Vaitkuškio dvaras (Ukmergės raj.)

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas pakvietė ukmergiškius į Vaitkuškio dvarą paminėti jo 150-ąsias atstatymo metines

Vaitkuskio_afisa

Didingos praeities pėdsakai Vaitkuškyje

2007-05-10

Vaitkuškio dvaro istorija marga ir ilga, kupina didingų ir nuosmukio akimirkų, renovacijų. Jo apylinkėse vis dar klaidžioja kilmingų šeimų, sukaupusių nemenką kultūrinį paveldą, praeities šešėliai, įvairių laikotarpių karių šmėklos, aidi beglobių vaikų balsai. Dvaras tarnavo ir kaip karių prieglobsčio vieta, ir kaip našlaičių prieglauda, jame buvo priimtas ne vienas valstybei svarbus sprendimas, iš jo išvedami mirties pasitikti žydai. Dabar dvaras apleistas, iš didingos praeities likusios tik menkos nuotrupos, tad gegužės 12 d. M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, tęsdamas nemokamų renginių ciklą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“, kviečia visus keliauti Vaitkuškio dvaro praeities didingų akimirkų pasitikti su parkotyrininku Kęstučiu Labanausku. Kad istorijos vingiai nebūtų klampūs, Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktoriai Eleonora Koriznaitė ir Vytautas Kupšys atliks autorines dainas, perpintas Maironio eilėmis.

Istoriniai dvaro akcentai

Pats dvaras, susiformavęs 16–17 a., prisiglaudęs Vaitkuškio kaime, Pabaisko seniūnijoje, Ukmergės rajone. Manoma, kad pavadinimas kilęs nuo Vaitkaus, vieno iš Vaitkuškio apylinkių žemių savininko. Po Vaitkaus dvaras turėjęs daug savininkų. Apie 1550 m. Vaitkuškis atiteko Skorulskiams. Vedybų ir pirkimo sandėrių dėka Skorulskiai plėtė dvaro valdas, prijungė Ilgio ir Punto ežerus. Tad ne veltui 17 a. laikomas tiek šios giminės, tiek dvaro vienu iš klestėjimo laikotarpiu. Tačiau kada pastatyti pirmieji Vaitkuškio dvaro rūmai, – žinių nėra. Dvarą įsigijus M. Kosakovskiui, jame jau buvo mūriniai dvaro rūmai, greičiausiai statyti pačių Skorulskių.

18 a. pabaigoje nusigyvenę Skorulskiai žemes pardavė Vitebsko vaivadai Mykolui Kosakovskiui. Nusipirkęs Vaitkuškį, jis įkūrė jame šeimos rezidenciją, ir nuo to laiko vienos žymių Lietuvos didikų Kosakovskių giminės atšakos istoriją susiejo su Ukmergės kraštu. Prasidėjo didingiausias Vaitkuškio klestėjimo laikotarpis, sukaupta didžiulė biblioteka Dvaras buvo renovuotas, remiantis neogotikos stiliumi, jame nuolat lankėsi kilmingi svečiai.

Architektūrinis dvaro ansamblis

Pagal išlikusius istorinius šaltinius atkurtas dvaro architektūrinis ansamblis. Manoma, kad iki Kosakovskių dvarą sudarė centriniai rūmai, prieš juos stovėjusi oficina – reprezentacinių rūmų dalis, kurioje buvusi valgykla, skalbykla, kitos pagalbinės patalpos, tarnų kambariai. Tarp rūmų ir oficinos buvęs didžiulis kiemas. Dvarą įsigijęs Kosakovskis tarp rūmų ir oficinos pastatė trečią rezidencijos ansamblio dalį: didžiulę rotondą ir dvi prie jos prigludusias kvadratines sales. Rotondos salė buvo skirta priėmimams ir puotoms, o salės per didžiuosius suvažiavimus tapdavo svečių namais. Tačiau šio statinio jau 19 a. pr. nebebuvo. Šalia rūmų stovėjo administracinis pastatas, kuriame buvo du iždo kambariai, ratinė, virtuvės ir maisto sandėlių patalpos. Be šių pagrindinių dvaro pastatų, jame buvo dar 22 įvairios paskirties ūkiniai ir gyvenamieji statiniai. Įdomiausias ir retas tų laikų akcentas – „Pivonijos austerijoje“ buvę „du teatro kambariai. Tai byloja apie aukštą dvaro kultūrą. 1857-1862 m. pagal S. F. Kosakovskio sumanymą rūmai perstatyti.

1831 m. dvaras buvo apiplėštas ir nuniokotas sukilimą malšinančio Lubno husarų pulko kareivių. Tuo metu rūmai jau priklausė itin išsilavinusiam, gabiam, šiuolaikiškam Stanislovui Feliksui Kosakovskiui, M. Kosakovskio vaikaičiui, imperatoriaus rūmų ceremonmeisteriui. Nenuostabu, jog būtent šis žmogus nusprendė perstatyti rūmus, suteikdamas jiems tuo metu populiarią neogotikinę išvaizdą. Pats studijavo šio stiliaus ypatumus, darė eskizus ir galiausiai liko prie projekto, padiktuoto Miramare rūmų prie Triesto, kuriame negotikinė dvaro išvaizda susipynė su neoromaniškais elementais. Sumanymo įgyvendinimą S. F. Kosakovskis patikėjo architektui mėgėjui Bonifacui Pavlovskiui. Po perstatymo rūmų išvaizda labai pakito, atsirado naujų detalių: daugiašoniai bokšteliai, smailaus lanko formos langai ir smailiaarkiai langai, dantytos sienelės. Virš rūmų pastatytas balkonas, virš kurio durų buvo Naktikovo (Kosakovskių giminės) herbas. Prieš 1893 m., antrosios Stanislovo Kazimiero Kosakovskio (Stanislovo Felikso sūnaus) žmonos Michalinos iniciatyva, dešinėje rūmų pusėje pristačius verandą, suformuotas galutinis rūmų vaizdas, išlikęs ir po Antrojo pasaulinio karo. Nepaisant visų pakitimų, senoji rūmų architektūra visgi buvo išlaikyta. Kadangi S. F. Kosakovskis buvęs didelis teatro mėgėjas, manoma, kad tuo pat metu buvo perstatyta ir oficina bei joje įrengta dviejų aukštų pastato aukščio teatro salė.

Nauji rūmai puikavosi italų, lenkų dailininkų ir paties Kosakovskio paveikslų kolekcija, senovinių ginklų, indų, senovės Egipto meno kolekcijomis, buvo sukaupta apie 12 000 tomų (1898 m. – 9860 vnt. leidinių lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbomis, seniausieji – iš XVII a. pradžios) biblioteka.

Negailestingas dvaro likimas

Negailestingi likimo smūgiai pasiekė ir Vaitkuškio dvarą. Mirus S. K. Kosakovskiui, dvarą paveldėjo jo sūnus Jonas Eustachijus, tačiau tikroji Vaitkuškio valdytoja buvusi jo motina. 1914 m. jau buvo rašoma apie dvaro nuomą, jame vykdavo Kauno ūkiškosios draugijos rengtos paskaitos. 1923 m. rūmuose įsikūrė Ukmergės apskrities žemės reformos komisija. 1926 m. rūmų patalpose buvo įrengta našlaičių prieglauda. 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dvare apgyvendinti internuoti Lenkijos kareiviai. 1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. 1941 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais naciai dvare įkūrė žydų getą, iš kur jie buvo varomi į Pivonijos mišką nužudyti. Didžioji dalis sukaupto kultūrinio meninio paveldo arba dingo pokario suirutės laikais, arba buvo išvežta į Rusijos muziejus, dalis dailės kolekcijos pateko į Lenkiją ir sudegė per Varšuvos sukilimą. Tik nedideli Vaitkuškio dvaro rūmų bibliotekos ir kitų rinkinių fragmentai po 1921 m. pateko į muziejus ir valstybines bibliotekas. Po Antrojo pasaulinio karo, kada rūmai smarkiai nukentėjo, dvaras nyko ir iro, kol galiausiai jame liko tik pėdsakai buvusios didingos praeities.

Jolita Žalgirytė

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-05-10-jolita-zalgiryte-didingos-praeities-pedsakai-vaitkuskyje/10015

Prisiminė Vaitkuškio praeitį

Šeštadienį M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, antrus metus tęsdamas labdaringų renginių ciklą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva 2007-ieji“, pakvietė ukmergiškius į Vaitkuškio dvarą paminėti jo 150-ąsias atstatymo metines. 1857 metais Vaitkuškio dvaro savininkas Stanislavas Feliksas Kosakovskis pradėjo penkerius metus trukusią rūmų rekonstrukciją, visų pirma atidžiai atlikęs „Neogotikos ir neoromantikos vizijų“ studiją. Po rekonstrukcijos dvaro architektūrinis ansamblis labai pakito, įgavo tuo metu Europoje populiarią ir modernią išvaizdą. Tačiau negailestingi likimo pėdsakai sunaikino ilgus metus puoselėtą grožį, didybę bei sukauptą kultūrinį paveldą.

Į renginį atvyko nemažai ukmergiškių. Dalyvavo ir neseniai Vaitkuškio dvarą įsigijusi naujoji jo savininkė Sigita Juozapavičiūtė. Parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas susirinkusiems priminė pagrindinius Vaitkuškio dvaro gyvavimo momentus, komentavo „M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo“ sukauptus ir eksponuojamus grafinius darbus „Lietuvos dvarai“.

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Eleonora Koriznaitė ir aktorius bei režisierius Vytautas Kupšys surengė autorinės dainos koncertą „Didybė praeities ir trapūs meilės žodžiai…“, perpintą Maironio eilėmis. Šis koncertas sužavėjo renginio dalyvius, nes priminė, kas mes ir kokie esame…

Po koncerto buvo surengta ekskursija po Vaitkuškio dvaro parką. Visi susidomėję apžiūrėjo pastatą, jo teritoriją.

„M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas“ įteikė padėkos raštus visiems, kas padėjo surengti šį prasmingą, daug dvasinio peno suteikusį, renginį.

 „G. ž.“ inform.

Informacijos apie šį renginį dar galima rasti: http://alfa.lt/straipsnis/136432

 

 

 

Bagdoniškio dvaras ir Kriaunų istorijos muziejus (Rokiškio raj.)

Šįkart susibūrta Bagdoniškio dvaro teritorijoje, kur gimė ir augo Lietuvos patriotas, konstitucinės teisės mokslo kūrėjas, VDU rektorius Mykolas Romeris

Bagdoniskio_afisa

Bagdoniškį garsina prof. Mykolo Riomerio pavardė

2007-05-10

M. Riomeris – vienas iškiliausių Lietuvos žmonių, itin daug nusipelnęs teisės srityje. Jo vardu pavadintas teisės universitetas Vilniuje, apie šį teisininką 2005 m. sukurtas dokumentinis filmas „Prof. Mykolas Riomeris“. Jo fundamentaliais darbais rėmėsi Nepriklausomos Lietuvos Konstitucijos kūrėjai, dabar remiasi teisės mokslininkai savo paskaitose, moksliniuose veikaluose.

M. Riomerio gyvenimas neatsiejamas nuo Bagdoniškio dvaro, kuriame prabėgo profesoriaus vaikystė ir jaunystė, į kurį jis visada grįždavo kaip į ramybės ir pilnatvės užutekį.

Likus vos savaitei iki šio didžio žmogaus gimimo dienos, M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, antrus metus tęsdamas nemokamų renginių ciklą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva 2007-ieji“, gegužės 11 dieną Bagdoniškio dvaro teritorijoje bei Kriaunių muziejuje organizuoja renginius: ekskursiją – susitikimą po medinio Bagdoniškio dvaro sodybos teritoriją bei parodos „Lietuvos dvarai“ pristatymą, vėliau, muziejuje, Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktorių specialiai parengtą kompoziciją (pagal prof. M. Maksimaičio knygą apie prof. M. Riomerį) „Mano sielos tiesa…“.

Bajoriškos kilmės palikuonis

Plati ir kilminga Riomerių giminė, kurios šaknys siekia Saksoniją, Lietuvos žemes pasiekė XVII a. Vienas iš Riomerių buvo Livonijos ordino riteris, tačiau, sekuliarizavus ordiną, liko Lietuvoje. Susigiminiavo su vietos bajorais ir pradėjo naują giminės atšaką.

Mykolas Kazimieras Riomeris, būsimo teisininko tėvas, iš savo senelio, XIX a. žinomo visuomenės veikėjo, paveldėjo Bagdoniškių dvarą, kuriame 1880 m. gegužės 17 d. gimė aštuntasis Riomerių giminės palikuonis, būsimasis profesorius ir teisininkas Mykolas Pijus Paskalis Riomeris. Teisininko gyslomis tekėjo mišrus ir kilmingas kraujas. Tėvas turėjo vokiečių bajorų kraujo, motina – Konstancija Tukallo – sulenkėjusių Vakarų Baltarusijos lietuvių bajorų palikuonė. Todėl Riomerių šeimos dvare vyravo lenkiška dvasia, kalbėta lenkų kalba. Bajorai palaikė draugiškus santykius su vietos kaimelio gyventojais, tad puikiai kalbėjo lietuvių kalba, rytų aukštaičių tarme. Berniukas sutarė tiek su lenkų, tiek su lietuvių vaikais, bet, jausdamas abiejų tėvų giminės įtaką, buvo griežtai nusistatęs prieš carinę rusų okupacinę valdžią. Šis nusistatymas, nuolatinė kova už Lietuvos valstybę bei pilietinio sąmoningumo idėjų skleidimas M. Riomerį lydėjo iki mirties.

Studentiškos dienos ir suliepsnojusi meilė kraštui

Aukštąjį išsilavinimą jaunasis studentas įgijo privilegijuotoje Peterburgo imperatoriškoje teisės mokykloje, rengusiai bajorų vaikus darbui carinės Rusijos valstybės aparate. Mokykloje vyravo uždaras gyvenimas „tarp keturių sienų“, siekiant neįsileisti okupacinei valdžiai nepalankių minčių, tačiau būsimasis teisininkas suartėjo su carinei valdžiai nepakantumą jaučiančiais studentais, pasisėmė naujų idėjų.

Baigęs teisės mokyklą, M. Riomeris studijų tęsti išvyko į Krokuvos Jogailos universitetą, 1902–1905 m. studijavo pasaulinio garso Paryžiaus Laisvojoje politinių mokslų mokykloje. Čia susidraugavo su atvykėlių lietuvių studentų draugijos „Lithuania“ nariais, padėjusiais jaunajam teisininkui galutinai apsispręsti kaip piliečiui, kurio pareiga kartu su savo krašto žmonėmis kovoti dėl tautinio išlikimo. M. Riomeris teigė pajutęs, jog jo tikroji tėvynė esanti Lietuva, siekė, kad Lietuvos lenkai kovotų už Lietuvą ir labai išgyveno, kad jo siejami lietuvybės daigai labai silpni. Viename iš savo laiškų, rašytų 1923 m., M. Riomeris teigė: „Visą gyvenimą kaip koks legendinis Sizifas ritau akmenį į kalną, ir tas akmuo nuolat riedėjo žemyn. Įrodinėjau, kad nacionalizmas yra dirbtinis ir veidmainiškas reiškinys ir kad mes, Lietuvos lenkai, turime stoti į piliečių eiles – Lietuvai, o ne Lenkijai, turime suprasti ir laikyti savo pareiga ir garbe visuomet dalyvauti pirmosiose kūrėjų gretose ir vadovautis krašto gerove, o ne kitų kraštų visuomenių interesais“.

Baigęs studijas, M. Riomeris grįžo į Lietuvą, gyveno ir dirbo Vilniuje. Ėmėsi itin aktyvios visuomeninės ir publicistinės veiklos, įsitraukė į Vilniaus lenkų demokratinį judėjimą bei lietuvių veiklą, skatindamas pilietinę savimonę. Advokato praktika vertėsi tiek, kiek reikėjo stažui įgyti. Šiuo laikotarpiu išleido keletą reikšmingų darbų: demokratinės pakraipos dienraštį „Gazeta Wilenska” (1906 m.), propagavusį tautų bendradarbiavimą ir kėlusį Lietuvos lenkų dalyvavimo lietuvių nacionaliniame judėjime klausimą, 1907 m. lenkų kalba parašė pirmąją mokslinę studiją lietuvių tautinio atgimimo istorijos klausimu „Lietuva. Tautinio atgimimo studija”. 1915 m. įstojo į Juzefo Pilsudskio organizuojamo lenkų legiono eilinius, tikėdamasis, kad Lenkijos tautinis atgimimas paskatins ir kitas šalis išsilaisvinti iš rusų valdžios. Tačiau, būdamas nusiteikęs prieš nacionalizmą ir pajutęs, kad šis legionas linkęs į nacionalistines idėjas, suprato klydęs ir pasitraukė.

Teisininko ir profesoriaus keliu

Pokario metai M. Riomeriui buvo itin turiningi. Nepriklausė jokioms politinėms partijoms, nesiekė valdžios, įsiliejo į iškiliausių to meto mūsų krašto žmonių gretas. Daug bendraudamas su lietuviais inteligentais, tapo aktyviu lietuvybės puoselėtoju bei atsidėjo teisininko karjerai.

1920 m. M. Riomeris skiriamas apygardos teismo, netrukus – Vyriausiojo Tribunolo teisėju. 1928 m. įsteigiama Valstybės taryba. Teisininkas, prezidento paskyrimu, tapo jos nariu ir ypač aktyviai reiškėsi įstatymų regimo veikloje. M. Riomerio kompetencija ir pasitikėjimas juo buvo stulbinami: kai tik iškildavo didelės atsakomybės ir žinių reikalaujantys darbai, Lietuvos vyriausybė visada kreipdavosi į M. Riomerį. Tad jam patikimos dar ir Lietuvos tautinio teisėjo pareigos Hagos tarptautiniame teisingumo tribunole, kur nagrinėjama byla dėl Klaipėdos krašto Statuto interpretavimo. Šią bylą, kuri turėjo didelį tarptautinį atgarsį, sutvirtinusį Lietuvos suverenitetą Klaipėdos kraštui, Lietuva laimėjo.

Greta aktyvios visuomeninės veiklos bei teisinės praktikos, M. Riomeris pradėjo dirbti mokslinį bei pedagoginį darbą Teisių fakultete. Universitetas tapo lemiamu ir vienu pagrindinių veiksnių profesoriaus gyvenime. 1940 m. sausio mėn. jis kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto profesūra ir studentais persikėlė į senąjį Vilniaus universitetą, sudarydami šio universiteto Teisės fakulteto branduolį. Čia M. Riomeris profesoriavo iki mirties. Pagrindinė dėstomoji disciplina bei mokslinio darbo sritis, kurioje teisininkas buvo laikomas pripažintu autoritetu – konstitucinė teisė. Ne veltui M. Riomeris dar vadinamas Lietuvos konstitucinės teisės tėvu. Nepaprastai įvairus ir gausus prof. M. Riomerio mokslinis palikimas – daugybė monografijų ir veikalų: „Reprezentacija ir mandatas”, „Administracinis teismas”, „Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose”, „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos”, didžiulis ciklas „Valstybė ir jos konstitucinė teisė”, mokslinių straipsnių, kurie buvo spausdinami Lietuvos ir užsienio teisiniuose leidiniuose.

1926 m., įvertinus mokslo darbus, M. Riomeriui suteiktas profesoriaus vardas, 1932 m. – teisių daktaro laipsnis. Net tris kartus buvo išrinktas Vytauto didžiojo universiteto rektoriumi (1972–1928, 1933–1936, 1936–1939) – daugiau nei bet kuris kitas rektorius. Riomerio pažiūros, erudicija ir domėjimosi laukas buvo itin platūs – domėjosi ir tyrė įvairias administracinės, baudžiamosios, tarptautinės ir kitų teisės šakų, taip pat istorijos mokslų problemas. Tad jis reiškėsi ne tik kaip puikus savo srities specialistas, bet ir kaip visapusiškas praktikas. Nenuostabu, kad jo veikla buvo įvertinta ir užsienio šalyse – M. Riomeriui įteiktas Latvijos Trijų Žvaigždžių antrojo laipsnio ordinas, jis išrinktas Čekoslovakijos Mokslo ir meno akademijos, tarptautinio Prancūzijos revoliucijos instituto nariu, Rumunijos karališkojo administracinės teisės instituto nariu korespondentu. Už nuopelnus savo kraštui įvertintas Gedimino ir Vytauto Didžiojo antrojo laipsnio ordinais.

Mylimas studentų ir kolegų

M. Riomeris – vienas kūrybingiausių fakulteto dėstytojų, itin mylimas ir gerbiamas studentų. Buvo įsitikinęs, kad studentus ir dėstytojus turi sieti abipusė pagarba ir pasitikėjimas, kad autoritetas įgyjamas tik vertingais ne tik kaip mokslininko, bet ir kaip žmogaus darbais. Buvo itin reiklus sau, paskaitoms rengdavosi kruopščiai, jos buvo gyvos, vaizdingos, praturtintos netikėtais palyginimais, aforizmais. Itin rūpinosi studentų buitimi, ieškojo būdų, kaip jiems padėti materialiai. Apie M. Riomerį buvo kuriamas studentiškas folkloras, tačiau ne kandus, o liudijantis dėstytoją esant įsimintina, spalvinga asmenybe. Stasys Šaulauskis, tapęs rektoriumi po M. Riomerio, apie profesorių teigė: „… prof. M. Riomeris yra visuomeninio pobūdžio žmogus, sugebąs tinkamai vertinti ir intensyviai gyventi krašto, visuomenės, valstybės ir tautos interesais, tai bus aišku, kad tokiame rektoriuje mūsų universitetas turėjo ryškų reprezentavimą, kuris taip gražiai ir sėkmingai sugebėjo atstovauti universitetui tiek mūsų krašte, tiek už jo ribų“.

Per Bagdoniškį matau ir jaučiu Lietuvą

M. Riomeris labai mylėjo savo tėvynę, gimtąjį Bagdoniškį, kuriame prabėgo vaikystės ir jaunystės metai. Grįžęs į dvarą, teisininkas jame rasdavo sielos ramybę ir atilsį. Kaip jis pats teigė, Bagdoniškio apylinkių grožis – dauboti laukai, miškeliai, nedidelės pelkės ir ežerai – darė didžiulį poveikį jo dvasiniam pasauliui. Peizažas, atsiveriantis nuo dvaro į šiaurės rytus, skiepijo meilę Lietuvos kraštui, susitapatinęs su kraštovaizdžiu, jis jausdavosi susitapatinęs su Lietuvos visuomene. Jei likimas nublokšdavo toli ir ilgam nuo gimtojo krašto, M. Riomeris jausdavęs skausmingą nostalgiją, tad atitrūkęs nuo darbu visada grįždavo į tikruosius namus. Savo kolegai kartą jis rašė „Ilsiuosi Bagdoniškyje. Ramu ir gera. Nėra jokių iškilmių, ceremonijų, kalbų. Pasiėmiau daug darbo, rašau knygą <…>, egzaminuoju studentus, kurie čia atvyksta, negalėdami Kaune savo eilės laukti <…>. Tad nenuobodu.“

M. Riomeris gimė ir augo Bagdoniškio dvare, esančiame Bagdoniškio kaime, Kriaunių seniūnijoje, Rokiškio rajone. Nedidelis kaimelis prisiglaudęs prie Sartų ežero, kaip teigė pats profesorius, jam būdingi Zarasų krašto vaizdai – ežerai ir piliakalniai.

M. Riomerio tėvo paveldėtas dvaras klestėjo. Po M. K. Riomerio mirties dvarą ir jam priklaususias žemes pasidalijo jo šeši vaikai. Tačiau ne visi mylėjo ir brangino dvarą taip kaip M. Riomeris. Tad keturios dvaro dalys buvo išparceliuotos ir išparduotos, likusias dvi pasiliko profesorius ir jo sesuo Elvyra Miečkauskienė. Tačiau nepratęs ūkininkauti, kadangi tėvas neleisdavo kištis į dvaro reikalus, teisininkas pasikliovė samdomu ūkvedžiu. Dvaro situacija prastėjo, reikėjo vis daugiau investuoti į naujų trobesių statybą. Šalia senojo dvaro M. Riomeris pasistatydino gyvenamąjį namą su mansarda, mūrinį svirną. Užveisė Lietuvoje retų augalų – maumedžių, sidabrinių eglių sodą. Tačiau nelemti 1940 m. įvykiai pasiekė ir Bagdoniškį. Profesorius tikėjosi išlaikyti ryšius su gimtine, tačiau sovietams okupavus Lietuvą nebebuvo prasmės likti, tad, nepaisydamas vis prastėjančios sveikatos, su šeima persikraustė į Vilnių, kur 1945 m. vasario 22 d. mirė. Šis garbus, teisingas bei vienas iškiliausių Lietuvos žmonių palaidotas Rasų kapinėse Vilniuje.

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo koordinatorė Jolita Žalgirytė

Informacijos apie šį renginį dar galima rasti:

http://www.bernardinai.lt/archyvas/straipsnis/62193

http://www.alfa.lt/straipsnis/136423

Nuotraukos iš renginio: