Žeimių dvaras (Jonavos raj.)

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas Europos paveldo dienų proga Žeimių dvare pakvietė pasiklausyti Maironio eilių

Zeimiu_Afisa

Ištrauka iš laikraščio „Naujienos“ straipsnio 2006 m. rugsėjo 26 d. Nr 103 (3172)

 Ištrauka iš laikraščio „Alio Jonava“ straipsnio 2006 m. rugsėjo 30 d. Nr 76 (965)

Nuotraukos iš renginio

 

 

 

 

Gulbinėnų dvaras (Pasvalio raj.) ir Pasvalio krašto muziejus (Pasvalio m.)

Gulbinėnų dvare parodyta literatūrinė kompozicija „Esame“ skirta čia gyvenusio generolo K. Ladigos šeimos šviesiam atminimui

Gulbinenu_Afisa

Gulbinėnų dvaras atgijo menininkų žodžiais ir dainomis

2006 09 29

Rugsėjo 22 – spalio 1 dienomis Lietuvoje vykstantys tradiciniai Europos Tarybos programos „Europos paveldo dienos“ renginiai neaplenkė ir Pasvalio krašto. Šių metų tema „Europa, bendras paveldas. Išsaugokime praeitį“, pasak renginių organizatorių, skatina kalbėtis apie kertinius kultūros paveldo išsaugojimo dalykus.

Audronės Filimanavičienės nuotraukose: po literatūrinės programos – žmonių gausa prie Pasvalio muziejuje eksponuojamos parodos „Panevėžio apskrities dvarai“. Kairėje – aktorė V. Kochanskytė žiūrovams puikiai perteikė S. Ladigienės svarbiausias gyvenimo akimirkas, išgyvenimus. Viduryje – mielas solistų R. Preikšaitės ir generolo vaikaičio T. Ladigos duetas buvo nepakartojamas.

Vienas mūsų šalies kultūros paveldo objektų yra ir Gulbinėnų dvaras. Todėl visai neatsitiktinai rudeniškai saulėtą penktadienį, rugsėjo 22 dieną, šio dvaro sodyboje lankėsi kultūros paveldo sergėtojai, menininkai, Pasvalio rajono savivaldybės darbuotojai, muziejininkai bei įspūdingą literatūrinį renginį dovanojusio M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo atstovė Rasa Maiboroda.

Pasvalio kraštas turtingas dvarų

„Kadangi M. K. Čiurlionis yra neatsiejama Europos kultūros paveldo dalis, susirinkę šiame saugotiname paveldo objekte dovanojame jums literatūrinę programą „Esame“, – žalumos apsuptame Gulbinėnų dvare teigė viešnia R. Maiboroda.

Tą pačią dieną, po pietų, buvo suteikta puiki galimybė minėta programa, skirta Gulbinėnų dvaro savininko generolo Kazimiero Ladigos ir jo žmonos Stefanijos Ladigienės šviesiam atminimui, pasidžiaugti ir daugumai pasvaliečių. Ji buvo pakartota Pasvalio krašto muziejuje.

Renginys sutapo ir su Pasauline turizmo diena. Tai akcentuodama Pasvalio krašto muziejaus direktorė Vitutė Povilionienė nepamiršo pridurti, kad rajonas turtingas dvarų. Pasak jos, čia yra apie 30 dvarviečių ir dvarų. Jie gali vilioti ir turistų akį.

V. Povilionienė pasiruošusius stebėti menininkų paruoštą programą – akimirkas iš Ladigų gyvenimo – po renginio kvietė aplankyti muziejaus antrame aukšte veikiančią parodą „Panevėžio apskrities dvarai“.

Dainas dovanojo ir generolo vaikaitis

R. Maiboroda teigė, jog fondas, kuriam ji atstovauja, M. K. Čiurlionio 131-ųjų gimimo metinių ir Europos paveldo dienų proga parengė kultūros projektą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“.

Pasak jos, pagal projektą fondo dovanojama programa „Esame“ yra neatsiejama ir nuo nemažą savo gyvenimo tarpsnį Gulbinėnų dvare praleidusių K. ir S. Ladigų. Pastarieji, kaip ir visi to meto šviesūs kultūringi žmonės, dvasios stiprybės sėmėsi ir iš M. K. Čiurlionio kūrybos.

Programa buvo išties įspūdinga. Joje dalyvavę aktoriai Virginija Kochanskytė ir Petras Venslovas skaitė ištraukas iš Ladigų šeimos dienoraščių, laiškų, prisiminimų, išspausdintų V. Jankausko knygoje „Kario kelias. Generolas Kazimieras Ladiga nepriklausomybės kovose“.

Jautresnės sielos meninės programos stebėtojui ištryško ne viena ašara, kai A. Kačanausko, V. Klovos, J. Tallat-Kelpšos, E. Grygo, F. Leharo, R. Rodžerso dainas apie šiltus jausmus, gyvenimo prasmę jiems dovanojo mielas solistų Ritos Preikšaitės ir Tomo Ladigos duetas. Pastarasis, beje, yra generolo K. Ladigos bei jo žmonos S. Ladigienės vaikaitis.

Jiems akompanavo pianistė, tarptautinių konkursų laureatė Rita Blaškytė.

Aktoriai meistriškai atkūrė praeitį

Menininkų paruošta programa buvo jausmingas žvilgsnis į šviesaus atminimo K. ir S. Ladigų nueitą gyvenimo kelią. Skaitydama dienoraščių citatas, prisiminimus, aktorė V. Kochanskytė, rodės, norėjo išlieti visą savo širdį, kad perteiktų S. Ladigienės patirtus išgyvenimus, džiaugsmus.

Generolo K. Ladigos svarbiausius gyvenimo momentus priminęs aktorius P. Venslovas juos įtaigiais žodžiais meistriškai perdavė žiūrovams. Šie, stebėdami aktorių mimiką, gestus, pasijuto tarytum atsidūrę visai šalia herojų – praėjusio šimtmečio iškilių asmenybių.

„Būdamas dvidešimties, jis tapo karininku, eidamas 26-uosius ėmėsi vadovauti pulkui, o dar po metų – divizijai ir armijai; turėdamas 31-erius, buvo pakeltas į generolus, 33-ejų metų išėjo į atsargą, o nesulaukęs nė 48-erių – tragiškai baigė gyvenimą“, – tai citata iš V. Jankausko knygos apie generolą K. Ladigą.

Šio sakinio pakanka, kad suprastume, jog XIX amžiaus pabaigoje gimusio žmogaus būta išskirtinės asmenybės mūsų krašto kariuomenės istorijoje. Tačiau ar daug Lietuvoje žmonių, galinčių įvardyti, jog su generolu K. Ladiga neatsiejama 1918-1920 metų savanorių žygių heroika, daugelis mūsų tautos pergalių ir netekčių?

Statiniai prašosi restauratorių rankų

Tik ar būtų tikra K. Ladigos gyvenimo istorija, jei bent trumpam niekas nežvilgtelėtų į jo pastangas įsikurti Gulbinėnuose ir šiam atokiam Šiaurės Lietuvos kampeliui nebūtų įkvėpęs gyvasties iki šių dienų?

Generolas su savo šeima apsigyveno Gulbinėnuose 1927-ųjų rudenį, atsisveikinęs su karine tarnyba. Nuo to laiko jo visi rūpesčiai buvo didėjanti šeima ir ūkio reikalai.

Ši vietovė, beje, garsėjo jau nuo XVIII amžiaus. Rusų valdžia po 1831 metų sukilimo dvare buvo įkūrusi valsčiaus centrą. Gulbinėnuose būta daug dvarininkų: Bistrampai, Varašinskiai, Karpiai. Pastarieji čia ir pastatė didingus rūmus, pasodino parką.

Šiandien dvaras – saugotinas kultūros paveldo objektas ir Ladigų šeimos nuosavybė. Dvaro sodyba, atspindinti dvarų sodybų tendencijas nuo XVIII amžiaus iki XX amžiaus pradžios, yra vertingas sodybinis ansamblis, o išlikę statiniai turi didelę architektūrinę vertę. Dvaro želdiniai tvarkingi, tik pastatai prašyte prašosi restauratorių rankų.

Audronė FILIMANAVIČIENĖ, pasvalys@paneveziobalsas.lt

22 d. vyko Europos Tarybos programos „Europos paveldo dienos“ renginiai. Susitikimas su kultūros paveldo, Pasvalio rajono savivaldybės darbuotojais, menininkais, muziejininkais surengtas viename iš kultūros paveldo objektų – Gulbinėnų dvare. Dvare parodyta literatūrinė kompozicija „Esame“ buvo skirta čia gyvenusio generolo Kazimiero Ladigos šeimos šviesiam atminimui. Vėliau tas pats koncertas pakartotas Pasvalio krašto muziejuje. Susitikimo-koncerto programoje dalyvavo aktoriai Virginija Kochanskytė, Petras Venslovas, dainininkai Rita Preikšaitė, Tomas Ladiga, pianistė Rūta Blaškytė. Menininkų paruošta programa jausmingai atskleidė generolo Kazimiero Ladigos ir jo žmonos Stefanijos Ladigienės gyvenimo kelią. Dienoraščių citatas, prisiminimus skaitė V. Kochanskytė, svarbiausius generolo K.Ladigos gyvenimo momentus įtaigiai priminė P. Venslovas. Literatūrinį renginį organizavo M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas. Po koncerto surengtas foto parodos „Panevėžio apskrities dvarai“ pristatymas.

Daugiau apie šį renginį:
http://www.delfi.lt/pramogos/kultura/gulbinenu-dvaras-atgijo-menininku-zodziais-ir-dainomis.d?id=10816157

Ištrauka iš laikraščio „Darbas“ straipsnio 2006 m. rugsėjo 26 d. Nr 111 (8039)

 

Nuotraukos iš  renginio

 

 

 

 

Antazavės dvaras (Zarasų raj.)

Fondo dėka Zarasų rajono Antazavės vaikų globos namų auklėtiniai išvydo spektaklį „Mikė Kvailutis“, kuriame vaidino aktoriai ir lėlės

Antazaves_Afisa

Ištrauka iš laikraščio „Zarasų kraštas“ straipsnio 2006 m. rugsėjo 22 d. Nr 72 (8647)

Teatre ir už jo sienų – kūrybingas motinos ir dukters tandemas

2007 09 08

Aukštaitijos sostinė vėl mini gimtadienį Visus šventinius renginius, susitikimus, koncertus šiemet vienija bendra tema: ,,Panevėžys – teatrų miestas“. Tad ir didžiausio miesto dienraščio „Panevėžio balsas“ puslapiuose ta proga vieši dvi žavios Juozo Miltinio dramos teatro aktorės dvi Eleonoros – motina ir duktė.

Dvi Eleonoros – Matulaitė ir Koriznaitė. Ingridos Žilėnaitės nuotr.

Žinomų Juozo Miltinio dramos teatro aktorių Eleonoros Matulaitės ir Eleonoros Koriznaitės pasiteiravus, ar niekada negalvota išvažiuoti iš Panevėžio, moterys prisipažino, jog tokių minčių būta. „Buvo ir kvietimų, ir raginimų, tačiau taip ir neišdrįsau daryti kardinalių pakeitimų savo gyvenime“, – sako nuo 1980 metų Panevėžio dramos teatre dirbanti ir daugiau kaip penkiasdešimt vaidmenų jame sukūrusi Eleonora Koriznaitė.

Jos mama Eleonora Matulaitė teatre nuo 1961-ųjų. Per tą laiką sukurta arti šimto pačių įvairiausių personažų. Aktorė pasakoja: „Pirmasis didelio pripažinimo sulaukęs mano vaidmuo teatre buvo Viki G.Priedės pjesėje „Pirmasis Viki balius“. Tuo metu į teatro spektaklius pradėjo važinėti latviai – režisieriai, aktoriai, teatro mėgėjai, – prašydami, kad savaitgaliais jiems būtų pateikiamas „sumuštinis“: šeštadienį vaidinamas „Makbetas“, sekmadienį dieną – „Pirmasis Viki balius“, vakare – „Lauke, už durų“. Po to spektaklį „Pirmasis Viki balius“ vaidinome Lietuvos televizijoje, neilgai trukus buvo sutarta su tuometiniu Vilniaus jaunimo teatro vyriausiuoju režisieriumi Vytautu Čibiru, kad jis mane priims į savo teatrą. Tačiau nepavyko išspręsti buitinių klausimų, likau Panevėžyje.“

KŪRYBA – NE TIK TEATRE

E.Matulaitė žinoma ne tik kaip aktorė, ji jau daugiau kaip keturiasdešimt metų yra Tautodailininkų sąjungos narė. Moteris kuria įvairia technika – tapo, neria, mezga ir kt. E.Matulaitė ketina grįžti prie batikos, o artimiausiu metu norėtų išleisti savo darbų katalogėlį. „Gal kada nors ir pavyks“, – mano menininkė.

Kūrybingos moters gyvenime yra ir daugiau užsiėmimų: „Šie metai paskelbti Liongino Šepkos metais. Rugsėjo keturioliktą dieną garsiausio Lietuvos dievdirbio šimtmečio minėjimui ruošiu literatūrinę kompoziciją „Septynios saulės“ Rokiškio dailės muziejuje.

Su J.Miltinio teatro aktoriais M.K.Čiurlionio kultūros ir paveldo fondui paruošiau literatūrines kompozicijas „Be širdies“ pagal Žemaitės kūrinį „Marti“ ir „Mano sielos tiesa“ apie Mykolą Romerį. Turiu ir daugiau sumanymų.“

Be to, E.Matulaitė gerai valdo plunksną – yra išleidusi pjesių rinkinį vaikams.

Eleonora Koriznaitė lankė Dailės mokyklą, mėgo keramiką, bet teatras pasirodė stipresnis konkurentas. Aktorė kuria ne tik teatre: „M.K.Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas pakvietė dalyvauti jo labdaringoje veikloje. Aktoriaus Vytauto Kupšio autorinėms dainoms pritaikiau Maironio eiles. Koncertavome apleistuose Lietuvos dvaruose. Dalyvauju ir kituose fondo renginiuose. Gaila, kad rugsėjo dvidešimt antrąją mes su Vytu negalėsime dalyvauti renginyje, vyksiančiame prie prezidentūros, tuo metu vaidinsime spektaklyje „Sveiki, žmonės!“ Panevėžyje.“

VAIDMENŲ LAUKĖ KANTRIAI

Šį rugsėjį minime J.Miltinio 100-ąsias gimimo metines. Paprašyta prisiminti Maestro, E.Matulaitė pasakoja: „Visi žino, kad Juozas Miltinis buvo labai prieštaringa asmenybė. Vienas iš geriausių režisieriaus bruožų, mano manymu, buvo tas, kad jis suteikdavo galimybę aktoriui suvaidinti vieną ar kitą personažą. Žinoma, taip buvo ne visuomet. Labai troškau vaidinti. Ištisas dienas sėdėdavau salėje ir stebėdavau repeticijas, nors ir nebūdavau gavusi jokio vaidmens. Savarankiškai pasiruošdavau man patikusiam vaidmeniui. Ne tik mokėdavau tekstą, bet iki smulkmenų įsimindavau mizanscenas. Tačiau vaidmens niekuomet neprašiau. Kantriai laukiau, dėdavausi į galvą visas Juozo Miltinio pastabas dėl vaidmens.“

„Ir štai: vieno sezono pradžioje A.Čechovo „Ivanovo“ repeticija, – tęsia pasakojimą aktorė. – Kaip visuomet, sėdžiu salėje. Miltinis atsisuka į mane ir sako: „Rytoj repetuosi Sašą“. Aš linkteliu galvą. Kitą rytą – repeticija. Juozas Miltinis visą laiką tylėjo. Po repeticijos irgi nė žodžio. Ruošiuosi eiti namo, o režisieriaus padėjėja man sako: „Poryt vaidinsi tu, o ryt rytą vėl repeticija.“ Kad ir kaip bijojau, su manimi režisierius dirbo ramiai, be nervų, aiškino, kartojo. Ir vaidinau!“

Aktorė pasakoja, kad panašiai buvo ir su Hekatės personažu V.Šekspyro „Makbete“: „Šiame spektaklyje vaidinau tarnaitę, pilsčiau vyną. Vaidmuo be žodžių. Pasibaigus mano scenai, kaip visuomet, nuėjau į salę stebėti repeticijos. Miltinis atsisuko ir sako: „Eik, pabandyk repetuoti Hekatę“. Suglumusi puoliau į sceną. Žinojau visą eiliuotą tekstą ir mizanscenas. Truputį nepataikiau į muziką. „Neblogaaai, – sakė J.Miltinis. – Reikia pasiūti naujus rūbus, ankstesnieji man visiškai nepatinka“. Man pasiuvo juodą suknelę su nutįsusiu kampu, kaip dabar madinga. Užsidėjau juodą peruką, paprašiau grimerės, kad jį sušiauštų. Ir štai aš scenoje: plaukai piestu, savo iniciatyva užsimoviau raudonas kojines ir pirštines, man atrodė, kad raganų valdovei Hekatei tiks. Miltinis tylėjo. Taip ir vaidinau.“

GYDĖ GIRTAUJANČIUOSIUS

E.Matulaitė prisimena, kad spektaklyje „Lauke, už durų“ Mergaitės vaidmenį ji gavo konkurso keliu: „Išėjus į dekretą vaidmenį atlikusiai kolegei, režisierius pasikvietė tris jaunas aktores, tarp jų ir mane, ir liepė skaityti paeiliui. Vaidmenį gavau aš.“

Aktorė pasakoja, kaip režisierius J.Miltinis „gydė“ jauną aktorių, pradėjusį girtauti. „Repetavome „Volponę“. Juozas Miltinis pasikvietė tą aktorių ir davė jam vaidmenį. „Rytoj repeticija“, – pasakė.

Aktorius per naktį mokėsi tekstą, rytą drebėdamas atėjo į darbą. Miltinis jį gerokai pavaikė po sceną ir sako: „Žinai, mano mielas, tau šis vaidmuo nelabaai tinka, ruošk kitą.“ Vėl nemiegota naktis besimokant tekstą, iš ryto repeticija. Vėl kelios valandos vaikymo po sceną. „Ne, nieko neišeina, ruošk dar kitą vaidmenį“. Ir vėl viskas iš pradžių. Dirbo dirbo, ruošė ruošė, o rezultatas? Nė vieno iš tų vaidmenų šis aktorius taip ir nevaidino.“

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ, vitalija@paneveziobalsas.lt

Nuotraukos iš renginio