1863 metų sukilimo muziejus (Kėdainių raj.)

Šv. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia Paberžėje ir Paberžės dvaras, dabar – 1863 metų sukilimo muziejus (Kėdainių raj.)

Tėvo Stanislovo šviesa Paberžės krašte

2007-09-26

Tėvas Stanislovas – didus žmogus, visų mylimas ir visus mylintis, gyvenimui ir žmogui atvira širdimi, liepsnojančia aistra padėti ir kurti – primirštą ir atokią Paberžę pavertė viena lankomiausių vietų Lietuvoje. M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, keliaudamas po Lietuvos dvarus ar kitus paveldo objektus, rugsėjo 30 d. atvyksta į šį intelektualo ir paprasto žmogaus pamėgtą kampelį, idant būtų pagerbta užmaršties dulkėms nepavaldi asmenybė.

Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo Bažnyčioje (Paberžės k., Gudžiūnų sen., Kėdainių raj.) po Šv. Mišių 13.30 val. skambės solistų – Raimondos Janutėnaitės (mecosopranas) ir Mindaugo Valaičio (trombonas) bei vargonininkės Renatos Marcinkutės atliekami J. S. Bacho, A. Klovos, B. Marcello, L. Luzzi, F. Cessar, G. F. Haendel, A. Caldara, A. Caccini kūriniai, skirti šiam garbiam žmogui paminėti.

Viso renginio metu prie Paberžės dvaro veiks Fondo kaupiama ir nuolat papildoma originalių grafinių darbų apie jau Fondo aplankytus Lietuvos dvarus ir bažnyčias paroda „Lietuvos dvarai“, kurioje puikuosis naujas, specialiai šiam renginiui nupieštas Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo Bažnyčios paveikslas.

Likimo paradoksas

Paradoksalu, tačiau prievarta Sovietų valdžios nutremtas į šią atokią vietą, Tėvas Stanislovas Paberžėje įkūrė dvasinį ir kultūrinį centrą, itin mylimą jaunų žmonių. Ir jam nebuvo svarbu, ar čia dvasinės ramybės atvyksta ieškoti paprastas miestietis, studentas, ar į narkotikų ir alkoholizmo liūną patekęs žmogus. Nejučiomis pradedi tikėti, kad istorija sukasi ratu: 1863 m. Paberžės kraštas buvo viena iš sukilimo centrų, kuriame apie laisvą Lietuvą svajojo vienas iš sukilimo vadų A. Mackevičius ir kurio žemėje įsirėžė tūkstančiai svajonių apie nepriklausomą šalį, dabar – žmogaus, patekusio į kvaišalų nelaisvę, vilties ir ramybės užuovėja.

Maža bažnyčia – didūs dvasiniai lobiai

Pati Paberžė – nedidelė gyvenvietė, įsikūrusi prie Liaudės ir Nykio upelių santakos. Istoriniuose šaltiniuose Paberžė minima jau 1484 m., kai čia buvo pastatyta bažnyčia, o pats pavadinimas, manoma, kilęs nuo Beržų dvaro (minimo XVI a. rašytiniuose šaltiniuose), kadangi miestelis buvęs tarp beržynų. Čia stovįs ir barono Šilingo dvaras, kurio iniciatyva ir lėšomis 1787 m. pastatyta Švenčiausios Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia. Deja, netrukus ją pasiglemžė gaisras. Tačiau baronas Šilingas ant dar rusenančių griuvėsių pastatė nežinia iš kur nusipirktą mažą koplytėlę, kuri, kunigo Ipolito Barono rūpesčiu, išaugo į bažnyčią. Tėvas Stanislovas ją išpuošė ir suremontavo.

Nedidelės, tačiau jaukios bažnytėlės architektūrinį ansamblį sudaro keletas stilių: klasicistinis portikas ir barokinis bokštelis. Beje, bokštelis turi aštuonsienį būgną ir varpo formos šalmą. Bažnyčios apsidė trisienė, o prie jos šono prišlieta Zakristija. Šventorius apjuostas metaline tvora su mūriniais stulpais. Jame yra XIX a. statyta medinė varpinė. Bažnyčioje esti nemažai vertingų meno kūrinių: sovietiniais metais čia klebonavęs kunigas Tėvas Stanislovas sukaupė unikalią liturginių drabužių ir ritualinių reikmenų kolekciją. Bažnyčios šventoriuje taip pat pastatytas koplytstulpis A. Mackevičiui.

Paberžės dvaras – sukilėlių namai

Paberžės dvarą 1793 m. pastatė baronas Šilingas, todėl dvaras dar vadinamas Šilingo vardu. Pralaimėjus 1863 m. sukilimą, baronas, kaip didelis sukilimo rėmėjas, buvo ištremtas į Sibirą, o dvaras padovanotas Rusijos caro valdininkui Tichejevui, kuris jį nuomojo vokiečiui Becheriui. Yra likę žinių, kad Tichejevas neblogai sugyvenęs su vietos žmonėmis, Paberžėje įsteigęs mokyklą ir apmokėdavęs mokinių maitinimo išlaidas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dvaro žemę Tichejevai pardavė buvusiems savo baudžiauninkams. Tada dvarui priklausiusi žemė buvo išdalinta sklypais, kuriuose pradėjo kurtis vienkiemiai. Verta paminėti, jog Paberžės dvarui būdingas dar vienas unikalus bruožas – XX a. pradžioje dvare buvo rengiamos bulių kautynės, kuriose dalyvaudavo vietos toreadorai. Tai buvo vienintelė vieta Lietuvoje, kur vyko koridos beveik iki Pirmojo pasaulinio karo.

Dabar Paberžės dvaro sodyboje – vienintelis Lietuvoje 1863 metų sukilimo muziejus. Muziejų supa gražus parkas, kuriame stūkso tautodailininko Genriko Galvanausko sukurtos medžio skulptūros, skirtos žuvusiems sukilėliams iš Paberžės apylinkių.

Paberžėje dar yra senos, kaip ir pati ši gyvenvietė, kapinaitės, nusagstytos tradiciniais šio krašto koplytstulpiais ir kryžiais, skirtais amžino poilsio čia atgulusiems sukilimo dalyviams ir jų šeimų nariams.

Tik gražiu žodžiu minimas

Tėvas Stanislovas, kurio tikrasis vardas – Algirdas Mykolas Dobrovolskis – gimė 1918 m. rugsėjo 29 d. Radviliškyje. Mažesniojo brolio Stanislovo vardas vienuoliui buvo suteiktas 1936 m., įstojus į kapucinų vienuoliją Plungėje. 1941 m. jis davė amžinuosius įžadus ir įstojo į Kauno kunigų seminariją studijuoti teologijos, prieš tai krimtęs humanitarinius mokslus bei filosofiją. Kauno arkikatedroje 1944 m. kovo 25 d. brolis buvo įšventintas į kunigus ir taip tapo Tėvu Stanislovu. Po kunigystės šventimų Tėvas Stanislovas buvo paskirtas į Petrašiūnų vienuolyną, iš kur pradėjo vykdyti savo gyvenimo misiją – keliauti po Lietuvos bažnyčias, kuriose skaitydavo pamokslus.

Tėvas Stanislovas ne kartą buvo suimtas ir tremtas į Sibirą už pamoksluose skleidžiamas idėjas, svetimas tuometinei valdžiai. Religinių kultų taryba netgi buvo uždraudusi Tėvui klausytis išpažinčių, pamokslauti ir teikti kitus sakramentus, taip pat kategoriškai pareikalavo nebevažinėti į kitas parapijas. Taip gyvenimo smūgių blaškomas bei vėtomas iš parapijos į parapiją, Tėvas Stanislovas 1966 m. kovo 7 d. tapo Paberžės parapijos klebonu. Tačiau jis neapsiribojo vien Paberžės parapijos rūpinimusi: nuo 1980 m. aptarnavo ir Surviliškio parapiją, o 1990 m. Tėvui Stanislovui kapucinų ordinas pavedė rūpintis Dotnuvos vienuolynu – Dotnuvos ansamblis tarsi atgimė naujam gyvenimui. 1992 m. pradžioje Tėvui buvo pavesta aptarnauti Šlapaberžės parapiją ir, kiek vėliau, Gudžiūnų parapiją.

Tėvo Stanislovo nuopelnai, gera širdis ir skvarbus protas neliko neįvertinti: 1996 m. jis apdovanotas DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, 1997 m. tėvui Stanislovui suteiktas Kėdainių krašto Garbės piliečio vardas, jis ne kartą išrinktas populiariausiu rajono žmogumi. 1999 m. už žydų gelbėjimą Antrajame pasauliniame kare apdovanotas Žūvančiųjų kryžiumi, 1999 m. pabaigoje Panevėžio miesto Dailės galerijoje Tėvui Stanislovui buvo įteikta Santarvės fondo premija už tautos santarvės ir tolerancijos puoselėjimą.

Visgi gyvenimo našta palenkia ir stipriausius – 2002 m. savo paties prašymu jis buvo atleistas iš visų atliekamų pareigų ir persikėlė į naujai pastatytą špitolę savo numylėtoje Paberžėje. Eidamas 87-uosius metus 2005 m. birželio 23 d. Tėvas Stanislovas iškeliavo užtarnauto poilsio, palikdamas neišdildomus pėdsakus žmonių ir istorijos atmintyje. Palaidotas savo mylimojoje Paberžėje.

Jolita Žalgirytė

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-09-26-tevo-stanislovo-sviesa-paberzes-kraste/9868

Nuotraukos iš renginio