena iš pirmųjų ir pagrindinių kamerinės muzikos Lietuvoje populiarintojų. Ji viena iš pirmųjų, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sesers Jadvygos paakinta, ėmė koncertuose dainuoti ir įrašinėti lietuvių liaudies dainas jokiam instrumentui nepritariant, – kaip autentiški pateikėjai.

Beatričė buvo ne tik labai talentinga dainininkė, bet ir spalvingas, turtingos sielos, ypatingas žmogus. Tapusi dainininke, mėgdavo sakyti: „Jei kas paklaustų, ką pasirinkčiau – prarasti akis ar balsą, – aš atiduočiau akis“.

Dainininkė mirė 1988 m. lapkričio 28 d. Vilniuje. Palaidota Antakalnio kapinėse. Prancūzai ant žymių menininkų antkapių nerašo gyvenimo datų. Tik vardą ir pavardę. Nes tokių žmonių laikas niekada nesibaigia.

Indrė Šeputienė, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-06-06-indre-seputiene-ilguvos-dvare-atgyja-meile-klasikai/9979

 

Gedimino Zemlicko fotografijos iš renginio Ilguvos dvare

Projektas „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“

Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos B. Grincevičiūtės memorialinis butas-muziejus „Beatričės namai“ aktyviai talkino M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondui, 2007 m. birželio 8 d. Ilguvos dvare (Ilguvos km., Kriūkų sen., Šakių raj.) surengiant klasikinės muzikos koncertą „Tavo giesmė regi dangaus vaivorykštinį langą…“ (Janina Degutytė). Koncerte dalyvavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainavimo katedros dėstytoja Aušra Liutkutė, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninio orkestro violončelininkė Roma Jaraminaitė, tarptautinių konkursų laureatės – pianistė Renata Milašiūtė-Drungilienė ir klavesino meistrė Vaiva Eidukaitytė-Storastienė, smuikininkė Ieva Sruogytė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivė. Skambėjo F. Šuberto, G. Kuprevičiaus, J. Bramso, K. Debussy, M. K. Čiurlionio, E. Mlynarskio ir kitų kompozitorių muzika. Koncertą vedė B. Grincevičiūtės memorialinio buto-muziejaus „Beatričės namai“ vyr. fondų saugotoja Laima Žukauskaitė. Apie Ilguvos dvaro praeitį, kultūrinį gyvenimą, B. Grincevičiūtės dvare praleistus metus pasakojo kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas. Parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas pristatė M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo kaupiamą parodą „Lietuvos dvarai“, kuri nuolat lydi projektą. Vyko savamokslio vietinio menininko R. Burbos darbų paroda.

Šis renginys yra M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo nekomercinio, paveldosauginio, meninio, edukacinio projekto „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“, vykstančio jau antrus metus, dalis. Projekto eigoje bus aplankyti beveik visos Lietuvos dvarai.

http://www.vilniausmuziejai.lt/ILGUVA2007/index.htm

Nuotraukos iš renginio