Adomynės dvaras (Kupiškio raj.)

Adomynės dvaras suskambo virpančiais gitaros garsais, lydimais architektūros istorikės Dalės Puodžiukienės pasakojimo apie nuostabią mūsų senolių architektūrą

Muzikinė kelionė laiku Adomynės dvare

2007-12-05

Adomynės dvaras yra vietinės reikšmės, įsikūręs Kupiškio rajone, Adomynės kaime. Turėjęs ne vieną garsų šeimininką bei ne kartą keitęs savo pavadinimą, sovietiniais laikais suniokotas, dabar dvaras po truputį restauruojamas. Šiuo metu jo patalpos išnaudojamos kultūriniams ir socialiniams tikslams, čia gyvena kelios šeimos, o gruodžio 7 d. jame skambės muzika, aprėpianti kelis šimtmečius.

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, antrus metus tęsdamas labdaringų renginių ciklą, skirtą nacionalinio paveldo išsaugojimui, keliauja po Lietuvos dvarus, skleisdamas muziką, veždamas parodas bei organizuodamas švietėjiškus renginius apie turtingą Lietuvos praeitį. Gruodžio 7 d. Fondas atvyksta į vieną seniausių išlikusių medinių dvarų Lietuvoje, kuriame kartu su muzikologu ir renginio vedėju Viktoru Gerulaičiu bei Baltijos gitarų kvartetu kiekvienas pasiners į muzikinę kelionę laiku nuo Renesanso iki roko koncerte „Kelionė laiku su gitara“.

Prieš koncertą įvyks susitikimas su architektūros istorike Dale Puodžiukiene, skaitysiančia pranešimą apie tyrinėjamus darbus tema „Medinės dvarų sodybų architektūros raida Lietuvoje“. Kaip įprasta, viso renginio metu veiks Fondo kaupiama ir vis papildoma originalių grafinių darbų paroda „Lietuvos dvarai“, kurioje puikuosis ir naujas, specialiai Adomynės renginiui nupieštas, Adomynės dvaro paveikslas.

Naujas šeimininkas – naujas dvaro pavadinimas

Rašytiniuose šaltiniuose Adomynės kaimas pirmą kartą paminėtas 1555 m. Tuo metu tiek pats dvaras, tiek kaimelis vadinosi Aluotėliais, nes buvo Didžiųjų Aluotų dvaro, priklausiusio Pliateriams, dalis. Iki šių dienų išlikęs Aluotų piliakalnis ir vienkiemiais išskirstytas Aluotų kaimas. Apie 1821–1830 m. kaimelio ir dvaro pavadinimą į Jonavos pakeitė tuometinis dvaro šeimininkas Jonas Žurauskis, pastatęs iki šių dienų išlikusius dvaro rūmus. Dabartinis pavadinimas – Adomynė – atsirado tik po Pirmojo pasaulinio karo.

Pirmasis žinomas dvaro valdytojas šambelionas Adomas Pliateris buvo įklimpęs į skolas, tad 1809 m. įkeitė Aluotėlius Jonui Žurauskiui (liaudyje vadintam „Žiauriu ponu Jonu“). Tačiau, nesugebėdamas grąžinti likusios skolos, 1817 m. teismo sprendimu dvarą prarado galutinai. Naujasis Aluotėlių šeimininkas ne tik pavadino vietovę pagal savo vardą – Jonava, bet ir pastatė naujus iki šių dienų išlikusius dvaro rūmus bei praplėtė visą dvaro teritoriją. Tuo metu dvarui jau priklausė iš Pliaterių valdymo laikų likusi karčema bei du bravorai, kuriuose buvo gaminama ir vežama į Rygą parduoti degtinė. „Velnio lašus“ kaimynams gabendavo nuo lažo atleisti ir už tokį darbą pinigus gaunantys valstiečiai. Po Jono Žurauskio mirties dvaras atiteko jo giminaičiui, irgi Jonui Žurauskiui, kuris, anot žmonių pasakojimų, nebuvęs toks žiaurus, tačiau nemokėjęs tvarkyti dvaro ūkinių reikalų ir nusigyvenęs. Apie tai, kiek laiko jis valdė, nėra išlikę jokių istorinių žinių.

Po antrojo Jono Žurauskio mirties dvarą paveldėjo jo seserys. Netrukus jos abi paveldėtas dvaro dalis pardavė eiguliui Adomui Vilėniškiui, kurio tėvas dar pas „Žiaurų poną Joną“ buvo miško degutas – darbininkas. Vilėniškiui atitekusios dvaro žemės buvusios prastos, tik nedidelę dalį sudarė dirbama žemė, todėl šeimininkas išpardavė valstiečiams dvaro žemių teritorijos pakraščius, sau pasilikdamas derlingesnę centrinę dalį. Pats jis vaikų neturėjo, todėl dalį žemės ir lėšų paskyrė bažnyčios statyboms, tačiau mirė nesulaukęs jų pabaigos. Statybų darbus 1921 m. užbaigė jo sūnėnas kunigas Juozapas Vilėniškis, o likusias dvaro žemes paveldėjo kiti A. Vilėniškio brolio vaikai.

Architektūrinis dvaro ansamblis

Sudėtingo plano dviaukštis Adomynės dvaras – gražus ir retas medinio klasicizmo pavyzdys, manoma, kad pastatytas vietinių meistrų rankomis. Iki rekonstrukcijos, atliktos pirmojo Jono Žurauskio, pastatas galėjo būti stačiakampis, simetriškas, su centrinėje dalyje esančiomis dvejomis priemenėmis ir didžiuoju kaminu bei kambariais galuose. Po rekonstrukcijos namas tapo stambaus dvaro rezidencija. Statiniui buvo suteiktos klasicistinės proporcijos ir puošnus interjero dekoras.

Ištęstos L raidės dvaro formos bei vidaus planavimas išlikę iki šių dienų. Taip pat išlikusios dvaro gonkos su stogeliais ir gražiomis medinėmis kolonomis. Dabar esantis skardinis stogas kadaise buvo dengtas malksnomis. Galima pasigrožėti vietomis išlikusiais senais langais su langinėmis, sveikos ir filinginės durys su gražiais metaliniais apkaustais. Viduje liko seno ornamentuoto parketo fragmentai, kelios koklinės krosnys, padabintos puošniais karnizais. Kai kurių kambarių lubos ir sienos papuoštos tapytais piešiniais.

Antrajame dvaro aukšte buvo palėpė ir keli mansardinio tipo kambariai, kuriuose nakvodavo svečiai. Viename iš dvaro kambarių netgi buvo įrengta koplyčia, kol neiškilo Adomynės bažnyčia.

Dvaras šiandien

Kadaise dvaro sodybos kompleksui priklausė sodas su parku, upeliu ir tvenkiniu. Pati dvaro sodybos aplinka buvo formuojama nuo XVIII a. Ne kartą keitėsi sodo augmenija ir želdiniai, tačiau sovietų laikais sodas buvo žiauriai sudarkytas, jame priaugo medžių. Iki šių dienų išlikę tik dvaro rūmai bei šautuvo formos tvenkinys. Nuo piktos rankos nukentėjo ne tik dvaro parkas ir sodas, bet ir pats dvaras.

Sovietiniais laikais Adomynės dvaro, kaip ir daugelio dvarų tuo laikotarpiu, tikroji paskirtis prarado prasmę. Šalia dvaro buvo nutiestas gerokai pakeltas asfaltuotas kelias, dėl kurio pastatas atrodo tarsi prasmegęs. O pačiame mediniame dvare buvo įrengta kolūkio raštinė, parduotuvė, rodyti kino filmai. Tuometinė valdžia neatsižvelgė į dvaro istorinę reikšmę, todėl buvo pažeisti kultūros paminklo restauracijos reikalavimai: keičiant langų rėmus buvo pakeista ir jų forma, išgriautos krosnys, išplėštos grindys, nugriauti darnų ansamblį su gyvenamuoju pastatu sudarę ūkinės paskirties pastatai bei senieji ūkiniai ir paradiniai vartai. Rimtesni restauracijos darbai pradėti maždaug prieš 10 metų, o šiuo metu dvare įsikūrę Adomynės laisvalaikio centras, paštas bei centrinės bibliotekos filialas. Dalis dvaro priklauso privatiems asmenims, kurie ten turi įsirengę 2 butus.

Jolita Žalgirytė

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/70740

Gitaros garsai, suvirpinę širdį…

Penktadienio popietę Adomynės dvaras suskambo virpančiais gitaros garsais, lydimais architektūros istorikės Dalės Puodžiukienės pasakojimo apie nuostabią mūsų senolių architektūrą, medinius dvarus, jų statinius, nūnai jau primirštus ar užmirštus, apie jų paskirtį ir pritaikymą.

Irena BUJANAUSKIENĖ redakcija@kupiskiozinios.lt

Tokia istorinė muzikinė kelionė tarsi dovana ūkanotą advento pavakarę pavargusiai sielai. Jau pirmieji Baltijos gitarų kvarteto (S.S.Lipčius, S.S.Krinicinas, I.Baltmiškytė, Z.Čepulėnas) akordai suvirpino ne vieno adomyniškio ir svečio iš kitų seniūnijų slapčiausius sielos kampelius. Muzika liejosi tarsi banga, išplaudama iš amžinybės vis kito amžiaus ritmą, skambesį, intonaciją ir net nuotaiką. Juk gitara – tai nedidelis orkestras.

Vos matomai gitarų stygomis bėgiojo jautrūs muzikantų pirštai. Viktoro Gerulaičio nuotaikingas ir profesionalus renginio vedimas sudarė originalią kūrybinę visumą, lydėjusią susirinkusiuosius viso koncerto metu. Skambėjo renesanso muzika, A.Dvoržako „Slavų šokių fragmentai“ , Ž.Bizė „Karmen“ ištraukos, ispaniški, kubietiški šokiai, „Toreadorų maršas“.

Prieš renginį ir po jo norėjusieji galėjo pasigrožėti paveikslų paroda „Lietuvos dvarai“, renginio pabaigoje įsigyti subtilaus Baltijos gitarų kvarteto kompaktinių plokštelių su muzikantų autografais.

Visi prisidėjusieji prie šio gražaus dvasingo renginio apdovanoti padėkos raštais.

Koncertas, trukęs beveik dvi valandas, baigėsi. Susirinkusieji labai nenoriai paleido talentingus žmones. Bet, pasak V.Gerulaičio, iš kiekvieno koncerto publika turi išeiti šiek tiek alkana.

Renginys buvo nemokamas, prie grožio, šviesos ir sielos dainos galėjo prisiliesti visi panorėjusieji.

„Kupiškio žinios“, 2007.12.11.

Nuotraukos iš renginio:

 

 

 

Tarptautinė konferencija (Vilnius)

Prisiminti ne tik kapines, bet ir pagerbti ten besiilsinčius žmones, atkreipti dėmesį į kapinių materialųjį paveldą – pagrindinis konferencijos tikslas

Rudens melodijos – Bernardinų kapinėms

2007-11-19

Kiekvienas apie praeitį menantis objektas, kiekviena knyga ar iš praeities atkeliaujantis muzikos garsas praturtina sielą, suteikia žinių apie tai, kokie mes esame ir kodėl tokie esame. Ne išimtis ir senosios kapinės, kuriose ilsisi išmintį būsimoms kartoms palikę žmonės, kurios byloja apie tam tikras laidojimo tradicijas, mirties, išliekančios baugia paslaptimi, tačiau ir neišvengiamu apmąstymų šaltiniu, sampratą skirtingose epochose.

Bernardinų kapinės mena šimtmečius, jose palaidota didžių ir mūsų valstybei nusipelniusių žmonių: menininkų, mokslininkų, aktyvių kovotojų už nepriklausomybę. Ramybe ir tyla dvelkiančios vienos seniausių kapinių Vilniuje lapkričio 22 d. bus prisimintos tarptautinėje konferencijoje.

Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondas Vilniaus rotušėje surengs konferenciją „Bernardinų kapinių atgimimas“. Konferencijoje bus aptariami kapinių restauravimo darbai, atlikti 2006–2007 m. Pranešimus apie Bernardinų kapinių istoriją, antkapinių paminklų restauravimą, objektų priežiūrą kapinėse skaitys Ingrida Pajedaitė, Kęstutis Norkūnas, Elvyra Veronika Telksnienė ir dr. Dalia Klajumienė.

Pasibaigus konferencijai, Rotušę užlies klasikinės muzikos garsai. M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas seminaro dalyviams ir svečiams surengs koncertą „Rudens melodijos“, apgaubsiantį šaltą rudens popietę F. Šopeno ir M. K. Čiurlionio muzika. Solistė Raimonda Janutėnaitė ir pianistė Renata Krikščiūnaitė Bernardinų kapinių tylą užpildys Šopeno kūriniais: „Krinta lapai“, „Dvi mirtys“ , „Kad mano akys tavęs neregėtų“ bei M. K. Čiurlionio preliudais.

Senųjų kapinių istorija

Bernardinų kapinės, antros pagal senumą Vilniuje, tylą ir ramybę skleidžia Užupyje, kur kūrybinį džiaugsmą ir kančią patiria ne vienas meniškos sielos žmogus. Kapines supa Polocko ir Žvirgždyno gatvių namai, rytuose ir pietuose jos stačiu šlaitu nusileidžia į Vilnelės upės slėnį.

Klasicistinio stiliaus Bernardinų kapinės įkurtos 1810 m., kai Vilniaus miesto taryba Vilniaus Bernardinų vienuolyno Šv. Martyno vokiečių Romos katalikų kongregacijai čia paskyrė 1 margo 103 rykščių (2,6 ha) sklypą kapinėms. Dabar šis plotas užima kapinių vietą, esančią nuo pagrindinių vartų iki kolumbariumų. Vėliau dalį kapinių kongregacija dovanojo Bernardinų bažnyčiai.

1857 m. Bernardinų bažnyčios klebonas prašė Vilniaus gubernijos valdybos skirti papildomo žemės ploto kapinėms išplėsti. Buvo pasiūlytas žemės plotas Vilnios slėnyje, tačiau bernardinai jo atsisakė, kadangi vieta pasirodė esanti pelkėta. 1860 m. kapinėms padidinti buvo pasiūlyta kita vieta, dabar užimanti vakarinę kapinių dalį į pietvakarius nuo kolumbariumų. Beje, per 1863 m. sukilimą sukilėliai čia slėpė savo ginklus.

Pradžioje kapinėse buvo laidojami tik vokiečių kongregacijos nariai, kitais atvejais reikėjo raštiško Bernardinų bažnyčios klebono leidimo. Pirmasis Bernardinų kapinėse 1810 m. spalio 2 d. amžino poilsio atgulė Antanas Skimborovičius. Tik po 1832 m., sumažėjus kongregacijos narių, kapinėse leista laidoti visus Bernardinų bažnyčios parapijos žmones, o nuo XX a. 7 dešimtmečio laidojama tik šeimų kapuose.

Ir kapinės turi savo stilių

Ne tik architektūriniams objektams, dailei ar literatūrai būdingas savitas stilius. Kapinėms taip pat būdingi tos epochos, kada jos buvo kuriamos, stilistiniai ypatumai. Turbūt išskirtinis kapinių bruožas – per šimtmečius jose susipynę begalė skirtingų materialiais simboliais išreiškiamų stilių. Labiausiai dėmesį atkreipia senove ir gilia praeitimi dvelkiantys antkapiai, koplyčios, kryžiai ir t.t.

Pagrindiniai Bernardinų kapinių statiniai išliko nepakitę, ir jie liudija, kad kapinės Vilniuje buvo kuriamos atsižvelgiant į Europoje nusistovėjusias kapinių steigimo tradicijas. Tad nenuostabu, jog Bernardinų kapinėms būdingi klasicizmo bruožai.

1810–1812 m. vakarinė kapinių dalis buvo aptverta nedegto molio plytų mūro tvora su dvišlaičiu raudonų čerpių stogeliu. Šiuo metu kapinėse yra išlikę apie 10—15 m tvoros liekanų. Tuo pačiu metu pastatyti ir pagrindiniai vartai, esantys šiaurės vakarinėje kapinių dalyje, įrengti tarp tinkuotų plytų mūro stulpų. Vartai dvivėriai, viršuje turintys kaltus geležinius kryžius. Kapinių šiaurinėje dalyje senus amžius mena plytų mūro koplyčia, pastatyta apie 1828 m., prie kurios šonų išlikusios dviejų kolumbariumų liekanos. Pirmosios žinios apie trijų aukštų kolumbariumus siekia 1812 m. pabaigą. Beje, viename iš kolumbariumų 1812 m. palaidotas Vilniaus universiteto teisės profesorius Kornelis Pocalojevskis. Nuo koplyčios ir kolumbariumų takeliu keliaujant pietų kryptimi pasitinka seniausi kapai, menantys XIX a. aštuntąjį dešimtmetį. Išlikusi ir Vilniui nebūdingų formų kapinių pašventinimo koplytėlė. Ši inauguracinė klasicistinio stiliaus koplytėlė – vienas reikšmingiausių meniniu ir istoriniu požiūriu paminklų Bernardinų kapinėse. Kapinėse galima pamatyti ir įvairių istorinių laikotarpių paminklų, keletą nuostabių austrų secesinio ir modernistinio stiliaus darbų.

Pagrindinė Bernardinų kapinių koplyčia – klasicistinio stiliaus, dalijanti kapinių sienoje esantį kolumbariumą į dvi dalis. Viena iš jų buvo restauruota XX a. pabaigoje ir tai yra vienintelis tokio tipo statinys, išlikęs Lietuvoje.

Bernardinuose ilsisi žymių žmonių

Kapinėse daugiausia palaidota mokslo, meno, kultūros žmonių, revoliucijų ir demokratinio judėjimo dalyvių. Verta paminėti keletą žymesnių žmonių ir paminklų, kurie mena apie garbingus, tautai nusipelniusius žmones ir kurių paminklai žymi skirtingų laikotarpių laidojimo tradicijas.

Izabelos Paraka antkapinis paminklas, statytas po 1828 m., – vienas seniausių Bernardinų kapinėse. Jo forma klasicistinė – mūrinis kvadratinio skerspjūvio stulpas su piramidiniu, čerpėmis dengtu stogeliu.

Kairiūkščių šeimos kapai. Vytautas Kairiūkštis — tapytojas, menotyrininkas, dėstė Vilniaus universitete. Aliejumi ir pastele nutapė peizažų, figūrinių paveikslų, natiurmortų, portretų, parašė studijų apie lietuvių dailininkus, dailės teorijos straipsnių.

Halina Kairiūkštytė-Jacinienė – V. Kairiūkščio sesuo, taip pat dailininkė, menotyrininkė, etnografė. 1942—1950 m. dėstė Vilniaus dailės institute ir Vilniaus universitete. Parašė studiją apie Pažaislio vienuolyną, su kitais parengė albumą „Lietuvių liaudies menas. Audiniai“, sukaupė daug medžiagos apie lietuvių liaudies aprangą, kraičių skrynių tapybą, ornamentiką.

Abu menininkai palaidoti Kairiūkščių šeimos kapavietėje, kurią juosia tvorelė iš keturių kampinių apskritų stulpelių, sujungtų metaline grandine. Antkapį sudaro želdinių vietą juosiantis betono aptvaras ir paminklas — pilko granito stovinčios, kiek palinkusios į priekį, moters statula. Moters rankos prilaiko atverstos knygos pavidalo antkapinę plokštę, kurios viršutinėje dalyje iškaltas Ovidijaus eilėraščio ketureilis lotynų kalba.

1863 m. sukilimo veikėjo Ignoto Zdanavičiaus kapas – ant paties Vilnios slėnio šlaito, Zdanavičių šeimos kapavietėje. Čia palaidoti I. Zdanavičiaus tėvai – Aleksandras ir Emilija. Antkapį sudaro betono aptvaru apjuosta kapavietė, kurios centre yra želdinių vieta ir paminklas — rausvo granito obeliskas. Jame iškaltos Zdanavičiaus tėvų epitafijos bei ketureilis lenkų kalba. Pats antkapis pastatytas XIX a. 8 dešimtmetyje.

Pats I. Zdanavičius buvo ne tik 1863 m. sukilimo dalyvis, bet ir Vilniaus miesto sukilėlių kasos iždininkas, Lietuvos provincijų vykdomojo skyriaus narys. 1863 m. rugpjūtį paskirtas Vilniaus miesto sukilėlių komisaru, tačiau 1863 m. rudenį buvo suimtas ir 1864 m. sausio 2 d. pakartas Lukiškių aikštėje. Nežinia dėl kokių aplinkybių, po egzekucijos sūnaus kūnas atiduotas tėvams (tai vienintelė išimtis sukilimo Lietuvoje istorijoje), kurie jį ir palaidojo šiose kapinėse.

Prisiminti ne tik kapines, bet ir pagerbti ten besiilsinčius žmones, atkreipti dėmesį į kapinių materialųjį paveldą – pagrindinis konferencijos tikslas. Nes tik puoselėjama ir saugoma praeitis kuria dabartį ir ateitį.

Konferencijos programa:

9.00-11.00 val. Pranešimai:

Vilniaus Bernardinų kapinių istorijos šaltiniai, Ingrida Pajedaite

Antkapinių paminklų Bernardinų kapinėse restauravimas 2005-2007 metais, Kęstutis Norkūnas

Bernardinų kapinių Vilniuje antkapinių paminklų tyrimai, Elvyra Veronika Telksnienė

Iliuziškai tapytas Vilniaus Bernardinų kapinių koplyčios altorius: istoriniai duomenys, plastikos analizė, prielaidos restauracijai, Dr. Dalia Klajumienė

11.15-12.30 val. Objektų apžiūrėjimas Bernardinų kapinėse

13.00-14.00 val. Pietų pertrauka

14.00-15.00 val. Diskusijos, išvados

15.00-16.00 val. koncertas „Rudens melodijos“

Jolita Žalgirytė

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/70016

Nuotraukos iš renginio

 

Renginys Luciano Pavarotti atminimui

Renginys, skirtas Luciano Pavarotti atminimui, organizuotas kartu su Italijos ambasada, Italijos kultūros institutu bei Lietuvos Nacionaliniu operos ir baleto teatru (Vilnius)

Luciano Pavarotti minėjimo vakaras

2007-10-03

„Buvo tenorai ir buvo Luciano Pavarotti“, – taip dainininko išskirtinumą pabrėžė dirigentas Frankas Zeffirelis.

„Jis pelnė ne tik profesionalų pripažinimą, bet ir padarė tokią didelę įtaką masėms, kurios niekas nesugebėjo padaryti nuo pat didžiojo Karuzo laikų“, – savo nuomonę dėstė muzikos kritikas Normanas Lebrechtas.

„Šiandien visas pasaulis girdi jo balsą per visas radijo ir televizijos stotis. Ir tai tęsis. Tai yra jo testamentas. Jis niekada nenutils“, – po L. Pavarotti mirties sakė dirigentas Zubinas Meta.

Pasaulis, operos dainininkės Katios Riciarelli žodžiais, neteko platininio balso. O L. Pavarotti įpėdiniu laikomas Andrea Bočelis pareiškė, kad Didžiojo Luciano kurtas menas visada liks mūsų širdyse.

Tai tik maža dalis kultūros žmonių pasisakymų po to, kai šių metų rugsėjo 6 dieną, anksti ryte, L. Pavarotti mirė savo namuose.

Kaip ir visame pasaulyje spalio 6 dieną, taip ir Lietuvoje, Vilniuje, bus paminėtas didžiojo tenoro atminimas. Vakaras, kurį organizuoja Italų ambasada, Italų kultūros institutas, M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas bei Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras prasidės 16 valandą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Kamerinėje salėje. Jo metu žodį tars Italijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Giulio Prigioni, bus rodomas DVD filmo ištraukos apie šio žymaus atlikėjo gyvenimą ir kūrybą, o vakaro pabaigoje, akomponuojant Linai Giedraitytei, dainuos maestro Virgilijus Noreika.

Italų bei milijono gerbėjų visame pasaulyje širdyse Didysis Luciano bus prisimenamas kaip šiltas, atviraširdis, humoro jausmo nestokojantis žmogus.

Gimė jis prieš 71 metus 1935-ųjų spalio 12 dieną Modenoje, Šiaurės Italijoje esančiame mieste. Tėvas Fernandas buvo kepėjas, turėjęs gausią garso įrašų kolekciją. Laisvu laiku tėvas dar dainavo vietiniame miesto chore. Luciano motina dirbo tabako fabrike. Šeimą siejo labai stiprūs tarpusavio ryšiai. Apie tai liudija ir faktas, kad kartą L. Pavarotti nutraukė visus savo pasirodymus Londono „Kovent Garden“ operoje ir išskubėjo į tėvynę lankyti savo sergančio tėvo.

Dar būdamas vaikas Luciano prisijungė prie tėvo miestelio chore. Pradžioje L. Pavarotti buvo numatyta pradinės mokyklos mokytojo karjera. Tačiau šeima, o ypač tėvas, kuris neįgyvendino savo svajonės tapti žymiu dainininku, lengvai sutiko, kad sūnus imtųsi studijuoti vokalą. Turėdamas neapsakomą gamtos dovaną, kurios neįgysi jokiomis treniruotėmis, Luciano turėjo išmokti pasinaudoti savo balsu tarsi instrumentu. Ir tai jam sekėsi – 1961-aisiais jis laimėjo Achilo Perio konkursą ir po 8 metų draugystės susituokė su A. Veroni. Nugalėjęs konkurse, Luciano gavo galimybę debiutuoti Redžio Emilijos operoje. Per artimiausius 30 mėnesių jis dainavo įvairiose Italijos operose bei atliko įvairius vaidmenis Olandijos, Austrijos bei Airijos operose. Didysis Luciano buvo kunigaikštis Rodolfas G. Verdi operoje „Rigoletas“, Alfredas „Traviatoje“ ir Pinkertonas „Madam Baterflai“. Dubline jis buvo pastebėtas talentų medžiotojų iš Londono „Kovent Garden“ operos ir jam nusišypsojo laimė pakeisti Dž. di Stefaną Rodolfo vaidmenyje. 1963 metų rugsėjo 21 dieną Didysis Luciano debiutavo Karališkuose operos rūmuose, o dar po dvejų metų įžengė ir į „La Skalos“ teatrą Milane.

Po sėkmingo debiuto operoje jis vis dažniau ėmė dainuoti rečitalius. Jis koncertavo daugumoje miestų, tad jo šlovė plito nenusakomu greičiu. Tiesa, dainuodamas rečitalius jis kiek apleido darbus žymiausiuose operos rūmuose ir dėl to susilaukė kritikos. Tačiau būtent rečitaliai buvo esminis Didžiojo Luciano karjeros aspektas.

Didysis triumfas už Atlanto tenoro laukė 1972 metų vasario 17 dieną, kai Niujorko Metropoliteno operoje dainuodamas Gaetano Donicetti operoje „Režimo dukra“ jis devynis kartus be didesnių pastangų išdainavo itin aukštą natą – vadinamąją C5. Sužavėta publika po to kvietė L. Pavarotti nusilenkti 17 kartų.

1983 metais L. Pavarotti susidėjo su Tiboru Rudasu, Franko Sinatros bei Neilo Diamondo koncertų prodiuseriu. Atlantos mieste įrengtoje šildomoje palapinėje jis dainavo 7 500 klausytojų. Po metų Niujorko „Medison Skuare Garden“ arenoje jo pasiklausyti susirinko net 20 000 žmonių. Devintajame dešimtmetyje jis dainavo „Trijų tenorų“ kolektyve.

Jau būdamas šešiasdešimties, L. Pavarotti išsiskyrė su savo pirmąja žmona ir vedė 35 metais jaunesnę personalo asistentę Nikoletą Mantovani. Pora susilaukė dukters Alisos.

Kiek vėliau L. Pavarotti ėmė nutraukinėti savo pasirodymus, kurie, kaip buvo manoma, turėjo būti vieni iš paskutinių jo karjeroje. Dainininkas pareiškė, kad su scena atsisveikins per savo 70 gimtadienį 2005 metais. Buvo sudarytas tvarkaraštis, kuriame buvo numatyta surengti 40 įspūdingų koncertų. Nuo 1990 iki 2003 metų jis iš viso buvo surengęs 34 „Trijų tenorų“ koncertus. Tačiau tolesniems planams sukliudė sveikatos problemos.

Vos tik pradėjęs atsisveikinimo turą, Luciano sužinojo, jog jam diagnozuotas kasos vėžys. Buvo teigiama, kad dainininkui atlikta sėkminga operacija, ir jis dar šiemet ketina grįžti į sceną. Deja… Paskutinį kartą operos scenoje L. Pavarotti pasirodė 2004-ųjų kovo 14 dieną. Praėjusiais metais jis pasirodė Turino žiemos olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje, o paskutiniu metu darbavosi įrašinėdamas sakralinių dainų albumą, kurį buvo planuojama išleisti kitąmet. Deja, jei albumas kada nors ir išvys dienos šviesą, jo atlikėjo tarp gyvųjų jau nebus. Tačiau Didžiojo Luciano atminimas visada rusens jo gerbėjų širdyse. Ir nors į Lietuvą maestro Luciano Pavarotti nebuvo atvykęs, vis dėlto nieko keisto, kad ir čia turėjo bei tebeturi nemažą būrį jo talento gerbėjų.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-10-03-luciano-pavarotti-minejimo-vakaras/9862

Nuotraukos iš renginio

1863 metų sukilimo muziejus (Kėdainių raj.)

Šv. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia Paberžėje ir Paberžės dvaras, dabar – 1863 metų sukilimo muziejus (Kėdainių raj.)

Tėvo Stanislovo šviesa Paberžės krašte

2007-09-26

Tėvas Stanislovas – didus žmogus, visų mylimas ir visus mylintis, gyvenimui ir žmogui atvira širdimi, liepsnojančia aistra padėti ir kurti – primirštą ir atokią Paberžę pavertė viena lankomiausių vietų Lietuvoje. M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, keliaudamas po Lietuvos dvarus ar kitus paveldo objektus, rugsėjo 30 d. atvyksta į šį intelektualo ir paprasto žmogaus pamėgtą kampelį, idant būtų pagerbta užmaršties dulkėms nepavaldi asmenybė.

Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo Bažnyčioje (Paberžės k., Gudžiūnų sen., Kėdainių raj.) po Šv. Mišių 13.30 val. skambės solistų – Raimondos Janutėnaitės (mecosopranas) ir Mindaugo Valaičio (trombonas) bei vargonininkės Renatos Marcinkutės atliekami J. S. Bacho, A. Klovos, B. Marcello, L. Luzzi, F. Cessar, G. F. Haendel, A. Caldara, A. Caccini kūriniai, skirti šiam garbiam žmogui paminėti.

Viso renginio metu prie Paberžės dvaro veiks Fondo kaupiama ir nuolat papildoma originalių grafinių darbų apie jau Fondo aplankytus Lietuvos dvarus ir bažnyčias paroda „Lietuvos dvarai“, kurioje puikuosis naujas, specialiai šiam renginiui nupieštas Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo Bažnyčios paveikslas.

Likimo paradoksas

Paradoksalu, tačiau prievarta Sovietų valdžios nutremtas į šią atokią vietą, Tėvas Stanislovas Paberžėje įkūrė dvasinį ir kultūrinį centrą, itin mylimą jaunų žmonių. Ir jam nebuvo svarbu, ar čia dvasinės ramybės atvyksta ieškoti paprastas miestietis, studentas, ar į narkotikų ir alkoholizmo liūną patekęs žmogus. Nejučiomis pradedi tikėti, kad istorija sukasi ratu: 1863 m. Paberžės kraštas buvo viena iš sukilimo centrų, kuriame apie laisvą Lietuvą svajojo vienas iš sukilimo vadų A. Mackevičius ir kurio žemėje įsirėžė tūkstančiai svajonių apie nepriklausomą šalį, dabar – žmogaus, patekusio į kvaišalų nelaisvę, vilties ir ramybės užuovėja.

Maža bažnyčia – didūs dvasiniai lobiai

Pati Paberžė – nedidelė gyvenvietė, įsikūrusi prie Liaudės ir Nykio upelių santakos. Istoriniuose šaltiniuose Paberžė minima jau 1484 m., kai čia buvo pastatyta bažnyčia, o pats pavadinimas, manoma, kilęs nuo Beržų dvaro (minimo XVI a. rašytiniuose šaltiniuose), kadangi miestelis buvęs tarp beržynų. Čia stovįs ir barono Šilingo dvaras, kurio iniciatyva ir lėšomis 1787 m. pastatyta Švenčiausios Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia. Deja, netrukus ją pasiglemžė gaisras. Tačiau baronas Šilingas ant dar rusenančių griuvėsių pastatė nežinia iš kur nusipirktą mažą koplytėlę, kuri, kunigo Ipolito Barono rūpesčiu, išaugo į bažnyčią. Tėvas Stanislovas ją išpuošė ir suremontavo.

Nedidelės, tačiau jaukios bažnytėlės architektūrinį ansamblį sudaro keletas stilių: klasicistinis portikas ir barokinis bokštelis. Beje, bokštelis turi aštuonsienį būgną ir varpo formos šalmą. Bažnyčios apsidė trisienė, o prie jos šono prišlieta Zakristija. Šventorius apjuostas metaline tvora su mūriniais stulpais. Jame yra XIX a. statyta medinė varpinė. Bažnyčioje esti nemažai vertingų meno kūrinių: sovietiniais metais čia klebonavęs kunigas Tėvas Stanislovas sukaupė unikalią liturginių drabužių ir ritualinių reikmenų kolekciją. Bažnyčios šventoriuje taip pat pastatytas koplytstulpis A. Mackevičiui.

Paberžės dvaras – sukilėlių namai

Paberžės dvarą 1793 m. pastatė baronas Šilingas, todėl dvaras dar vadinamas Šilingo vardu. Pralaimėjus 1863 m. sukilimą, baronas, kaip didelis sukilimo rėmėjas, buvo ištremtas į Sibirą, o dvaras padovanotas Rusijos caro valdininkui Tichejevui, kuris jį nuomojo vokiečiui Becheriui. Yra likę žinių, kad Tichejevas neblogai sugyvenęs su vietos žmonėmis, Paberžėje įsteigęs mokyklą ir apmokėdavęs mokinių maitinimo išlaidas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dvaro žemę Tichejevai pardavė buvusiems savo baudžiauninkams. Tada dvarui priklausiusi žemė buvo išdalinta sklypais, kuriuose pradėjo kurtis vienkiemiai. Verta paminėti, jog Paberžės dvarui būdingas dar vienas unikalus bruožas – XX a. pradžioje dvare buvo rengiamos bulių kautynės, kuriose dalyvaudavo vietos toreadorai. Tai buvo vienintelė vieta Lietuvoje, kur vyko koridos beveik iki Pirmojo pasaulinio karo.

Dabar Paberžės dvaro sodyboje – vienintelis Lietuvoje 1863 metų sukilimo muziejus. Muziejų supa gražus parkas, kuriame stūkso tautodailininko Genriko Galvanausko sukurtos medžio skulptūros, skirtos žuvusiems sukilėliams iš Paberžės apylinkių.

Paberžėje dar yra senos, kaip ir pati ši gyvenvietė, kapinaitės, nusagstytos tradiciniais šio krašto koplytstulpiais ir kryžiais, skirtais amžino poilsio čia atgulusiems sukilimo dalyviams ir jų šeimų nariams.

Tik gražiu žodžiu minimas

Tėvas Stanislovas, kurio tikrasis vardas – Algirdas Mykolas Dobrovolskis – gimė 1918 m. rugsėjo 29 d. Radviliškyje. Mažesniojo brolio Stanislovo vardas vienuoliui buvo suteiktas 1936 m., įstojus į kapucinų vienuoliją Plungėje. 1941 m. jis davė amžinuosius įžadus ir įstojo į Kauno kunigų seminariją studijuoti teologijos, prieš tai krimtęs humanitarinius mokslus bei filosofiją. Kauno arkikatedroje 1944 m. kovo 25 d. brolis buvo įšventintas į kunigus ir taip tapo Tėvu Stanislovu. Po kunigystės šventimų Tėvas Stanislovas buvo paskirtas į Petrašiūnų vienuolyną, iš kur pradėjo vykdyti savo gyvenimo misiją – keliauti po Lietuvos bažnyčias, kuriose skaitydavo pamokslus.

Tėvas Stanislovas ne kartą buvo suimtas ir tremtas į Sibirą už pamoksluose skleidžiamas idėjas, svetimas tuometinei valdžiai. Religinių kultų taryba netgi buvo uždraudusi Tėvui klausytis išpažinčių, pamokslauti ir teikti kitus sakramentus, taip pat kategoriškai pareikalavo nebevažinėti į kitas parapijas. Taip gyvenimo smūgių blaškomas bei vėtomas iš parapijos į parapiją, Tėvas Stanislovas 1966 m. kovo 7 d. tapo Paberžės parapijos klebonu. Tačiau jis neapsiribojo vien Paberžės parapijos rūpinimusi: nuo 1980 m. aptarnavo ir Surviliškio parapiją, o 1990 m. Tėvui Stanislovui kapucinų ordinas pavedė rūpintis Dotnuvos vienuolynu – Dotnuvos ansamblis tarsi atgimė naujam gyvenimui. 1992 m. pradžioje Tėvui buvo pavesta aptarnauti Šlapaberžės parapiją ir, kiek vėliau, Gudžiūnų parapiją.

Tėvo Stanislovo nuopelnai, gera širdis ir skvarbus protas neliko neįvertinti: 1996 m. jis apdovanotas DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, 1997 m. tėvui Stanislovui suteiktas Kėdainių krašto Garbės piliečio vardas, jis ne kartą išrinktas populiariausiu rajono žmogumi. 1999 m. už žydų gelbėjimą Antrajame pasauliniame kare apdovanotas Žūvančiųjų kryžiumi, 1999 m. pabaigoje Panevėžio miesto Dailės galerijoje Tėvui Stanislovui buvo įteikta Santarvės fondo premija už tautos santarvės ir tolerancijos puoselėjimą.

Visgi gyvenimo našta palenkia ir stipriausius – 2002 m. savo paties prašymu jis buvo atleistas iš visų atliekamų pareigų ir persikėlė į naujai pastatytą špitolę savo numylėtoje Paberžėje. Eidamas 87-uosius metus 2005 m. birželio 23 d. Tėvas Stanislovas iškeliavo užtarnauto poilsio, palikdamas neišdildomus pėdsakus žmonių ir istorijos atmintyje. Palaidotas savo mylimojoje Paberžėje.

Jolita Žalgirytė

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-09-26-tevo-stanislovo-sviesa-paberzes-kraste/9868

Nuotraukos iš renginio

Renginys prie Lietuvos Respublikos Prezidentūros

Renginys S. Daukanto aikštėje, skirtas M. K. Čiurlionio 132-osioms gimimo metinėms, Europos paveldo dienoms ir Baltų vienybės dienai (Lietuvos Respublikos Prezidentūra)

Trys iškilios progos – vienas koncertas

2007-09-20

Rugsėjo 22 d. 19.00 val. S. Daukanto aikštėje Vilniuje vyks M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo organizuojamas koncertas „EUROPA – BENDRAS PAVELDAS. KULTŪROS KELIAI LIETUVOJE“. Vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami širdis atverti ne tik klasikinei muzikai, užliesiančiai senamiestį, bet ir pasižiūrėti Fondo kaupiamos grafinių darbų parodos „Lietuvos dvarai“.

Trys iškilios progos – vienas koncertas

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, antrus metus keliaudamas po Lietuvos dvarus ir bažnyčias, skleisdamas muziką, veždamas parodas ir filmus, rugsėjo 22 d. 19.00 val. Vilniuje, S. Daukanto aikštėje pristato koncertą „Europa, bendras paveldas. Kultūros keliai Lietuvoje“. Koncertas skirtas trims iškilioms progoms paminėti: M. K Čiurlionio 132-osioms gimimo metinėms, Baltų vienybės dienai, Europos paveldo dienoms.

Tai – jau 30 Fondo renginys, kuriame muziką skleis kartu su Fondu pastaruosius metus po Lietuvą keliavę solistai, muzikantai, aktoriai: Čiurlionio kvartetas, prof. Virgilijus Noreika, prof. Giedrius Kuprevičius, Rita Preikšaitė ir Tomas Ladiga, Jūratė Vilūnaitė, Petras Venclova, Aušra Liutkutė, Renata Milašiūtė- Drungilienė, Asta Krikščiūnaitė, Judita Leitaitė ir Baltijos gitarų kvartetas. Muzikantai sutelkė bendras jėgas ir paruošė specialiai šiam renginiui skirtą programą, kurioje skambės M. K. Čiurlionio muzika, ištraukos iš pasaulinę šlovę pelniusių miuziklų ir operų, lietuviškos dainos, ispaniški ritmai. Muzikinę dalį paįvairins Maironio eilės ir Bradūno tekstai, nestandartiniai muzikantų duetai. Viso koncerto metu veiks Fondo kaupiama grafinių darbų paroda apie jau aplankytus Lietuvos dvarus ir bažnyčias „Lietuvos dvarai“.

Kartu keliavę po Lietuvos dvarus

Nors ir trumpą (Fondas gyvuoja 15 mėnesių), tačiau aktyvią veiklą vykdydamas, Fondas sutiko daug žmonių, kurie prisidėjo prie jo veiklos, skirtos nacionalinio paveldui išsaugojimui, bendruomenių vienijimui, jų švietimui ir kultūrinio skonio ugdymui. Tad net ir atokiausiose Lietuvos kampeliuose, kur kažkada gyveno iškilūs žmonės, o dabar likę tik ten buvusių kultūros židinių pelenai, skambėjo muzika, buvo skaitomos paskaitos apie Lietuvos dvarus, pasakojama apie ten gyvenusius garsius žmones, rengiami seminarai, susiję su Lietuvos paveldo išsaugojimu ir puoselėjimu. Taip važiuodamas iš vieno Lietuvos kampelio į kitą, Fondas aplankė 26 paveldo objektus, iš jų – 22 dvarai ir 2 bažnyčios. Vienas iš uždavinių ir yra aplankyti nors po vieną dvarą ar kitą paveldo objektą visose Lietuvos apskrityse.

Tačiau Fondo tikslas nėra atstatyti šį paveldą, tam nėra ir galimybių, bet atkreipti bendruomenių, vietos valdžios institucijų dėmesį į tai, kad jų apskrityje yra vertingų paveldo objektų, kuriuos būtina išsaugoti. Gi istorinę ir kultūrine praeitį sudaro ne tik didieji paveldo objektai – pilys ir rūmai, tačiau ir nedideli dvareliai, kadaise buvę tos vietovės pagrindiniais kultūriniais ir net politiniais centrais. Ne viename iš dabar užmirštų dvarų priimtas tiek Lietuvai, tiek visai Europai svarbus sprendimas. Verta paminėti, jog Vilkaviškio dvare, esančiame Vilkaviškyje, Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas priėmė galutinį sprendimą dėl karo su Rusija. Kai kurie žmonės tik Fondo organizuojamuose renginiuose sužinojo, kad jų apskrityje, miestelyje ar kaimelyje apskritai yra toks dvaras, ir kad šis dvaras mena gilius ir visai valstybei svarbius istorinius faktus.

Fondas, keliaudamas po Lietuvą, veždamas profesionalią ir laiko patikrintą muziką, suteikdamas bendruomenėms žinių apie jų apskrityje ir apskritai Lietuvoje esančius dvarus ir kitus materialaus paveldo objektus, bei ten gyvenusius ir kūrusius mūsų šviesuolius, stengiasi kelti pilietiškumo ir patriotiškumo jausmą, formuoti meninį skonį, skatinti puoselėti ir mylėti savo praeitį. Tad nenuostabu, kad į Fondo organizuojamus renginius susirenka nuo 150 iki 350 žmonių.

Įamžinti Lietuvos dvarai

Fondas bendradarbiauja ne tik su muzikantas, solistais ir kitais iškiliais meno žmonėmis, tačiau ir su paveldosaugos bei kultūros specialistais: parkotyrininku K. Labanauskas, menotyrininku S.Urbonas, architektūros istorike D. Puodžiukienė, paminklosaugininke G. Drėmaite.

Profesionalūs savo srities atstovai ne tik pasiūlo vertus aplankyti paveldo objektus (o vien dvarų Lietuvoje yra per tūkstantis), tačiau patys važiuoja kartu su Fondu bei pristato dvarą, jo istoriją renginio svečiams bei dalyviams.

Ta proga Fondas kaupia ir vis papildo originalių grafinių darbų parodą „Lietuvos dvarai“, kurioje eksponuojami paveikslai su autentiškais jau Fondo aplankytų dvarų ar bažnyčių vaizdais. Vykdamas į dvarą, Fondas vežasi nauju, būtent to dvaro paveikslu, papildytą parodą. Tad kultūros ir paveldosaugos ekspertai, sustodami prie kiekvieno darbo, vaizdžiai pasakoja apie tai, kokie dvarai Lietuvoje buvę ir kokią istorinę bei kultūrinę vertę jie turi.

Rugsėjo 22 d. S. Daukanto aikštėje taip pat bus eksponuojama paroda „Lietuvos dvarai“ su nauju, Lietuvos Prezidentūros paveikslu. Kiekvienas atvykęs į koncertą turės galimybę bet kuriuo metu prieiti ir pasižiūrėti, kaip Lietuvos dvarai ir bažnyčios atrodė savo klestėjimo laikais.

Jolita Žalgirytė

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-09-20-trys-iskilios-progos-vienas-koncertas/9874

Erika Stankevičiūtė. „Kad praradimų būtų kiek įmanoma mažiau“

2007-09-24

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas jau antrus metus rengia meninių-edukacinių renginių ciklą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“. Šiuo projektu siekiama atkreipti visuomenės, ypač vietinių bendruomenių, dėmesį į šalia esančias ir neretai tiesiog akyse nykstančias paveldo vertybes.

Bernardinai.lt kalbina M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo projektų vadovę Eriką Stankevičiūtę.

Jau dvejus metus vykdote aktyvią pilietinę iniciatyvą – surinkdami įvairių Lietuvos miestų ir miestelių bendruomenes į vieną šventę, mėginate atkreipti, visų pirma, jų pačių dėmesį į nykstantį paveldą. Papasakokite, kaip gyvavote šiuos dvejus metus?

Šiek tiek patikslinsiu – veikiam antrus metus, ir mūsų Fondui šį mėnesį bus jau (o gal – dar tik?) septyniolika mėnesių. Nuo įsikūrimo pradžios jau įvykdėme trisdešimt edukacinių-kultūrinių renginių Lietuvoje, visose dešimtyje apskričių ir du kartus buvome Lenkijoje, Seinuose, Lietuvių namuose. Trisdešimtasis renginys įvyko šį šeštadienį Vilniuje, S. Daukanto aikštėje.

Už galimybę skleisti Jūsų čia paminėtas Fondo idėjas bei jas vystyti labiausiai esame dėkingi pavieniams asmenims ar verslo atstovams, kurie savo prisidėjimu ne tik parodė gerą valią ir supratimą. Būtent jie, o ne valstybinės institucijos, buvo ir iki šiol yra pagrindinis finansinis ramstis organizuojant šiuos Fondo renginius. Taip šie žmonės išreiškė ir savo, kaip piliečių, poziciją. Panašu, kad tokių žmonių vis daugėja, ir galima daryti prielaidą, kad mūsų idėja tapo priimtina. Tai labiausiai ir džiugina, nes būtent tokio supratimo siekėme. Manau, pavyks pozityviai nuteikti ir pačias bendruomenes, nes pats Fondo vykdomas ilgalaikis projektas „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“ labiausiai joms ir taikomas. Viskas priklauso ne tik nuo pačios idėjos ar noro atsiradimo, bet ir atkaklaus tų idėjų įgyvendinimo siekimo. Ir kai mūsų klausia, kaip pavyko per tokį trumpą veiklos laikotarpį organizuoti tiek daug ir rimtų renginių, vienintelis čia galimas atsakymas – žmonių gera valia bei susitelkimas bendram tikslui ir darbui.

Pastaraisiais metais Jūsų renginių akcentas – griūvantys mediniai Lietuvos dvarai. Medinis paveldas yra ypač jautrus, nes netinkamai prižiūrint ar visai numojus ranka galima jį labai greitai prarasti. Kokia šiandien yra medinių dvarų situacija? – ar tai patraukli erdvė investuotojams?

Padėtis, švelniai tariant, kol kas liūdnoka. Autentiški dalykai iki šiol sunkiai sulaukia reikiamo dėmesio, ir čia ne tik atsakingų investuotojų trūkumas. Kažkaip daugelis visuomenėje – kad ir dvarą – įsivaizduoja būtinai mūrinį ir ištaigų. Bet gi toks požiūris labai klaidingas. Būtent todėl prieš metus, pasitarę su paveldo specialistais, nusprendėme imtis veikti šia kryptimi.

Didžiausią įtaką mūsų apsisprendimui ir šios temos vystymui padarė Kaune gyvenanti ir „už medinukus serganti“ architektūros istorikė Dalė Puodžiukienė. Ir Jūsų užduotame klausime yra žodžiai: „…jį galima greitai prarasti.“, todėl mes ir apsisprendėme veikti ta linkme, kad praradimų nebūtų ar būtų kiek įmanoma mažiau. O tokio tikslo įgyvendinimui pirmiausiai reikia, pasitelkus specialistus, vykdyti bei vystyti švietimą. Po to jau galima tikėtis ir rimtesnio bendruomenių, valdžios ar atsakingų investuotojų dėmesio.

Ar griūvančių dvarų situacija Lietuvoje per pastaruosius metus bent kiek pasikeitė? Ar yra kokių pozityvių veiksmų iš pačių bendruomenių ar valdžios?

Kartas nuo karto mus pasiekia džiugi žinia, kad kažkuriose vietovėse atsirado savininkai ar bendruomenės atstovai, kuriems rūpi nykstantis paveldas ir kurie supranta paveldo reikšmę, stengiasi jį atstatyti arba deda visas pastangas, kad tai įvyktų. Mūsų atvykimas į miestelį ar kaimelį jau tampa švente aplinkiniams gyventojams ar savo tėviškės kraštelį aplankiusiems, tad jie mielai mus priima ir pasistengia, kad mūsų renginiai įvyktų sklandžiai.

O konkreti praktinė nauda gali būti ir nebūtinai ypač matoma ar didinga – juk mūsų atvykimo proga, jei dar konkrečiame objekte rimti restauracijos darbai ir nevyksta, tai nors žolė būna nupjauta, kiemelis patvarkytas, kampai apkuopti… Viskas prasideda (ar gali prasidėti) ir nuo mažų žingsnelių. Svarbu vertybės, esančios visiškai šalia – supratimas, iniciatyva ir pastangos judėti į priekį.

Nemaža dalis dvarų matyt priklauso ir Valstybei. Kaip valdžios atstovai vertina šias Jūsų akcijas, ar paskatinimo ir pagalbos sulaukiate iš rajonų savivaldybių?

Ne visur sulaukiame paramos ar palaikymo iš valdžios atstovų. Pats naujausias pavyzdys – kad ir Vilniaus miesto valdžia, kuri sugeba „išsivinguriuoti“ gražiais atsirašinėjimais ar vien teigiamu pačios iniciatyvos vertinimu. Bet tai tik parodo jų supratimą ir požiūrį. Kai vyrauja toks požiūris, nėra keista, kad vis dažniau viešuose pasirodymuose miesto meras ar aukštas pareigas einantis valdininkas yra nušvilpiami. Gaila, nes turėtų būti atvirkščiai, bet, kaip sakoma, kiekvienam pagal nuopelnus…

Kai kurių savivaldybių merams ar administratoriams mes gal esame itin „nepatogūs“, tad jie ir nelabai džiaugiasi mūsų veikla, nes keliame problemas ir nepageidaujamus klausimus, ką turbūt jie norėtų nutylėti ar nugramzdinti užmarštin. Bet yra ir tokių atvejų, kuomet vietinės valdžios atstovai pritaria mūsų veiklai (pvz., kad ir buvęs Telšių rajono meras Vytautas Urbanavičius – pats šienavo, grėbė, tvarkė dvaro aplinką ). Tokių savivaldybių vadovų, kurios padeda ar paremia mus, patys skatina mūsų darbus, maždaug pusė iš jau aplankytų. Žodžiu, supratimas ir vertinimas – labai jau nevienodas. Daug priklauso ir nuo kiekvieno požiūrio ir supratimo – kas yra Lietuva, jos kultūra, istorija ir kur jos netolimos praeities šaknys.

O kaip Jūs atsirenkate, kuriame dvare rytoj darysite renginį? Ar čia didžiausias akcentas yra būtent konkretaus dvaro situacija, ar aktyvios bendruomenės iniciatyva?

Na, truputį ne taip – ne rytoj. Kaip ir prieš šių metų visą ciklą, taip ir dabar, jau pradedame „dėlioti“ 2008-ųjų metų būtinas aplankyti vietas, sietinas su Čiurlioniu ar reikšmingesnius paveldo objektus Lietuvoje ir Lietuvai istoriškai svarbiose žemėse – Karaliaučiaus krašte, Baltarusijoje, Lenkijoje. Pirmiausiai stengiamės atkreipti dėmesį į „skaudžiausias“ vietas, ten kur mūsų veiklos ir paskatinimo labiausiai reikia arba išvis nieko nerengiama. Kai kur bendruomenės ar seniūnijos tik dėl to ir susigriebia, kad „įsiūlome“ renginį.

Viliamės, kad ateityje tai gali padėti gimti jau jų pačių, vietinių žmonių, idėjoms ir iniciatyvoms. Bent jau to siekiame. Žinoma, labai svarbu palaikyti ar paskatinti ir tuos aktyvius žmones, kurie jau patys tvarkosi, ieško sprendimų ir stengiasi išsaugoti nykstantį paveldą. Tokių bendruomenių ar privačių asmenų Lietuvoje jau yra, ir, kuomet nuvykstame į atsakingai tvarkomą paveldo objektą, tai būna itin džiugi diena.

Skirtingas dvaras, skirtinga ir kultūrinė programa. Kaip sudaromos Jūsų renginių programos, kurioms būdinga nemenka įvairovė?

Svarbu nepamiršti istorinių asmenybių, palikusių Lietuvos kultūros gyvenime gilius pėdsakus. Programas sudarome, atsižvelgdami į iškilių kultūros ar visuomenės žmonių, gyvenusių dvaruose ar kaip nors kitaip susijusių su pasirinktais paveldo objektais, gyvenimo ir amžiaus dvasią. Bet kokiu atveju programos parenkamos ir sudaromos pasikviečiant aukščiausio lygio atlikėjus, profesionalius paveldosaugininkus bei parkotyrininkus.

Mūsų programos yra ne tik muzikinės, bet ir būtinai švietėjiškos. Bendradarbiaujame su M. K.Čiurlionio namais Vilniuje. Direktorius S.Urbonas kartu vyko su mūsų Fondu ir pristatė M.K. Čiurlionio reprodukcijų parodą „M.K. Čiurlionio vizijų pasaulyje“ bei režisieriaus A. Dirdvovskio filmą „Alliuzion“ M. K .Čiurlionio ir V. Orvido kūrybos motyvais. Mažų ir didesnių Lietuvos miestelių, kaimelių gyventojų širdis džiugina žinomi atlikėjai – Čiurlionio kvartetas, Asta Krikščiūnaitė, Virgilijus Noreika, Gintarė Skerytė, Dainius Puišys , Aušra Liutkutė, Baltijos gitarų kvartetas, Judita Leitaitė, muzikologas Viktoras Gerulaitis bei puikūs aktoriai – Eleonora Koriznaitė, Virginija Kochanskyte, Petras Venclovas ir kiti.

Kai kuriose vietovėse tokio lygio renginiai vyksta pirmą kartą, tad mums labai malonu pristatyti savo projektą ir programas. Kiekvieną kartą Fondas veža ir nuolat kaupiamą grafikos darbų parodą „Lietuvos dvarai“ , paveikslus piešia jauni dailininkai – Mindaugas Titas ir Lina Kaušylaitė. Jų darbai – tai visos mūsų kultūrinės kelionės atspindys.

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas aktyviai prisidėjo prie kitų nevyriausybinių, pilietinių organizacijų ir bendruomenių, pasisakančių prieš paveldo niokojimą Lietuvoje, kuris pastaraisiais metais, rodos, pasiekė apogėjų. Kaip Jūs vertinate dabartinę situaciją šiame bare ir ką, Jūsų manymu, vertėtų keisti, kad drastiškai naikinamų kultūros vertybių atvejai nepasikartotų?

Mano įsitikinimu, situaciją reikia keisti iš esmės: įstatymų leidyboje, valdžios atstovų, investuotojų ir piliečių požiūrį į paveldą. Todėl M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas negalėjo likti nuošaly, nes šiuo metu ta situacija yra …toks įspūdis, kad, dalies valdininkų ar investuotojų požiūriu, to paveldo išvis geriau nebūtų… Juk jei paveldo niokojimo proceso nesustabdysime, ateities kartai galėsime tik iš filmų, knygų, nuotraukų, paveiksliukų ar prisiminimų papasakoti, kokia nuostabi ir turtinga savo istorija bei kultūra buvo mūsų šalis. Todėl labai svarbu yra, kad paprastam žmogui ar aktyviam ir išsilavinusiam kultūros veikėjui, galbūt net ir politikui, yra ne vis vien, kas daroma Lietuvos kraštovaizdžiui, paveldui ir kultūriniams objektams. Svarbu, kad žmonės, aktyvūs piliečiai, vis garsiau prabyla apie tai. Kiekvienas ir nauas nuveiktas prasmingas darbas, idėja, kūryba, entuziazmo liepsna, šauni ir realizuota mintis kada nors gali tapti paveldu ateinančioms kartoms. Bet dėl to nebūtina naikinti savo tėvų ir protėvių paliktų pėdsakų.

Kalbino Gediminas Kajėnas

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-09-24-erika-stankeviciute-kad-praradimu-butu-kiek-imanoma-maziau/9870

Nuotraukos iš renginio:

 

 

Čiulų (Jono Povstanskio) dvaras (Molėtų raj.)

Į Čiulų dvarą atsivežamas lietuviškų, širdžiai brangių dainų koncertas „Nu Lietuva, nu Dauguva“, perpintas Vydūno kūrybos tekstais, M. K. Čiurlionio preliudais ir mazurkomis

Čiulų dvaras: „Nu Lietuva, nu Dauguva”

2007-08-20

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, antrus metus tęsdamas projektą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva 2007 – ieji”, keliauja po Lietuvos dvarus, skleisdamas muziką, veždamas parodas, pasakodamas vietinėms bendruomenėms apie jų apskrityje esantį dvarą, jo istoriją, čia gyvenusius didžius, garsius, Lietuvai nusipelniusius žmones. Rugpjūčio 26 d. Fondas atvyksta į Čiulų dvarą, atsiveždamas lietuviškų, širdžiai brangių dainų koncertą „Nu Lietuva, nu Dauguva“, perpintą Vydūno kūrybos tekstais, M. K. Čiurlionio preliudais ir mazurkomis.

Gaila, bet ne kiekvieno dvaro istorija iškalbinga ar pateikianti daug faktų apie savo praeitį. Fondas jau yra aplankęs 25 paveldo objektus, iš jų – 21 dvaras. Apie kai kuriuos galima rašyti istorines knygas, kai kurie – tylūs ir pasislėpę užmarštyje. Vienas iš tokių dvarų – Čiulų (Jono Povstanskio) dvaras, esantis Čiulų kaime, Mindūnų seniunijoje, Molėtų rajone.

Dvaras ant ežero kranto

Čiulų dvaro ansamblio vertė – architektūrinė kraštovaizdinė. Tai – vidutinio dvaro pavyzdys, kultūrinio kraštovaizdžio sala, įsiterpianti vaizdingos natūralios gamtos aplinkoje. Dvarą pastatė ir jame šeimininkavo smulkių, vidutinių dvarininkų giminė – Povstanskiai.

Mediniai XIX a. II-osios pusės dvaro rūmai ir keli mediniai pastatai prisiglaudę Tramio Pirmojo ežero pakrantėje. Dvaro sodybos kompleksui priklauso ponų namas, svirnas, kluonas bei gerai išsilaikęs malūnininko namas, nuo centrinės dvaro rūmų dalies nutolęs per 250 metrų.

Dvaro sodyba – smulkaus tradicinių architektūrinių formų ir išplanavimo, gerai išlikusio smulkaus dvaro pavyzdys Aukštaitijoje. Visiems dvaro ansamblio pastatams būdingas istorizmo laikotarpio stilius. Čiulų dvaro ansamblis priskirtinas iki XVIII a. II–os pusės Lietuvoje vyravusiam medinių dvarų tipui. Anot istorinių šaltinių, dvaras buvęs medinis, kadangi tuo metu manyta, esą mediniuose pastatuose sveikiau gyventi. Mediniai dvarai ir vėliau buvo populiarūs tarp smulkiųjų ir vidutinių dvarininkų.

Dvarą supa XIX a. dvarininkų Poniatovskių įkurtas parkas, besidriekiantis Tramio ežero pakrante. Savaiminių parko medžių gausoje išsiskiria didinga senolė – baltoji liepa, kurios kamieno apjuostis siekia apie 5 m. Iki žemės reformos 1921 m. dvaro parkui priklausė ir nemažas Čiulų miško plotas, rytuose prisišliejęs prie didžiosios Labanoro girios.

Fondo veikla

Į šį mažai istorinių žinių pateikiantį dvarą ir atvyksta M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, kad suburtų vietinę bendruomenę bei šventės svečius į šalia dvaro esantį parką pasiklausyti lietuviškos, todėl tokios širdžiai artimos muzikos. Vienas iš Fondo veiklos tikslų ir yra kultūrinis bendruomenių švietimas, meninio skonio ugdymas. Tad Fondas ne tik rengia diskusijas – seminarus apie Lietuvos paveldo objektus, bendradarbiauja su profesionaliais parkotyrininkais, architektūros istorikais ar paveldosaugininkais, tačiau organizuoja profesionalių ir žinomų atlikėjų koncertus, pristato parodas ar kino filmus. Hugo Šojaus dvare Šilutėje surengtame koncerte vietos gyventojai bei svečiai turėjo galimybę vieni pirmųjų išvysti ukrainiečių režisieriaus A. Dirdovskij filmą „Alluzion“, paremtą M. K. Čiurlionio ir V. Orvydo kūrybos motyvais. Šilutės gyventojai bei miesto svečiai mėgavosi M. K. Čiurlionio namų Vilniuje direktoriaus ir menotyrininko S. Urbono pristatoma M. K. Čiurlionio paveikslų paroda „M. K. Čiurlionio vizijų pasaulyje”.

Į kiekvieną dvarą ar bažnyčią Fondas vežasi vis papildomą grafinių darbų parodą apie jau aplankytus Lietuvos dvarus „Lietuvos dvarai“. Tai – originalūs paveikslai su autentiškais dvarų vaizdais. Dažnai parodą bendruomenių nariams pristato bei apie kiekvieną parodoje eksponuojamą dvarą pasakoja parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas, kuris savo žiniomis pasidalins ir su Čiulų kaimelio gyventojais bei svečiais.

Žinoma, tokia veikla neturėtų prasmės, jei bendruomenės nariai nebūtų aktyvūs ar nedalyvautų Fondo organizuojamuose renginiuose. Pavyzdžiui, Salų dvare surengtoje konferencijoje apie Salų dvaro išsaugojimą susirinko ne tik seniūnijos, savivaldybės ir apskrities atstovai, tačiau gausus būrys vietos gyventojų, kurie išreiškė susirūpinimą dvaru, iškėlė probleminius dvaro išsaugojimo ir panaudojimo klausimus. Neretai bendruomenės nariai sako, kad jie nori, kad dvaras būtų sutvarkytas, išpuoselėtas, tačiau trūksta informacijos, kaip tą padaryti, nuo ko pradėti, tačiau kiekvienas sutinka, kad pirmasis žingsnis – pačių žmonių, supančių dvarą, iniciatyva.

Lietuviškos muzikos skambesys

Fondo organizuojamus renginius vainikuoja meninė – koncertinė dalis. Į kiekvieną renginį Fondas stengiasi atvežti skirtingą programą. Jei dvare gyveno žymus žmogus – Fondas užsako specialią programą, skirtą šiam žmogui atminti ir pagerbti.

Rugpjūčio 26 d. Čiuluose, prie Čiulų dvaro skambės dainos, kurioms muziką ir žodžius kūrė lietuvių kompozitoriai ir poetai: S. Šimkaus ir Pr. Vaičaičio „Kur bakūžė samanota“, J. Tallat – Kelpšos ir Maironio „Kur lygūs laukai“ ir t.t. Solistų Aušros Liutkutės ir Šarūno Čepulio balsai skambės kiekvienai atvirai širdžiai ir kiekvienai apgriuvusiai dvaro kertelei. Pianistė Renata Milašiūtė-Drungilienė skambins M. K. Čiurlionio preliudus ir mazurkas, aktorius Leonas Ciunis skaitys Vydūno tekstus.

Tad visi kviečiami atverti širdis lietuviškai ir todėl tokiai artimai muzikai.

Jolita Žalgirytė

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-08-20-ciulu-dvaras-nu-lietuva-nu-dauguva/9907

Nuotraukos iš renginio

„The Beatles“ dainos – V. Pociūno atminimui

Leonidas Donskis Vilniuje, greta prezidento rūmų, dainavo „The Beatles“ dainas

Prezidentas Donskio „bitlų“ nesiklausė

Leonidas Donskis ketvirtadienį Vilniuje greta prezidento rūmų dainavo „The Beatles“ dainas – taip jis minėjo karininko Vytauto Pociūno mirties metines. Prezidentas Valdas Adamkus apie renginį žinojo ir jam pritarė, tačiau koncerto paklausyti neišėjo.

Andriaus Petrulevičiaus nuotr. | Alfa.lt

Andriaus Petrulevičiaus nuotr. | Alfa.lt

„Užuot vien tik kalbėjęs ir rašęs, pagaliau atidaviau pagarbos duoklę tais būdais, kuriais atiduočiau pagarbą draugui ar artimam žmogui – dainavimu. Jaučiuosi padainavęs mylimas dainas, pagrojęs su muzikantais, kurie mane sužavėjo, ir atlikęs žmogišką bei pilietinę pareigą. Man atrodo, aš privalėjau tai padaryti“, – po koncerto Alfa.lt sakė L. Donskis.

Paklausyti dainų atėjo keli šimtai žmonių, dauguma jų nuo kaitrios saulės bandė pasislėpti po medžiais. Bet politikai ir visuomenės veikėjai stovėjo po saule prieš žiniasklaidos kameras – tai buvo daugiausia konservatoriai, taip pat judėjimo „Piliečių santalka“ nariai. Renginį organizavo minėtas judėjimas kartu su M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondu.

Atokiau, įsimaišiusi į žmonių minią, ašaras braukė V. Pociūno našlė Liudvika.

„Man atrodo, mūsų garbės reikalas yra į tai, kad V. Pociūnui žuvus už valstybę jo žūtis buvo pasitikta ne pagarbos ženklais, o šmeižtu, reaguoti priešingais metodais. Parodėme, kad už atmintį galima kovoti ne priešiškomis retorikomis, o muzika ir pagarba“, – dėstė L. Donskis.

Adamkus neišėjo

Nors minioje buvo matyti prezidento V. Adamkaus kanceliarijos darbuotojų, paties šalies vadovo nebuvo. Pagal oficialiąją darbotvarkę, V. Adamkus turėjo po valandos dalyvauti netoliese vykusiame renginyje.

„Nesitikėjau, kad prezidentas išeis. Pakanka to, kad jis žinojo ir pritarė šiai akcijai. Man atrodo, kad V. Adamkus pasielgė taktiškai ir supratingai: jo pasirodymas galėjo būti interpretuotas kaip politinis gestas ar viešųjų ryšių akcija“, – sakė L. Donskis.

Jis užtikrino, kad nebando konfrontuoti su šalies vadovu – renginio vietą parinko ne jis, o organizatoriai.

„Būtų buvę labai gražu, jei būtų išėjęs (V. Adamkus – Alfa.lt)“, – žurnalistams svarstė europarlamentaras Vytautas Landsbergis. – Jei jis yra rūmuose – tai gal žiūrėjo pro langą, gal girdėjo muziką, gal širdimi dalyvavo.“

Rinkosi gražias ir intymias dainas

Koncertas truko pusvalandį, L. Donskis su akustinių gitarų kvartetu pagrojo tik penkias dainas.

Trys jų buvo „The Beatles“ dainos: „Hey Jude“, „Let it Be“ bei „Yesterday“. Pirmąsias dvi atliko tik L. Donskis su gitara, paskutiniąją jis grojo su kvartetu.

„Tai mano mylimos dainos – jaučiau, kad būtent tokias geriausia dainuoti šioje situacijoje. Pasirinkau gražias, intymias dainas, nes linksmų dainuoti negalėjau“, – aiškina L. Donskis.

Taip pat kvartetas pagrojo „Metallica“ dainos „Nothing Else Matters“ instrumentinę versiją, vieną akademinės muzikos kūrinį ir airiškų melodijų popuri.

Muzikantai kartu repetavo tik vieną valandą prieš koncertą – kvartetas L. Donskiui pristatė savo sukurtą „Yesterday“ aranžuotę, muzikantai mokėsi kartu ją groti.

L. Donskis Alfa.lt svarstė, kad nors dainoje „Let it Be“ dainuojama apie susitaikymą su esama būkle – jis nenorėjęs pasakyti, kad reikėtų susitaikyti su V. Pociūno bylos baigtimi.

„Lietuviškai daina vadinasi „Tebūnie“. Jokiu būdu nenorėjau pasakyti, kad „tebūnie“ taip, kaip nusprendė kažkokia galią turinti asmenų grupė. Greičiau norėjau pasakyti, kad „tebūnie“ V. Pociūno žūties tyrimo byla, „tebūnie“ jo atminimas, ar „tebūnie“ darbai, kuriais jis tikėjo“, – kalbėjo L. Donskis.

Sadūnaitė dalijo savo teisybę

Renginį stebėjo konservatorių garbės pirmininkas V. Landsbergis, partijos pirmininkas Andrius Kubilius ir roko grupės marškinėliais pasidabinęs partijos Vilniaus skyriaus vadovas Kęstutis Masiulis. Taip pat minioje buvo buvęs kariuomenės vadas Jonas Kronkaitis, keli Sąjūdžio laikų aktyvistai, „Piliečių santalkos“ vicepirmininkas Darius Kuolys ir jos aktyvus narys Romas Sakadolskis.

Aikštės pakraštyje buvusi disidentė Nijolė Sadūnaitė žmonėms dalijo atšviestus žiniasklaidos straipsnių rinkinius, kuriuose, kaip ji sakė, atskleidžiama tiesa „apie Pociūną, apie Paksą, apie Terlecką“. Viename iš dalinamų lapų buvo iš Alfa.lt tinklapio atspausdinti V. Landsbergio tekstai. „Netrukdykite, darbą dirbu“, – nuo žurnalistų gynėsi N. Sadūnaitė.

Andrius Sytashttp://www.alfa.lt/straipsnis/147770/#.U0PHo6h_vng#ixzz2yHsrozfO

Daugiau apie šį renginį:

http://lzinios.lt/lzinios/Lietuvoje/pakto-smekla-vis-dar-virs-lietuvos/111530

 http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/juoda-priespriesos-diena-50011#.U0LenqiSzFA

Nuotraukos iš renginio:

http://www.fotokronika.lt/fotografija/index/id/29009/search/LE

 

 

 

Aštriosios Kirsnos dvaras (Lazdijų raj.)

„Bent kartą liaukimės bambėję – nusišypsokime“, – sako muzikantai, kviesdami žmones susiburti draugėn ten, kur kadaise žemę mynė didūs ir garbūs žmonės

Retro muzikos garsai Aštriosios Kirsnos dvare

2007-09-05

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, gyvuojantis jau antrus metus, vėl lankosi Alytaus apskrityje, šį kartą – Aštriosios Kirsnos dvare, esančiame Aštriosios Kirsnos kaime, Būdviečio seniūnijoje, Lazdijų rajone. Lyginant su kitomis XIX a. II p. Lietuvos dvarų sodybomis, Aštriosios Kirsnos ansamblis išsiskiria originalia reprezentacinės ir ūkinės – gamybinės dalių kompozicija, kurią rugsėjo 8 d. paįvairins pramoginės retro muzikos garsai bei papuoš Fondo kaupiamos parodos „Lietuvos dvarai“ originalūs paveikslai su autentiškais dvarų vaizdais.

Jotvingių kilmės vardas

Kaip ir dauguma dvarų – Aštriosios Kirsnos dvaro pavadinimas sutampa su kaimelio pavadinimu, kuriame jis yra, o pačios Aštriosios Kirsnos vietovardis kilęs nuo Kirsnos upelio pavadinimo ir Aštros raisto prie Kirsnos upelio. Tad ne tik kaimelis, jame stovintis seną istoriją menantis Aštriosios Kirsnos dvaras, tačiau ir pati Kirsnos upė savy slepia seną ir įdomią istoriją.

Manoma, kad Kirsnos vietovardis, kuris rašytiniuose šaltiniuose (Kryžiuočių kronikose) minimas jau XIII a., kai kryžiuočiai siaubė šį kraštą, – jotvingių kilmės, o ir pati upė kadaise buvusi riba tarp lietuvių ir jotvingių, kuriuos kryžiuočiai stūmė iš jų žemių į lietuvių žemes. Tad neveltui palei upę įsikūręs ne vienas kaimelis, turintis Kirsnos pavadinimą.

Viename iš tokių kaimelių – Aštriojoje Kirsnoje – stovi Aštriosios Kirsnos dvaras, žinomas jau nuo 1576 m. Dvarą valdė daugybė kilmingų ir istorijai gerai žinomų didikų – Masalskiai, Sapiegos, Lukoševičiai, Karingos, Gavronskiai, carinės Rusijos laikais – rusų armijos dimisijos karininkas K. Jastžembskis. Dabar dvaras priklauso privatiems asmenims: Nagliui Narauskui ir Nerijui Narauskui. Šį kultūrinį ir istorinį paminklą ateityje planuojama restauruoti, išsaugant esamas vertybes, pritaikant dvarą turizmo, žirginio sporto, konferencijų veiklai.

Istorija

Dvaro istorija mena dar LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto laikus, kai šis Aštros raistą su dvaru prie Kirsnos upelio paskyrė dvariškiui Bogdanui Bielkui. Bielkas, savo ruožtu, dvarą perleido Benešui Mlinskiui. 1592 m. karalius Zigmundas III padovanojo Aštriosios Kirsnos dvarą Kijevo kaštelionui ir Liubeco seniūnui Povilui Sapiegai, tačiau dvarininkas, spaudžiamas nuolatinio finansinio nepritekliaus, dvarą pardavė Romanui Praževskiui. Dvaras ėjo iš rankų į rankas, kol 1755 m. atiteko Včicesiūnų seniūnui ir Kauno pavieto teismo paseniūniui Juozapui Tadui Karengai. Jis atliko svarbų ir daug žinių istorijai palikusį darbą: jo reikalavimu buvo sudarytas dvaro inventorius, kuriame rašoma, kad dvare yra dviejų aukštų mediniai griūvantys rūmai, sūrinė, arklidės, daržinė, kluonas, bravoras ir malūnas. Taip pat dvarui priklausančios trys smuklės. Po J. T. Karengos mirties dvarą pasidalijo keturi jo sūnūs, taip nuo 1910 m. dvare šeimininkavo Krinskis, o 1912 m. dvaras atiteko Balinskiui.

Deja, bet kaip ir daugelis dvarų, Aštriosios Kirsnos dvaras neišvengė žemės reformos, nacionalizavimo bei mokomosios įstaigos likimo. 1922 m. Aštrioji Kirsna buvo išparceliuota, tuometiniam savininkui palikta tik 150 ha žemės, o kultūriniam ūkiui išnuomota 170 ha žemės. 1927 m. dvare įsteigta žemesnioji žemės ūkio mokykla. 1940 m. sovietinė valdžia nacionalizavo dvarą, o 1945 m. XIX a. II pusės neoklasicistiniuose dvaro rūmuose įsikūrė Aštriosios Kirsnos tarybinio ūkio administracija. Kaip ir minėta, šiuo metu dvaras priklauso privatiems asmenims.

Architektūrinis dvaro sodybos ansamblis

Aštriosios Kirsnos dvaras – vienas didžiausių ne tik Dzūkijoje, tačiau visoje Lietuvoje. Dvaro ansamblį sudaro 19 statinių – rūmai, dvi oficinos, keturi ūkiniai pastatai, kalvė, malūnas, klojimas, lentpjūvė, sandėliai, sodininko namelis. Dviaukščiai Aštriosios Kirsnos dvaro rūmai priklauso XIX a. II pusės neoklasicistiniam stiliui. Langai ir durys ornamentuoti, fasade yra keturių plonų kolonų portikas, virš jo – trikampis frontonas. Šalia rūmų žydėjo gėlynai, parke teliuškavo penki tvenkiniai, kuriuose buvo auginami karpiai. Tvenkinių sistemą maitino užtvenktas Kirsnos upelis.

Dvarą, pastatytą ant banguoto reljefo, supa parkas, kurį pagyvina dirbtinės kalvelės, kad geriau matytųsi aplinka, sudėtinga tvenkinių, kurių kadaise buvo apie 20, sistema. Parke buvo iškasti keli grioviai – kanalai, jungiantys visus tvenkinius. Visa parko teritorija sudaro netaisyklingo laužyto daugiakampio formą, kuri iš paukščio skrydžio atrodo lyg sudarytą iš dviejų atskirų daugiakampių.

Šiuo metu dvaro sodyboje vykdomi teritorijos planavimo ir istorinio parko atkūrimo darbai. Buvusiose dviejose oficinose ir spirito varykloje įrengti gyvenamieji namai. Džiugu, kad išlikę tvartai, sandėliai, kalvė, kluonas, grūdų sandėlys ir lentpjūvė naudojami pagal paskirtį.

„Bent kartą liaukimės bambėję“

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, keliaudamas po Lietuvos dvarus, skleisdamas muziką, pasakodamas apie kultūrinį ir dažnai pamirštą Lietuvos paveldą, veždamas parodas ir belsdamasis į mažų bendruomenių duris, rugsėjo 8 d. atvyksta ir į šį vieną didžiausių dvarų Lietuvoje, atsiveždamas tango, fokstrotų, valsų, neapolietiškų dainų iš A. Šabaniausko repertuaro, miuziklų bei populiarios lietuvių kompozitorių kūrybos.

18.00 val. Aštriosios Kirsnos dvare Fondas rengia pramoginės retro muzikos koncertą „…nuo Antano Šabaniausko iki mūsų dienų“. Solistai – Gintarė Skerytė (sopranas), Arūnas Dingelis (tenoras), Dainius Puišys (baritonas) bei Instrumentinis trio, kuriame groja muzikantai Povilas Jaraminas (fortepijonas), Jaroslavas Cechanovičius (gitara) ir Zigmas Žukas (kontrabosas) dvaro praeitį prikels linksma retro muzika. „Bent kartą liaukimės bambėję – nusišypsokime“, sako muzikantai, kviesdami žmones susiburti draugėn ten, kur kadaise žemę mynė didūs ir garbūs žmonės.

Jolita Žalgirytė

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-09-05-retro-muzikos-garsai-astriosios-kirsnos-dvare/9893

http://lt.lazdijuzvaigzde.lt/content/view/21/114/

Nuotraukos iš renginio:

 

 

 

Salų dvaras (Rokiškio raj.)

Salų dvaro sodyba – viena iš nedaugelio Lietuvoje, kurios visi pastatai yra gana geros būklės

Miniatiūrinė Lietuva iš paukščio skrydžio

2007-08-02

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, antrus metus vykdydamas nemokamų renginių ciklą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui aktyvi pilietinė iniciatyva 2007-ieji“, skatina patriotizmą, pilietinę iniciatyvą, puoselėjant ir saugant nacionalinę kultūrą bei paveldą. Fondas siekia atkreipti visuomenės dėmesį, kad Lietuvoje yra daugybė apleistų dvarų, kuriuose gyveno ir kūrė didžios asmenybės, kurie buvo kultūriniai ir edukaciniai centrai, kad Lietuvos kultūrinę ir politinę istoriją, kultūrinį paveldą sudaro ne tik didieji paveldo objektai. Tad Fondas, važinėdamas po Lietuvos dvarus ir primindamas vietinėms bendruomenėms apie jų apylinkėje esantį vertingą kultūrinį objektą, – dvarą, bažnyčią ir kt. – nori padėti „išjudinti“ paveldo objektų atkūrimo procesą.

Vieni iš pagrindinių Fondo tikslų – skatinti vietos miestelių ar kaimelių bendruomenių iniciatyvą, tvarkyti jų apylinkėje esantį paveldą, ugdyti meninį skonį bei priminti apie kultūrines vertybes. Šiam tikslui įgyvendinti Fondas ne tik organizuoja bei atveža koncertus, tačiau vykdo ir švietėjišką veiklą: į kiekvieną renginį vežasi nuolatos papildomą grafinių darbų parodą „Lietuvos dvarai“, kurioje eksponuojami jau aplankytų Lietuvos dvarų autentiški vaizdai. Apie Lietuvos dvarus bei dvarą, kuriame lankomasi, pasakoja profesionalūs menotyrininkai, paminklosaugininkai, kultūros istorikai ar parkotvarkininkai.

Rugpjūčio 6 d. Fondas atkeliaus ir į Salų dvarą (Salos, Kamajų seniūnija, Rokiškio rajonas) bei surengs koncertą „Sakralinės muzikos ir poezijos valanda“, skirtą Tarptautinės kalbotyros vasaros mokyklos Academia Grammaticorum Salensis Quarta atidarymui.

Rugpjūčio 6 d. renginių ciklas prasidės „Apskritojo stalo“ diskusija-seminaru Šiaurės rytų Aukštaitijos paveldo tema. Diskusijose dalyvaus Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė G. Drėmaitė, Panevėžio apskrities Viršininkė G. Umbrasienė, KVAD Panevėžio teritorinio padalinio Vedėjas A. Umbrasas, Rokiškio rajono savivaldybės, Salų bendruomenės atstovai ir kiti pageidaujantieji. Po diskusijos vietos gyventojai bei svečiai bus kviečiami į šv. Mišias Šv. Kryžiaus bažnyčioje ir ten pat vyksiantį koncertą, kurio metu bus skaitomos Jono Pauliaus II, R. Mikutavičiaus, V. Mačernio, V. Mykolaičio-Putino eilės. Solistai Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Dainius Puišys (baritonas) atliks A. Caldar`os, G. F. Handel`io, J. S. Bach`o, L. Luzzi, Ch. Gounod, C. Francko, F. Schubert`o, M. Reger`io, R. Wagner`io, G. Verdi arijas ir giesmes, o vargonuos Virginija Survilaitė.

Iš paukščio skrydžio

„Salos – iš tiesų miniatiūrinė Lietuva“, turbūt ne vienam kiltų tokia mintis, žvelgiant į Eugenijaus Stumbrio Salų kaimelio nuotrauką. Šioje unikalioje ir nuostabaus kraštovaizdžio Dviragio ežero saloje, iš paukščio skrydžio primenančioje Lietuvos žemėlapio kontūrus, įsikūręs vienas gražiausių Lietuvos dvarų.

Salų dvaro istorija mena dar XVI a., kai Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis padovanojo Salų žemes įtakingai ir galingai Radvilų giminei. Tuometinis „dvaras“ buvęs tik medinis pastatas ant pamatų mūro. Ir patys Radvilos į salas atvykdavo tik pamedžioti. Radviloms susigiminiavus su Morikoniais ir perleidus jiems dvarą, XVIII a. pabaigoje Ignoto Morikonio iniciatyva italų architektas Petras de Rosi suprojektavo mūrinį rūmų pastatą. Taip buvo perstatyti senieji mediniai „rūmai“. Iki 1855 m. buvo sukurtas dvaro sodybinis ansamblis. Istorikų teigimu, galutiniai rūmai susiformavo XIX a. pab.– XX a. pr.

Iki šių dienų išlikę dvaro rūmai – klasicistinio stiliaus. Salų dvaro sodyba – viena iš nedaugelio Lietuvoje, kurios visi pastatai yra gana geros būklės: greta pagrindinių rūmų stovi didysis ir mažas kumetynai, sargo namas, dar vadinamas šunide, skalbykla, arklidės, kalvė bei ledainė (iš viso 11 dvaro laikotarpio statinių). Tiktai ledainė šiuo metu yra avarinės būklės. Šalia dvaro 1781–1782 m. įkurtas parkas, kuriame kadaise augo 22 skirtingos augalų rūšys.

Architektūra

Dvaro sodybos pastatų architektūra atspindi daugiau kaip 100 metų sodybos vystymosi raidą. Kompozicinį centrą sudaro rūmai, į vakarus nuo jų išsidėstę ūkiniai ir gyvenamieji pastatai, rytuose ošia parkas. Rūmai ir kiti pastatai – klasicistinio stiliaus su vienomis gražiausių šio stiliaus proporcijų Lietuvoje. Tačiau visa sodyba pasižymi klasicizmui nebūdingu laisvu pastatų išdėstymu, kurį nulėmė banguota ežero pakrantė, gal dėl to ir pačių dvaro rūmų planas netaisyklingas, asimetriškas.

Patys rūmai vienaukščiai su mezoninu. Tai – monumentalus pastatas, kuriam būdinga detalių ir formų įvairovė. Ypač vertingas išlikęs dvaro rūmų dekoras (krosnys, medžio dirbiniai, polichromija), autentiškos lauko ir vidinės sienos, drožinėto tamsaus medžio durys. Dalies patalpų interjeras puošnus, sienos ištapytos klasicizmui būdingu stiliumi, kitur vyrauja mišrūs stiliai.

Ne ką mažiau vertingas ir klasicistinis centrinės dalies portikas bei puikių proporcijų toskaninės kolonos. Rūmų pagrindiniame fasade aiškiai išsiskiria šešių dorėninių kolonų portikas, užsibaigiantis trikampiu frontonu, kuris buvo papuoštas Morikonių giminės herbu.

Bažnyčia

Salų Šv. Kryžiaus bažnyčiaPirmoji bažnyčia Salose buvo pastatyta 1781–1782 m. Dabartinę Šv. Kryžiaus bažnyčią suprojektavo austrų architektas Georgas Kerneris. Tai – vienas gražiausių ankstyvosios „grynosios“ neogotikos pastatų. Kunigo Kušleikos rūpesčiu ir grafienei M. Pšezdzeckienei parėmus, bažnyčia pastatyta per dvejus metus (l887–1888).

Bažnyčia – kryžiaus plano, suręsta iš tašytų eglinių rąstų ir apkalta lentomis. Labai įdomus bažnyčios interjeras: mediniai gotikinio stiliaus skliautai, trys 1889-1901 m. įrengti altoriai. Ypač dailus gotikinis didysis altorius. 1889 m. Feliksas Bublys įrengė Kristaus gimimo, o 1900 m. jaunimo aukomis pastatytas Kristaus Kančiosaltorius.

Dvaro parkas

Rytinėje sodybos dalyje esantis dvaro parkas – mišraus planavimo. Tai – vienas iš seniausių parkų Lietuvoje, dar iš Radvilų laikų, taigi iš XVI amžiaus pabaigos. Radvilos parke buvo įrengę žvėryną, kur, anot legendos, auginę lokius, kurie kaip šunys saugodavę rūmus. Manoma, kad XVIII a. parkas – dalinai sutvarkytas miško parkas, kuriame buvo prisodinta vaismedžių, vaiskrūmių, prižiūrimų sodininko. Liucijaus Morikonio šeimininkavimo laikais parkas buvo pertvarkytas, įrengtas fazanų voljeras ir žvėrynas. Dvarą į savo rankas perėmus grafui Tyzenhauzui, parkas pamažu apleistas.

Kadangi parkas ilgą laiką buvo tvarkomas neprofesionaliai, išnyko pagal geografinę padėtį landšaftinę struktūrą turėjęs pirminis vaizdas. Dėl blogos priežiūros ir oro sąlygų išnyko daug medžių rūšių. Parke buvę du dirbtiniai tvenkiniai, kurie, vykdant melioraciją, buvo užpilti žemėmis.

Dabar pagrindinę parko augaliją sudaro vietinės kilmės medžiai: paprastieji uosiai, daugialapės liepos, baltosios tuopos ir t.t. Tačiau ir šiandien galime grožėtis dvaro rūmų parko likučiais: išlikę želdiniai, alėjų fragmentai.

Salų dvaro istorija

Tuo metu, kai Salos atiteko Radviloms, į Krokuvą atvyko Milano kunigaikštytė Bona Marija. Tolimas, šaltas, nepažįstamas, „miškų, meškų bei stipraus medaus kraštas“ gąsdino būsimąją Žygimanto Senojo žmoną, tad su ja kartu atkeliavo gausi dvariškių ir tarnų palyda bei būsimi pirmieji Salų dvaro savininkai – galingos, iš Florencijos kilusios Morikonių giminės atstovai. Radvilos, norėdami sustiprinti savo įtaką Lenkijoje, siekė suartėti su karaliumi, tad bičiulystė su Bona Marija, kuriai Žygimantas Senasis, anot Radvilų, turėjęs jausti didelį prielankumą, atrodė tinkamiausias būdas tai padaryti. Kadangi karalienė viešumoje niekada nesirodydavo be palydos, Radvilos siekė lydėti Boną Mariją kiekviename žingsnyje. Taip Salų žemių šeimininkai susipažino su karalienės dvarininkais – Morikoniais. Galingai ir visur įtakos siekiančiai Morikonių giminei itin rūpėjo stiprinti savo pozicijas Lenkijos–Lietuvos žemėse. Kaip ir dauguma to meto didikų šeimų, Morikoniai savo įtaką didino giminiuodamiesi su vietiniais didikais, taip įgydami vis daugiau žemių. Tad Morikonai iš pradžių kaip užstatą ir galiausiai kaip visišką nuosavybę į savo rankas perėmė ir Radvilams priklausiusias Salų žemes. Salos įgijo pirmąjį istoriškai patvirtintą savininką – Ukmergės pastalininkį Kristupą Morikonį, kurio vaikaitis Ignotas Morikonis, Salas paveldėjęs iš savo tėvo Marcijono Morikonio, XVIII a. pabaigoje pastatydino Salų dvaro rūmus.

Ignotas Morikonis, šykštus artimiesiems, tačiau dosnus Salų bažnyčiai ir valstiečiams, 1781 metais Salose pastatė Šventojo Kryžiaus bažnyčią (1784 metais – Šv. Pranciškaus Serafiškio bažnyčią Aleksandravėlėje). Jo iniciatyva Salose buvo įrengta mokyklėlė valstiečių vaikams, kaimo ligoninė ir nedidelė vaistinė, kas šioje Europos dalyje XIX amžiaus pradžioje buvo retenybė.

Ignotas Morikonis turėjo tik vieną sūnų, Liucijoną Morikonį, itin mylėjusį savo kraštą, tačiau visiškai nemokėjusį tvarkyti ūkio ir žemiškų reikalų, tad greitai iššvaistė visą tėvo sukauptą turtą. Už dalyvavimą Sausio sukilime (1863 m.) Liucijonas buvo areštuotas ir keletui mėnesių įkalintas Vilniaus kalėjime. Grįžęs į laisvę, dvarininkas neturėjo nė grašio, tad buvo priverstas parduoti Salas. Pats išvyko į Varšuvą, ten ir mirė. Iki šių dienų sklando legendos, jog po mirties jis grįžęs į Salas ir naktimis jo siela klaidžiojanti dvaro rūmų kambariais.

Naujojo Salų šeimininko, grafo Reinholdo Tyzenhauzo, valdymo laikais dvaras išgyveno savo aukso amžių – čia būdavo rengiamos geriausios puotos visoje Kauno gubernijoje, jose dalyvaudavo to meto aukštuomenė. Parke buvo įrengtas teatras, kuriame vaidino aktoriai net iš Prancūzijos. Mirus grafui, dvarą paveldėjo jo sesuo Marija Tyzenhauzaitė su savo vyru Aleksandru Pšezdzieckiu, kilusiu iš Rokiškio. Naujieji šeimininkai gyveno tiktai Postovyse arba Rokiškyje, tad į Salas įsikėlė nuomininkai. Taip baigėsi Salų dvaro klestėjimo laikai. Paskutinis Salų dvaro savininkas – Rainoldas Pšezdzieckis, Marijos Pšezdzieckienės vaikaitis, Konstantino ir Elžbietos Platerytės-Zyberk sūnus, diplomatas ir rašytojas, labai išsilavinęs žmogus. Nei žmonos, nei vaikų jis neturėjo, tad po jo mirties baigėsi ir Salų dvaro savininkų karta.

Pirmojo pasaulinio karo metais dvarą valdė vokiečiai, vėliau jis atiteko Lietuvos valstybės žinion. Nuo 1924 m. dvare veikė žemesnioji Žemės ūkio mokykla, vėliau pertvarkyta į žemės ūkio technikumą. Kurį laiką rūmuose buvo aštuonmetė, vėliau pradinė Salų mokykla. 2002 metais uždarius mokyklą dvaras ėmė merdėti. Nuo 2004 metų dvare kasmet rengiamos tarptautinės kalbotyros vasaros mokyklos, kurių sėkmingas pavyzdys pritraukė ir daugiau renginių: čia jau vyksta Vilniaus universiteto literatų konferencijos, Vilniaus Dailės akademijos studentų praktikos ir kiti renginiai. Į dvarą koncertuoti atvyksta garsūs atlikėjai: Kauno styginių kvartetas, vargonininkė Virginija Survilaitė, dainininkai Asta Krikščiūnaitė ir Dainius Puišys, savo spektaklius šiemet rodys N. ir V. Mazūrų lėlių teatras.

Rugpjūčio 6 dieną kviečiame visus į M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo renginius šiame unikaliame šalies kampelyje – „miniatiūrinėje Lietuvoje iš paukščio skrydžio“ ir Academia Grammaticorum Salensis Quarta atidarymą.

Jolita Žalgirytė

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-08-02-jolita-zalgiryte-miniatiurine-lietuva-is-paukscio-skrydzio/9914

Nuotraukos iš renginio

Užvenčio dvaras (Kelmės raj.)

Garsus ne tik Užvenčio dvaras, tačiau paslaptingas, tiek istorikus, tiek turistus dominantis Žemaitijoje prisiglaudęs Užvenčio miestelis

Grožis lyg iš paveikslo plaukęs. Užvenčio dvaras

2007-07-11

uzventisM. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, keliaudamas po Lietuvos dvarus, kitus paveldo objektus, atkeliauja ir į šio gražaus miestelio sava praeitimi turtingą dvarą, atsiveždamas garsių muzikantų, solistų, M. K. Čiurlionio paveikslų parodą.

Liepos 15 d. M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas dvare sklandančią kūrybinę dvasią praturtins M. K. Čiurlionio muzika, lietuvių liaudies bei lietuviškomis dainomis. M. K. Čiurlionio paveiksluose atgyjantys ir ukrainiečių režisieriaus Aleksandro Dirdovskio filme „Alluzion“, sukurto M.K. Čiurlionio ir V. Orvido kūrybos motyvais, plaukiantys vaizdai susilies su rašytojų tekstuose gyvenančiais ir po apylinkes klajojančiais praeities šešėliais.

Garsus ne tik Užvenčio dvaras, tačiau paslaptingas, tiek istorikus, tiek turistus dominantis Žemaitijoje prisiglaudęs Užvenčio miestelis, įsikūręs netoli Kelmės, palei Ventos upę, ištekančios iš Tyklio ežero. Prie Užvenčio baigiasi kalvotosios Žemaitijos apylinkės, tarp miestelio ir Kuršėnų yra didelis Ilgšinio – Gintėnų miško masyvas. Miestelio pavadinimas kilęs nuo Ventos upės vardo. Miestelyje rastos ir Užvenčio pilies liekanos, bylojančios apie čia vykusius susirėmimus, archeologai aptikę net II–III a. siekiančių archeologinių liekanų – įkapių, žalvarinių antkaklių, geležinių ginklų. Netoli miestelio puikuojasi alkakalnis, dar vadinamas Perkūnkalniu. Turininga, permainų kupina ir miestelio bažnyčios istorija. Marija Pečkaukauskaitė dienoraštyje taip rašė apie jai brangų kraštą: „Išėjome po pietų pasivaikščioti po kalnus. Tai mano išvykų pati maloniausia vieta, nes ir aplinkos grožis, ir vaizdai tiesiog stebuklingi! Ypatingai ten, malūno pusėje, lygiai kaip gražiame paveiksle, paįvairintame dar tekančios pakalnėje upės čiurlenimu. Yra dar viena priežastis, kuri mane ten traukia – tai mielų įvykių ir asmenų atsiminimai. Kiekvienas žemės kampelis (plotelis), kiekvienas krūmelis man primena brangias ir malonias valandėles, kurios, nežinau ir abejoju, ar kada besugrįš, ir asmenis, kurie buvo tų valandėlių atsiminimų priežastimi…“

Užvenčio miestelio istoriniai vingiai

Žemaičių gentys prie Ventos ištakų gyvena nuo pat tautų kraustymosi laikų, kai tik sėslią ir ramią vietą gyvenimui aptiko Pabaltijy. Beje, Vakarų žemaičiai, dar vadinami dounininkais, gyvenantys apie Šaukėnus, Užventyje, Kelmėje, mano save esant tikraisiais žemaičiais. Telšiškiai ir plungiškiai, kurie didžiuojasi savo žemaitiškumu, kelmiškių nuomone, yra iš „pakraščio“, ir jų žemaitiškas kraujas bei tarmė jau gerokai pakitę nukariavus kuršių gentis ir su jomis susimaišius.

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Užvenčio vardas paminėtas dar XIV a. Kaip ir būdinga daugelio miestelių ir miestų raidai, Užventis taip pat pradėjęs formuotis prie dvaro, plečiantis dvaro valdoms, daugėjant valdinių ir bajorų. XV a. čia jau buvęs, nors ir vienas iš mažesnių Žemaitijoje, tačiau valsčiaus centras. Miestelį ne kartą nuniokojo gaisrai ir karai: Užventis stipriai nukentėjo per Šiaurės karą, manoma, kad 1701 m. čia didelį gaisrą sukėlė švedai. Tačiau užventiečiai buvę ištikimi savo kraštui, jo neapleidę. Netrukus tuščiuose kiemuose lakstė vaikai, arimuose ir laukuose darbavosi vyrai ir moterys, tad jau 1703 m. Užvenčiui buvo suteikta teisė rengti turgų, o nuo 1746 m. čia dar vykdavo ir trys prekymečiai. Tačiau 1738 m. miestelį dar kartą ugniniais liežuviais prarijo gaisras.

Kruvinų pėdsakų miestelio apylinkėse paliko ir 1863 m. sukilimas. Užvenčio miškuose sukilėliai buvo įkūrę stovyklą. Apylinkėse veikė sukilėlių Roberto Krasausko, Antano Mackevičiaus, Igno Leskausko bei Jono Stanevičiaus būriai. Miestelėnai vėl pasižymėjo drąsa ir rėmė sukilėlius. Tačiau rusų valdžiai imantis represijų prieš sukilėlius, buvo panaikintas Užvenčio valsčius, uždaryta lietuviška mokykla. Kolainių vienuolyno žemėse apsigyveno rusų kolonistai, tad katalikų bažnyčia tapo cerkve, o Kolainiai pavadinti Blagoveščensku. Nepaisant skaudžių istorinių vingių, Užventis klestėjo – 1876 m. įsteigta valdinė pradinė mokykla, 1909 m. atidarytas paštas. 1892 m. Užventyje stovėjo 25 gyvenamieji namai, kuriuose buvo įsikūrę 236 gyventojai.

Šv. Magdalenos bažnyčia

Spėjama, kad pirmoji medinė Šv. Marijos Magdalenos katalikų bažnyčia Užventyje buvo pastatyta XVI a. pab. – XVII a. pr. miestelį valdant Matui Vainai. Apleista, Elžbietos Vainienės rūpesčiu atnaujinta, tačiau vėl sunykusi, ji buvo atstatyta 1825 m. kunigaikščio Druckio-Lubeckio lėšomis. Šioji bažnyčia užventiečius ramybės pasisemti suburia iki šiol. Tačiau Užventyje buvo ne tik katalikų maldos namai. Kadangi čia visada gyveno daug žydų, 1750 m. jiems buvo leista pasistatyti sinagogą.

Užvenčio dvaras

Užvenčio dvaro pastatas išlikęs iki šiol, jam – daugiau kaip trys šimtai metų. Pastato rūmas buvo suręstas iš stiprių ąžuolinių rąstų. Apie jį savo kūriniuose rašė poetas Adomas Mickevičius. Čia Marija Pečkauskaitė išgyveno nelaimingą meilę, čia gimė pirmieji jos kūrybiniai bandymai.

Dvaro šeimininkų būta daug

Lietuvos didžiojo kunigaikščio valia XV a. Užvenčio dvaras atiteko žemaičių seniūnui – Mykolui Jegelevičiui. Nuo 1527 m. Žygimantas Senasis pats perėmė savo žinion Užventį ir ėmė skirti jo laikytojus. 1538 m. dvaro valdytoju paskirtas Andrius Tujinlaitis, po jo į dvaro valdas įžengė Kasparas Bilevičius.

1569 m. Užvenčio seniūnija tapo pirmąja kunigaikščio ekonomija, kurią valdė didikas Gorskis. 1587 m. Užvenčio valdytojas jau buvo Simonas Vainius, vėlesniais metais – Matas Vainius, o po jo mirties Užventis perėjo Elzbietos Vainienės žinion. Vainių giminė čia pastatė pirmąją katalikų bažnyčią. Šiaurės karas į Užvenčio dvarą atginė ne tik kruvinų ir griaunančių jėgų, bet ir Švedijos karalių Karolį XII.

XVII a. Užventis vis dar priklausė LDK valdovui. Čia veikė bravoras, vandens malūnas. Tačiau apie 1820 m. dvaras žemės atiteko Gardino kunigaikščiui Pranciškui Druckiui Liubeckiui, kuris apsiėmė sutvarkyti apgriuvusią bažnyčią. 1855 m. šio dvaro šeimininko šeimoje gimė iškilus Vidurinės Azijos tyrinėtojas, orientalistas Bronislovas Grombčevskis.

Po dvaro apylinkes garsių žmonių akimis

Tačiau dvare gyveno ir daugiau žymių bei nusipelniusių žmonių: jame kūrybines mintis liejo bei gražiausias gyvenimo dienas leido dvi garsios rašytojos – Marija Pečkauskaitė (Šatrijos ragana). 1887–1898 m. Užvenčio dvarą buvo išsinuomoję jos tėvai. Netoli Užvenčio, Ušnėnų dvare, tais laikais gyveno ir Povilas Višinskis. Jis nuo 1891 metų vasaros lankydavosi Pečkauskų šeimoje, susipažino su savo mokinio seserimi, t.y. Marija Pečkauskaite, pamilo ją ir daug kuo jai padėjo kūrybinio kelio pradžioje, pažadino Marijos domėjimąsi Lietuvos istorija, skatino ją mokytis lietuvių kalbos ir kurti lietuviškai. 1892-1893 m. su savo šeima dvare gyveno ir Žemaitijos rašytoja – Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė–Žemaitė.

Ne tik kūrybinės idėjos užliejo dvarą, bet ir pati dvaro aplinka XX a. pr. buvo įspūdinga: gražus tvenkinys, liepų alėja, medžiai su išpjaustytais Šatrijos Raganos inicialais. Užvenčio parkas – mišraus planavimo, įkurtas XIX a. pirmoje pusėje ant Ventos upės kranto. Užtvenkta Venta parko teritorijoje išsilieja į didelį tvenkinį. Šiuo metu parke daugiausia auga savaiminių rūšių medžiai, iš kurių galingiausi uosiai ir liepos – jų skersmuo siekia daugiau negu 1 m. Akis džiugina ir keletas egzotinių augalų: paminėtini paprastieji kaštonai, Menzieso pocūgės, dygiosios eglės, rūgštieji žagreniai. Graži parko alėja, kurią apysakoje „Sename dvare“ aprašė Šatrijos Ragana, nuveda tiesiai prie dvaro namo pastato. Nors apysakoje rašytoja nei vardų, nei vietovių pavadinimų neminėjo, tačiau vaizdingai aprašytos apylinkės pačios atranda vietą šalia dvaro.

Pečkauskams išvykus iš Užvenčio dvaro, tarpukariu kurį laiką jis priklausė žemaičių dvarininkui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Jonui Smilgevičiui. Signatarui pavyko dvarą aptvarkyti, padaryti pelningu ūkiu. Prie Ventos tuo metu veikė didelis malūnas, stovėjo daug gamybinių pastatų. Signataras palaidotas Užvenčio kapinėse.

Nuo 1958 m. Užvenčio parkas ir dvaras pradėtas saugoti valstybės, o nuo 1966 m. dvarvietės teritorijoje stovinčiame restauruotame buvusio dvaro svirno pastate veikia Užvenčio kraštotyros muziejus, kuriame įrengtos ekspozicijos pasakoja apie Šatrijos Raganą, J. Smilgevičių, kitus iškilius krašto žmones ir Užvenčio istoriją.

Jolita Žalgirytė

http://www.bernardinai.lt/archyvas/straipsnis/64868

Nuotraukos iš renginio